Žmogus iš girių

Žmogus iš girių
Vieną rudens pavakarę suskambo durų skambutis. Atidarau – Algis! Pažinau, nors buvome nesimatę beveik 50 metų. Aš jo ieškojau. Sužinojęs, jog gyvena Alytuje ir yra dirbęs Alytaus vyno gamykloje vairuotoju, netrukau susirasti adresą ir telefono numerį. Skambinau, bet jaunas moteriškas balsas paaiškino, kad jis dabar gyvena kolektyviniame sode. Rengiausi ten nuvažiuoti, o jis, neprajėjus nė savaitei, pats mane susirado. Paprastai tokiais atvejais kalbos būna labai daug arba visai mažai, juk mes buvome tik pažįstami, kažkiek mokęsi kartu Veiveriuose. Jis buvo lėtakalbis, ramaus būdo, atrodė kaip koks geraširdis kunigėlis. Toks buvo ir dabar. Algis išsitraukė buteliuką, atnešiau užkandos, ir susėdome pakalbėti, kaip gyvenome po 1955 metų rudens, kai abu tą rudenį paėmė į kariuomenę. Man buvo baisiai smalsu, nes buvau girdėjęs, kad jis 1956 metų rudenį per Vengrijos įvykius Budapešte liko be kojų, o čia! – gyvendamas Alytuje, dirbo vairuotoju. Vadinasi, kalbos, kad Algis Bilskis kojas paliko Budapešte, – tik gandai. Man knietėjo kuo greičiau išgirsti apie Vengriją, nes ir pats tą rudenį vos į ją nepapuoliau. Jau žiojausi apie tai prašnekti, kai jis knygų spintoj pamatęs kelis „Laisvės kovų archyvo“ numerius, staiga atgijo, nušvito ir ėmė pasakoti visai ne apie tai, kas mane tuo momentu labiausiai domino. – Ot vyrukas buvo! – sušuko pirštu rodydamas į vieną iš trijų vyrų, vilkinčių Lietuvos kariuomenės uniformas. – Tai buvo broliai Stačiokai iš Kampinių. Žuvo vyras nieko nebijojęs, – karščiavosi Algis lyg su savimi kalbėdamasis. „Duosim šitiems skeltanagiams, oi duosim“,- sakydavo. – Tu juos pažinojai? – Ką tu! Kaip nepažinsi, jeigu šitiek laiko matydavomės ir po miškus vaikščiojom.

– Tu su jais ir po miškus vaikščiojai?! – Ne tik su jais. Kiek kartų jie ir kiti ateidavo ir prašydavo naktį miškais nuvesti prie Kazlų Rūdos ar kur kitur. Ir vesdavau. Ir visai nepažįstamus vesdavau. O kur dingsi? Į ten einant būdavo ramiau, – jei užeitum ant pasalos, vis ne vienas. Kilus susišaudymui gal pabėgtum… Bet per miškus grįžti vienam baisu būdavo. Jei sustabdytų „Stoi, ruki v verch!“(Stok, rankas aukštyn!), juk nepaaiškinsi, kad paryčiais apykalėdžiu vidury girių grybauji. O muša jie baisiai,- tęsė kiek patylėjęs. – Buvau jų naguose Veiverių stribelnyčioj. Taip atidaužė šampalais, kad namo ėjau sprindžio žingsneliais visą naktį, skausmų varstomas ir ištinęs. Papasakojo ir tą šiurpų ir pavojingą nuotykį, kai teko padėti „pavogti“ Veiverių stribyno saugomus už klebonijos tvarto suguldytus tris partizanų lavonus. – Atėjo kartą miškiniai ir klausia: „Ar tu tiksliai žinai, kur tie trys už klebonijos tvarto paguldyti?“ Žinau, sakau. „Tai eisim – parodysi“. Kitą vakarą atvažiavo. Trise. Neprivažiavę geležinkelio vieną palikom prie vežimo, su kitais dviem perėjau geležinkelį, visi pasiekėm gimnazijos sodą. Slapstydamiesi už medžių, atėjom netoli tvenkinio. Man prisakę pasilikti prie medžio, patys nuėjo „tartis“ su sargybiniu. Pagaliau grįžo linksmi, trindami rankas, – „susitarę“. Lavonai čia jau buvo išgulėję ilgokai, o pradėjus snyguriuoti, ir apsnigę, tik nosys ir kojų pirštai besimatė. Man paskirtasis nešti buvo lengvas – mažiukas. Su savo nešuliais grįžom tuo pačiu keliu – pro sodo medžius geležinkelio link, sudėjom į vežimą ir nuvažiavom. Miške jie pasuko į kairę, o aš nuėjau namo. Aš tikrai žinau, kad išnešiau Lelešių, ir, žinok, Lelešius ne Ilgūno kalnelyje guli. Nežinia kur.“ Man tai buvo naujiena. Juk tas susišaudymas Daunorynėje buvo rugsėjo pabaigoje, nemažai laiko praėjo iki pasnigo. Tą dieną žmonės dar bulves kasė, pats mačiau, eidamas iš mokyklos, ir šaudant girdėjau. O gal tais metais užšalo ir pasnigo anksčiau? Paskui galėjo ir atšilti… Paskambinau savo senam pažįstamam p. Korkučiui į meteorologinę tarnybą, paprašiau paieškoti archyvuose, kada 1947 metų rudenį apie Veiverius pasnigo. Sužinojau, jog ne anksčiau kaip buvo įprasta – apie lapkričio vidurį. Vadinasi, tie lavonai už klebonijos tvarto buvo išgulėję pusantro mėnesio. Sunku patikėti, nors ir yra faktų, kad lavonus laikydavo atvirose vietose gerokai ilgiau kaip mėnesį. Laikydavo juos kaip masalą, laukdami ateinančiųjų juos išsivežti. Juk galėjo ir šiuo atveju taip būti. Ar ne geras masalas dviejų partizanų apygardų kapelionas Lelešius? Tą kartą su Algiu išsiskyrėme apie tą įvykį galvodami savaip: jis neabejodamas, kad išnešė Pietų Lietuvos partizanų kapeliono Justino Lelešiaus – Grafo kūną, aš buvau nusiteikęs, kol vėl susitiksim, siekdamas aiškumo, dar patyrinėti. Bet kito susitikimo nebuvo. Po geros savaitės gavau kvietimą į jo laidotuves. Algį ištiko staigi mirtis – sustojo širdis. Žmogus iš Girininkų kaimo, gimęs ir užaugęs tarp girių, išėjo į girią visam laikui: palaidotas gražaus pušyno gražaus smėlio aukštumėlėje – Alytaus Užupių kapinėse. Jį čia primena jau tik užrašas ant paminklinio akmens: Bilskis Algirdas / 1933 08 25 – 2000 12 19. Bet aną žiemos vakarą išsikalbėjome daug. Tarsi kokia nuojauta siūlė kalbėti tik kas būtiniausia, kas svarbu. Sužinojau ne tik tai, kas mane jau seniai domino, bet ir tai, ko net nesitikėjau sužinoti. Atsakymas į klausimą, kas iš tikrųjų buvo su jo nukirstom nenukirstom kojom, buvo labai paprastas. Algiui teko tarnauti geležinkeliečių dalinyje. Tokie daliniai buvo iš dalies dar ir darbo batalionai (inžinerinės tarnybos profilio). Algį paskyrė į mokomąjį dalinį kažkur Kazachstane. Baigęs tuos mokslus tapo seržantu. Tą patį rudenį (1956 m.) spalio mėnesį prasidėjo įvykiai Vengrijoje. Algis buvo nuvežtas prie Budapešto, ir kartą gavo užduotį išžvalgyti, ar neužminuotas vieno geležinkelio, vedančio į Budapeštą, tiltas. Jis po tiltu pasiuntė porą kareivių, o pats liko ant geležinkelio. Kareiviai, vos prisiartinę prie, matyt, užminuotos vietos, krito negyvi nuo snaiperių kulkų. Kulkos pradėjo caksėti ir prie Algio kojų, o netrukus jis pasijuto jų nebevaldąs. Šiaip taip jam pavyko pylimu nušliaužti žemyn į saugesnę vietą, iš kur buvo nugabentas į karo ligoninę. Chirurgas žydas, kad išvengtų nemalonumų, jeigu prasidėtų gangrena ar kitokios komplikacijos, nusprendė abi kojas amputuoti. Nepadėjo nei prašymai, nei maldavimai. Laukdamas operacijos, Algis parašė į tėviškę broliui laiškelį. Ir paplito po žmones žinia, kad Algiui nupjovė kojas. Tačiau taip neįvyko, nes ligoninėje dirbusi chirurgė rusė ryžosi imtis atsakomybės, išrankiojo kaulų trupinius, stropiai gydė ir išgydė. Man knietėjo išsiaiškinti ir kitą klausimą: pokariu Veiverių krašto žmonės plačiai kalbėjo apie Bilskio iš Girininkų kaimo itin žiaurų nužudymą 1944-ųjų vasarą. Esą jį iš namų išsivedę vokiečių desantininkais apsimetę enkavedistai. Bilskio kūnas buvo rastas miške, pakabintas prie medžio galva žemyn virš skruzdėlyno, venos perpjautos, kad kankintųsi, kol nukraujavęs mirs. Apie tai buvau skaitęs ir „Tremtinyje“. Gaila, kad to numerio neišsaugojau. Algis pradėjo pasakoti ne tiesiai atsakydamas į mano klausimą, o iš tolo, pradėdamas nuo kur kas ankstesnių, dar prieškarinių laikų. Girininkų kaimas plytėjo tarp miškų, bet aplink buvo nemažai ir klampių krūmynų bei pelkynų. Dar prieš karą Lietuvos valdžia kai kur vykdė žemių nusausinimo darbus. Melioracijos griovių kasėjus vadino zimagorais arba grebkasiais. Grupė „zimagorų“ dirbo ir netoli Girininkų kaimo. Jiems vadovavo buvęs karininkas, žmonės kalbėjo, už kažką pašalintas iš kariuomenės. Jo tikroji pavardė nežinoma – ar Jakštas, ar Jakštavičius. Kartą, tebus Jakštas, atėjo pas Motiejų Bilskį, Algio tėvą, ir paprašė vežimo ir vieno arklio malkoms parsivežti. M. Bilskis siūlė jam abu arklius ir porinį vežimą, bet Jakštas primygtinai prašė tik vieno. Praėjo nemažai laiko, jau ir vakaras artėjo, o vežimo su kumele kaip nėr, taip nėr. Bilskis, žinodamas iš kur ir kur Jakštas turėjo nuvežti malkas, išėjo ieškoti. Miško klonyje skersai kelio tekėjusiame upeliukyje rado suklimpusį pilną malkų vežimą, sutraukytus pakinktus ir gulinčią kuolu uždaužytą kumelę. Parėjęs namo, Motiejus pasiėmė medžioklinį šautuvą ir išėjo į Krušinskų kaimą pas Kostą Krušinską, kur kaip kampininkas gyveno Jakštas. Radęs namie, atšventino jį lazda, kad ilgam atsimintų savo nežmonišką pasielgimą su gyvuliu. Atėjo ir be mūšių praėjo fronto linija. Miškuose atsirado partizanų. Pas Bilskius jie lankydavosi gana dažnai. Išaiškėjo, kad Jakštas jau partizanas, ir ne šiaip sau eilinis, o kuopos vadas, matyt, kaip buvęs karininkas (aišku, nepasigyrė už ką buvo iš kariuomenės išvytas). M. Bilskis ne kartą partizanams yra sakęs: „Vyrai, vyrai, kur jūs su tokiu vadu nueisit…“ Neabejotina, jog atsirado ir atraportavusių vadui, ką apie jį kalba Bilskis. Kaip yra žinoma, Jakštas tapo net Birutės rinktinės štabo viršininku, kol tą štabą išdavė. Dėl tos išdavystės pas Daunorą bunkeryje žuvo šeši vyrai, tarp jų ir kapelionas kunigas Justinas Lelešius. Bet tai įvyko po trejų metų, o tuo metu Girininkuose Jakštas nusidavė nieko negirdėjęs apie M. Bilskio kalbas, bet, matyt, laukė progos atkeršyti ir apsaugoti save. Netrukus tokia proga pasitaikė. Kazlų Rūdos miškuose pasirodė enkavedistai, persirengę vokiečių desantininkais. Po jų apsilankymo Bilskių sodyboje netrukus atėjo Jakštas ir M. Bilskį kažkur išsivedė. Po to gyvo jo jau niekas nematė – rado miške, pririštą prie medžio. Kaltė atiteko tik „desantininkams“. Iš Algio pasakojimo galima suvokti tos žiaurios žmogžudystės kai kurias detales ir aplinkybes. Kaip žinia, pas visus gyvenusius viduryje miškų užeidavo partizanai. Užeidavo ir kareiviai.

Gyvendami nuolatiniame pavojuje ne tik žmonės, bet ir šunys buvo labai supratingi. Bilskių šuo kareivius aplodavo vienaip, partizanus kitaip. Kai į kiemą sugužėjo „vokiečių desantininkai“, šuo lojo kaip ant rusų kareivių. Šiems pradėjus gerti žalius kiaušinius (taip darydavo vokiečiai), neliko abejonių, jog tai tikrai apsimetėliai. Verčiami ruošti vakarienę, šeimininkai buvo atsargūs ir pasiūlė: „Ką norit, tą ir imkit. Jūsų čia daug ir jūs šeimininkaujat“. (Spaudoje rašė, kad M. Bilskį nužudė už tai, jog šis nieko neįtaręs „svečius“ gerai pavaišino). Tie „vokiečiai“ kitą dieną išėjo apie vidurdienį nė kiek nesislėpdami. Visa gauja išliūliavo kitos pamiškės link, kurią pasiekę susijungė su kitu čionai irgi atlingavusiu tokių pat „vokiečių“ būriu ir sulindo į mišką. Visiems pasidarė aišku, jog tai enkavedistai. Tad kaip reikia paaiškinti, kad kitą dieną Jakšto išsivestą ūkininką M. Bilskį nukankino „vokiečiai“, o Jakštui – Katinui, partizanų vadui, nė plaukas nuo galvos nenukrito. Tikėtina tik tiek, kad pats Jakštas jo nenukankino, o perdavė tiems, kurie šitą darbą padarė taip, kaip jau buvo išmokę 1941-aisiais Rainių miškelyje. Nors, ką gali žinoti, gal jis ir pats jau buvo to išmokęs…Negana to, po kelių dienų Jakštas išdrįso ateiti į Bilskių sodybą ir išsiviepęs paklausti šeimininkės: „Tai kaip jaučiatės be šeimininko?“ Moteriškė vietoj atsako ant jo išpylė paplavas. Tuose miškuose, dar prieš pasirodant „desantininkams“, vaikščiojo dešimt gražiai nuaugusių vyrų, ginkluotų granatom ir kulkosvaidžiais. Žmonės manė, jog tai kokio štabo apsauga. Vėliau jų buvo tik devyni. Eidami miško keliu, jie sutiko viela surištom rankom, kažkaip sugebėjusį pabėgti, siuvėją Janušauską. Jis papasakojo, kur buvęs ir ką matęs. Vyrai, atrišę žmogui rankas, tuoj pat nuėjo ten, kur nurodė siuvėjas. Pasiekę tikslą – už pelkės buvusią „desantininkų“ stovyklą – kaip traukė iš devynių kulkosvaidžių!.. Egzekutoriai šito nesitikėjo. Kilo panika. Po kelių karštos
vasaros dienų mačiusieji tos vietos vaizdą pasakojo, kokia ten buvusi baisi susigėrusio į samanas sugedusio kraujo ir ant žemės pajuodusių krešulių smarvė (lavonus, matyt, susirinko), aplink mėtėsi kruvini bintai, vatos kuokštai. Likę gyvi kaipmat dingo iš tų miškų. Šito epizodo su kulkosvaidininkais niekur neteko rasti aprašyto. Liudininkų ieškoti per vėlu, nes tikriausiai nė vieno nėra gyvo. Galima šiuo Algio pasakojimu ir nepatikėti, bet kaip tada paaiškinti, iš kur ant uogienojų ir samanų mėtėsi kruvini bintai, vatos gumulai? Ir dar keletas štrichų partizano Jakšto portretui išsamiai, tik jau iš literatūros. Stasys Jakštavičius (Jakštas, Jakštys) – Katinas, Dėdukas gimė 1912 m. Juodeikių kaime Žagarės valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Vokiečių okupacijos metais tarnavo policijoje. Nuo 1944 m. pabaigos – Tauro apygardos Arlausko būrio partizanas. 1946 m. būrys įsijungė į Tauro apygardos Žalgirio rinktinę, ir Jakštavičius buvo paskirtas kuopos vadu, 1947 m., įkūrus Birutės rinktinę, – jos štabo viršininku. Tų pačių metų rugsėjį, patekęs į pasalą Kaune, išdavė daug partizanų. Pagal jo parodymus rugsėjo 24 d. netoli Veiverių buvo likviduotas Birutės rinktinės štabo bunkeris, kuriame žuvo rinktinės vadas J.Bulota – ANBO, apygardos kapelionas J.Lelešius – Grafas ir keturi štabo pareigūnai. (A.Vilutienė, J.Sajauskas.Ištark mano vardą. 1999). Daug minėtų įvykių detalių, kurių nepapasakojo Algirdas Bilskis, radau „Laisvės kovų archyvo“ 26 numeryje (1999 m.), Pijaus Krušinsko straipsnyje „Pakaunės partizanai“. Atsirado dar papildomų minčių šia tema. Stasys Jakštas nuo 1936 metų gyveno Krušinskų kaime pas Kostą Krušinską (straipsnio autoriaus tėvą). Jakštas ir partizanaudamas užeidavo į tą sodybą, nes ten gyveno jo žmona (vėliau nebuvo ko ten eiti, nes K.Krušinską nužudė per tardymus Pažėruose, o Krušinskienę ir Jakštienę nuteisė 10 metų). Straipsnyje rašoma apie kai kurias planuotas
partizanų operacijas (pvz; užpulti Kačerginės stribyną), bet vis buvo atidėliojama, nes galėjai suvokti daug kur buvus išdavysčių, dėl kurių buvo galima įtarinėti Jakštą, bet apkaltinti ne: juk apie rengimąsi operacijoms žinojo ir dar kas nors. Vietoj atskiro komentaro geriau šie du sakiniai iš p. P. Krušinsko straipsnio. „1946 sausio 26 mano šeima buvo suimta, o tėviškė nusiaubta Veiverių stribų ir kariškių, vadovaujamų labai žiauraus ltn.M.Vyšniausko. Mano tėviškėje suruošę pasalą laukė Jakšto su vyrais, nes pastarieji prieš kelias dienas apšaudė Veiverių stribyną, NKVD būstinę ir pravažiuojantį traukinį „Maskva – Kaliningradas“. Tai kaip čia dabar išeina? Žmogaus tėviškė buvo nusiaubta, o visiems įgrįsusiam Vyšniauskui – nieko. Kur tada buvo Jakštas? O kas matė ar nors girdėjo apšaudant Veiverių stribyną? Raskit Veiveriuose žmogų, kuris tai atsiminęs galėtų paliudyti… Šilavote, Merkinėje ar Miroslave rastume. Ar čia bent į stogą pataikė, jei šaudė?! Kad keleivinį traukinį apšaudė liudininkų taip pat tikriausiai nerastume, bet atsimenančių, jog gal ištisus metus Pabališkių ir Mauručių stotyse į traukinį „Maskva – Kaliningradas“ neįleisdavo, rastume. Netgi gal ir nemažai. Visi papasakotų, kaip keikė vagonų palydoves, neatrakindavusias durų, ir kaip nepatogu ir pavojinga būdavo stovėti iki Kauno ant laiptelių viena ranka įsitvėrus turėklo, kita laikant pieno bidonėlį. Niekas tada nesuprato palydovių elgesio, o jos, kaip po šitiek metų paaiškėjo, buvo teisios, nes nebuvo garantuotos, kad į vagoną neilips koks „narsus kovotojas“ su granatom ar automatu po skvernu. Tai buvo seniai. O Bražuolės tiltą rengėsi sprogdinti ne taip seniai… Ar šie abu „patriotiniai“ žygdarbiai nepanašūs?.. Baigdamas faktų ir prielaidų apsvarstymus, iškilusius po pokalbio su A. Bilskiu, tarsi antspaudą uždėdamas, cituoju kelis Juozo Lukšos – Daumanto sakinius iš jo užrašytų minčių paliekant Veiveriuose Birutės rinktinės štabą, kad pasiruoštų antram žygiui per sieną į Vakarus. „Šiuo neramiu laikotarpiu, rugsėjo dvidešimtą dieną, susitikau su Anbo jam perduoti savo senas pareigas…Įvedęs į reikalų eigą, nusegiau savo pareigų ženklus ir prisegiau juos prie Anbo antpečių lyg ir atlikdamas formalias nesamas ceremonijas. Anbo paplojo sau per petį ir giliai atsiduso: „Bepigu jums, žvaigždės, blizgėti ant mano antpečių…Visų nuotaikos buvo labai sunkios. Persekiojo kažkokie keisti nujautimai, kuriuos tik po keturių dienų supratome. Aš buvau labai prisirišęs prie savo buvusių štabo pareigūnų. Visus juos, be grebkasio, buvau tiesiog pamilęs kaip brolius. Buvo už ką…“ Taigi kas tas grebkasys, kurį, jau užsienyje rašydamas „Partizanus“, išskirtinai paminėjo J.Lukša? (Po keturių dienų po šio pokalbio dėl Katino išdavystės buvo sunaikintas štabo bunkeris – K.O.). Skaitytojui, ko gero, grebkasys – nieko konkretaus nepasakantis žodis. Ir man jis nieko nereiškė, kol nesusitikau su Algiu. Dabar nebeliko jokių abejonių, kad tas tarmiškai grebkasys ( literatūriškai – grioviakasys) buvo ne kas kitas kaip Jakštas – Katinas, buvęs karininkas, todėl mokėjęs naudotis nivelyru ir galėjęs vadovauti „zimagorams“.

Pagal: K. Orino užrašus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *