ŽYMIAUSI ĮVYKIAI

ŽYMIAUSI ĮVYKIAI VEIVERIUOSE IR GRETIMOSE APYLINKĖSE.

LTSR istorijoje minima, kad prie Mozūriškių 1863 m. įvykęs sukilėlių susirėmimas su caro kareiviais. B. Kviklys (Mūsų Lietuva, III t., 259 psl.) pateikia žinias smulkiau apie kai kuriuos 1863 m. įvykius. Tais metais Veiverių miškuose laikėsi Glebo, Leonavičiaus, Sendeno ir Ostrogos būriai, sudarę rinktinę (600 pėsčiųjų ir 20 raitelių). 1863 m. rugpjūčio 21 d. sukilėlius užpuolė rusų kariuomenės dalinys (3 kuopos pėstininkų ir 45 kazokai). Kazokai du kartus buvo atmušti, bet dalgiais ir medžiokliniais šautuvais ginkluoti sukilėliai pralaimėjo. Apie 60 sukilėlių žuvo, 20 buvo sužeista. Sužeistuosius rusai žiauriai pribaigė durtuvais. Buvo nukautas 1 rusų kapitonas ir 40 kareivių užmušta ar sužeista. 1905 m. Veiveriuose taip pat stipriai pasireiškė antirusiškas revoliucinis judėjimas.

Pagrindinių įvykių centre buvo Mokytojų seminarija. 1905 m. gruodžio 10 d. po pamokų seminaristai surengė mitingą, kuriame gausiai dalyvavo apylinkių valstiečiai. Kalbėtojai demaskavo spalio 17 d. manifestą, platino atsišaukimus. Gruodžio 11 d. atsilankė 4 agitatoriai iš Garliavos. Visi buvo ginkluoti. įvyko bendras seminaristų ir bazinės mokyklos ketvirto ir penkto skyrių moksleivių susirinkimas.

Veiveriuose 1935 m. ūkininkų streiko įvykiai garsiai nuskambėjo per visą Lietuvą. Rugpjūčio 27 d. Veiverių turgaus aikštėje buvo nušautas Gustaičių kaimo ūkininkas Juozas Gustaitis ir Paviemuonio ūkininko Veiverio sūnus Stasys. Lengvai buvo sužeisti ir kai kurie policininkai Sužeisti 7 streikininkai.

Veiverių apylinkių gyventojų senuose albumuose ir dabar galima rasti pokario metais paskelbto „nušautu” Gustaičių kaimo ūkininko Juozo Karčiausko nuotrauką. Ji kurį laiką buvo eksponuojama net muziejuje. Iš tikrųjų J. Karčiauskas buvo sužeistas (peršauti plaučiai)., bet išgijo, mirė sulaukęs garbingo amžiaus. Kaip ir dauguma kitų, įsitikinęs, kad tada buvo ne pats geriausias metodas kovoti už ūkininkų ekonominius reikalus, puolant daužyti policiją lazdomis, ir kolektyvizacijos metais liko „kietas“. Sodyba buvo aparta vos ne iki langų, bet stoti į kolūkį pareiškimo nepadavė. Nepadavę pareiškimų stoti j tveriamą kolūkį buvo ir Skriaudžių kaimo gyventojai, buvę streiko dalyviai K. Kalašinskas ir J. Bartininkas. Pokario valdžiai reikėjo parodyti daugiau nepatenkintų buvusia santvarka, gal dėl to į tokį jų užsispyrimą žiūrėjo atlaidžiai. Tada dėl kaime pagamintos žemės ūkio perprodukcijos, rinkos stokos ir reikalingų ūkininkams pinigų šita streiko banga ritosi per visą Suvalkiją. Streiko organizatoriai ir aktyviausi ruošėjai jiems nepritariančius laikė išdavikais, todėl buvo net sudegintų sodybų ir kitaip nuskriaustų ir įbaugintų „streiklaužių“. Nežinia kiek tokia trintis dar būtų tęsusis, bet Veiveriuose ant grindinio išlietas žemdirbių kraujas tada labai visus sukrėtė ir išblaivino.

Tuo šie įvykiai ir baigėsi visoje Suvalkijoje.

Pokario metais Veiverių apylinkėse vyko stiprus pogrindžio pasipriešinimas. Apie tai nemažai rašyta A. Garmutės knygoje „Išėjo broliai“, „Gėlupyje“, Naujame gyvenime“ ir kitur.Vyresnės kartos veiveriečių atmintyje ir šiandien gyvi šiurpą keliantys prisiminimai ir pasakojimai apie kankinimus NKVD būstinėj (“stribelnyčioj“) – buvusioje klebonijoje. Visoje Lietuvoje šiandien žinomi ginklą paėmę broliai Lukšos iš Juodbūdžio kaimo (ypač Juozas Lukša – Daumantas, sėkmingai perėjęs geležinę uždangą – kovojančio pogrindžio pasiuntinys į Vakarus).

Arčiausiai Veiverių, Daunoro sodybėlėje, iš kurios buvo labai gerai matomas miestelis su NKVD būstine, buvo įruoštas partizanų „Birutės“ rinktinės štabas.

Buvo slėptuvių Mozūriškių miške ir kitose vietose. Ties II Girininkų kaimu Kazlų Rūdos miškų pakraštyje 1945 m. buvo užklupta Arlausko būrio partizanų stovykla. Bunkeriuose laikėsi 47 kovotojai prieš 300 gerai ginkluotų motorizuotų užpuolėjų. Kautynės buvo ilgos ir aršios. 17 partizanų žuvo. paaukodamas savo gyvybę vadas sudarė sąlygas kitiems pasitraukti.

1947 m kovo 5 d. Jurginiškių kaime kautynėse žuvo partizanai Antanas Kasparavičius, Povilas Stravinskas ir Klemas Maceina. Jų lavonai buvo nuvežti j Garliavą ir ten išniekinti. Vienas iš pirmųjų gausiausias išniekintų lavonų skaičius ant grindinio Veiveriuose pasirodė po vienų didesnių kautynių 1945 m. birželio 12 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *