Via vera

Via vera

Juozo Šalčiaus knygelėje „Veiveriai“ šios vietovės pavadinimas kildinamas iš pavardės Veiverys. O tokia pavardė atsirado iš pravardės Vėjavarys. Mat čia kažkada gyvenęs žmogus vertėsi tai šiuo, tai tuo, už ką buvo pramintas Vėjavariu. O piemenys tą pravardę iškreipė dar kitaip- Vėjvariu, kol galiausiai liko Veiverys. Bet yra ir kita Veiverių pavadinimo kilmės versija. Pagal ją šis pavadinimas kilęs iš lotyniškų žodžių via vera . Lietuviškai – teisingas (tikras) kelias (via – kelias, verus(a) – tikras (-a), teisingas (-a). Kadangi lotyniškai kelias yra moteriškos giminės, tai lietuviškai pavadinimas turėtų būti Tikrakelė, Teisingakelė. Tik Via vera buvo pavadinta dar ne vietovė, o traktas per miškus, kai čia dar jokios vietovės nė nebuvo. Ir keliavo tuo traktu arba tam tikru ruožu žinomais šunkeliais ne mūsų draugai, o didžiausi priešai – kryžiuočiai. Dar esant gyvam kunigaikščiui Kęstučiui, keliavo jie pro čia iš Insterburgo iki Nemuno ties Rumšiškėm ir Darsūniškiu, o persikėlę – traukdavo į Trakus, Vilnių ir Medininkus. Apie tai byloja ir kryžiuočių žvalgų pranešimai (Wegeberienten) ir kai kurių autorių pateikti duomenys apie dar šiek tiek ankstesnius laikus. B. Kviklio žinyne nurodyta ir pirminiai šaltiniai. 1372 metais Insterburgo komtūras Hatenšteinas žiemą įsiveržė į Darsūniškio žemę. Kronikininkas Vygandas nurodo, jog tai įvyko Grabnyčių dieną. Čia jie plėšė, degino ir žudė, paėmė Darsūniškio pilį ir išsivarė į nelaisvę daugiau kaip 400 žmonių. Kitais metais tas pats komtūras su 60 žmonių rudenį vėl atvyko prie Darsūniškio. Kelią jam rodė išdavikas lietuvis Daukintė. Tąkart išsivarė daug arklių. Manoma, kad Darsūniškyje didysis kunigaikštis laikė savo žirgyną. 1375 metais naujas Vokiečių ordino maršalas su svečiais iš Vokietijos ir Prancūzijos, rengdamas žygį į Lietuvos gilumą, persikėlė per Nemuną netoli Darsūniškio, Vaiguvoje pernakvojo, pakeliui prie Strėvos upės sudeginęs Sumiliškių kaimą, pirmą kartą puolė Kęstučio sostinę Trakus. Pilies nepaėmė, bet miestą sudegino, nusistūmė iki Vilniaus, bet neįstengė jo paimti. Prisiplėšę daug grobio, varydamiesi 800 belaisvių, vyrų ir moterų, sugrįžo atgal. 1377 metais vėl buvo žygiuojama į Lietuvą. Kryžiuočiai trimis keliais atžygiavę į Lietuvą susijungė ties Darsūniškiu. 1381 metais prie Darsūniškio Vokiečių ordino maršalas Hatenšteinas pirmą kartą Lietuvos žemėje panaudojo patrankas. Kryžiuočiai savo raštuose gyrėsi, kad lietuviai taip išsigando, jog patys sudegino Darsūniškio pilį ir išsislapstė miškuose. Visai nenuostabu, kad neregėtų bombardų trenksmas ir dūmai pilies gynėjams padarė didelį įspūdį. Tačiau ir patys kryžiuočiai dar buvo menki artilerijos specialistai. Neseniai pirmieji nusikopijavę patrankas nuo arabų buvo tik italai. Po jų ispanai, prancūzai, vokiečiai.Tada jau ir kryžiuočiai galėjo gąsdinti kitus tas pabaisas atsitempę prie Nemuno. O tos pirmosios patrankos buvo dar su mediniais vamzdžiais, užtaisomos per laibgalį ir tesugebančios per dieną iššauti vos kelis šūvius. Ir vežiojamos ne ant ratų, o tempiamos pritvirtintos ant medinių pašliūžų. Labai tikėtina, kad šitos, ugnim spjaudančios bombardos iš Prūsijos iki Darsūniškio ir buvo pirmą kartą atitemptos ne atsitiktiniais šunkeliais, o gerai išmėgintu ruožu per būsimų Pilviškių, Skriaudžių ir Veiverių vietoves. 1385 metais kryžiuočiai, grįždami iš Vilniaus, prie Rumšiškių susikovė su lietuviais, trukdančiais jų kariuomenei persikelti per Nemuną. Į Trakų kunigaikštystę kryžiuočiai ėjo per Rumšiškes 1381 metais, vedami maršalo Hatenšteino ir didžiojo komtūro Ruedigerio von Elneri ir čia persikėlė per Nemuną.
