Vilytės Stelmokienės eilėrasčiai.

Mama

Kiek vidury nakties nubudus

Supai vygelėse Tu mus,

Kiek nemiegojus ir išvargus

Siuvai tu mums drabužėlius?

Kai saulė vydavosi dieną,

Tu dar budėjai prie vaikų

Ir nė bluostelio nesudėjus

Slinkai jau perrišt gyvulių.

Dabar tavi vargai užaugo,

Išskrido juodvarniais jaunais,

O tu vis rymai prie langelio

Ir lauki, gal kuris pareis.

Atsimeni? Kai išlydėjai,

Kai stengeisi atsibučiuot…

Tikėk, mamyte, mes sugrįšim

Dažnai namo pasisvečiuot.

Tik vienas nesugrįš, neglostys,

Nesveikins su Moters diena,

Nes tu dažnai eini kalnelin

Ir raudi, raudi ten viena…

Kiek kartų tu mus išlydėjai?

Visus žinojai takelius…

Bet kaipgi mums atsidėkoti

Už plaukus per anksti žilus?

Grožis

Grožis! Kas jis? Kur jisai?

Paieškot bandykim.

Pažiūrėkime aplink,

Kas jis – pasvarstykim.

Šokiuos buvo vaikinukas, Panašus į ožį…

Daug yra tokių, kurie Nesupranta grožio.

Ar gražu, ar negražu, Tinka ar netinka,

Net nežiūrima į tai, Svarbu, kad madinga.

Kelnės plačios kaip maišai, Nusilenkim madai!

Grožis – tai ilgi plaukai,

Liuks platformos batai.

Vaikšto jie iškėlę galvas,

Keiksmažodžiai lūpose,

Džiaugiasi, kad apie juos Panos tiktai sukasi.

Kaipgi gali pasirodyt

Vyras jau, o iš tiesų?

Kas neišgeria, nerūko,

Sako, skirtas prie vaikų.

 

Po dvidešimt metų

 

Daug prabėgo metų,

Kai tavęs mums trūksta,

Žvilgsnio, patarimo, Motinos globos.

Tavo nuoširdumo, Meilės, supratimo,

Miela motinėle, Niekas neatstos.

Pamenu, glaudei mus Prie savos krūtinės,

Į mokyklą kėlei, pindavai kasas.

Mokei mus mylėti savo tėviškėlę

Mintimis globojai, kad neskriaustų kas.

Ir šiandieną tariam:

Tu pati geriausia,

tu pati gražiausia, Tu – mūsų mama.

Nes išminčius žilas taip yra pasakęs:

Viena širdis, viena tėvynė Ir motina tiktai viena.

Kai sunku, mamyte, Ašaros kai byra,

Nėr kam pasiguosti, širdį nuramint,

Prieš akis iškyla

Tavo žvilgsnis tyras,

Rodos, kviečia priekin žengt, nenusimint.

Tu ramiai ilsėkis, lauk, ir mes ateisim,

Vėlei kaip per Kūčią sėsime ratu.

Vėlei kaip ir tąsyk poterius kalbėsim,

Kurstysim ugnelę šiluma širdžių.

O tie metai bėga,

Mūs vaikai užaugo, Jau anūkai krykščia,

Gaudo drugelius.

Tu, brangi mamyte,

Iš aukštai palaimink

Mūs pradėtus darbus,

Siekius ir kelius.

200704 30

Mamos gimtadieniui

Kažkada buvo mano svajonė

Gražų, didelį namą turėt,

Kad po stogu kregždutė čirentų,

Kad po kiemą vaikučiai klegėt.

Nuo mažens, nuo jaunystės galvojau,

Kad reik artimą savo mylėt,

Juk malonu, kai kas tave myli,

O kitam tu išmoksti padėt.

Aš prisimenu savo sodybą –

Koks gražumas! Aplinkui miškai,

Kaimo pirkių šviesus, mielas dūmas,

O berže kleketuoja gandrai.

Ten jauku, ten malonu ir miela,

– Širdį glostė namų šiluma.

Ten sesutė, ten broliai užaugom,

O svarbiausia – ten buvo mama.

– Motinėle, miela motinėle,

Tu mokėjai priglausti, paguost.

Išdalinti visiems po dalelę

Savo rankų, širdies šilumos.

Prisiminus net širdį suspaudžia,

Nesulaukei laisvos Lietuvos,

O tu mokei mus laisvę suprasti

Ir lietuvišką himną giedot.

Ką darysi? Likimas taip lėmė,

Nors trumpai, bet šviesiai suspindėt.

Ačiū, mama, Tau, ačiū už viską.

Ačiū Tau, kad išmokei mylėt.

1993 12 08

 

Pamąstymas

Medžio paunksmė. Stumdoma žemė.

Traktorius burzgia. Dūzgia kamanė.’

Takas per pievą jau išardytas.

Eisim, vėl eisim – išsimins kitas.

Kelias į priekį. Žadantis laimę.

Neatsiranda grožis savaime.

Kurgi ta laimė? Juk nesužinom

Nuo lingės lopšio ligi beržyno. 

Ir mes kaip bitės  pildykim korį,

Te išsipildo svajos ir norai.

Pusbroliui Jonui

Per metų tolumas

Vieni mes prie kitų artėjam,

Per tolių platumas

Su šiluma širdžių…

Malonu, kad šiandieną susiėjom,

Kur tiek mielų ir besišypsančių veidų.

Išlikome tokie, kokie ir buvom,

Tik jau plaukai pasipuošė šarma.

Atšvęsti sugužėjome Joninių,

Nes dar tikrai širdy ne sutema.

Pasidalinti gerumu tu moki,

Paprastumu, tikru nuoširdumu.

Nors pasiekimais aplenkei ne kartą,

Bet negali aplenkti storumu.

Žmona gera, graži. Vaikai suaugę.

Fazenda stovi, o kiek medžių išauginta.

Ir kai atšoksim vestuves Gitanos,

Sakysi, pusė darbo padaryta.

Anūkai kaip žalieji ąžuoliukai

Jau stiebias tvirto ąžuolo pavėsy.

Kai jie užaugs, subręs ir apsives jau,

Tada, Joneli mielas, pailsėsi.

Linkiu, kad dar ilgai, ilgai, broleli,

Tos rudos akys šelmiškai spindėtų.

Kad dar ne kartą prie Joninių laužo

Graži, lietuviška daina skambėtų.

2006 06 22

Kapai

Kartais aš pasiklystu kapų ramybėj,

Kada pažįstamus ir artimus lankau.

Viena snieguole prie paminklo žydi,

Kiek daug žiedų po ankapiais matau.

Kiek daug širdžių, darbščiųjų rankų,

Kiek daug garbingų, iškilių žmonių

Pabaigę savo žemišką kelionę

Prisiglaudė po akmeniu sunkiu.

Ir žemėj nešame uždėtą kryžių,

Bet savas jis, atrodo, nesunkus.

Kodėl toks trumpas amžinybėn kelias

Pas tėvelius, pas brolius, pas vaikus.

Apleisto kapo nepraeikim abejingai,

Juk nesunku maldelę sukalbėt.

Uždegti mažą atminimo žvakę

Ar kuklų žiedą kalijos padėt.

Daug kartų amžinąjį atilsį kartoju,

Kiek prieš akis pažįstamų veidų…

Šventoj žemelėj kapo kauburėliai

 Tenepritrūksta jiems karštų maldų.

Vos kielė išspardė ledą,

Plaukų ar nagų liga,

Tai bronchitas, tai sloga,

Tai narkotikais svaiginas.

Štai reforma medicinos!

