ŽVYNELINĖ

ŽVYNELINĖ
Žvynelinė – labai klastinga liga, tai visai ne odos, o viso organizmo liga, anksčiau ar vėliau ji sukelia reiškinius, panašius į astmą, gerokai nuvargina inkstus ir širdį, išklaipo sąnarius, panašiai kaip reumatas ar „druskos“, ir jau be jokios abejonės nervus. Visa tai labai nemalonu, bet dar blogiau, kad žvynelinė paveldima. Nesunku suprasti, kad išgydyti paveldėtas ligas beveik nėra galimybių. Sergantiems šia liga reikėtų susilaikyti nekurti šeimos, o jei šeima jau yra, bent vaikus reikia auklėti taip, kad jie nekurtų šeimos.

Žvynelinė, matyt, artima cukraligės giminaitė: labai dažr nai būna vienoje kartoje cukraligė, kitoje – žvynelinė, toliau vėl cukraligė ir t.t. Būna ir taip, kad vaikystėje žvynelinė lyg praeina, paskui susergama žvyneline, o dar vėliau, senstant – vėl žvyneline. Būna ir taip, kad senatvėje ir žvynelinė, ir cukraligė drauge kamuoja. Kartais būna, kad sergama vien cukralige arba vien žvyneline. Dar nemažai reikės mokslinių darbų, kol bus ištirta keistoka draugystė, bet jau ir dabar žinoma, kad žvynelininkai, kurie laikosi tokios pat dietos kaip ir cukraligininkai, jaučiasi geriau, liga mažiau vargina. Šito neverta pamiršti.

Nors žvynelinė ir nepagydoma, galima susitvarkyti taip, kad ligoniai gana patogiai jaustųsi.Tik patiems prisirinkti visų reikalingų žolių ir tinkamai jas vartoti vargu ar pavyks, nebent padėtų koks farmacininkas. Be to, būtina žolių vartojimą derinti su gydančio gydytojo nurodymais.

Gerti reikėtų mišinį iš medetkų žiedų, sukatžolės žolės, mėlynių lapuotų stiebų arba lapų, beržo lapų lygiomis dalimis. Dienai skiriamas iš 1 valgomojo šaukšto mišinio paruoštas užpilas. Gerti geriau po valgio. Po savaitės vartoti kitą mišinį: irgi lygiomis dalimis perluočio žolės, puplaiškio lapų, gysločio ir juodųjų serbentų lapų. Tokį užpilą po savaitės pakeisti pirmuoju. Taip kaitalioti.

Žvynelinė kenkia ir inkstams, tad reikia saugotis visko, kas apsunkina inkstų darbą: grybų, rūgštynių, rabarbarų, neprinokusių agrastų, didelių kiekių citrinų ir kitų citrusinių, ananasų ir granatų (ar jų sulčių); svogūnus ir česnakus į puodą dėti nesmulkintus, o pagaminus valgį, galvutes ar laiškus išmesti. Labai tinka agurkai ir jų giminaičiai (cukinijos, moliūgai, aguročiai). Tinka bet kaip konservuoti (tik ne su actu) ar žali. Labai pageidautini skėtiniai prieskoniai: salierai, petražolės, kmynai, krapai, kalendros. Sveika valgyti morkas, įvairius kopūstus ir jų giminaičius: ropes, kaliaropes, griežčius.

Vietoj arbatos ar šiaip atsigėrimui tinka šermukšnių ir erškėčių vaisiai. Labiau kepenims negu inkstams (o žvynelinė ir joms ne draugė) padeda cikorijos (laukinės, salotinės ar daržinės) šaknų nuoviras, tik neskrudintų. Beje, geriau ir kitokių skrudintų ar prisvilusių produktų nevartoti.

žvynelinė

Šerpetotoms, žvynuotoms vietoms pasitepti reikia pasidaryti stipraus kailiarauginių žaliavų nuoviro: 4 valgomuosius šaukštus mišinio iš ąžuolo žievės, alksnio kankorėžių ir miškinės sidabražolės šakniastiebių (imama lygiomis dalimis) užpilti 1 litru virinto vandens, pabrinkinti kelias valandas. Paskui kaitinti ligi užvirimo ir virti ant mažos ugnies, kol liks pusė. Pravėsinti, perkošti. Pridėti antra tiek medicininio glicerino. Tepti vieną kartą per parą.

Taip pat reikia pasigaminti tokią aliejinę ištrauką: gerai nuplautas morkas sutrinti smulkia trintuve, vienai stiklinei morkų košės reikia pridėti po 1 valgomąjį šaukštą jonažolės,

dilgėlės lapų, medetkos žiedų. Gerai išmaišyti. Jeigu žolės nedžiovintos, galima tuoj pridėti aliejaus. Jeigu žolės sausos, tai reikia kelias valandas palaikyti, kad žolės subrinktų. Kiek košės, tiek pridėti aliejaus. Tinka bet koks, tik ne linų. Gerai sumaišytą košę, sukrėsti j emaliuotą siaurą indą arba dar geriau – į stiklainį siauresniu kaklu. Indą su koše įstatyti į didesnį puodą su vandeniu. Vandens turi būti tiek, kad apsemtų tą košę. Virinti apie dvi valandas (nuo užvirimo). Išgaravusį vandenį papildyti galima tik verdančiu. Aliejus turi pasidaryti skaidrus ir nebesiskirti iš košės oro burbuliukai. Kiek pravėsusį mišinį reikia perkošti. Pagamintą aliejų reikia laikyti vėsioje vietoje. Geriau vienu kartu daug jo neruošti. Aliejumi tepti žvynėtas vietas vieną kartą per parą. Jei ištrauka tepama rytais, tai aliejumi – vakarais arba atvirkščiai.

Be tepimų, gėrimo ir dietos (beje, nei rūkyti, nei vartoti alkoholinių gėrimų negalima), dar būtinai reikia vonių. Vonios daromos kartą per savaitę arba kas dešimt dienų, galima ir kiek dažniau, bet ne dažniau negu kas penkios dienos.

Vaistažolių vonios daromos gerai išsiprausus. Vonioje reikia pabūti keliolika minučių ar apie dešimt (kiek leidžia širdis). Vonios temperatūra turi būti kiek galima aukštesnė.

Jeigu nėra galimybės daryti vonias, ant žvynėtų vietų reikia uždėti šutintų vaistažolių kompresus arba šiltą skepetą, pamirkytą stipriame vaistažolių nuovire. Kompresą reikia uždengti plėvele ir aprišti. Laikyti apie 30 min.

Vonia ruošiama iš 100 gramų vaistažolių. Jos užpilamos keliais litrais verdančio vandens, uždengiamos, kad prisitrauktų, nukošiamos, dar užpykinamos. Vaistažoles perplauti karštu vandeniu, kiekvieną kartą duodant prisitraukti, reikia bent 3-4 kartus.

Vaistažoles vonioms geriau vartoti po vieną, kaitalioti, o mišinius daryti iš dviejų trijų žolių.

Vonioms (ir kompresams) tinka čiobrelis, raudonėlis, šalavijas, mėta, eukalipto lapai, šaukštis (vaistinis arba pilkasis), beržo lapai, lakišiaus žolė.

Visos šios priemonės gali kiek sušvelninti ligą, bet išgydyti jos negali. Šito pamiršti negalima, ir elgtis reikia protingai.

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus.

1994