Yra ir daugiau duomenų apie kryžiuočių persikėlimus per Nemuną, einant į Aukštaitiją ir grįžtant atgal. Bet pakanka ir tiek įsitikinti, jog kryžiuočiai tikrai keldavosi per Nemuną ties Darsūniškiu ir ties Rumšiškėmis. Taigi, kokiu kitokiu būdu jie galėjo atsirasti čia, kairiajame Nemuno krante ties šitom perkėlom, jei ne tiesiausiu, gerai išžvalgytu, aprašytu ir išbandytu keliu iš Insterburgo ir tada ėjusiu pro būsimus Skriaudžius ir Veiverius? Po Žalgirio mūšio, kai kryžiuočiams čia jau nebuvo kas veikti, logiška galvoti, kad tais keliais ir toliau naudojosi miškų sargai, medienos pirkliai, žvėrių sekėjai ir jau kai kur atsirandantys gyventojai. Atmetus šią prielaidą, kaip reiktų aiškinti būtent čia atsiradusią 1559 metais aprašytą Kauno ir Darsūniškio miškų ribą? Juk ji negalėjo čia atsirasti nei iš šio, nei iš to. Čia nebuvo upelio, kurio viena pakrante nuvingiuotų ta riba nuo Tursono kalno iki Prūsijos sienos ir nebuvo dirbtinai išvesta tiesia linija kaip kad Veliuonos – Jurbarko miškų riba. Pagaliau, kaip galėjo nei iš šio, nei iš to atsitikti, kad, praėjus 300 metų po miškų ribos aprašymo, čia buvo nutiesta geležinkelio linija? Visai greta, o gal vietomis ir visai sutampanti su dar XIV amžiuje aprašytu kryžiuočių keliu. Visa tai rodo, kad čia yra buvęs keliautojų traktas nuo seniausių laikų. O kokie keliautojai, jei ne kryžiuočiai, buvo didžiausi lotyniškosios kultūros išpažinėjai? Juolab kad pro čia traukdavo su kviestiniais prancūzais ir kitais europiečiais, su kuriais reikėjo mokėti bendrauti. Tad ir šitą kelią galėjo pavadinti Via vera, kaip ir dabar šalia Veiverių per Europą vedantį judrųjį greitkelį vadiname Via Baltica. Bet yra ir dar viena Veiverių vardo kilmės versija. Ji grindžiama XVIII a. istorinėmis aplinkybėmis Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Pagal šitą versiją žodis „veiveriai“ yra ne vietinis, o atsineštinis iš Donelaičio žemės. Ten, netoli Gumbinės, dabartinėje Novoselje apylinkėje net iki šiol yra išlikęs nepakeistas kaimo pavadinimas Vaivarai (vok. Waiwaren). Kas prisimena vokietmetį Lietuvoje tikriausiai dar neužmiršo, kaip vokiečių kareiviai Veiverių pavadinimą skaitydavo „Faifarai“, nes lietuvišką v vokiečiai skaito f, o dvibalsį ei taria ai. Taigi išeitų, kad Veiveriai ir Vaivarai yra tas pats žodis. O prie pat sienos su Lietuva yra ir Mauručaičių kaimas, vos ne Mauručiai, esantys prie pat Veiverių. Juk Mauručaitis – Mauručio-Mauro vaikas (plg. Jonas-Jonaitis). Už trijų kilometrų į šiaurės vakarus nuo Įsručio (Černiachovskas) buvo Stanaičių kaimas. Čia jau raidė raidėn buvęs ten ir esantis kaimas čia už Veiverių tarp Mauručių ir Garliavos. Kažin, ar toks sutapimas gali būti visai atsitiktinis? Šituos vietovių pavadinimus galėjo atsinešti iš ten į Lietuvą atvykę gyventojai, o priežastys tuo metu jiems čia apsigyventi buvo labai rimtos. 1680 m. Liudvikas XIV buvo išleidęs Nanto ediktą, kuris vertė hugenotus tapti katalikais. (Taip tada Šakių rajone atsirado atbėgėliai hugenotai prancūzai Couderco (pievelė) čia pavirtę Kudirkais. 1685 m. Rytprūsių valdovas Fridrichas Wilhelmas išleido ediktą, spaudžiantį katalikus tapti protestantais Yra žinoma, kad apie 1788 m. keturi berniukai ir trys mergaitės lankė vienuolyno mokyklą Virbalyje, nes vertimas tapti protestantais buvo tolygus vokietinimui, ir ne visi tam norėjo pasiduoti. Dar viena priežastis gyventojų migracijai į Lietuvą buvo 1709-1710 m. maro pasekmės. Į išmarinius ūkius Rytprūsiuose buvo atkelta daug zalcburgiečių (1731 m. – 20 000), į Insterburgo apylinkes suplūdo šveicarai, kuriems buvo teikiama pirmenybė, – daug kur lietuviai buvo verčiami savo ūkius užleisti atvykėliams. Tada daug lietuvių patraukė į laisvus plotus po maro Šakių rajone. Teko ieškoti ir kitų vietų. O čia pakaunėje nuo pat Nemuno iki dabartinių Kazlų Rūdos miškų dar nemažai buvo miškingų, tinkamų apsigyventi, laisvų plotų.

Pagal: Kęstučio Orino užrašus

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *