Veiverių mokytojų seminarija 1866-1918: Kudirka Juozas, knyga

PRATARMĖ

XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje mokyklos[1] Lietu­voje buvo ne tiktai liaudies švietimo Įstaigos, bet ir caro val­džios politikos įrankis. Mokyklų istorijoje atsispindėjo ir liau­dies kova prieš patvaldystę, kova dėl nacionalinės kultūros. Tiek pirmuoju, tiek ir antruoju atveju didelės reikšmės turėjo moky­tojų pozicijos liaudies ir vyriausybės atžvilgiu. Todėl verta ty­rinėjimo ir Veiverių mokytojų seminarija, nuo 1866 m. iki 1918 m. Rusijos liaudies švietimo ministerijos žinioje buvusi vienintelė seminarija, rengusi mokytojus lietuvius. Ji turėjo išauklėti cari­nei administracijai palankius mokytojus, patvaldystės idėjų skleidėjus Suvalkų gubernijoje.

Apie Veiverių mokytojų seminariją jau yra rašyta. Dau­giausia tai Įvairiomis progomis periodinėje spaudoje skelbti straipsniai. Stambiausias prieškarinio laikotarpio darbas yra K. Naunčiko straipsnis[2], paskelbtas Veiverių mokytojų semina­rijos auklėtinių suvažiavimo 1939 m. proga, kur apžvelgiami seminarijos gyvenimo bruožai. Pokario metais K- Simaška dar­be „Viena seniausiųjų mokytojų ruošimo Įstaigų Lietuvoje“[3] trumpai aptarė mokymo seminarijoje pobūdi ir sąlygas, 1905 m. revoliucinius Įvykius ir seminarijos reikšmę lietuviškos mokyk­los mokytojų rengimui. 1966 m., minint mokyklos Įkūrimo šimt-

———————————————————————————————————————

[1] Kauno ir Vilniaus gubernijos mokyklos tada priklausė Vilniaus švie­timo apygardai, o Suvalkų gubernijos mokyklos — Varšuvos švietimo apy­gardai. Skirtinga carinės administracijos politika šiuose kraštuose tam tikru laipsniu atsispindėjo ir liaudies švietime.

[2]  K- Naunčikas, Veiverių mokytojų seminarija savo nuopelnų švie­soje.—„Lietuvos aidas“, 1939.VIII.19.

[3] K- Simaška, Viena seniausiųjų mokytojų ruošimo įstaigų Lietuvo­je.—„Tarybinis mokytojas“, 1957.III.21.


mėtį, apžvalginius straipsnius periodinėje spaudoje paskelbė J. Žiugžda [4], Pr. Juozapavičius[5], J. Kirlys [6]ir kt. J. Kirlio istorinė apybraiža „Veiverių mokytojų seminarija“, parašyta remiantis spaudoje paskelbtais seminarijos auklėtinių prisiminimais, nau­jų duomenų apie mokyklą nedavė (mašinraštis saugomas Kauno Respublikiniame pedagoginiame muziejuje).

Duomenų apie Pedagoginių kursų Veiveriuose atidarymą 1968 m. Liaudies Lenkijoje paskelbė K. Poznanskis veikale, skir­tame 1862 m. mokyklų reformai [7]. J. Kirlys pateikė žinių apie seminarijos mokytojus [8], o P. Jonikas [9], J. Jurkštas [10] ir J. Sideravičius [11] rašė apie lietuvių kalbos pamokas Veiverių mokytojų seminarijoje XIX a. IX dešimtmetyje. Pr. Juozapavičiaus straips­nis [12] skirtas seminaristų darbams sode. V. Žilėnas pateikė duo­menų apie 1905 m. revoliucinius įvykius Veiverių mokytojų se­minarijoje [13], o J. Kirlys — apie 1905 m. streiką [14]. Seminaristų kultūrinį judėjimą Stolypino reakcijos metais aprašė J. Geniu­šas [15]. Apie seminarijos auklėtinių reikšmę lietuviškos mokyklos formavimuisi rašė J. Mičiulis [16] ir J. Šalčius [17] bendresnio pobū­džio darbuose.

 

———————————————————————————————————————

  • [5]-P r. Juozapavičius, Pirmoji švietimo įstaiga.— „Kauno Tiesa“, 1966X.25.
  • [6]– J.Kirlys, Pirmoji.— „Tarybinis mokytojas“, 1966.X.29; Sūduvos mo­kytojų kalvei — šimtas metų.— „Naujas kelias“ (Kapsukas), 1966.XI.24.

         [7]. K.Poznanski, Reforma szkolna w Krolestwe Polskim w 1862 ro­ku, Wroclaw—Warszawa—Krakow, 1968.

  • [8]-J.Kirlys, Iš Sūduvos pradžios mokyklų praeities.— ..Tautos mo­kykla“, 1933, Nr. 15—16, p. 283—286.
  • [9]– P.Jonikas, Lietuvių kalba ir jos gaivinimas prieš „Aušrą“.— „Mū­sų senovė“, 1940, t. 3, Nr. 1, p. 1—53.
  • [10]– J.Jurkštas, Lietuvių kalbos pamokos prieš 50 m.— „Mokykla ir gyvenimas“, 1936, Nr. 5—6, p. 213—214.
  • [11]-J.S i d e r a v i č i u s, Taip atskambėjo Donelaičio hegzametras.— „Li­teratūra ir menas“, 1964.IX.12.
  • [12]-P r. Juozapavičius, Veiverių mokytojų seminarijos sodas.— „Mūsų sodai“, 1966, Nr. 10, p. 8.
  • [13]-V.Žilėnas, Dėl lietuviškos mokyklos (1905—1914), Vilnius, 1935.
  • [14]-J.Kirlys, Seminaristų streikas.—„Tarybinis mokytojas“, 1966.X.15.
  • [15]-J.Geniušas, Mokyklų laikraštėliai ir žurnalai.— „Mokykla ir gy­venimas“, 1930, Nr. 1, p. 24.
  • [16]-J.Mičiulis, Mokytojų ruošimo istorija Lietuvoje.— „Lietuvos mo­kykla, 1929, Nr. 6, p. 249—253.
  • [17]-J.Šalčius, Veiveriai, Marijampolė, 1937.

J. Ariskinas studijoje „Lietuvos mokykla kapitalizmo epochoje“[18] 

beveik visai nekalba apie Suvalkų gubernijos mokyklas, luo pačiu ir apie Veiverių mokytojų seminariją, kas neleistina liek tyrinėjant lietuviškos mokyklos formavimąsi, tiek apskritai aptariant Lietuvos pradžios mokyklas XIX a. antroje pusėje ir \X a. pradžioje. Seminarijos nemini ir Pedagoginis žodynas’[19].

Panašią klaidą padarė ir K. Žukauskas[20], nušviesdamas re­voliucinius ¡vykius 1905—1907 m. Lietuvos mokykloje ir beveik nepalietęs Veiverių mokytojų seminarijos, kurioje anuomet vyko aštri kova dėl mokyklos sudemokratinimo.

Iš šios apžvalgos matyti, kad Veiverių mokytojų seminari­jos gyvenimas plačiau nenagrinėtas, o atskirų klausimų, kaip pedagoginis rengimas, seminaristų buitis, kultūrinis gyvenimas, nacionalinis judėjimas ir kt. visai nebuvo paliesta. Nebuvo žino­ma ir tiksli mokyklos atidarymo data. Tuos dalykus šiame darbe ir bus stengiamasi nušviesti, ir tai turėtų padėti teisingiau nu­statyti Veiverių mokytojų seminarijos vietą lietuvių nacionali­nės kultūros istorijoje. Baigusiųjų veiklą kiek plačiau apžvelgti darbe nesiimama.

Nušviečiant minėtus klausimus, panaudoti ano meto vyriau­sybiniai potvarkiai ir atsiliepimai, medžiaga, liudijanti semi­naristų požiūrį į daugelį mokykloje vykusių reiškinių, progra­mos ir vadovėliai. Daug medžiagos apie įvairias seminarijos gy­venimo sritis 1866—1903 m. teikia auklėtinių prisiminimai. Dauguma jų buvo paskelbta leidiniuose, skirtuose seminarijos mokytojams T. Žilinskui[21] ir J. Kairiūkščiui paminėti[22]. Nemažiau vertingos

———————————————————————————————————————

[18]  И. T. A p и c к и h. Школа в Литве в эпоху капитализма.—• Известия Академии педагогических паук РСФСР. Выпуск 131, Москва, 1964; Rcc. И. В а й т к я в и ч іо c, M. К а р ч я у с к е н е, Я. M о р к и т e, В. Р а я ц к а с, Крупные недостатки одного историко-педагогического исследования. — «Со­ветская педагогика», 1966, № 5, р. 147—149.

[19] Педагогический словарь в двух томах, Москва, 1960;

Rec. А. Gučas, L. V l а d i m i г о v а s, Mažai ir netiksliai.— „Komunis­tas“, 1961, Nr. 7, p. 77—79.

[20] K. Žukauskas, Iš Lietuvos mokyklos istorijos 1905—1907 m., Kau­nas, 1960.

[21] Lietuvos mokykla 1919—1920 m. (trečiosios knygos), Kaunas, 1921; A. Biržys, Marijampolės apskritis, Kaunas—Marijampolė, 1937.

[22]  „Lietuvos mokykla“, 1925, Nr. 10, p. 369—414.


ir šiuose leidiniuose paskelbtos T. Žilinsko ir J. Kairiūkščio autobiografijos. 1939 m. įsikūrusi Veiverių mo­kytojų seminarijos auklėtinių draugija sudarė specialią komisi­ją, vadovaujamą M. Kilnos, seminarijos monografijai parengti. Daugelis mokyklos auklėtinių jai nusiuntė prisiminimus, doku­mentų. Kai kurie iš jų dabar yra Kauno Respublikiniame peda­goginiame muziejuje (KPM, apl. 19, 20). Ten yra ir M. Kilnos sudaryti 1868—1918 m. seminariją baigusiųjų sąrašai. Detalius prisiminimus ir kai kuriuos dokumentus pastaruoju metu muzie­jui perdavė S. Bukevičius (FC-1, 40), J. Lazauskas (FC-56) ir VI. Žiurys (FG-111). Rašant darbą, pasinaudota J. Jarumbavi- čiaus, S. Bukevičiaus, M. Burdulio, J. Milerio, K- Motuzos, K- Paulausko, K- Ruginio ir VI. Žiurio asmeniškai suteiktomis informacijomis.

Ypač vertinga medžiaga, atspindinti mokymo pobūdį ir se­minarijos uždavinius, buvo skelbiama nagrinėjamu laikotarpiu leistuose centriniuose ir Varšuvos švietimo apygardos pedagogi­niuose žurnaluose[1]. Tai vyriausybiniai nutarimai ir potvarkiai, švietimo ministro ir Varšuvos švietimo apygardos globėjo me­tinės ataskaitos, seminarijos vizitacijų medžiaga bei išvados. Medžiagos apie seminariją skelbta ir Suvalkų gubernijos infor­maciniuose leidiniuose[2].

Valstybinė pedagoginė spauda XIX a. pab., atsiradus dau­giau mokymo įstaigų, apie mokytojų seminarijas ėmė mažiau rašyti. Tačiau korespondencijas iš seminarijos gyvenimo ėmė skelbti lietuviška periodinė spauda. Jautriai į seminaristų perse­kiojimus reagavo „Varpas“ — apie tai „Tėvynės“ varpuose“ rašė V. Kudirka[3]. Kovojant dėl lietuviškų mokyklų, ypač per 1905 m. revoliuciją ir po jos, seminarija, kaip vienintelė lietuvių mokytojų rengimo įstaiga, susilaukė dar didesnio atgarsio spaudoje. Todėl žinių apie seminariją randame tiek socialdemokratinėje („Dar­bininkų balsas“, „Draugas“, „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Ža­rija“), tiek ir kitų visuomeninių srovių periodinėje spaudoje („Ateitis“, „Lietuvos ūkininkas“, „Šaltinis“, „Vienybė lietuvnin­kų“, „Vilniaus žinios“). Apie seminarijos vidaus gyvenimą infor­mavo pirmieji pedagoginiai leidiniai („Lietuvis“, „Mokytojas“, „Mokykla“). Iš seminarijos evakuacijos laikų žinių teikia

 

———————————————————————————————————————

[23]  «Журнал министерства народного просвещения» (toliau ЖМНГІ), 1870—1874, 1876; «Народная школа» 1876—1881; «Циркуляр по Варшавско­му учебному окруту (toliau — ЦПВУО), 1872—1885.

[24]  «Памятная книжка Сувалкской губернии», 1903; «Сувалкские губерн­ские ведомости», 1869—1905.

[25]   V. Kudirka, Raštai, t. 2, Tilžė, 1909.


 

 

Petro­grade ir Rygoje leisti lietuviški periodiniai leidiniai („Lietuvių balsas“, „Rygos garsas“, „Santara“).

Varšuvos švietimo apygardos archyvas, kuriame turėjo būti medžiaga apie Veiverių mokytojų seminariją, kaip parodė ieš­kojimai, žuvo II pasaulinio karo metu. Šaltinių rinkinių apie švie­timą Suvalkų gubernijoje nebuvo išleista, tačiau vienas kitas do­kumentas, nors ir netiesiogiai liečiantis Veiverių mokytojų semi­nariją, pateko į kitokius dokumentų rinkinius. Medžiagos apie seminariją baigusiųjų veiklą, Kauno gubernijos pradžios mo­kyklose leidus mokyti lietuvių kalbos, randame V. Burkevičiaus darbe[26]. Žinių apie antivyriausybinę seminaristų veiklą paskelb­ia rinkinyje „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“[27]. Leidinyje „1905—1907 m. revoliucija Lietuvoje“[28] paskelbtas Suvalkų ge­neralgubernatoriaus raportas carui, iš kurio galima spręsti apie Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinių veiklą 1905 m. revoliu­cijoje. Po vieną kitą šio laikotarpio dokumentą yra rinkiniuose „1905—1907 m. revoliucija Rusijoje“[29] ir Lenkijoje išleistame „Lenkijos karalystės valstiečių judėjimas 1905—1907 m. revo­liucijoje“[30].

Be jau minėtos medžiagos, šiame darbe pasinaudota atski­rais dokumentais iš Lietuvos Centrinio valstybinio istorinio ar­chyvo (LCVIA), Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rank­raščių skyriaus (MA CB RS), TSRS Centrinio valstybinio isto­rinio archyvo (CVIAL) ir TSRS Geografinės draugijos moksli­nio archyvo Leningrade fondų.

———————————————————————————————————————

[26]  V. B u r k e v i č i u s, Iš mūsų mokyklų praeities, Kaunas, 1940.

[27]  Lietuvos TSR Istorijos šaltiniai, t. 2, Vilnius, 1965.

[28] Революция 1905—1907 г.г. в Литве, Документы и материалы, Виль­нюс, 1961.

[29] Революция 1905—1907 г.г. в России, Высший подъем революции, Документы и материалы, ч. 4, Москва, 1957.

[30]  Walki chlopow Krolestwa Polskiego w rewolueji 1905—1907 roku, t. 2, Warszawa, 1960.

 


 

Darbo pabaigoje pateikiamas seminaristų slapta skaitytos lietuviškos literatūros sąrašas, 1904 m. Varšuvos švietimo apy­gardos globėjui seminaristų siųstos telegramos tekstas, 1905 m. gruodžio 11 d. seminaristų peticija mokyklos vadovybei, semi­narijos auklėtinių sąrašai (pasinaudota M. Kilnos medžiaga) ir Pr. Juozapavičiaus parengta veiveriečių išleistų vadovėlių bib­liografija.

Autorius dėkingas visiems padėjusiems rengti darbą, ypač redaktoriui, istorijos mokslų kandidatui Antanui Tylai, recenzen­tams pedagogikos mokslų kandidatui Alfonsui Gučui ir pedago­gikos mokslų daktarui Jonui Laužikui.

 

 

SEMINARIJOS ĮSTEIGIMAS

Numalšinusi 1863 metų sukilimą, carinė vyriausybė toliau ieškojo būdų, kaip galutinai įsitvirtinti Šiaurės Vakarų krašte ir Lenkijos karalystėje. Vadovaudamasi principu „skaldyk ir val­dyk“, ji ėmėsi daugelio priemonių, siekdama atitraukti lietuvius nuo „lenkų poveikio“[31] ir sustiprinti savo pozicijas. Tam turėjo tarniauti ir liaudies švietimas. Buvo manyta, kad lietuvių mo­kymas gimtąja kalba izoliuos juos nuo lenkų kultūrinės įtakos[32] ir politinės propagandos[33]. Deja, ir tai netrukus pasirodė gryna dc’iiiagogija, nes prieš lietuvių kalbą, prieš lietuvių raštiją ir kultūrą buvo imtasi aktyvių smurto priemonių[34].

Kadangi lietuvių gyvenama Augustavo gubernija (nuo 1867 m.— Suvalkų) įėjo į Lenkijos karalystę, carizmas buvo priverstas čia daryti išimtį ir kurį laiką laikytis minėtosios tak­tikos: Suvalkų krašto lietuviams, studijuojantiems Maskvos uni­versitete, buvo paskirta 10 stipendijų, įkurtos dvi gimnazijos  Marijampolėje ir Suvalkuose) ir Pedagoginiai kursai lietuvių valstiečių vaikams[35], kurių nuostatai patvirtinti 1866 m. sausio 5.(17) d.[36]

———————————————————————————————————————

[31] M. H. Катков, 1863 год, т. 2, Москва, 1887, p. 839—840; А. А. Корнилов, Русская политика въ Польше со времени разделов до начала XX иска, Петроград, 1915, р. 80—81; А. Страшкевич, Взгляды Н. А. Ми- потипа на учебное дело въ царстве Польском, С. Петербург, 1897, р. 8.

[32] Л. Гильфердинг, Литва и Жмудь. — Собрание сочинений, т. 2, I Ir i ербург, 1868, р. 378—381.

[33] А. А. Корнилов, Русская политика… , р. 62; Исторический очерк школьного дела и начального образования в губ. царства Польского до IKtil года и после этой эпохи, leidimo metai ir vieta nenurodyta, p. 20.

[34]  Lietuvos istorija, d. 2 (1861—1917), Vilnius, 1963, p. 200—201.

[35] I. Корнилов, Русское дело в Северо-западном крае, С. Петербург, I90I, р. 54; A. Biržys, Marijampolės apskritis, Kaunas—Marijampolė, I937, p. 356.

[36]  Уставъ Педагогических курсовъ для литовского населения въ царстве I lo. ibCKOM, С. Петербург, 1866.


Nesuradus kitur patalpų, Pedagoginiai kursai buvo ¡kurti Veiverių bažnytkaimyje, užvažiuojamuosiuose pašto stoties rū­muose prie Daugpilio—Varšuvos trakto; pašto stoties rūmai, nu­tiesus geležinkelį, buvo nebetekę ankstyvesnės reikšmės. Arkli­džių pastate įsikūrė bazinė mokykla. Patalpoms sutvarkyti ir baldams pirkti Švietimo ministerija paskyrė 5181 rb. 58 kp.[37].

 

1872 m. seminarijos vadovybė prašė Suvalkų švietimo apygar­dos viršininką perkelti seminariją iš gubernijos pakraščio į Au­gustavą, o 1907 m. pats direkcijos viršininkas pageidavo, kad seminarija iš revoliucingų Veiverių būtų nukelta į Augustavą, Kalvariją ar Seinus — kur nors arčiau Suvalkų. Nei pirmuoju, nei antruoju atveju tam nesurasta lėšų[38].

Pedagoginių kursų atidarymo iškilmės įvyko 1866 m. spa­lio 2(14) d., o mokslas prasidėjo 4(16) d.[39]. Kursai turėjo vidu­rinių mokyklų teises ir tiek pagal mokymo planus, tiek teisių 

 

———————————————————————————————————————

[37]   ЦПВУО, 1968, № 1, p. 37.

[39] Kursai turėjo vidu­rinių mokyklų teises ir tiek pagal mokymo planus, tiek teisių

[38]   Революция 1905—1907 г.г. в Литве…, p. 413; „Vilniaus žinios“ 19O6.VII.29(VIII.l 1); KPM, api. 19.

[39]   «Московские ведомости», 1866.Х.15.

[40]  Уставъ.., p. 47; Отчет министра народного просвещения за 1871 г.— ЖМНП, 1873г., р. 5.

———————————————————————————————————————

atžvilgiu prilygo mokytojų seminarijoms [40], todėl 1872 m. gruo­džio 11 d. ir buvo pavadinti mokytojų seminarija[41]

Veiverių seminarija mokytojus rengė tiktai Suvalkų guber­nijai. Vilniaus gubernijai mokytojus rengė Molodečno mokytojų seninarija, įkurta 1864 m., į kurią priėmė ir pravoslavų tikybos lietuvius. Panevėžio mokytojų seminarija, įkurta 1872 m., pri­imdavo vietinius arba atvykusius iš kitų gubernijų rusų tautybės Įaunuolius ir pravoslavų tikybos lietuvius, o nuo 1874 m. kuriam laikui buvo visiškai uždrausta čia rengti lietuvių kilmės mo­kytojus. Tiesa, 1878 m. Panevėžio mokytojų seminarijoje imta dėstyti ir lietuvių kalbą, kad mokytojai galėtų bent kiek susi­kalbėti su naujai į mokyklą atėjusiais vaikais[42]. Po 1905 m. re­voliucijos į Panevėžio mokytojų seminariją buvo leista priimti 33% lietuvių, tačiau dėl įvairių trukdymų patekdavo tik vienas kitas[43].

Tad Veiverių mokytojų seminarija nuo XIX a. vidurio iki I pasaulinio karo buvo vienintelė lietuvių mokytojų rengimo  įstaiga.

PASIKEITIMAI SEMINARIJOJE

Nors nuostatai leido seminarijoje mokyti tiek lietuvių, tiek ii rusų kalbomis, bet netrukus po seminarijos įkūrimo — nuo 1869 metų — buvo pradėta drausti net lietuviškai šnekėtis ne lik seminarijoje, bet ir už jos ribų, jau nekalbant apie mokymą lirluvių kalba. Iki 1905 m. seminarijos koridoriuose kabojo už­kišai „Lietuviškai kalbėti draudžiama“. Daug iniciatyvos parodė seminarijos vadovybė, drausdama kalbėti gimtąja kalba[4ė].

1872 m. balandžio 12 d. naujoje švietimo ministro patvirtintoje pamokų lentelėje nurodoma, jog tie įstojusieji (seminaristai), kurie nemoka lietuvių kalbos, visiškai atleidžiami nuo šio dalyko mokymosi[45]. Vadinasi, tuo jau buvo įteisintas svetimtaučių

———————————————————————————————————————

[41] Ten pat, p. 14.

[42]  И. T. A p и c к и n, Школа.., p. 227—229.

[43]Mičiulis, Panevėžio mokytojų seminarija prieš karę ir dabar, Panevėžys, 1929, p. II.

[44] ЖМНП, 1876, № 2, p. 85.

[45]ЦПВУО, 1872, № 5, p. 232.


taučių priėmimas į seminariją, nors ji buvo skirta tik Suvalkų krašto lietuvių valstiečių vaikams. 1876 m. gruodžio 11 d. Pe­dagogų tarybos sudarytoje programoje sakoma, kad nesvarbu nei stojančiųjų kilmė, nei tikyba[46]; o iš švietimo ministro 1874 m. ataskaitos matyti, kad Varšuvos švietimo apygardos mokytojų seminarijos, vadinasi, ir Veiverių mokytojų seminarija, be mo­kytojų rengimo, turi dar kitą uždavinį — mokyti rusų kalbos vietos gyventojus[47]. Tai galima pastebėti ir iš seminarijos inspek­toriaus pasisakymų: 1874 m. Veiveriuose apsilankiusiam Kara­liaučiaus universiteto prof. F. Kuršaičiui inspektorius A. Jurke­vičius pareiškė, kad, jei jis čia pabūsiąs, tai po dvidešimties metų lietuvių kalbos Veiverių apylinkėse jau nebesigirdėsią. Pana­šias mintis jis piršdavo ir seminaristams. Štai kaip inspektoriaus žodžius prisiminimuose atkuria J. Dičpinigaitis (1884 m.): „Jūs dabar papratote rusiškai kalbėti, ir kalbate geriau, kaip lietuviš­kai; žinau tikrai, kad jūs susitikę po kiek laiko, po metų arba po kelerių, kitaip nepradėsite tarp savęs kalbėt, kaip tik rusiškai“. Paskui nurodė į pirmųjų skyrių mokinius: „Žiūrėkite kieme ir sode, kaip tie mažiukai, niekieno neverčiami, nedaug rusiškų žodžių vartoja, kaip jie noromis kalba rusiškai, jie užaugę kitaip ir nekalbės. Aš nesulauksiu, bet jūs pamatysite: nepraeis nė 50 metų, kai čia visi kalbės rusiškai“ (tik atsikėlęs, A. Jurke­vičius žadėjo tai padaryti per dešimt metų)[48]. Bet carinės Ru­sijos imperijos darbo žmonių judėjimas ir ilgalaikė lietuvių liau­dies kova sužlugdė šias carizmo ideologų užmačias. Po 1905 m. revoliucijos seminarijoje buvo leista lietuviškai kalbėti, skirtas lietuvių kalbos mokytojo etatas, nors, antra vertus, norint ap­riboti vyriausybe nepatenkintų valstiečių vaikų stojimą į semi­nariją, 1908 m. buvo panaikinti bazinės mokyklos IV—V sky­riai. Todėl norintiems stoti į seminariją reikėjo turėti lėšų su­mokėti už parengimą.

Po revoliucijos, iki 1913 m., į seminariją priėmė ir kitų gu­bernijų lietuvius. Tais pačiais metais buvo sudarinėjami planai Veiverių mokytojų seminarijai išplėsti, naujiems rūmams pasta­tyti, įvesti IV—V kursams, bazinei mokyklai atkurti. Taip pat, matyt, buvo norėta padidinti pravoslavų tikybos asmenų pri­ėmimą, nes planuota prie

———————————————————————————————————————

[46]  Правила и подробная программа для поступления в Вейвсрскук» учительскую семинарию, Варшава, 1876.

[47]  Отчет министра народного просвещения за 1874 г, — ЖМПН, 1876, № 8, р. 141.

[48]  „Varpas“, 1891, Nr. 12, p. 188; Juozo Kairiūkščio autobiografija.— „Lietuvos mokykla“, 1925, Nr. 10, p. 379; J. Dičpinigaičio prisiminimai. 1879—1884).— A. Biržys, Marijampolės apskritis, p. 399.


seminarijos pastatyti cerkvę. Šią prie­laidą daryti leidžia ir lietuvių priėmimo iš kitų gubernijų nu­traukimas[49].

1915 m. vasario mėn. seminarija persikėlė į Vilnių, kur už­siėmimai vyko Aušros vartų gatvėje buvusioje mokykloje. Vil­niuje baigė viena laida. Tų pačių metų rudenį seminarija jau įsi­kūrė Poltavos gub., Velikije Soročincy (baigė dvi laidos)[50], iš kur 1917 m., artėjant frontui, persikėlė į Riasnoje Achtirskoje miestelį Charkovo gubernijoje (Soročincuose mokėsi ukrainiečių mokytojų seminarijos patalpose popietinėmis valandomis, o Rias­noje Achtirskoje — vienuolyno patalpose). Sumažėjus lietuvių seminaristų skaičiui, ji buvo paversta mokytojų seminarija ru­sams, tik paliekant lietuvių kalbos ir tikybos pamokas[51]. 1918 m. kovo 1 d. seminarija išleido paskutinę lietuvių mokytojų laidą. Keletas žemesniųjų kursų lietuvių liko baigti mokslą.

MOKYTOJAI

Vyriausybinė Liaudies švietimo komisija tvirtindavo semi­narijos inspektorių-vadovą, kuris galėjo būti tik rusas. Inspek­torius seminarijoje turėjo neribotas teises. Jo nuožiūra moki­niai iš seminarijos buvo šalinami ne tik už nepažangumą, bet ir už lietuvybę. Pagrindinius dalykus dėstė inspektorius, du eta­tiniai dėstytojai, o muziką ir gimnastiką — specialūs mokytojai. Dar buvo bazinės mokyklos mokytojas, gydytojas ir sodininkas. Nuo 1872 m. buvo paskirtas braižybos ir piešimo mokytojas.

Plečiantis mokymo planams ir didėjant kitų tautybių moks­leivių skaičiui, daugėjo ir mokytojų, net evangelikų tikybai dės­tyti ėmė samdyti pastorių. 1910 m. seminarijoje dirbo 10 mo­kytojų.

Dalis seminarijos dėstytojų turėjo gerą pedagoginį išsilavi­nimą. Pirmasis kursų inspektorius P. Tarnovskis, prieš atvykdamas

———————————————————————————————————————

[46]  „Ateitis“, 1913, Nr. 10, p. 518.

[47]  „Rygos garsas“, 1915.11.26; „Lietuvių balsas“, 1915.X.25.

[48]  „Santara“, 1917.X.29.


damas į Veiverius, ilgai dirbo Kijevo švietimo apygardoje gim­nazijos direktoriumi. 1867—1869 m. Veiveriuose inspektoriumi dirbo buvęs rusų pedagogo K. Ušinskio bendradarbis, kilmės lie­tuvis, J. Šarlovskis (lietuviškai mokėjo, bet nekalbėjo). J. Sar- lovskio pedagoginį darbą labai teigiamai vertino mokyklų vy­resnybė.

Ir kiti mokytojai buvo baigę aukštąjį (arba nepilną aukštąjį) mokslą, kas teigiamai atsiliepė pedagoginiam seminaristų pa­rengimui, nors atsirasdavo dėstytojų, atsitiktinai ėmusių dirbti pedagoginį darbą,— antai inspektorius A. Jurkevičius buvo bai­gęs dvasinę pravoslavų seminariją. Neigiamos reikšmės semi­naristų pedagoginiam rengimui turėjo ir tai, kad XIX a. pab. į Veiverius atkeldavo dirbti prasikaltusių, dažniausiai prasigė­rusių mokytojų. Antai 1893—1897 m. laikotarpiu pasikeitė 2 in­spektoriai, 5 rusų kalbos, 2 muzikos, 3 braižybos ir 3 tikybos mokytojai[52].

Nors įstatai seminarijoje mokytojauti leido ir lietuviams, bet jų dirbo mažai. Tarp pirmųjų seminarijos mokytojų buvo lietu­viai J. Gilius ir T. Žilinskas. Diegdami lietuvių raštijon rusiškas raides, jie veikė caro valdžios naudai. T. Žilinskas (seminarijoje dirbo 1866—1903 m.), lietuvių tautos masių judėjimo paveiktas, po kelerių metų šią savo veiklą nutraukė ir ėmė prijausti ky­lančiam nacionaliniam judėjimui: ,,nepastebėdavo“, kad semi­naristai skaito lietuviškas knygas; kartais ir pats duodavo mo­kyklos bibliotekoje buvusių lietuviškų knygų pasiskaityti. R. Ži­linskas, pasitaikius progai, stengdavosi per pamokas pavartoti vieną kitą lietuvišką žodį ar posakį. Prisiminimuose apie T. Ži­linską Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis rašė: „Aš, jo mokinys, dėkoju jam iš savo širdies gilumos, kad iš jo gražių pamokymų supratau, kur mano tėvynė, kad uoliai mokė mane krašto kalbą mylėt ir šiek tiek tautos naudai pasidarbuot, kad jau 1883 m. pataikinau „Kur banguoja Nemunėlis“ jaunimui kaimuose gie­dot ir lietuvybės sėklas Tėvynėje sėt. Kad nemoku rūkyt, gir- tuokliaut ir kazyriuot, taip pat sakau ačiū gerb. mokytojui Tomui.

———————————————————————————————————————

[52] Iš Tomo Žilinsko — Armino mokytojo Veiveriuose — atsiminimų.— „Lietuvos mokykla“, 1923, Nr. 10, p. 392; 1925, Nr. 10, p. 376; A. Vokietaičio prisiminimai (1893—1897).— A. Biržys, Marijampolės apskritis, p. 408; Жмнп, 1870, № 2, p. 139.


Tomas Žilinskas

 

 

1883 m. T. Žilinskas dalyvavo nelegalaus mokinių ratelio veikloje. Jis skaitydavo seminaristų slapta leidžiamą laikraš­tėlį. Nelegalaus mokinių ratelio veikloje mokytojas dalyvavo ir 1901 m.[53] Gerų atsiliepimų iš auklėtinių pusės T. Žilinskas susilaukė ir kaip pedagogas.

———————————————————————————————————————

[53] „Ateitis“, 1913, Nr. 10, p. 518; J. Jarumbavičiaus informacija; K s. Va­nagėlis, Raštai, Kaunas — Vilnius, 1921,. p. 73—80; Ks. Vanagėlio pri­siminimai (? — 1883).— A. Biržys, Marijampolės apskritis, p. 376; .1. Žiugžda, Vienos mokyklos šimtmečio paraštėje.— „Tiesa“, 1966.X.14.


Štai kaip jį mini 1896—1901 m. Veiverių mokytojų seminarijoje mokęsis A. Sostakas: „Jis labai greitai mokėjo pastebėt mokinį, pradedantį tingėti — ir tol tų mokinį nepaliks ramybėje, tol jam tą visu kuo rodys, jog galų gale šis mes tą biaurų paprotį ir pradės darbuotis kaip darbavęsis. Darbo meilę jis mums taip įskiepijo, jog mes pats mokiniai šalinda- vomės nuo draugo tinginio ir tik tada grąžindavom jį į savo tarpą, kai jis imdavo iš naujo darbuotis. Auklėdamas mus, jis aiškino, jog nereikia savo kūno lepinti, jog reikia miegoti ant kieto čiužinio, valgyti juodą duoną ir mankštinti kūnas“[54] .

Daug pastangų įdėjo, mokydami seminaristus gimtosios kal­bos, taip pat ir mokytojai J. Kairiūkštis (seminarijos auklėtinis) ir A. Matulevičius.

Carinė valdžia, norėdama parodyti, jog nutautinimas esąs progresyvus ir naudingas pačioms nutautinamoms tautoms, o ne carizmui, panaudodavo tų tautų kilmės karjeristus, kurie kartais būdavo aršesni už carinius valdininkus rusus. Lietuviai moky­tojai K- Alšauskas, J. Gilius, J. Lapinskis, J. Vaitonis ir kiti veikė tik caro valdžios naudai. J. Lapinskis net siekė, kad seminarijoje būtų uždraustas lietuvių kalbos mokymas ir iš kirilica rašytų knygų. Vertos dėmesio J. Bočio prisiminimuose pateiktos J. Vai­tonio ir J. Lapinskio charakteristikos: — „Vaitonis buvo pavyz­dinės seminarijos mokyklos vedėjas. Tatai suvokietėjęs lietuvis, žmogus labai gabus, išsilavinęs, bet didelis veidmainys. Mokėjo rusų juodašimčiams puikiai pataikaut, todėl buvo insp. Jurke­vičiaus ištikimiausiu patarėju ir bendradarbiu. Nors lietuvių kal­bą mokėjo, tačiau kalbėjo tiktai rusiškai. Su vokiečiais, niekam iš šalies negirdint, kalbėjo vokiškai. Mėgo šnipinėt. Kiekvienas lietuvis sergėjosi jo, kaip ugnies. Priėmė pravoslaviją su visa šeima (…).

Lapinskis buvo surusėjęs lietuvis. Nors lietuvių kalbą labai gerai mokėjo, tačiau su savo draugais mokytojais kitaip nekal­bėjo, kaip tik rusiškai. Persekiodamas tuomet rusų valdžios drau­džiamus lietuviškus laikraščius ir knygas ir jų skaitytojus, pa­dėjo rusų žandarams šnipinėti; todėl nusipelnė išdaviko ir šnipo 18 vardą. [55]

——————————————————————————————————————- [54] Šostako prisiminimai (1896—1901).— A. Biržys, Marijampolės apskritis, p. 414.

———————————————————————————————————————

Panašiai tokius mokytojus charakterizavo ir kiti jų auklėtiniai.

Neigiamai veikė būsimus pradžios mokyklų mokytojus, kaip prisimena V. Spraulys Palukaitis, ir tai, kad „santykiai tarp seminarijos mokytojų būdavo dažnai kuo prasčiausi, švininiai: viens kito bijojo, kaip ugnies, labiau, ne kaip senovės žandarai, sergėjosi, kad ko neprasitartų.

Taigi apie ryšius su mokiniais nė kalbos negalėjo būt. Mokiniai atrodė kaip kokio vienuolyno vienuoliai“[56].

SEMINARISTAI

Nors seminarija buvo įkurta tiktai lietuvių valstiečių vai­kams, bet nuo 1872 m. į ją priėmė įvairių luomų, tautybių ir ti­kybų vaikus. XIX a. seminarijoje mokėsi ir žydų, nors jų priėmi­mas buvo varžomas. Be valstiečių, buvo mokytojų ir tarnautojų vaikų. Veiveriuose mokėsi pavienių asmenų iš Gardino, Kauno gubernijų ir Latvijos. Atvykusieji pirma prisiregistruodavo Vei­veriuose, tik tada paduodavo dokumentus stojimui. Kai kas sto­davo į seminariją, kad nereikėtų tarnauti kariuomenėje.

Į I kursą priimdavo turinčius dviklasės mokyklos išsilavini­mą (galėjo būti ir nebaigę) jaunuolius nuo 15, o į II — nuo 16 metų. Seminarijoje galėjo vienu kartu mokytis 90 žmonių, nors tiek retai tesusidarydavo, nes daug pašalindavo dėl anti- vyriausybinių išsišokimų ir nepažangumo. Pradėjus priiminėti kitataučius, seminarijoje sumažėjo lietuvių. Ypatingai jų suma­žėjo po 1905 m. revoliucijos ir panaikinus bazinę mokyklą. Į se­minariją lietuviams įstoti trukdė ir seminarijos kapelionas — jis keršijo lietuviams už dalyvavimą 1905 m. revoliucijoje [57]. Įvai­rių tautybių seminaristai, ypač lenkai su lietuviais, neskaitant atskirų atvejų, sugyveno gerai.

Iš 25 žmonių, 1909 m. baigusių seminariją, buvo 19 lietuvių, 4 vokiečiai. 1 lenkas ir 1 baltarusis (ne lietuvių 24 %) [58] o 1910 m.

 

——————————————————————————————————————— [55]Bočio prisiminimai (1885—1889).—A. Biržys, Marijampolės ap­skritis, p. 403.

[54]Spraulio Palukaičio prisiminimai (1871—1874).—A. Biržys, Marijampolės apskritis, p. 373.

[57]„Vilniaus žinios“, 1906.IX.23(X.6).

[58]„Šaltinis“ 1909, Nr. 40, p. 134.


iš 31 baigusio lietuvių buvo 18, lenkų 5, vokiečių 4, rusų 4 (ne lietuvių apie 42°/o)[59]„. 1913 m. seminarijoje mokėsi 68 lietuviai ir 29 kitataučiai (30%). Tais pačiais metais buvo paduotas vy­riausybei prašymas sumažinti kitataučių priėmimą [60. Matyt, į jį buvo atsižvelgta, nes prieškariniais metais kitataučių semina­rijoje tebuvo 6%.

Nors evakuacijoje seminarija buvo garsinama spaudoje, o mokytojai, ypač kapelionas P. Andziulis, važinėjo po lietuvių gy­venamas vietas, ieškodami kandidatų, lietuvių seminaristų skai­čius sumažėjo. 1916 m. seminariją baigė 4 lietuviai, 2 lenkai, 2 rusai ir 1 vokietis. Vadinasi, lietuviai sudarė mažiau, negu pusę[61].

 

PEDAGOGINIS RENGIMAS

Per trejus metus seminaristai turėjo įsisavinti programoje numatytus specialius ir bendrojo lavinimo dalykus. Žinias tik­rindavo penkių balų sistema per pamokas, keliamųjų ir baigia­mųjų egzaminų metu.

Seminarijoje dėstė tikybą, pedagogiką, rusų kalbą, lietuvių kalbą, matematiką, gamtą ir geografiją, Rusijos ir visuotinę isto­riją, dailyraštį, braižybą, muziką, fiz. lavinimą, sodininkystę ir daržininkystę.

Kadangi pradžioje specialių, seminarijai skirtų, vadovėlių ir programų nebuvo, tai mokytojai vadovaudavusi pačių susida­rytomis programomis ir įvairiais, dažniausiai vidurinėms mo­kykloms skirtais vadovėliais. Vadovėlius ir mokymo priemones seminaristai gaudavo veltui. Seminarija turėjo specialų fondą mokymosi priemonėms pirkti. Tačiau buvo atvejų, kai pinigus už vadovėlius atskaičiuodavo iš stipendijų. Papildomai literatū­ros buvo galima gauti kurso (kiekvieno kurso klasėje buvo po spintą su atitinkančiomis programą knygomis) arba fundamen­tinėje (mokytojų) bibliotekoje. Fundamentinėje bibliotekoje bu­vo svarbesni pedagoginiai ir vyriausybiniai periodiniai leidiniai, enciklopedija, K. Ušinskio raštai, J. Komenskio „Didžioji di­daktika“, M. J. Demkovo „Pedagogikos kursas“, G. I. Čelpanovo

———————————————————————————————————————

[59]„„„Vienybė lietuvninkų“, 1910, Nr. 31, p. 2.

[60]„„Ateitis“ 1913, Nr. 10, p. 518.

[61]„„Lietuvių balsas“, 1916.VI.12.


„Psichologija“, „Logika“ ir kt. Be rusų ir užsienio šalių kla­sikos, čia buvo lietuviškos grožinės, kalbinės ir istorinės litua­nistinės literatūros[62]. Grožinės literatūros rusų kalba XIX a. pra­džioje seminaristai gaudavo ir stipendijų sąskaita (A. S. Puš­kino, N. V. Gogolio ar kito kurio nors klasiko raštus)[63].

Daug dėmesio buvo skiriama pedagogikai ir praktiniams už­siėmimams. Pedagogiką dėstė antrajame ir trečiajame kurse (žr. lentelę). Moksleiviai susipažindavo su pedagogikos isto­rija, kiek plačiau nagrinėdavo didaktiką. Aptardavo, kaip racio­naliausia pereiti nuo vaikų auklėjimo namuose prie mokymo mokykloje ir t. t.[65] Be to, mokiniai susipažindavo su kai kuriais logikos dėsniais, praeidavo mokinių elgesio ir bendriausias hi­gienos taisykles[66].

Pamokų lentelė (kursais)[64]

Dalykas 1866 m. 1872 m. 1892 m.
I II III I II III I II III
1. Tikyba 4 3 3 4 3 3 4 3 3
2. Pedagogika 2 3 2 2 2 3
3. Lietuvių kalba 4 3 3 1 1 I 1 1 1
4. Rusų kalba 6 5 3 8 7 3 8 6 4
5. Istorija 2 2 1 2 2 1 2 3 2
6. Matematika 5 4 2 5 4 3 5 5 4
7. Gamta ir geografija 3 3 4 3 2 4 4 4
8. Dailyraštis ir braižyba 4 3 3 4 3 3 4 4 2
9. Praktiniai užsiėmimai 2 12 6
10. Muzika ir dainavimas 20 6 7 7
11. Gimnastika 9 3 3 3
12. Darbai sode ir darže Valandos  nenurodytos

———————————————————————————————————————

[62] Prieš atidarant kursus, inspektoriumi buvo kviečiamas iš Karaliau­čiaus prof. F. Kuršaitis, jis atsisakė, nes nemokėjo rusų kalbos, tačiau nurodė daugelį veikalų lietuvių kalbos klausimais, kuriuos ir įsigijo seminarijos biblioteka (Juozo Kairiūkščio autobiografija.— „Lietuvos mokykla“, 1925, Nr. 10, p, 376).

[63]   K. Paulausko informacija.

[65]   ЦПВУО, 1868, № 12, p. 465. 471

[66]   ЖМНП, 1876, № 2, p. 82.

[64]   1866 m. — Уставъ.., Приложение к статье 19; 1872 m. — ЦПВУО, 1872, № 5, p. 232; ;892 m. —ЦПВУО, 1893, № », p. 11.


III kurso seminaristai atlikdavo praktiką bazinėje mokyk­loje (XIX a. ir XX a. pradžioje praktiniai užsiėmimai vykdavo ir valsčiaus mokykloje). 1872—1892 m. praktikai buvo skiria­ma 14 valandų (2 vai. II kursui), o vėliau — 6 vai. per savaitę. Ji būdavo kasdien per paskutines pamokas. Praktika buvo dve­jopa: 1) pagal iš anksto duotą temą ir pasirašytą konspektą ir 2) be konspektų, vadinamasis „dežuravimas“. Pirmuoju atveju pamoką (55 min.) vesdavo du seminaristai: kiekvienas po puse pamokos; jiedu ir konspektą pasirašydavo bendrą. Pamoką ste­bėdavo visi trečio kurso seminaristai su to dalyko ir metodikos mokytoju ir bazinės mokyklos mokytojas. Pamokai įvertinti iš to paties kurso buvo skiriamas recenzentas — kiekvienai pamo­kai kitas. Per pamokos nagrinėjimą pirmiausia kalbėdavo pa­moką vedę mokiniai, po jų — recenzentas, o po jo — kiti mokiniai. Paskutinį žodį tardavo dalykų ir metodikos mokytojas ir įver­tindavo pamoką. Mokiniai savo pastabas surašydavo ant lapelių ir atiduodavo juos recenzentui, o šis iš savo, draugų ir mokyto­jų pastabų parašydavo vieną bendrą pamokos recenziją ir įra­šydavo ją į praktikos vedimo knygą.

Kasdien du seminaristai, bazinės mokyklos mokytojo vado­vaujami, savarankiškai visą dieną vesdavo pamokas — „dežuruodavo“. „Dežuruotojai“ iš vakaro gaudavo bazinės mokyklos mokytojo nurodymą, kuriuose skyriuose turės vesti pamokas, ir tų pamokų temas, kad galėtų pasiruošti[67].

Didelis dėmesys buvo kreipiamas į dailyraštį ir braižybą. Šiems dalykams buvo skirta 10 valandų per savaitę. Pradžioje seminaristai turėjo išmokti teisingai naudotis pieštuku ir plunks­na, mokydavosi gražiai ir taisyklingai rašyti raides ir braižyti nesudėtingus daiktus. Jie išmokdavo iš popieriaus bei medžio pasidaryti mokymo priemones, reikalingas dirbant pradžios mo­kyklose. Vykdami mokytojauti, seminaristai privalėjo turėti ar bent mokėti pasidaryti mokymo priemones. Per braižybos pa­mokas auklėtiniai nusirašinėdavo, o vėliau ir patys mokėsi ra­šyti įvairius raštus ir dokumentus[68]. 1873 m., atkėlus dailyraščio ir piešimo specialistą, imta mokyti ir piešimo. Daug dėmesio skirta muzikai ir dainavimui (žr. „Kultūrinis gyvenimas“).

Seminaristai mokėjo laisvai skaityti ir kalbėti rusiškai, nes rusų kalba buvo laikoma vienu iš pagrindinių dalykų. Jai ir va­landų buvo skirta daugiau, negu kitiems dalykams. Nesant spe­cialių rusų kalbos vadovėlių seminarijoms, mokytojai naudojosi gimnazijai skirtais

———————————————————————————————————————

[67]   K. Ruginio ir M. Burdulio informacija.

[68]   цпвуо, 1872, № 5, p. 304.


vadovėliais ir spec. metodinėmis priemonė­mis bei pedagoginiuose žurnaluose skelbiamais straipsniais. Mo­kiniai atmintinai mokėsi Puškino ir Žukovskio eilėraščių, Kry­lovo pasakėčių, išmokdavo nagrinėti sakinius ir savarankiškai išvesti gramatikos taisykles, rašydavo diktantus, o pirmojo kur­so pabaigoje pereidavo prie žinomo teksto atpasakojimų rašy­mo. Trečiojo kurso mokiniai mokėsi rašyti ¡vairius tarnybinius raštus.

Svetimų kalbų mokymo seminarijos programoje nebuvo nu­matyta. Jų, dažniausia lotynų kalbos, seminaristai (besiruošian­tieji stoti į kunigų seminariją) mokėsi savarankiškai. J. Lazaus­kas (įstojo į mokytojų seminariją 1908 m.), vadovaudamasis J. Komenskio veikalo „Didžioji didaktika“ nurodymais, žinomus tekstus skaitė svetima kalba ir taip pramoko keleto kalbų. 1913 m. dalis seminaristų mokėsi vokiečių kalbos prie seminarijos su­rengtuose apmokamuose vokiečių kalbos kursuose, kuriuose dės­tė vokietis.

Matematikos pamokose mokiniai išeidavo aritmetikos ir geo­metrijos pagrindus. Jie gerai išmokdavo pradinės mokyklos kur­są ir dėstymo metodiką, veiksmus su paprastomis ir dešimtai­nėmis trupmenomis, mokėsi skaičiuoti procentus, traukti šaknį, raštu ir mintinai spręsdavo gana sudėtingus uždavinius, mokėsi naudotis logaritmine liniuote, susipažindavo su valstybiniais vertybiniais popieriais (akcijomis, obligacijomis ir t. t.). 1876— 1879 m. buvo mokoma ir algebros. Matematikos programa čia buvo žymiai didesnė, negu kitose mokytojų seminarijose.

Per praktinę geometriją moksleiviai susipažindavo su vienu kitu matavimo prietaisu, išmokdavo apskaičiuoti lankus ir ne­sudėtingas figūras, matuoti žemę ir kt. Dalyką dėstydamas, mo­kytojas naudojosi kokia dešimčia įvairių mokymo priemonių ir vadovėlių[69].

Seminaristai plačiai praeidavo Rusijos, tuo pačiu ir Lenki­jos istoriją, susipažindavo su pagrindinėmis visuotinės istorijos

———————————————————————————————————————

[69]  ЦПВУО, 1872, № 6, p. 305—309.


epochomis. Daugiausia naudotasi D. Ilovaiskio ir S. Roždest- venskio istorijos vadovėliais. Apskritai, istorijos mokymas buvo persunktas klasinės ideologijos.

Per gamtos ir geografijos pamokas moksleiviai įsisavindavo pagrindines geografines sąvokas, praeidavo fizinę bei ekono­minę Rusijos ir visuotinę geografiją. Dėstant Rusijos geogra­fiją, vadovautasi Varšuvos švietimo apygardos gimnazijų ir pro­gimnazijų vadovėliais, kuriuos dėstytojai pasirinkdavo savo nuo­žiūra. Seminaristai gaudavo pagrindinių botanikos, zoologijos, anatomijos ir fiziologijos žinių. Jie braižydavo fizinius žemė­lapius, matuodavo kritulius. Krituliams matuoti lauke buvo spe­cialūs įrengimai. Gamtos ir geografijos pamokose moksleiviai praeidavo ir kai ką iš fizikos (šviesą, svertus, siurblius, kai ku­rių prietaisų veikimo principus ir t. t.). XIX a. pabaigoje semi­narijoje buvo įrengtas fizikos kabinetas.

Kadangi kaimo mokyklose būdavo sodininkystės ir daržinin­kystės užsiėmimų, tai ir seminarijoje daug dėmesio skirta dar­bams sode ir darže. T. Žilinskas kurį laiką mokė ir bitininkystės. Darbams sode vadovavo specialus sodininkas. Sodą buvo pra­dėta sodinti tuoj po seminarijos atidarymo. Jis 1878 m. išsiplėtė iki 6 ha[70]. Visus darbus atliko patys moksleiviai. 1876 m. sode buvo 700 vedančių vaisius vaismedžių, be to, buvo specialiai išauginta 2000 medelių neužveisusioms sodų mokykloms. Sodas buvo suskirstytas į 150 sklypelių, ir nuo 12 metų kiekvienas se­minarijos, bazinės ir valsčiaus mokyklos mokinys buvo atsakin­gas už vieno sklypelio priežiūrą. XIX a. pabaigoje sodas buvo suskirstytas į 17 sklypų, kuriuos prižiūrėdavo mokinių grupės, vadovaujamos trečiakursių. Sklypelyje prieš seminariją buvo gėlynas.

Be sklypelių priežiūros, būdavo kolektyvinių darbų, kurių metu talkininkaudavo nesuspėjantiems susitvarkyti sklypelių, įdirbdavo žemę, akiuodavo medelius, sodindavo daržus ir kt. Di­džiausias šių darbų buvo tvenkinio kasimas 1872 m. vasarą (drauge su mokytojais — pasitobulinimo kursų dalyviais). 1882—1883 metais buvo iškastas kitas tvenkinys, į šiaurę nuo pirmojo, ir dviem perkasais su juo sujungtas. Tarp tvenkinių su­sidariusią salą pavadino „Kantrybės“ vardu (rytinis perkasas, per kurį pirma pradėjo bėgti vanduo, pavadintas „Džiaugsmo“, o vakarų, kuris dirbant vis griuvo,—„Ašarų“ vardu). 1887 m. sodo gilumoje buvo iškastas mažasis tvenkinys. Per metus kiek­vienas mokinys sode išdirbdavo po kokias 50 val.

———————————————————————————————————————

[70]  P r. Juozapavičius, Veiverių mokytojų seminarijos sodas.— „Mūsų sodai“ 1966, Nr. 10, p. 8.


Seminarija rengė ir medžių sodinimo šventes. Tokioje šven­tėje 1903 m. seminarijos, bazinės ir valsčiaus mokyklų mokiniai pasodino 300 lapuočių.

Darbai sode turėjo ugdyti seminaristų ištvermę, fizinę jėgą ir ruošti atitinkamam darbui mokyklose. Kaip rodo Pedagogų tarybos posėdžių medžiaga, darbai sode turėjo pratinti jaunuo­lius betarpiškai paklusti valdžiai, mokytis savarankiškumo[71].

Drausmės turėjo mokyti ir gimnastika. Užsiėmimai vykdavo per didžiąją pertrauką. Pirmą kursą iki pavasario mokė vienas iš trečiakursių, o antrą ir trečią — gimnastikos mokytojas. Pa­vasarį visiems trims kursams kartu užsiėmimus vedė mokytojas. Nors seminarijoje buvo daug prietaisų, bet dažniausiai per pa­mokas būdavo pasitenkinama kariniais pratimais su mediniais šautuvais.

Tikybos mokė katalikų dvasininkas. Kadangi seminarijoje buvo ir evangelikų, 1873 m. čia buvo atkeltas pastorius L. Erd- man (apdovanotas medaliais už 1863—1864 m. sukilimo malši­nimą). Dar kitas pastorius dirbo po 1905 m. revoliucijos. Pra­voslavams tikybą dėstė dvasinę seminariją baigęs inspektorius A. Jurkevičius, XX a. pradžioje rusų kalbos mokytojas, o prieš I pasaulinį karą kartais atvažiuodavo iš Kauno popas.

1869 m. katalikų tikybos mokytojas kn. K. Gilius mokė ir rusų kalbos. 1876 m. katalikams tikyba jau buvo dėstoma ir at­sakinėjama rusiškai.

Prasidėjus nacionaliniam judėjimui, dalis dvasininkijos pri­sijungė prie jo. Iš tokių buvo seminarijos kapelionas M. Juo- dišius (seminarijoje dirbo 1876—1891 m.), platinęs tarp moki­nių lietuviškas knygas[72]. Kun. V. Aleksandravičius išgavo leidi­mą dėstyti tikybą lietuviškai. Prieš tą sumanymą pasisakė

———————————————————————————————————————

[71]  ЦПВУО,, 1884, № 7, p. 221.

[72] I g1. Malinauskas, Minint Juozo Vokietaičio 40 pedagoginio dar­bo metų.— „Lietuvos mokykla“, 1931, Nr. 2—3, p. 114; KRPM, apl. 20, J. Grabausko prisiminimai.


lietuvių kilmės mokytojai K. Alšauskas, J. Lapinskis[73]. Jiems pritarė ir naujai atkeltas kun. J. Valaitis, kurio pasiūlymu lie­tuviškai tikybą mokyti vėl buvo uždrausta. Šias jo pastanga? auklėtinis V. Spraulys Palukaitis taip aprašė: „Valavičius (…) paslapta Jurkevičiui pareiškė, kad daug mokinių norį melstis lenkiškai, tai jie reikėtų lenkiškai ir tikėjimo mokyti. Jurkevi­čius, matyt, sutiko, patarė per pamokas visuose kursuose mo­kiniams tai paaiškinti. Kunigas gerokai pasidarbavo, padarė vi­sa, ką galėjo: prikalbinėjo mokinius, surinkęs, kur tik ir nuo ko galėdamas maldaknyges, išdalino mokiniams…

Paskirtą dieną beveik pusė mokinių atsinešė lenkiškas mal­daknyges. .. Vadovaujant kunigui, komisija suskaitė, kiek mo­kinių lenkiškai nori mokytis, pranešė apie tai pedagogų posėdy, įtraukė į protokolą, kurio nuorašą nusiuntė Varšuvos Globėjui. Viskas, rodos, gerai… tik vainiks, sako, truputį kreivai… Jur­kevičius prie nuorašo prikergė savo mažą slaptą pareiškimą: „Kadangi lėšų nėra dviem kunigam algoms mokėti, tai, mano nuomone, Globėjas turėtum įsakyti kunigui Valavičiui visus vaikus rusiškai poterių mokyti“. Tas kaip tik įvyko“[74]. Panašiai elgėsi ir kun. L. Dubauskas, kas sukėlė mokinių pasipiktinimą dvasininkais. L. Dubauską dėl nemoralaus elgesio iškėlus iš Veiverių, nebeatsirado kunigo, sutinkančio mokyti rusiškai[75]. Kunigas rastas tik 1905 m. ir mokė lietuviškai, tačiau todėl, kad lietuviai dalyvavo revoliucijoje, jis visaip kliudė jiems įstoti į se­minariją[76].

Nors katalikų tikybą iš dalies stengtasi dėstyti palankia vy­riausybei dvasia, vis dėlto tvirtu carinės valdžios ramsčiu buvo laikomas ne tik rusiškai kalbantis, bet ir pravoslaviškai besimel­džiantis valdininkas. Todėl 1881, 1893—1894 m. inspektorius klasių kertėse sukabino ikonas ir ragino moksleivius kalbėti prie jų pravoslaviškas maldas. Bažnyčioje per valstybines šventes po mišių, kunigui dar nepasitraukus no altoriaus, seminarijos orkestras turėdavo sugriežti „Dieve, carą sergėk“. 1903 m. lap­kričio mėn. naujas kunigas Skaržinskas nuo altoriaus pasišali­no, neišklausęs himno. Jis inspektoriui pareiškė, kad jeigu šis varysiąs seminaristus į bažnyčią griežti šią giesmę, tai jis neįsileisiąs[77]. Nuo to laiko himnas bažnyčioje nebebuvo giedamas.

———————————————————————————————————————

[73]  Vinco Damijonaičio prisiminimai (1891—1894 m.).— Lietuvos mokykla 1919—1920 m., p. 564; „Tautos mokykla“, 1933, Nr. 15—16, p. 285.

[74]   „Vienybė lietuvninkų“, 1895, Nr. 37, p. 435; V. Spraulio Palukaičio prisiminimai (1871—1877).— A. Biržys, Marijampolės apskritis, p. 373.

[75]   „Vienybė lietuvninkų“, 1899, Nr. 45, p. 535.

[76]   „Vilniaus žinios“, 1906.IX.23(X.6).

[77]   „Draugas“, 1904, Nr. 1, p. 43; K. Paulausko informacija.


Apskritai, nepaisant įvairių apribojimų ir varžymų, semi­naristai būdavo gerai pedagogiškai parengiami, taip pat gau­davo praktinių žinių, reikalingų dirbant tarp valstiečių. Kurį laiką po įkūrimo Veiverių mokytojų seminarija pagal parengimo lygį buvo laikoma geriausia iš visų Varšuvos švietimo apygar­dos mokytojų seminarijų[78]. Tam pasitarnavo ir didelė besimo­kančių atranka. Pvz., 1866—1874 m. seminariją baigė 77 asme­nys, o per tą laiką dėl blogo pasirengimo iš seminarijos buvo pašalinti 96. Vėliau, priimant į seminariją geriau pasirengusius (1913 m. priėmė 28, o stojo 128), atkrintančiųjų skaičius su­mažėjo.

Daugiau kaip pusę dalykų per baigiamuosius egzaminus iš­laikę gerais pažymiais (įskaitant rusų kalbą), gaudavo atesta­tus su pagyrimu. Egzaminų neišlaikiusius dėl pateisinamų prie­žasčių trečiame kurse palikdavo antriems metams. Atestatus pa­sirašydavo mokytojai, tvirtindavo seminarijos antspaudu.

LITUANISTIKOS DALYKŲ PAMOKOS

Įkūrus pedagoginius kursus, specialaus lietuvių kalbos mo­kytojo nei vadovėlio nebuvo. Dar prieš kursus įkuriant, buvo numatyta rusiškomis raidėmis išleisti lietuvių—rusų, rusų-lie­tuvių kalbų žodynus ir K. Donelaičio „Keturis metų laikus“ (pa­vesta J. Giliui) bei Šleicherio chrestomatiją, bet to nebuvo pa­daryta[79]. Kaip matyti iš J. Kairiūkščio prisiminimų, lietuvių—ru­sų kalbos žodynas buvo parengtas, nes jis 1871 —1872 m., ketindamas perimti iš J. Giliaus lietuvių kalbos pamokas, nau­dojosi pastarojo sudaryto lietuvių—rusų kalbų žodyno rankraščiu,

———————————————————————————————————————

[78] Отчет попечителя по Варшавскому учебному округу. — ЖМНП, 1876, № 2, р. 81.

[79] TSRS Geografinės draugijos mokslinis archyvas Leningrade, sk. 53, apr. 1., byla 23—24 (pasinaudota R. Vėbros išrašais); Juozo Kairiūkščio auto­biografija, p. 377; T. F. Žilinsko autobiografija, p. 363.


 buvusiu seminarijos knygyne [80]   („Mažojoje lietuviškojoje ta­rybinėje enciklopedijoje“ nurodoma, kad J. Gilius lietuvių—rusų kalbų žodyną parengė tik 1876 m., gyvendamas Varšuvoje [81] ).

Lietuvių kalbos, kaip ir kitų dalykų, buvo mokoma pagal paties mokytojo susidarytą programą. Pirmasis mokytojas buvo J. Gilius. Per pamokas mokiniai skaitydavo ir atpasakodavo iš­traukas iš K. Donelaičio „Keturių metų laikų“ (1865 m. Peter­burgo leidinys) [82] , vertė iš rusų kalbos vadovėlio tekstus į lie­tuvių kalbą ir priešingai; vienas mokinys kirilica rašydavo ver­timą lentoje, o kiti nusirašinėdavo į sąsiuvinius. Rašydavo ir diktantus. Kalbos dalykus, vadovaudamasis Šleicherio grama­tika, mokytojas aiškindavo skaitant tekstus. Šleicherio grama­tika, Neselmano „Dainos“ ir kt. buvo parvežta iš Prūsijos dar prieš atidarant seminariją.

Kursus atidarius, per savaitę būdavo 10 lietuvių kalbos pa­mokų, o 1870 m. inspektoriaus A. Jurkevičiaus pageidavimu lietuvių kalbos pamokų buvo sumažinta [83] . 1872 m. švietimo ministras patvirtino įsaką, pagal kurį vietoje dešimties buvusių pamokų paliktos trys (žr. lentelę).

Lietuvių kalbos pamokų sumažinimas buvo ne vien tik inspek­toriaus veiklos išdava. Tai — carinės politikos dalis, pagal kurią 1871/1872 m. Varšuvos švietimo apygardos pradžios mokyklose buvo pereita prie mokymo tik rusų kalba [84] . Lietuvių kalbos (ki­tose apygardos seminarijose — lenkų kalbos) formų lyginimas turėjo moksleiviams padėti geriau išmokti rusiškai [85] . Kadangi bendrabučiuose irgi buvo uždrausta kalbėti lietuviškai, tai moks­leiviai gimtosios kalbos viešai beveik negirdėjo.

1872—1877 m. su trumpomis pertraukomis lietuvių kalbos mokė seminarijos auklėtinis, bazinės mokyklos mokytojas J. Kai­riūkštis. Jis naudojosi J. Giliaus žodyno rankraščiu, o, naudo­damas K. Donelaičio ir Neselmano veikalus bei kitus Prūsuose

[80] Juozo Kairiūkščio autobiografija, p. 378.

[81]  MLTE, Vilnius, 1966, p. 558.

[82] ЦПВУО,, 1868, № 12, p. 478—479.

[83] Juozo Kairiūkščio autobiografija, p. 376—377.

[84]  ЦПВУО,, 1872, № 4, p. 183; жмнп, 1871. № 8, p. 202-204.

[85]  ЦПВУО,, 1872, № 4, p. 183.


.

išleistus lietuviškus raštus, stengėsi parodyti lotyniškų raidžių pranašumų prieš kirilicą[86].

Be Donelaičio raštų, Neselmano dainų ir Šleicherio chresto­matijos, T. Žilinskas 1880—1881 m. m. per lietuvių kalbos pa­mokas naudojo Juškų „Svodbinę rėdą“ ir „Dainas“[87]. Pamokas perėmus nutautėjusiam lietuviui J. Lapinskiui, nusistačiusiam prieš lietuvių ¡kalbą, kalbos mokymo lygis smuko. Mokytojas naudojo tik kirilica rašytus spaudinius. Kalbos mokymo spra­gas iš ‘dalies užpildė IX dešimtmečio pradžioje susikūrusios mo­kinių savišvietos kuopelės.

1892—1902 m. lietuvių kalbos vėl mokė T. Žilinskas. Pamokas, vedė rusų ¡kalba, vartojo kirilicą. Jis vadovavosi Marijampolės gimnazijos mokytojo J. Pajevskio išversta į rusų kalbą Šikopo gramatika[88], supažindindavo mokinius su gramatinėmis ¡giminė­mis, skaičiais ir linksniais, kartais duodavo mokiniams parsi­nešti į bendrabutį Donelaičio raštus. 1904—1905 m. kalbos mokė į Veiverius sugrįžęs J. Kairiūkštis. Jis, be jau minėtų veikalų, naudojo A. Baranausko raštus, šį tą papasakodavo iš S. Dau­kanto „Lietuvos istorijos“.

Po 1905 m. revoliucijos lietuvių kalbos pamokos pasidaro’ lygiavertės su kitais dalykais, o 1909 m. spalio mėn. pamokų skaičius buvo padvigubintas (po 2 savaitines pamokas kursui) ir paskirtas lietuvių kalbos mokytojo etatas. Naujas mokytojas,. A. Matulevičius, pagal J. Gabrio ir J. Damijonaičio vadovėlius mokė gramatikos (išeidavo visą sintaksę ir morfologiją), lite­ratūros ir supažindindavo su Lietuvos istorija (pagal Maironį). Užduodavo atmintinai išmokti P. Armino, A. Baranausko, K. Do­nelaičio, V. Kudirkos, P. Vaičaičio eilėraščių. Seminarijoje ra­šydavo diktantus ir rašinius. Užduodavo rašinių rašyti ir na­muose („Geras vardas — brangiausias turtas“, „Geros ir blogos Donelaičio poemos „Keturi metų laikai“ pusės“ ir kt). Vyriau­sybei susidomėjus, kodėl lietuvių kalbos mokoma daugiau, negu numatyta programoje, mokytojas pasiaiškino, kad tai daroma mokinių pageidavimu. A. Matulevičiaus pastangomis baigian­tiems seminariją buvo įvestas diktanto rašymas[89]. 1913—1914 m. lietuvių kalbos pamokos buvo privalomos visiems seminaris­tams[90].

———————————————————————————————————————

[86]   Juozo Kairiūkščio autobiografija, p. 380.

[87]   J. Sidaravičius, Taip atskambėjo Donelaičio hegzametras.— „Li­teratūra ir menas“, 1964.IX.12.

[88]   J. S c h i c k o p p, Litauische Elementargrammatik, Tilsit, 1881; „Drau­gas“. 1904, Nr. 1, p. 37.

[89]   KRPM, FC, Nr. 56—2; M. Burdulio ir K. Ruginio informacijos.

[90]   „Aušra“, 1914, Nr. 4, p. 49.


Trumpame Rusijos istorijos kurse nemaža vietos buvo skir­ta ir Lietuvos istorijai, kurią praeidavo Rusijos istorijos pamo­kų metu. Buvo nagrinėjama temos: „Lietuvos kunigaikštystės susidarymas ir sustiprėjimas“, „Kalavijuočių ir kryžiuočių ordi­nų įsikūrimas Lietuvos pasienyje“, „Rusų įtaka Lietuvai prieš Jogailai įvedant krikščionybę“ ir „Karai su Lietuva“. Be to, bu­vo aptariama Gedimino, Algirdo ir Jogailos veikla. Mokytojai naudojo A. Hilferdingo veikalą „Lietuva ir Žemaitija“, P. Brian- cevo „Lietuvos valstybės istoriją“ ir V. Antonovičiaus „Lietu­vos Didžiosios kunigaikštystės istoriją“. Lietuvos istorija buvo dėstoma gana tendencingai. Mokytojas apie lietuvius atsiliep­davo kaip apie nekultūringus, atsilikusius ir panašiai. Tas buvo viena iš 1905 m. streiko seminarijoje priežasčių[91]. Mokiniai XIX a. pab. skaitydavo J. Skirmuntaitės „Lietuvos istoriją“[92]; su savo krašto istorija susipažinti skatino ir mokytojas T. Ži­linskas. Soročincuose moksleiviai pagal S. Daukanto „Lietuvos istoriją“ savarankiškai paruoštus referatus skaitydavo susirin­kimuose.

BAZINĖ MOKYKLA

 Seminaristai praktiką atlikdavo mokyklose — dviklasėje ba­zinėje ir valsčiaus. Bazinės mokyklos 4—5 skyrių lankytojai pasiruošdavo įstoti į seminariją (1903—1905 m. į seminariją priėmė tiktai baigusius bazinę mokyklą). Bazinėje mokykloje buvo I, IV ir V, o valsčiaus mokykloje — juos papildantys II ir III skyriai. 1880 m. pirmą bazinės mokyklos skyrių prijungus prie valsčiaus mokyklos, prie seminarijos liko tik IV ir V sky­riai. XIX a. pab. pradinė mokykla (atskirai nuo valsčiaus mo­kyklos) vėl buvo atkurta prie bazinės mokyklos. 1908 m., kad revoliucingos valstietijos vaikams į seminariją būtų sunkiau patekti,

———————————————————————————————————————

 [91]„Vilniaus žinios“, 19O5.XII.l (14).

[92] KRPM, apl. 20, J. Grabausko prisiminimai.


 

IV ir V bazinės mokyklos skyriai buvo panaikinti[93]. Kai seminarija buvo evakuota į Vilnių, seminaristai praktikę atlik­davo šv. Mikalojaus skersgatvyje buvusioje dviklasėje lietuvių mokykloje.

Bazinėje mokykloje mokėsi ir mergaitės. Į pirmą skyrių pri­imdavo iki 40 vaikų, tačiau penktąjį skyrių baigdavo tik ma­žesnė priimtųjų dalis. Mokymąsi sunkino tai, kad nuo pirmojo skyriaus buvo mokoma rusų kalba. Ta aplinkybė, kad į pirmą skyrių atėję vaikai rusiškai nemokėdavo, davė progą bazinės mokyklos mokytojui kurį laiką mokyti lietuviškai. Kadangi šios mokyklos mokytojo pamokas stebėdavo praktikantai ir patys jo­je atlikdavo mokomąsias pamokas, tad ir jiems tekdavo lietuviš­kai vaikus mokyti. Bazinės mokyklos mokytojas J. Kairiūkštis pageidavo, kad prieš bandomąsias pamokas praktikantai pa­rodytų lietuviškai parašytus konspektus. Iki 1880 m. bazinėje mokykloje greta rusiškų dainų dainuodavo ir lietuviškas. Taigi bazinėje mokykloje seminaristai pagilindavo ir gimtosios kal­bos žinias.

Trūkstant seminarijas baigusių mokytojų, liaudies mokyto­jais dirbo ir neturintys tinkamo išsilavinimo. Todėl prie semi­narijos 1872—1873 m. buvo rengiami mokytojų tobulinimosi kursai. Šiuose kursuose žinias gilino ir anksčiau seminariją bai­gusieji mokytojai. Į kursus priėmė ir asmenis, norinčius gauti mokytojo teises. Kai kuriuos dalykus kursuose dėstė patys se­minaristai. Kursų lankytojai 4 vai. mokydavosi, o 2 vai. turė­davo praktinius užsiėmimus. Žemą mokymo lygį to meto liau­dies mokyklose rodo tai, kad dauguma atvykusiųjų net skai­čiuoti nemokėjo. Turintiems silpnas žinias buvo atsakytos mokytojų vietos, o kiti laikė atitinkamus egzaminus.

Prieš I pasaulinį karą trūko mokytojų, todėl prie Veiverių mokytojų seminarijos buvo nutarta įsteigti kursus mokytojams paruošti. Kadangi tuo metu buvo labai didelis lietuvių mokytojų pareikalavimas, į kursus priėmė baigusius 4 gimnazijos klases ir keturklases miesto mokyklas — lietuvius arba gerai mokan­čius lietuviškai. Kursus atidarė 1914 m. sausio 13 d. Juose mokėsi 5 merginos ir 17 vaikinų. Jų dauguma buvo baigę mies­to mokyklas, penki —„Saulės“ mokytojų kursus ir pora — iš Ma­rijampolės gimnazijos. Baigusius „Saulės“ kursus priėmė be sto­jamųjų egzaminų. Mokslas truko 7 mėn., t. y. iki tų pačių metų rudens, iki mokslo liaudies mokyklose pradžios. Kursuose dėstė rusiškai seminarijos dėstytojai. Be kitų dalykų, mokė ir lietuvių kalbos[94].

———————————————————————————————————————

[93]   „Народная школа“, 1881, Nr. 1, p. 5; „Ateitis“, 1912, Nr. 5, p. 226;

  1. Bukevičius, Veiverių mokytojų seminarija.— „Šviesos keliai“, 1931, Nr. 7, p. 479.

[94]   „Aušra“, 1913, Nr. 25, p. 398—399; „Mokytojas“, 1914, Nr. 2, p. 51; K. Ruginio informacija.


SEMINARISTŲ BUITIS

 Gerai besimokantiems seminaristams pedagogų taryba skir­davo stipendijas. Stipendijos dydį nustatydavo seminarijos va­dovybė. Skirdavo ir nepilną stipendiją. Metinės stipendijos dy­dis svyravo tarp 80 ir 120 rublių (mažiausia gaudavo pirma­jame, o daugiausia — trečiajame kurse). Pinigus išmokėdavo ketvirčiais. Per 1870 m. stipendijų buvo išmokėta 2400 carinių rublių (37 seminaristams), o per 1913 m.— 9000 rb. Dalis se­minaristų papildomų lėšų turėjo iš stojančiųjų į seminariją ren­gimo. 1876 m. už vieno asmens parengimą seminaristas gau­davo 20 rb., o 1913 m. 30 rb. rengiamasis sumokėdavo prieš stodamas, o įstojęs dar pridėdavo 15 rb. Evakuacijoje pedagogų taryba stipendijų fondą naudojo maistui pirkti, o seminaristams atiduodavo tik likučius.

1881 m. Ekonomikos departamento nutarimu keletas stipen­dijų imta skirti ir bazinės mokyklos moksleiviams[95]. 1887 m. dešimt bazinės mokyklos moksleivių gavo po 50 rb. per metus[96]. Evakuacijoje stipendijos buvo skiriamos visiems seminaristams: Soročincuose po 15 rb., o Achtirkoje po 90 rb. per mėnesį.

Iš pažeidusio drausmę stipendiją atimdavo. Pažymėtina, kad stipendijas gaunančių dauguma buvo vokiečių tautybės semi­naristai, nes jie klusniau vykdydavo vyriausybės nurodymus. Seminarijos vadovybės teisė nustatyti stipendijų dydį, skirstyti jas savo nuožiūra sudarė galimybę turėti iš moksleivių tam tikrą skaičių vyriausybei atsidavusių asmenų.

———————————————————————————————————————

[95]  «Народная школа», 1881, № 1, p. 5.

[96] KRPM, apl. 20, J. Grabausko prisiminimai.


Bilietus parvažiuoti į namus atostogų ir švenčių seminaris­tai gaudavo veltui. Biliete buvo nurodoma, kur ir kuriam laikui seminaristas vyksta, ir jo pažangumas. Bilietą reikėjo parodyti tėvams, vietos policijai, o grįžus — klasės auklėtojui.

Seminarijos ir bazinės mokyklos moksleiviai gyveno bend­rabučiuose (seminaristai iš aplinkinių kaimų galėjo gyventi pas tėvus). Bendrabučių Veiveriuose buvo apie 15. Bendrabučius laikyti turėjo teisę mokytojų ir valdininkų našlės, kartais leis­davo ir kitiems gyventojams. Viename kambaryje gyveno nuo 4 iki 12 moksleivių. Kambario vyresniuoju seminarijos vado­vybė skirdavo aukštesnio kurso moksleivį. Paprastai bendrabu­tyje apsigyvendavo vienos tautybės moksleiviai. Atvykusieji iš kitur galėjo gyventi pas gimines. Bendrabutyje kiekvienas moks­leivis turėjo geležinę arba medinę lovą, skrynutę reikmenims ir spintelę knygoms. Mokydavosi ir valgydavo prie ilgo kaimiško stalo, stovinčio pasienyje arba kambario viduryje. Susidėję pi­nigų, nusipirkdavo žibalinę lempą, o žibalą pirkdavo paeiliui. Lovas klodavosi patys seminaristai, o kambarį valydavo šeimi­ninkė. Už vietą lovai mokėdavo po 1 rb. per mėnesį. Prieš ir po 1905 m. revoliucijos seminaristai kambarius puošdavosi V. Vyšniausko pieštais V. Kudirkos atvaizdais. Vilniuje mokslei­viai gyveno Lietuvių komiteto nukentėjtįsiems nuo karo šelpti bendrabutyje, Soročincuose — dvare, o Achtirkoje — vienuolyne.

Iki 1896 m. seminaristai rytą keldavosi 7 vai., o paskui — 6 vai. Pamokos prasidėdavo 8 vai. Pietaudavo 14, o vakarie­niaudavo 18 vai. Po vakarienės eidavo pasivaikščioti (miestelyje vaikščioti buvo leidžiama nuo 6 vai. ryto iki 19 vai. vakaro). Po vakarinio skambučio išeiti iš bendrabučio buvo uždrausta. Guldavo 22 vai. Griežta drausmė buvo ir dieną. Seminaristams buvo galima nueiti tik į mokyklos parduotuvę ir pas mokytojus. Tai ypač lietė žemesnius kursus. Bendrabučius dažnai lankė mo­kytojai ir inspektorius. XIX a. pab., ėmus reikštis antivyriau- sybinėms nuotaikoms, o ypač prieš 1905 m. revoliuciją, bendra­bučių priežiūra buvo sustiprinta. Buvo įvesti bendrabučių die­nynai, kuriuose kiekvienas gyventojas, išeidamas iš bendrabučio, turėjo pažymėti, kada, kur ir kuriam laikui išeina (plačiau — skyrelyje „Nacionalinis judėjimas“). Griežta priežiūra turėjo ne tik pripratinti moksleivius sistemingai dirbti, bet ir sulaikyti nuo priešiškos vyriausybei veiklos. Po 1905 m. revoliucijos griežta dienotvarkė buvo panaikinta,

nebereikėjo vesti kontrolinių žurnalų. Laisvalaikiu seminaristai lošdavo šaškėmis ir šachma­tais. Vardinių proga nusipirkdavo statinaitę alaus; kitokių svai­ginamųjų gėrimų nevartojo.

Iki XX a. pradžios šeimininkei už maistą seminaristas mo­kėdavo po 7 rb., o 1913 m.— 12 rb. Dalis mokinių pristatydavo produktų: 8 gorčius (1 gorčius prilygsta 4 ltr) griežčių ir 1—2 kapas (kapa — 60 vnt.) kopūstų galvų metams, o kas mėnuo 8 gorčius bulvių, 1 gorčių kruopų, 10 svarų valcuotų miltų, kvor­tą grietinės ir tiek pat druskos. Mėsos kiekvienas atsiveždavo pagal išgales.

Kai kurios šeimininkės pristatantiems maisto produktus ir mokantiems pinigus maistą gamino atskirai, kitos — visiems kartu. Sriubą tiek vienos, tiek ir kitos virė bendrai. Maisto ko­kybė priklausė nuo šeimininkių sugebėjimo ir norų. 1881 m. se­minarijos vadovybė kuriam laikui buvo uždraudusi mokslei­viams gerti arbatą, nes tai buvo laikoma per didele prabanga, o neklausantiems grasino sumažinti elgesio pažymį. Seiminin­kėms, kurios virs arbatą, žadėjo uždrausti laikyti mokinius.

Evakuacijoje maisto pirkti po kaimus važinėjo specialiai iš­rinkta mokinių taryba. Maistą gamino dvi pasamdytos moterys. Riasnoje Achtirkoje seminaristus, kol jie įsikurs, išlaikė vienuo­liai. Evakuacijoje vasaros atostogų metu moksleiviai padėdavo kaimiečiams nuimti derlių, ypač toms šeimoms, kurių vyrai buvo fronte.

Veiverių seminarijoje buvo maža parduotuvė. Čia žemes­nėmis, negu miestelio parduotuvėse, kainomis buvo galima nu­sipirkti cukraus, medžiagos ir gatavų drabužių. Seminaristai ir bazinės mokyklos auklėtiniai galėjo pirkti kreditan. Skolą at­skaitydavo iš stipendijos, o negaunantieji turėjo sumokėti, par­važiavę iš namų po atostogų. Prekiavo trys inspektoriaus išrink­ti mokiniai: po vieną iš kiekvieno kurso (prieš pamokas, po pamokų ir per ilgąją pertrauką). Du kartus per metus daryda­vo apskaitą. Pelno dalį atiduodavo pardavėjams. Po pavasario atostogų, kad nesitrukdytų ruoštis egzaminams, į trečiakursio vietą paskirdavo bazinės mokyklos V skyriaus mokinį. 1883 m. parduotuvė buvo uždaryta, nes vienas seminaristas už sukčia­vimą sumušė prekių pristatytoją.

XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje seminaristų unifor­ma buvo beveik nusistovėjusi. Seminaristai dėvėjo tamsiai mė­lynos spalvos kepures, mėlynus arba raudonus marškinius, tam­sias kelnes (vasarą — marškones, žiemą — vilnones), pirktinio

arba naminio milo per liemenį susmauktas milines ir juodas dir­žu perjuostas palaidines arba mundurus. Ant kepurių ženklelių ir diržų sagčių buvo mokyklos inicialai (Veiverskaja učitelskaja šeminarija). Nerūpestingai prižiūrintys rūbus buvo baudžiami. Neturtingesni pirmo kurso moksleiviai skirdavosi nuo kitų kuk­lesniais rūbais, bet aukštesniuose kursuose šis skirtumas iš­nykdavo[97].

KULTŪRINIS GYVENIMAS

Pedagoginių kursų nuostatai prie pagrindinių dalykų pri­skyrė muziką ir bažnytinį giedojimą, kuriuos turėjo dėstyti at­skiras mokytojas. Mokytis į seminariją priimdavo tik turinčius muzikinę klausą. Visi auklėtiniai, kad galėtų pradžios mokyk­lose mokyti vaikus dainuoti, privalėjo išmokti griežti smuiku. Pirmakursiams mokyti skirdavo trečiakursius. Pirmose pamokose


[97] J. Milerio informacija; KRPM, S. Bukevičiaus fondas; Lietuvos mo­kykla 1919—1920 m., p. 573; „Lietuvos mokykla“, 1925, Nr. 10, p. 395—398; A. Biržys, Marijampolės apskritis, p. 377—378, 381—382, 412.


koše mokiniai susipažindavo su gaidomis, išmokdavo dainuoti gamą ir kt., o po metų jau atlikdavo bažnytinius ir vyriausybinį himnus, lietuviškas ir rusiškas dainas.

Muzikos mokytojų aukštos kvalifikacijos ir mokyklos va­dovybės rūpinimosi muzikiniu seminaristų auklėjimu dėka mu­zikinis paruošimas išaugo iš programos ribų. Jau 1866 m. muzi­kos mokytojas M. Marcinkevičius gabesnius trečiojo kurso auk­lėtinius mokė skambinti fortepijonu. Dauguma mokinių praėjo didesnę Giunteno mokyklos dalį (10-oji laida, Peterburgas), o metų pabaigoje savarankiškai atlikdavo įvairius romansus ir liaudies dainas.

Kitas muzikos mokytojas, Varšuvos konservatorijos direk­toriaus smuikininko S. Kontskio mokinys, violončelistas J. Bui- nauskas, ėmė seminaristus mokyti groti įvairiais instrumentais. Tai atkreipė inspektoriaus dėmesį, ir jis skyrė lėšų instrumen­tams pirkti. Įvairius styginius, pučiamuosius bei mušamuosius instrumentus siųsdinosi iš Lenkijos ir Vokietijos. Seminarijoje buvo įsteigtas muzikos kabinetas.

  1. Buinauskas ir inspektorius A. Jurkevičius organizavo cho­rą, kuriame 1872 m. dainavo 35 mokiniai. Tais pat metais buvo įkurtas ir nepilnas simfoninis orkestras, kuriame grojo 30 semi­naristų. Netrukus orkestras atlikdavo ištraukas iš operų „Sevi­lijos kirpėjas“, „Ernani“ ir kt., keletą maršų ir šokių o choras — keletą rusų liaudies dainų. Apie 1880 m. orkestrui buvo pasta­tyta estrada. Veiverių mokytojų seminarijos choras ir orkestras nuo 1872 m. buvo žinomas visoje Varšuvos švietimo apygar­doje, koncertavo Kaune, Kybartuose, Marijampolėje.

1879 m. Marijampolės gimnazijos choras drauge su Veive­rių mokytojų seminarijos orkestru surengė porą koncertų. Iš pajamų buvo sumokėti mokslapinigiai už neturtingus Marijam­polės gimnazijos mokinius [98]. 1892 m., vadovaujamas Petrapilio konservatorijos auklėtinio V. Seferlingo, orkestras (120 asme­nų) koncertavo Kaune. Koncertuoti orkestras važiuodavo ir per atostogas, o gautas pajamas skirdavo neturtingiems mokiniams šelpti. Koncertų metu atlikdavo šokius ir M. Glinkos operos „Ivanas Susaninas“ epilogą, Rosinio operos „Vilius Telis“ uvertiūrą

———————————————————————————————————————

[98]. J. Būtėnas, V. Kudirka, Kaunas, 1937, p. 48.


 ir kt. kūrinius“ [99]. . Apie 1903 m., ėmus mokytojauti J. Sele­nui, orkestro programa ir atlikimo meistriškumas sumenkėjo, nors dar ir atlikdavo operų uvertiūrų, daug įvairių maršų, šokių ir kt. Choras išmokdavo ištraukų iš „Fausto“, „Rigoleto“ ir „Eu­genijaus Onegino“. Orkestras grodavo mokinių vakaruose, o pa­vasarį muzikantai su mokytojais vykdavo į artimiausius miš­kus iškylauti.

Seminarijoje ruošta ir vakarų. Dalis jų buvo proginiai, pvz., caro vainikavimo, baudžiavos panaikinimo, Poltavos mūšio su­kaktis, rašytojo V. Žukovskio 50 m. mirties minėjimas ir kt. Be to, seminarijoje buvo rengiami žiemos maskaradai. Inscenizuo­davo N. Gogolio „Revizorių“, D. Fonvizino „Nesubrendėlį“, A. Čechovo „Mešką“ ir kitus veikalus. Deklamuodavo A. Puškino, M. Lermontovo eilėraščius, I. Krylovo pasakėčias. 1906 m. ba­zinėje mokykloje buvo įrengta scena vaidinimams. Dažniausiai vaidindavo mokytojai ir valdininkai.


[99].  J. Gaudrimas, Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos, Vilnius, 1958, p. 70.

—————————————————————————————————————-

Po 1905 m. revoliucijos seminarijoje leidus viešai kalbėti lietuviškai, vakarus ėmė ruošti patys seminaristai. Vakarai bu­vo skiriami plačiajai visuomenei (iki tol buvo uždari). 1907 m. vasario 9 d. buvo suvaidinta G. Petkevičaitės ir J. Žymantienės pjesė „Velnias spąstuose“, padainuotos keturios lietuviškos dai­nos: „Kur banguoja Nemunėlis“, „Grožybės Lietuvos“, „Ant kal­no karklai siūbavo“ ir „Sunku gyventi žmogui ant svieto“. Dai­nininkai buvo pasipuošę tautiniais rūbais. Vaidinimą ruošė mokyt. A. Matulevičius, o dainų išmokė mokyt. S. Snarskis[100] (pirmas lietuviškas veikalas seminarijos scenoje buvo pastaty­tas XIX a. pabaigoje — K. Donelaičio „Ąžuols gyrpelnys“[101]). Tų pačių 1907 m. rugpiūčio 6 d. seminaristai surengė lietuvišką vakarą, kuriame vaidino komediją „Dumblynė“ ir grojo senovi­niais instrumentais. Koncerte dalyvavo kanklininkas P. Pusku­nigis iš Skriaudžių[102].

Kituose vakaruose buvo vaidinama A. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, deklamuojama Maironio „Vilnius“, „Lietu­vis ir giria“, V. Kudirkos „Labora“, P. Vaičaičio „Gyvenimo ma­no saulutė“ ir kt. Moterų vaidmenis atlikdavo veiverietės mer­ginos. Būdavo ir šokama. Panašių vakarų vyko ir daugiau (Sto- lypino reakcijos metais jie buvo varžomi). 1910 m. buvo pastatyta A. Fromo-Gužučio „Ponai ir mužikai“. Seminaristai vykdavo ir kitur žiūrėti vaidinimų. Antai 1906 m. važiavo į lietuvišką va­karą Kaune ir miesto teatre žiūrėjo „Užburtą kunigaikštį“.

Paskutinis veiveriečių pasirodymas visuomenei buvo 1917 m. vasario 10 d. Soročincuose. Kadangi, be mokinių, čia daugiau lietuvių nebuvo, tai ir vakare buvo pranešinėjama rusiškai. Bu­vo suvaidinta vienaveiksmė komedija „Žilė galvon — velnias uodegon“, o mokinio J. Prūsaičio išmokytas choras padainavo keletą lietuviškų dainų („Grožybė Lietuvos“, „Kaip gi gražus, gražus rūtelių darželis“, „Kur bėga Šešupė“, „Miškas ūžia“. „Močiute mano“, „Sunku gyventi“), auklėtiniai deklamavo ei­lėraščių ir t. t.[103]


[100]    „Vilniaus žinios“, 1907.VI 1.24(VII 1.6).

[101]    T. Žilinsko      prisiminimai.— A. Biržys, Marijampolės apskritis,

  1. 364.

[102]    „Vilniaus žinios“, 1907.11.3(17).

[103]    „Rygos garsas“, 1917.11.25.


Seminarijos gyvenimą paįvairindavo ryšiai su garsiais to meto mokslininkais. 1872, 1874 ir 1875 m. Veiveriuose lankan­tis prof. F. Kuršaičiui[104], mokiniai teikė medžiagos mokslininko ruošiamam lietuvių kalbos žodynui ir gramatikai. Medžiaga bu­vo panaudota rašant „Grammatik der Litauischen Sprache“ (Halė, 1876)[105]. 1872 m.“ seminaristai, prašomi F. Kuršaičio, pa­dainavo „Labas vakars, mergele“, „Vai ko ieškai, berneli“. Mo­kytojui T. Žilinskui skatinant, seminaristai rinko tautosaką. Ma­tyt, kaip tik šios tautosakos dalį jie ir skelbė nelegaliame leidi­nyje „Laimės valandos“. Keletui dainų K- Sakalauskas-Vanagėlis pritaikė muziką[106].

1887 m., rinkdamas lietuvių etnografijos, tautosakos, kalbos, istorijos ir kitų kultūros sričių medžiagą, po Lietuvą keliavo Peterburgo universiteto doc. E. Volteris. Nemokanti lietuviškai to meto provincijos inteligentija mokslininkui negalėjo padėti. Jam į pagalbą atėjo seminarijos auklėtiniai, padėję užrašyti žo­dinę liaudies kūrybą. Apie šią pagalbą labai teigiamai atsiliepė pats mokslininkas[107]. E. Volteriui savo užrašytą tautosaką siun­tė Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis V. Kudirka (5 dai­nas, per 40 patarlių bei priežodžių)[108]. Keletą etnografinių ap­rašų Rusų geografinei draugijai Petrapilyje pasiuntė mokytojas P. Bendorius („Apraszimas rastiniu daiktu, Pilekalnis, Swodba Dzūkuose, Kriksztynos, Szermcnys, 126 dainos, 1891 m. Kalva­rijos pavietas“).

Ši, kad ir kukli veiveriečių veikla lietuvių dvasinės kultū­ros tyrinėjimo apyaušryje buvo didelis dalykas.


 

[104] Prūsijos valdžios nuomone, lietuvių kalba, kuria tuomet dar buvo kalbama rytinėje valstybės dalyje, turėjo netrukus išnykti. Todėl Karaliau­čiaus universiteto prof. F. Kuršaičiui, kilmės lietuviui, buvo pavesta „pasta­tyti paminklą“ lietuvių kalbai — išleisti „Lietuvių kalbos gramatiką“ ir kt. leidinius.

[105] „Vilniaus žinios“, 1906.IV.27(V. 10); Juozo Kairiūkščio autobiografi­ja, p. 378—379.

[106] J. Dičpinigaičio prisiminimai (1879—1884).— A. Biržys, Marijam­polės apskritis, p. 389—390.

[107] Э. А. Волтерь, Об этнографической поездке по Литве и Жмуди ле­том 1887 года, С. Петербург, 1887, р. 140.

[108] V. Milius, Kuriam Kudirkai priskirtinas vienas tautosakos rinki­nys.— „Literatūra ir menas“, 1966.III.13.


NACIONALINIS JUDĖJIMAS

 Kovotojų dėl politinių teisių, dėl lietuviškos spaudos gre­tose buvo daug jaunimo. Ypač veikli buvo prasčiokų kilmės moksleivija. Todėl ši kova, tiesa, kurį laikę pasyvia forma, vy­ko ir Veiverių mokytojų seminarijoje. Pradžioje ji reiškėsi drau­džiamos literatūros skaitymu. Paskui pradėjo kurtis rateliai, ku­riuose, be literatūros skaitymo, buvo aptariami ir kiti klausimai. Kol nebuvo lietuviškų laikraščių lotynų raidėmis, seminaristai skaitė Prūsuose gotiškomis raidėmis spausdinama „Lietuvišką ceitungą“. Tuoj po išleidimo (išleista 1881 m.) seminarijoje pa­sirodė S. Gimžausko „Lietuvos bičiulis“.

XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje pagrindiniai lietu­viškos spaudos tiekėjai ir platintojai seminarijoje buvo kurso draugai J. Andziulaitis (Kalnėnas) ir K. Sakalauskas (Vana­gėlis). Tuomet seminarijoje buvo nemaža ir tokių, kurie niekino lietuvių kalbą, o kitas kalbas laikė skambesnėmis ir gražesnė­mis— J. Andziulaitis ir K. Sakalauskas gynė gimtąją kalbą, žadino seminaristų nacionalinę savigarbą. J. Andziulaitis palai­kė ryšius su Marijampolės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju P. Arminu (seminarijos auklėtiniu) ir gimnazistu J. Mačiu (Kėkštu), kurie siųsdavo į seminariją knygas. Moksleiviai gavo ir skaitė M. Valančiaus „Palangos Juzę“, Juškų „Svodbinę rė­dą“ ir „Lietuviškas dainas“, K. Donelaičio „Keturis metų laikus“.

Devintojo dešimtmečio pradžioje moksleiviai, vadovaujami J. Andziulaičio ir K. Sakalausko, įkūrė slaptą ratelį, kuriame dalyvavo apie 20 mokinių. Štai ką apie pirmas jo gyvenimo die­nas rašė K. Sakalauskas: „Jie noriai mokėsi gramatikos ir daž­nai deklamavo Duonelaičio raštus. Jie ėmė leisti savo mėnesinį laikraštį, kurį visi rašė ir pavadino „Laimės valandomis“.

Balandyje ir „Aušra“ atėjo. Kiek turėjome džiaugsmo! .., kaip susijaudinę mes ją skaitėme! ..“ („Aušrą“ J. Andziulaitis parvežė iš Marijampolės tą patį mėnesį, kai ji buvo atspaus­dinta).

„Laimės valandas“ (V. Biržiška — „Naudingos Weiwerių se­minarijos Mokiniu Walandos“) leido trečiakursiai, vėliau to­kį leidinėlį ėmė leisti ir antrakursiai. Į leidinį dėjo pačių ra

šytus straipsnius, dainas, patarles ir vertimus iš rusų kalbos. Į leidinį pateko pirmieji J. Andziulaičio ir K. Sakalausko ei­lėraščiai[109] .

J. Andziulaičiui ir K. Sakalauskui 1883 m. baigus semina­rijų, šis darbas trumpam buvo apmiręs, o devintojo dešimtme­čio pabaigoje vėl atgijo. 1888 m. rudenį seminaristai atsisakė giedoti bažnyčioje carinį himnų. 1889 m. susikuria kuopelė, ku­rios dalyviai skaitydavo „Varpų“, „Ūkininkų“ ir kt. draudžia­mus leidinius. Kuopelei priklausė K. Jankauskas, J. Grabauskas, L. Tulauskas, A. Ramanauskas ir kt.

1891 m. spalio mėn. pradžioje mokytojas Lapinskas gavo pa­ketų su laikraščiu „Vienybė lietuvninkų“, kur buvo aprašyta jo priešlietuviška veikla; norint nustatyti, kas iš seminarijos pa­laiko su šiuo laikraščiu ryšius, pas II ir III kurso seminaristus buvo padaryta krata. Ryšių susekti nepavyko, bet pas A. Rama­nauskų, K. Šeškevičių ir P. Juodišių buvo aptikta ir konfiskuota lietuviškų knygų („Auszros kalendorius ant metu 1884“, Skirmuntaitės „Istorija Lietuwos“, „Byrutos dainos“, „Broliai! Jiesz- kokime, reikalaukime szwiesos ir mokslo“, „Die litauische Fra- ge“ (pastaroji knyga lietuvių ir vokiečių kalbomis), „Szv/iesa“. 1890 m. Nr. 1.) ir apie 150 bilietėlių su Seinų kunigų semina­rijos knygyno antspaudais. 1891 m. pavasarį Seinų kunigų se­minarijos auklėtiniai drauge su Maskvos universiteto studen­tais tarėsi išleisti lietuviškų kalendorių 1892 m. Seinų semina­rijos auklėtiniai kalendoriaus leidimą turėjo remti pinigais. Tuo tikslu jie padarė loterijų ir pardavinėjo bilietus su seminarijos bibliotekos antspaudu; loterijos laimėtojai turėjo gauti kalen­dorių. Po Veiverių krata buvo padaryta ir Seinų seminarijoje. Trys seminaristai, pas kuriuos buvo rasta lietuviškų knygų (A. Damijonaitis, A. Milukas ir J. Sutkaitis), buvo pašalinti iš seminarijos (A. Damijonaitis mirė prieš pašalinant), o iš Vei­verių mokytojų seminarijos buvo pašalinti P. Juodišius, A. Ra­manauskas ir K. Šeškevičius. Dar prieš šiuos įvykius Veiverių


[109]   K- Vanagėlis, Raštai, Kaunas—Vilnius, 1921, p. 73—75, 77—79; Petro Armino mokinių ir pažįstamų prisiminimai.—„Lietuvos mokykla“, 1923, Nr. 10, p. 397; J. Dičpinigaičio prisiminimai (1879—1884).— A. Biržys Marijampolės apskritis, p. 389—390.


mokytojų seminarijos auklėtiniai iš vieno Seinų klieriko gavo» nusirašyti lietuviškų dainų[110] .

Vadovybė, patyrusi, jog seminarijoje skaitoma draudžiama literatūra, ėmėsi represinių priemonių. Įprastu dalyku tapo kra­tos. Mokiniams buvo uždrausta patiems atsiimti iš pašto laiš­kus. Adresatui atplėštus laiškus atiduodavo inspektorius arba pats moksleivis turėdavo inspektoriui matant laišką atplėšti ir balsu perskaityti. Vyriausybė taip tikėjosi susekti lietuviškai ra­šančius ir besidominčius lietuviškomis knygomis. Persekiojimai nesutrukdė seminaristams toliau domėtis šia literatūra, tik jie pasidarė dar atsargesni. Saugodamiesi vyriausybės, netikėtų kratų ir spaudos konfiskavimo, moksleiviai skaitydavo rugiuo­se, už miestelio, arba kviečiuose, prie mokytojo T. Žilinsko tvo­ros, žinoma, pasistatę sargybą.

Senajai seminarijos vadovybei nebepajėgiant sulaikyti drau­džiamosios literatūros plitimo, j Veiverius atkeliamas naujas in­spektorius T. Mazurenka. Jis Įvedė vos ne kareivinių tvarką. Reikėjo nustatytu laiku gultis ir keltis. Per pasivaikščiojimus, buvo leidžiama nueiti ne toliau kaip 1 km nuo „verstovoi stolb“, buvusio prie seminarijos. Išeinant reikėdavo specialiame bend­rabučio žurnale pažymėti išėjimo bei grįžimo laiką bei išėjimo tikslą. Inspektorius ir mokytojai kasdien grupėmis arba po vieną lankydavo bendrabučius ir pasirašydavo buto dienyne, nurody­dami vizitacijos valandą. Dabar kratas darydavo jau ir žanda­rai. Kasdien 5 vai. ryto bendrabučių vyresnieji eidavo pas in­spektorių su dienynais ir raportais apie praėjusios paros Įvy­kius. Pastarasis priimdavo raportus ir pasirašydavo Į dienynus [111] .

Tačiau ir šios priemonės pasirodė nevaisingos. Neapsieita ir be susirėmimų su mokytojais. Vieną tokį bazinės mokyklos moksleivių susidūrimą su seminarijos vadovybe 1898 m. aprašė pažangus lietuvių jaunuomenės laikraštis „Draugas“: „Vieną dieną po rytmetinės maldos Vaičekauskas pasakė mums: „Sto-


[110] CVIA, f. 1010, ap. 1, 1892 m., b. 1347, 1. 9—10; „Vienybė lietuvninkų“, 1892, Nr. 20; M. Kilnos prisiminimai (1889—1893).— Lietuvos mokykla 1919— 1920 m…, p. 562; KRPM, apl. 20, J. Grabausko prisiminimai; „Varpas“, 1892, Nr, 4/5, p. 60; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. II, 1965, p. 232; J. Sta­kauskas, Lietuviškoji sąmonė Seinų seminarijoje.— „Tiesos kelias“, 1939, Nr. 10, p. 720—721.

[111]KRPM, apl. 20, K. Paulausko prisiminimai.


kitės, kurie turite maldaknyges, spausdintas maskoliškomis rai­dėmis!“ Nieks neatsistojo. Vaičekauskas užrašė mums visiems lietuviškas knygas su maskoliškomis raidėmis. Mes pradėjome murmėti ir šaukti: „Nereikia, nereikia!“ „Molčat!“ — rustai su­šuko mokytojas, žiūrėdamas į mus piktom akim. Mes tuo tarpu nutilome, bet tuoj vėl pradėjome savo. „Molčat!“ von paidioš!“ — rėkė mokytojas. Mes nusileidome, bet po lekcijų susitarėme, jei taps maldaknygės atsiųstos, jų nepriimti.

Ant rytojaus po susirėmimo mokinių su Vaičekausku semi­narijos sargas pasergėjo seminarijos kieme ir sode išmėtytus laiškelius. Surinkęs juos, nunešė inspektoriui. Laiškeliai buvo rašyti lietuviškai; jame buvo išniekintos „graždanka“ spausdin­tos lietuviškos knygos ir inspektorius Mazurenko.“

„Patyręs apie minėtuosius lapelius, Mazurenko atlėkė į mū­sų mokyklą ir bauginančiu balsu sušuko: „Stokitės, kurie neno­rite lietuviškų maldaknygių, spausdintų maskoliškomis raidė­mis!“ Atsistojo visi penkto skyriaus mokiniai. To Mazurenko anaiptol nesitikėjo, ir po valandėlės nusistebėjimo pasipylė ant mūsų galvų nesulaikomas jo piktis ir nusivilimo tulžis. Jo švel­numas išnyko; valdžios tarnas pasirodė tikram savo kailyje. Pra­sidėjo tyrinėjimai, kurie tęsėsi kelias savaites“[112].

Šiuo reikalu seminarijoje lankėsi Suvalkų gubernijos pra­džios mokyklų inspektorius Cebotarevas. Tyrinėjimams pasi­baigus, kaltu pripažino ir pašalino iš mokyklos V skyriaus mo­kinį Linką. Po metų už lietuvybę areštavo III kurso mokinius Grybą ir Kizelevičių. Bet nei griežtas režimas, nei suiminėjimai neatgrasė moksleivių nuo kovos už demokratines laisves. Net aukštesnioji mokyklų valdžia, matydama inspektoriaus T. Ma- zurenkos priemonių nevaisingumą, išleido jį pirma laiko į eme­ritūrą. Moksleiviai toliau skaitė draudžiamą lietuvišką ir len­kišką literatūrą. Lenkai knygas gaudavo iš Lenkijoje veikusios organizacijos „Maciež szkolna“. Be retų išimčių, lenkiškas kny­gas skaitė tik lenkai[113]. Per atostogas seminaristai spaudą pla­tino gyventojų tarpe. Tuo užsiėmė ir baigusieji seminariją. Už tai 1899 m. į kalėjimą pateko J. Jasaitis, M. Vasiliauskas ir Ki- zelevičius. Tais metais dar buvo areštuota apie 12 mokytojų


[112]    „Draugas“, 1904, Nr. 1, p. 35—37 (kalba nei rašyba netaisyta).

[113]  KRPM, apl. 20, K. Paulausko prisiminimai ir informacija.


lietuvių. Apkaltinimui pakakdavo surasti K. Donelaičio, S. Dau­kanto ar kokių kitokių lietuviškų raštų[114].

Antivyriausybine veikla pasižymėjo ir veiveriečiai, dirbę Len­kijos gubernijose. Seminarijos auklėtiniai Z. Navickas, V. Ka­minskas ir A. KovalČikas dalyvavo įkuriant antivyriausybine Lenkų liaudies sąjungą („Polski Związek Ludowy“, o vėliau su kitais Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniais aktyviai dalyvavo jos veikloje[115]. Su šia organizacija palaikė ryšius ir seminarijoje besimokantieji lenkai.

XX a. pradžioje moksleivių aktyvumas padidėjo. 1901 m. vei­kė slaptas ratelis, kuriam priklausė aštuoni trečiakursiai ir vie­nas antrakursis: J. Balčiūnas, L. Butkevičius, J. Jarumbavičius. J. Jonikaitis, V. Kasakaitis, J. Plečkaitis, P. Stamburevičius ir kt. Metų pabaigoje prie ratelio prisidėjo ir mokytojas T. Žilinskas. Ratelio dalyviai skaitė „Naujienas“, „Varpą“, Juškų „Dainas“, įvairias brošiūras bei knygeles. J. Jarumbavičius, persirengęs pusberniu, vakare pasibalnodavo kaimiečio Iyuklieriaus arklį ir jodavo į Žiūrius—Gudelius pas Markevičių spaudos (šis gau­davo iš Tilžės). Parjodavo paryčiui[116]. 1902—1903 m. kitam se­minaristų rateliui priklausė J. Daniliauskas, P. Klimaitis ir J. Naujalis. Jie siuntė korespondencijas „Ūkininko“ redakcijai[117]. 1903—1904 m. veikė trečias ratelis, kuriam priklausė apie 20 ba­zinės mokyklos ir seminarijos moksleivių. Jam priklausė Ci- žauskas, Pr. Dovydaitis, A. Jasinauskas, M. Krupavičius, M. Mi­lukas, A. Panebažis, Bronius ir Jonas—Juozas Palukaičiai, J. Sluoksnaitis, J. Strimaitis, J. Vinickas, VI. Žiurys ir kt. Svar­biausias ratelio veiklos baras buvo savišvieta ir draudžiamos lietuviškos spaudos skaitymas ir platinimas. Literatūros parsi­gabendavo nuo Kazlų Rūdos ir Pilviškių, o 1903—1904 m. gau­davo Skriaudžiuose pas vargonininką P. Bukšnaitį, krautuvinin­ką Puišį ir P. Šeštoką. Į Skriaudžius spaudą pristatydavo Jonas Grinius, o eidamas į Veiverių policiją registruotis arba į bažny­čią, apie tai informuodavo VI. Žiūrį. VI. Žiurio liudijimu, Vei-

———————————————————————————————————————

[114] „Mokykla ir gyvenimas“, 1924, Nr. 1, p. 11; Knygnešys 1864—1904 m., I. Kaunas, 1926, p. 279.

[115]  S. J. B r e z e z i n s k i, Polski Zwiazek Ludowy, Warszawa, p. 53.

[116] J. Jarumbavičiaus informacija.

[117]  K- Paulausko informacija.

———————————————————————————————————————


vertuose buvo gaunama visa Prūsuose tuo metu leidžiama lie­tuviška spauda. 1903 m. per pusantro mėnesio VI. Žiurys išpla­tino knygų už 150 rb. Kartą gavo 150 paveikslų „Vytauto priesaika“, kuriuos seminaristai tuoj pat išpirko (paveikslo kai­na 1 rb.). Parneštas iš Skriaudžių knygas slėpdavo kapuose. Ten pat arba gamtoje buvo rengiami ir susirinkimai. Viename susirinkime, atvykus J. Rimšai, į kapų koplyčią susirinko apie 20 seminaristų. Be kitų knygų, buvo skaitoma ir platinama „Dar­bininkų balsas“, „Komunistų manifestas“, S. Matulaičio „Spar­takas“. VI. Žiurys, dar mokydamasis IV bazinės mokyklos sky­riuje, iš pusbrolio knygnešio V. Baltūsio gavo keletą „Iskros“ numerių, o vėliau dar kartą jų gavo iš V. Kapsuko[118].

Seminarijoje, nors dar ir primityviai, vyko kova su moky­tojais šnipais, ypač su M. Pyžovu ir G. Kesleriu. Moksleiviai jiems išdaužydavo langus. Pyžovas netgi lovą savo kambaryje apsimūrijo sienele, kad akmenys miegančio nekliudytų. Šie mo­kytojai savo kišenėse rasdavo grasinančių laiškų. 1901 m. pa­vasarį antro kurso seminaristai chemikalais sulaistė G. Keslerio paltą, o į kišenę įdėjo paaiškinimą, kodėl taip padarė. Po šio įvykio G. Kesleris ir M. Pyžovas pareikalavo pašalinti pusę II kurso moksleivių. Tai sužinoję, seminaristai nutraukė užsi­ėmimų lankymą. Mokyklos varpeliui nebepajėgiant auklėtinių sušaukti į klases, patys mokytojai vaikščiojo po butus, gražiuo­ju prašydami eiti į pamokas. Mokslas prasidėjo tiktai po tris dienas trukusių evangelijos skaitymų[119]. Seminaristų solidaru­mo dėka G. Keslerio ir M. Pyžovo reikalavimas nebuvo įvyk­dytas.