O žmogelis suka protą: Reik išpirkti vaistų kvotą,

Jei senienų neišpirksim, Neduok Dieve, dar numirsim.

Neteks ryžių, makaronų Skurstantiems, kur skiria ponai.

Nereiks puoštis skuduryne Arba kuistis kur šiukšlyne.

Bet nenusiminkim, broliai, Tautos labui dirbkim uoliai.

Tuoj rinkimai atbildės, Vienas kitą girt pradės.

Tik pažvelkit kas čia dedas.

Lietuvėlėj proto badas,

Gamtoje lyg koks paradas.

Vyšnios žiedas, pienės pūkas,|

Vyturys padangėj sukas.

Sužaliavusi žolytė,

Nardo kūdroje žuvytė.

Skruzdėlytė šapą velka

Kviesdama visus į talką,

Nes pavasaris prabudo –

Kas tik gali juda, kruta.

Vėjas šluoja takelius,

Paukščiai suka lizdelius,

Bitės valo savo namą,

Sliekas juodžemį purena.

Tarsi plazdančios žirklutės

Jau sugrižo ir kregždutės,

Skraido, nardo į pakraigę.

Rūpestėliai nesibaigia.

Bet visi labiau nei karo

Žmonės bijo paukščių maro.

Tai kempinligė baugina,

Tai kokia žuvų angina.

Aš tokia…

Aš tokia didelė esu.

Telydi mane didelės svajonės.

Tebūna norai dideli

Ir didelė širdis, kuri Nuoširdžiai myli žmones.

Silpnutė aš esu,

Bet stipriai sugebu mylėt Gyvenimą,kuris mums duotas.

Nors pučia vėjai, šaltos liūtys, Tolyn vis plaukia mano luotas.

Tokia trapi esu, pažeidžiama Kaip taurė krištolinė.

Nurieda ašarėlė paslapčia

Ir džiaugsmo prisipildo

Vėl krūtinė.

Juk aš esu mama, žmona, Aš Lietuvos mielos pilietė.

Žmogus iš katalikiškos šeimos, Didžiuojuosi, esu aš europietė.

Kad vėl pavasaris,

O mes visi kartu,

Kad vėlei sužaliavo pievos, Kad neapleidžia jėgos, sveikata,

Mus myli ir globoja Dievas.

2006 05 07

Sesute

Paukšteliu atlėksi, vėjeliu atklysi,

Bet vis tiek, sesute, mane aplankysi.

Ir pasklis sodyboj nuoširdus gerumas, 

Ir maža pirkelė pasivers į rūmus.

Nors per telefoną, kai išgirstu šnekant,

Pajuntu ramybę ir širdelę plakant.

Tavo nuoširdumas toks nesavanaudis,

Gimto lizdo meilė broliškumą saugo.

Tu, brangi sesute, mus visus globoji,

Neseniai mažutę ant rankų nešiojai.

Klausei: – Kam čia reikia šitos kultuvėlės?

Kai gimiau storulė, panaši į lėlę.

Kai likau našlaitė, tu atstoji mamą,

Kai perkūnai trankos ar šiaurys kai šlama.

Tu mano tvirtybė, tu mano paguoda,

Motina Teresė, kur ramybę duoda.

Kaip sugeba žaizdas likimas gydo,

Tu kaip balzamas prie visų žaizdų.

Ir geranoriškumas tavo be pavydo,

Man tavo meilė – jūra be krantų.

Vis puoselėki grožį kaip ligi šiolei.

Tu visada mums būk ramybės uostu.

Darbščiąja bitele skrajok lankose,

Lai šypsena vis puošia tavo skruostus.

2006 kovas

Romui Dabrilai

Tu, Romuk, Kazlų Rūdoj užaugai,

Aš – Lizdeikių kaimo glūdumoj;

Mes ne kartą lakstėme mažučiai,

Drugeliu skardenome lankoj.

Kiek po parką su draugais bėgiota,

Dainų šventės vykdavo dažnai.

Kiek dainų skambiausių išdainuota,

Kai sueina giminės, draugai.

Tu, Romuti, ir pradžioj jaunystės

Man pirmuoju pabroliu buvai,

Ir Gitaną krikštijom abudu,

Nors dar patys buvome vaikai

Mes subrendom, ji tvirta užaugo,

Galim iš širdies pasididžiuot,

Kad mes turim tokią krikšto dukrą,

Ir užsukt dažniau pasisvečiuot.

Iš to pačio ąžuolo kamieno mes išaugom

Ir toliau linkiu: gyvuok, žaliuok, klestėk.

Širdyje senolių atminimą saugok,

Kaip lig šiolei gerumu spindėja.

Tau gimtadienis ne už kalnų pusiaujas.

Smilkiniai pasipuošė šarma.

Tau linkiu linksmų anūkų juoko,

O sveikatos dar turbūt gana.

Ilgesys

Kaip sunku man sulaukti Tavęs,

Mano dukra, ar mano sūnau,

Tai nejaugi nelemta jau man Motinystės tą džiaugsmą pajaust.

Aš tave taip mylėjau, džiaugiaus,

Kad spurdi po mana širdele,

Ko nenori, mažiuk žmogeliuk, Būt manosios širdies dalele.

Mano ilgesio jums nesuprasi… Kaip aš laukiu, alsuoju tyla..;

Ar aš eisiu kada į namus Sūneliu, ar dukra vedina?

Ar mane kaip pasauly visas Mažos lūpos pašauks mamyte?

Ar galėsiu ir aš pasijust Motinystės, to vardo verta?

Leiskit, medikai, man tuo tikėt, Na ir aš stengsiuos būti tvirta,

Kad ištarsite jūs kada nors: ‘Būk laiminga, tapai jau mama’.

Vaisiaus širdutės elektrokardiograma

Šiandieną išgirdau tavos širdies plakimą,

Mažasis mano sūnaičiuk,

Ir nebesupranti kaip gera.

Žinau, kad gyvas tu, paukščiuk.

Rytoj ateit tau į pasaulį laikas,

Jau aš belaukdama net pavargau.

Ir išsiilgome tavęs be saiko,

Kęstutis – mažo brolio dar labiau.

O tu judi, tu spurdi, vartaliojies,

Tikriausiai pas mamytę gera tau.

Lig šiolei jokio vargo nežinojai, Tuoj viskas keisis, supratau.

199311 26

Mantukui

Tu sunkiai atėjai į šį pasaulį,

Dėl to myliu aš tave dar labiau.

Nusišypsojai, ir nušvito saulė,

Ir, rodos, jokio skausmo nejutau.

Tos tavo mažos ir protingos akys,

Rankutės, kojos ir rausvi veidai

Man atnešė gyvenimą, pilnatvę Ir supratimą, laimė – tai vaikai.

Kai naktį prabundi išgirdus verksmą,

Glostai galvelę, stengies nuramint,

Taip norisi Dievuliui padėkoti Dar kartą leido viską prisimint.

Nenorom tokia išvada ateina, Kad motinystė – pareiga šventa,

Juk prie lopšelio išniūniuotos dainos Neužsimiršta mamai niekada

Mantukui

Šiluma srovena mažame delne,

Kaip prie tavęs gera, nesuprasi, ne,

Tik iš tavęs mažo mokytis turiu,

Su tavim, sūneli, pasvajot galiu.

Tu tyliai alsuoji, ramuma veide.

Sapnuose skrajoji su sava žvaigžde.

Gal matai ten savo ateitį, metus?

Gal matai globėją, kurs ramina mus?

Gal ten nuplasnoja ir tavi vargai?

Dar, atrodo, jaunas, dar nepavargai…

Jei galėčiau, rodos, akmenis surinkt

Nuo visų takelių, kur reikės tau mint.

Ilgesį ir gėlą, sopulius širdies – Pasakoj gyvenki, nebijok lemties…

Tau linkiu stiprybės ir nepasiklysk, Juk gyvenam žemėj mes tik vienąsyk.

Kęstučiui

Sūneli mielas, kareivėli,

Kam skaudini širdelę mamai?

Kad byra graudžios ašarėlės, Negali būti nervai ramūs.

Neišgalvota ši patarlė,

Kad mažas spaudžia tik kelius, Dabar širdelė motinėlės

Vis draskoma į skutelius.

Myliu tave ir pasiilgau, Gailiu, kad nelengva dalia, Kad negaliu apsikabinti,

Pabūti prie tavęs šalia.

Kiekvieną vakarą ir rytą

Neramios mintys su tavim. Meldžiuos, kad nepritrūktum ryžto, Neprasilenktum su viltim.

Netruks prabėgti pusė metų, Sugrįši vėlei į namus,

Atlikęs pareigą Tėvynei, Suvyriškėjęs ir ramus.

Sūnui Kęstučiui (išvykstant į Daniją)

Į tokią tolimą kelionę

Išleidžiu pirmąkart, sūneli,

Per skruostą rieda ašarėlė

Ir nežinai, kaip širdį gelia.

širdis nerimsta, nenusprendžiu,

Ir jei pasirinkai šią dalią,

Tad pasiimk, sūnau, į kelią

Ir motinos širdies dalelę.

Tu tarp kitų daiktų suradęs Priglausk Marijos paveikslėlį,

Iš siūlų numegztą kryželį, Agotos duonos žiauberėlę.

Žinau, sūnau, ir tau nelengva

Palikti gimtą šalį ir namus,

Palikt mažytę dukrą, žmoną, Brolelį ir senus tėvus.

Džiaugiuosi, kad suvyriškėjai,

Kad rūpi reikalai šeimos,

Bet kur bebūtum, neužmirški Šeimos, mamos ir Lietuvos.

Tebūna nebaisus šis kelias,

Tikiu, jis greit namo parves,

Kur paukščių trelės, pievos žalios, Maža Gabrielė lauks tavęs.

2006 03 03

Vestuvės

Štai pagaliau į mūs namus atėjo laimė.

Gyvenome abu nuobodžiai kaime, Auginome du sūnus: Kęstą, Mantą.

Slapčia svajojau apie dukterį Rimantę.

Tie metai nepastebimai praėjo… Šeimoj mūs sukos saulė, vėjai,

Jei vieną dieną jau perkūnas trankos, Ryte jau susikibę už parankės.

Kadaise darbą mėgstamą turėjom, Gėles auginom, namąprižiūrėjom.

Dabar tų malonumų vis mažėja, Sidabro gijų smilkinius prisėjo.

Sūnus Kęstutis protan jau atėjo, Mergaitę aukštą taip įsižiūrėjo,

Kad nei dienos be jos iškęst negali… Stebuklą čia padarė Visagalis!

Du sūnelius ir dukterį turėsiu

Ir juos visus labai labai mylėsiu. Nebus kada dėl negalios dejuoti,

Geriau jau mielus anūkus sūpuoti.

2005 09 10

Gerumo angelas

Albinai Čikotienei 85-ojo gimtadienio proga 2007.02.16

 

Kaip gerumo angelas jūs skriejat

Bangose gyvenimo verpetų,

Ir tikriausiai nė nepastebėjot, Kad tiek daug ilgų prabėgo metų.

Bet apžvelkim, kokie jie prasmingi!

Kiek žmonėms gerumo išdalinta.

Kiek darbų nudirbo darbščios rankos,

Kiek vaikų, anūkų užauginta.

Proanūkis Gediminas šypsos: ‘Kokia nuostabi mano senelė,

Kaip paglostyti ji moka meiliai,.

Kokia jos šilta akių ugnelė.’

Nors anksti našlės patyrė dalią,

Dirbo, plušo laukuose kolūkio,

Niekad nesiskundė, nedejavo;

Meilės, duonos jos vaikams netrūko.

Mūsų Albinutės kas nežino?

Ji garsi mūs krašto šeimininkė.

Gal todėl ir šiandien prie šio stalo Tiek svečių garbingų susirinko.

Kiek vestuvių, šermenų, krikštynų Ruošė nuo darbų pavargę rankos.

Kam tik reik protingo patarimo — Tai pas ją visuomet apsilanko.

Ji visus paguodžia, nuramina, Nepajuoks žmogaus, nepasityčios.

Ji kasdien suranda laiko maldai, Nes uoli lankytoja bažnyčios.

Galim pasimokyti iš Jos tvirtumo Ir kantrybės, ir širdies gerumo,

O kad skruostus papuošė raukšleles – Tai nuo šypsenų ir nuoširdumo.

Kiek pas Jus, mieloji, būta, švęsta.

Esate dora, dosni, vaišinga.

Kaip mama, kaip draugė, kaip kaimynė Esate visiems mums reikalinga.

Kaip smagu vaikams sugrįžt į tėviškę, Kur Mamytė gimtą lizdą saugo.

Akimis sušildyti, paglostyti

Nors, atrodo, jau seniai suaugę.

Lai vasario pūgos nebaugina. Sveikata, lai šypsena Jus lydi.

Šerkšno gijos smilkinius dabina, Ir palaimos Dievas nepašykšti.

„Baltijos“ sanatorijoje Palangoje

Sanatorijon važiuoja

Įvairiausi ponai.

Vieniems maudžia širdį.

Koją, kitiems kokį šoną.

Čia visus apšokinėja

Baltas personalas,

Visiems stengiasi įtikti,

Nes kitaip jiems galas.

Ir mus gydė neblogai,

Dietiškai maitino,

Užtai svoris mūsų siekia

Jau virš vidutinio.

Mes abi su Danute

Sugyvenom taikiai,

Tankiai einam pasivaikščiot, Sąnariai nelaiko.

Vaikštom pajūriu abidvi

Ir abi raišuojam,

O įvykdę dienos planą

Jau vos vos pūškuojam.

Žiūrim, kopose sutūpę

Ilsis dar viena porelė.

Kaip romantiška! Prieinam

Ogi – Arvis ir Zitelė.

Atsisveikinam su jūra oriai,

Dovanų parvežti šeimai noris

Ir juokaujam: reik pamest smėliuko

Ar sūraus ir šalto vandenuko.

Na, bet pinigų ribotai –

Mums dar ‘neatsakė’ protas…

Reikia, verkiant reikia išleistuvių,

Atsirado ir alučio kur nebuvus.

Pasėdėjome truputį, pajuokavom.

Ir po procedūrų atsigavom.

Net korespondentė atvažiavo,

Mus visus ilgai fotografavo.

Gal kada ir būsim svotai –

Jie dvi dukteris augina…

Aš turiu Kęstutį, Mantą,

~ Augustę, Karoliną.

Ačiū, su manim draugavot,

Kad ir iš Raseinių.

Aš tik paprasta seselė

Iš vidurio kaimo.

Jums visiems geros sveikatos,

Gal dar susitiksim.

Prisiminsime Palangą, Gerais draugais liksim.

 

Rudeninis piktas vėjas ošia Mūsų seno ąžuolo šakose,

Velia, laužo baltąjį berželį, Jau tiek metų rymantį prie kelio.

Jau nutilo ilgos paukščių voros, Už langų vėsus ir drėgnas oras.

Širdyje ir mintyse, mažyti, Lai pavasarinė saulė švyti.

Neliūdėk.

Braido gandras papieviais, Slenka miglos laukais,

Tu mane pakylėjai, – Aš pati noriu eit.

Pabraidyti atole,

Išsiburt ramune,

Tavo virpančią ranką Palaikyti delne.

Neliūdėk, juk dar vasara Ribuliuoja laukais.

Lietaus lašas kaip ašara Rieda tavo plaukais.

Prie Baltijos jūros Palangoje

Nors dar žiema, bet jau pavasarėja

Ir tirpsta širdyje šalti ledai.

Bangas putotas šiaušia šaltas vėjas,

O horizonte saulės atšvaitai.

Jūruže, motina, į tave aš kreipiuosi;

Į kiekgi, prašymų turi tu atsakyt?

Iš daugumos aš ne viena,

kuri maldauju Padėt, paguost ir išklausyt.

Ir iš tiesų vos tik tave pamačius

Ištiprsta visos nuoskaudos širdy,

Žuvėdros klykauja beribiuos plotuos, Boluoja toly švyturys.

Eini, meldies ir sau prisiekinėji

Nuo šiolei būti geresnei žmonėms.

Tebūna palankus, duok Dieve, vėjas Ir man pačiai, ir mano artimiems.

Ir tokia apsupa trapi ramybė — Atrodo, nieko negirdi ir nematai,

Pušelės ošia, byra smėlio kopos,

O tu su savo mintimis skraidai.

Tokia lengva lyg plazdanti plaštakė Skrendi, skrendi virš mėlynų bangų…

Lai dar ne paskutinį kartą akys Gėrėsis šiuo nepakartojamu vaizdu.

 

Prie Baltijos jūros Palangoje

Nors dar žiema, bet jau pavasarėja

Ir tirpsta širdyje šalti ledai.

Bangas putotas šiaušia šaltas vėjas,

O horizonte saulės atšvaitai.

• Jūruže, motina, į tave aš kreipiuosi;
• Į kiekgi, prašymų turi tu atsakyt?

Iš daugumos aš ne viena, kuri maldauju Padėt,

paguost ir išklausyt.

Ir iš tiesų vos tik tave pamačius Ištiprsta visos nuoskaudos širdy.

Žuvėdros klykauja beribiuos plotuos, Boluoja toly švyturys.

Eini, meldies ir sau prisiekinėji Nuo šiolei būti geresnei žmonėms.

Tebūna palankus, duok Dieve, vėjas

Ir man pačiai, ir mano artimiems.

Ir tokia apsupa trapi ramybė – Atrodo, nieko negirdi ir nematai,

Pušelės ošia, byra smėlio kopos, O tu su savo mintimis skraidai.

Tokia lengva lyg plazdanti plaštakė Skrendi, skrendi virš mėlynų bangų…

Lai dar ne paskutinį kartą akys Gėrėsis šiuo nepakartojamu vaizdu.

Aš myliu

Myliu aš upę,

Myliu aš sodą, Myliu aš žolę Sodriai rasotą.

Myliu aš lietų,

Myliu aš gėlę, Myliu aš dangų Su debesėliais.

Myliu aš taką,

Myliu paukštelį,

Myliu aš slieką,

Myliu drugelį.

Myliu žuvytę,

Myliu aš saulę, Labiausiai žmones Šiame pasauly.

Arti Velykos

Atšilo oras, gamta atgyja, Paukšteliai čiulba savo treles.

Pavasarėja. Arti Velykos. Vaikučiai skina pirmas gėles.

Atgimsta širdys ledu apšalę, Tą pakilimą jaučia dvasia.

Žemelės grumstą daigelis kelia. Velykos! Džiaugias gamta visa.

Margučiai šventę simbolizuoja, Laku pakvipus visa pirkia,

Pasidalinkim džiaugsmu ir laime, Pasidalinkim duona rupia.

Susprogo karklų jau žirginėliai, Pirmos žibutės kyla šlaituos,

Prie inkilėlių švilpia varnėnai, Jauku širdyse ir mūs namuos.

2003