1905 METAI

Caro valdžia, nujausdama artėjančius neramumus, bet ko­kiomis priemonėmis stengėsi užgniaužti nors mažiausią bruz­dėjimą prieš patvaldystę. Tai jautėsi ir Veiveriuose. Čia reak­cingų pažiūrų pedagogai dažniau, negu anksčiau, ima daryti kratas, ieškodami antivyriausybinio pobūdžio literatūros. Kra­tose dalyvaudavo, netgi joms vadovaudavo inspektorius. Kra­tas darė pas J. Kiverį, J. Navecką, B. Sirutį, J. Survilą, J. Tvar- dauską. Paprastai kratydavo, kai mokiniai būdavo pamokose. Nors nieko draudžiamo nebuvo surasta, bet kitiems „pamokyti“ seminarijos vyriausybė nusprendė, pasitaikius progai, keletą se­minaristų pašalinti. 1904 m. gruodžio mėn. pabaigoje kažkas iš mokyklos kasos pagrobė mokinių stipendijas ir aukas karo reikalams. Kaltė buvo primesta III k. J.. Naveckui ir I k. J. Ki- veriui, pas kuriuos dažnai darydavo kratas. Praėjus keletui die­nų, juos nakčia suėmė ir išvežė į Marijampolę. Pedagogai no­rėjo įbauginti mokinius, o išėjo priešingai: jie ėmė netikėti mo­kytojais, tuo labiau, kad sklido gandai, jog draugų likimas laukia dar keleto[120]. Pasipiktinimas nukrypo į svarbiausią kratų ir intri­gų organizatorių — inspektorių Protopopovą. 1904 m. gruodžio pabaigoje, prieš žiemos atostogas, moksleiviai nutarė kreiptis į Varšuvos švietimo apygardos globėją, kuriam adresuotame rašte išdėstė, kad, seminarijoje inspektoriaujant Protopopovui, jie mokytis negalį (II priedas). Po tekstu apibrėžtame apskri­time, kad nebūtų galima nustatyti, kas pirmasis pasirašė, susi­rašė visų trijų kursų seminaristai streiko dalyviai. Kursų įga­liotiniai 1904 m. gruodžio 20 d., gausaus seminaristų būrio ly­dimi, nuėjo į Mauručių geležinkelio stotį ir, aplenkdami Suvalkų gubernijos mokyklų direkciją, raštą telegrafu pasiuntė Varšu­vos švietimo apygardos globėjui. Po keleto dienų padėties tirti atvyko Suvalkų gubernijos mokyklų direkcijos inspektorius. Tar­dymas vyko tris dienas (pamokų nebuvo). Kiek vėliau patikrinti tardymo medžiagos atvyko pats direktorius. Seminarijos inspek­torius buvo išteisintas, kaltais pripažinti seminaristai. J. Kiveris ir J. Naveckas buvo pašalinti iš seminarijos be teisės stoti į ki­tas mokyklas. B. Sirutis, M. Jokubauskas ir E. Lesevičius, kaip Navecko bendrininkai, pašalinti su teise stoti į kitas mokyklas, o P. Galickas ir K. Omeljanavičius buvo pašalinti iki kitų mokslo metų pradžios. Daugeliui seminaristų buvo atimtos stipendijos

———————————————————————————————————————

[120]   „Darbininkų balsas“, 1905, Nr. 5, p. 1G0; R. Bukevičius, Veive­rių mokytojų seminarija.—„Šviesos keliai“, 1931, Nr. 6, p. 388.

[118]    KRPM, FG 1, b. 111, VI. Žiurio gyvenimo aprašymas; VI. Žiurio žo­dinė informacija; KRPM, apl. 20, J. Brundzos prisiminimai; „Ateitis“, 1936, Nr. 12, p. 464—467; P. Juozapavičius, 1905 m. revoliucijos dalyvis.— „Kauno tiesa“, 1965.1.22.

[119]    F. Damijonaičio prisiminimai (1898—1902) —Marijampolės apskri­tis. … p. 420—422.


ir sumažintas elgesio pažymys[121]. Bausmės palietė tik II ir III kurso auklėtinius.

Tai buvo pirmas stambesnis judėjimas Veiverių mokytojų se­minarijoje. Jis buvo nukreiptas prieš mokyklos administraciją, tačiau tai buvo ir kovos su patvaldyste, kovos dėl politinių tei­sių dalis. Seminarijos vadovybės represijų įtakoje jis vyko prieš 1905 m. sausio įvykius. Revoliucinio judėjimo šalyje metu moks­leiviams sekti buvo atsiųsti žandarai, sudarytas šnipų tinklas. Nors šis moksleivių judėjimas buvo ribotas, bet reikšmingas tuo, kad seminaristai suprato, kaip rašo pažangi to meto spauda, jog galima laimėti ne prašant, o kovojant[122].

Nepaisant susidorojimo su daugeliu pažangių moksleivių, ko­va nenutrūko. Pavasarį seminarijoje vėl sklido lietuviškai ir rusiškai parašytos proklamacijos[123]. Mokytojai gaudavo gra­sinančių laiškų. Neapsieita ir be teroristinių aktų: vieną gegu­žės mėnesio naktį paleista keletas šūvių į mokyklos inspekto­riaus langus. Seminaristai dalyvavo apylinkės žemės ūkio dar­bininkų gegužės 1 demonstracijoje[124], o atostogų metu skaitė revoliucine literatūrą. Kaip rašo prisiminimuose J. Bukevičius, jie įsitikino, kad kovoti dėl spaudos laisvės ir atskirų nuolaidų maža, suprato, kad reikia išsivaduoti iš carinės priespaudos, o tai galima padaryti tiktai petis petin kovojant su carinės Ru­sijos darbininkais[125].

Vasaros atostogų metu užmezgami ryšiai su socialdemokra­tinėmis organizacijomis. Birželio mėn. Veiveriuose atsilanko V. Kapsukas[126]. Ryšiai su socialdemokratais leidžia daryti prie­laidą Veiverių mokytojų seminarijoje buvus socialdemokratinę organizaciją.

Atsilankantieji svečiai duodavo seminaristams nurodymų dėl organizacijų kūrimo, kaip organizuotis ir pan. V. Kapsukas neturtingos kilmės Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniuo­se matė puikų revoliucinio judėjimo Lietuvoje vadovų rezervą[127], o Suvalkų gubernatoriaus ataskaitoje Nikolajui II apie revoliucini valstietijos judėjimą Suvalkijoje sakoma: „Atkreiptina dė­mesys j tai, kad jeigu ne vadovais, tai bent pagrindiniais ne­ramumų dalyviais pasirodė… beveik ištisai visi paleisti atosto­gų Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniai.

Ši mokslo įstaiga, kaip vėliau paaiškėjo, pasirodė ištisas re­voliucionierių lizdas“[128].

Įdomus faktas, kad Veiverių mokytojų seminarijos auklėti­niai jautriai reaguodavo į carinės policijos represijas prieš kitų vietovių jaunimą. Įpusėjus mokslo metams, sužinoję, kad Kije­ve policija sumušė studentus, seminaristai protestuodami per gimnastikos pamoką nusisegė nuo kepurių seminarijos ženklelius,

———————————————————————————————————————

[128]  Революция 1905—1907 г.г. в Литве…, p. 413.

[127]    V. Kapsukas, Raštai, t. III, Vilnius, 1961, p. 359.

[121]    KRPM, FC-1, b. 40-1, S. Bukevičiaus prisiminimai; „Darbininkų bal­sas“, 1905, Nr. 5, p. 161.

[122]    „Darbininkų balsas“, 1905, Nr. 5, p. 160.

123 R. Bukevičius, Veiverių mokytojų seminarija.— „Šviesos keliai“, 1931, N r. 6, p. 389.

[124]    „Stalino keliu“ (Kazlų Rūda), 1957.1.20.

[125]    R. Bukevičius, Veiverių mokytojų seminarija, p. 389.

[126]    J. Banionis, Naujo gyvenimo priešaušryje.— „Stalino keliu“, 1957.X.20.


o išvedus į gatvę, vienas seminaristų pririšo prie lazdos raudoną nosinę ir iškėlęs perėjo per Veiverius[131].

Revoliucinis pakilimas ypač reiškėsi 1905 m. pabaigoje. Gruo­džio 8 d. iš Mauručių geležinkelio stoties, lydimas stud. L. Cip­lijausko ir Marijampolės gimnazijos abituriento P. Olekos, atsi­lankė V. Kapsukas, grįždamas iš Vilniaus. Antro kurso patalpose (II aukšte, plento pusėje, Marijampolės kryptimi) įvykusiame susirinkime V. Kapsukas kvietė moksleivius dalyvauti darbo žmonių kovoje dėl caro valdžios nuvertimo, demaskavo carinius šnipus ir išdavikus, dalijo proklamacijas ir patarė moksleiviams įteikti seminarijos vadovybei raštu išdėstytus pageidavimus. Su­sirinkime buvo išrinkta komisija peticijai parašyti (po du atsto­vus iš kiekvieno kurso; komisijai vadovavo K. Garmus ir P. Galickas).

Po mitingo svečiai ir seminaristai ėjo per Veiverius, dai­nuodami „Marseljetę“ ir kitas revoliucines dainas. Už mieste­lio, atsisveikindami su svečiais, seminaristai šaukė: „Tegyvuoja revoliucija“, „Salin caro valdžią!“. Paskui išrinktoji komisija susirinko nuošaliame Malonės bendrabutyje ir beveik visą naktį dirbo, kol pagal V. Kapsuko projektą paruošė peticiją. Peticijoje buvo reikalaujama dėstyti gimtąja kalba, nenaudoti tendencin­gų istorijos vadovėlių, pašalinti bazinės mokyklos mokytoją G. Keslerį. Po peticija pasirašė 65 seminaristai (49 lietuviai ir 16 lenkų). Du rusai, vienas lenkas ir 12 vokiečių ar suvokietė- jusių lietuvių nepasirašė. Peticijos rašymo komisijai buvo pa­vesta vadovauti streikui.

Gruodžio 9 d. rytą (šeštadienį), pakvietus į antrojo kurso patalpas mokytojus, streiko komiteto pirmininkas P. Galickas (lenkas) perskaitė ir įteikė inspektoriui peticiją. Taip pat pa­reiškė, kad nesimokys tol, kol nebus patenkinti peticijoje išdės­tyti reikalavimai.

Nepavykus prikalbėti moksleivių atsisakyti pateiktų reika­lavimų, gruodžio 10 d. inspektorius paskelbė, kad pasirašiusieji peticiją pašalinami iš seminarijos. Laikinai buvo nutrauktas mokslas bazinėje ir valsčiaus mokykloje.

Streikuojantieji nusiplėšė nuo kepurių ženklelius, apsigink’ lavo lazdomis ir patruliavo po miestelį. Žandarai pasislėpė dar judėjimo pradžioje[130].

———————————————————————————————————————

[129]    R. Bukevičius, Veiverių mokytojų seminarija, p. 390.

[130]   „Lietuvos ūkininkas“, 1906, Nr. 18, p. 235; „Vilniaus žinios“, 1906.ХП.1 (14); KRPM, FC-1, b. 40-1; Революция 1905—1907 г.г. в Литве, p. 381.; „Lietuvos žinios“, 1931.1.10.; R. Bukevičius, Veiverių mokytojų seminarija, ,p. 474.


Tą pačią dieną, po pamokų, seminaristai surengė mitingą, kuriame gausiai dalyvavo apylinkių valstiečiai. Kalbėtojai de­maskavo spalio 17 d. manifestą, platino Lietuvos socialdemokra­tų atsišaukimus „Vyrai, už ginklų!“, „Lietuvos socialdemokratų partijos manifestą“ ir kt. Pasibaigus mitingui, jo dalyviai, neš­dami raudoną vėliavą ir dainuodami revoliucines dainas, vaikš­čiojo plentu po Veiverius[1].

Pirmadienį, gruodžio 11 d., atsilankė 4 agitatoriai iš Gar­liavos, vadovaujami Lietuvos mokytojų sąjungos atstovo J. Ja­saičio (seminariją baigė 1898 m.). Visi buvo ginkluoti. Jasaitis vieną palydovą pastatė prie išorinių seminarijos vartų, kitą prie vartų į sodą. Tuomet mokytojų kambaryje buvusiems mokyto­jams prisistatė kaip slaptos mokytojų organizacijos pasiuntinys padaryti tvarkai ir pranešė, kad mokytojai laikinai bus izoliuoti. Mokytojų kambariui saugoti paliko trečiąjį palydovą.

Bazinės mokyklos patalpose įvyko bendras seminaristų ir bazinės mokyklos ketvirtojo ir penktojo skyrių moksleivių susi­rinkimas (dalyvavo 65 seminaristai ir 57 moksleiviai). J. Jasai­tis apie gruodžio 9 d. peticiją buvo informuotas. Savo kalboje jis pakartojo tai, ką seminaristai buvo girdėję iš V. Kapsuko. Mitingo dalyviai, J. Jasaičio padedami, parašė kitą, jau pla­tesnę peticiją, kurioje pareiškė protestą dėl 65 seminaristų, įtei­kusių pedagogų tarybai savo reikalavimus, pašalinimo, ir iškėlė keletą naujų reikalavimų: nevaržyti mokinių kurti savo orga­nizacijas, panaikinti griežtą režimą ir mokinių persekiojimus, leisti skaityti įvairaus turinio ir krypties knygas, lietuviams dės­tyti lietuviškai, lenkams lenkiškai, rusams rusiškai, į pedagogų tarybos posėdžius priimti tėvų atstovus ir t. t. Visi mitingo da­lyviai pasirašė tris peticijos egzempliorius. Su peticija semina­ristai nuėjo į II kurso patalpas, pasikvietė mokytojus, įteikė inspektoriui

——————————————————————————————————————–

[131]    „Naujoji gadynė“, 1906, Nr. 30, p. 479; S. Bukevičius, 1905—6 m. įvykiai Lietuvoje.—„Lietuvos žinios“, 1931.01.10


vieną peticijos egzempliorių ir pareikalavo, kad kuo greičiau gabentų į Varšuvą Švietimo apygardos globėjui (kiti egzemplioriai turėjo būti pasiųsti „Lietuvos mokytojų sąjungai“ ir „Rusijos mokytojų susivienijimui“).

Gruodžio 13 d. pakartotinai pareikalavus, inspektorius išva­žiavo. Moksleiviai išvijo iš Veiverių mokytoją G. Keslerį, vaikš­čiojo po neprisijungusių prie streiko butus ir daužė jų daiktus. Neprisijungę slėpėsi Pctkcliškių dvare pas vokietį malūnininką.

Po dviejų dienų inspektorius sugrįžo ir žadėjo visus moks­leivių reikalavimus patenkinti, jei šie tęs mokslą. Dalis buvo besutinką, bet, inspektoriui dar nebaigus kalbėti, iš Marijam­polės atvyko trys socialdemokratinių organizacijų atstovai, va­dovaujami P. Grigaičio. Pirmininkaujant P. Galickui, jie įrodė, kad inspektoriaus įtikinėjimai, jog moksleivių reikalavimai bus patenkinti, yra tušti pažadai, kad inspektorius toliau Kauno ne­buvo nuvažiavęs (kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo Suvalkuose pas gubernatorių prašyti kareivių moksleiviams malšinti). No­rint, kad peticijoje iškelti reikalavimai būtų patenkinti, reikia streiką tęsti toliau. Mitingas buvo baigtas šūkiais „Tegyvuoja revoliucija!“, „Šalin caro valdžią!“ ir t. t.

Gruodžio 16 d. bendrabutyje pas Šmitienę įvyko paskutinis pasitarimas, kuriame buvo nutarta ir toliau tvirtai laikytis pe­ticijoje iškeltų reikalavimų: neduoti prašymų, kad priimtų į se­minariją, o sulaužiusius šį nutarimą laikyti išdavikais. Po pa­sitarimo moksleiviai vėl perėjo per Veiverius, dainuodami „Mar- seljetę“ ir šaukdami: „Šalin caro valdžią!“, „Šalin šnipus ir išdavikus!“ ir t. t. Po to seminaristai išsiskirstė po namus, nes buvo žinoma, kad į Veiverius ateina kareiviai.

Gruodžio 17 d. pavakary į Veiverius atvyko iš Kalvarijos 112 pėstininkų Uralo pulko kareiviai (tuo metu Marijampolės kareivinėse buvo neramu). Neilgai trukus, caro valdžia susido­rojo su streiko dalyviais. 37 seminaristai generalgubernatoriaus potvarkiu buvo nuteisti kalėti po 3 mėn. savo apskričių kalėji­muose (advokato A. Bulotos pastangomis sumažinta iki 1 mėn.), dėstytoją Kairiūkštį už sūnaus dalyvavimą judėjime iškėlė iš Veiverių. Žandarai saugojo keturis likusius mokytis II kurso streiklaužius (vokiečius), kurie gavo pašalintųjų stipendijas. Streiklaužiai gyveno ir valgė kartu su kareiviais bazinėje mo­kykloje. Likusieji miestelyje seminaristai, sprogdindami šovi­nius, pritvirtintus prie barjero arkliams rišti, gąsdino žandarus. Plentu nuolat vaikščiodavo patrulis. Daugiau kaip penkiems Vei­veriuose gyvenantiems seminaristams susieiti vienon vieton bu­vo draudžiama.

Streiko dalyviai į seminariją buvo priimti tik naujais moks­lo metais.

Jie turėjo iš naujo laikyti stojamuosius egzaminus ir rašyti pasižadėjimus, kad ncbestreikuos. Kitų tautų seminaris­tus priėmė į aukštesnius, o lietuvius į tuos kursus, iš kurių jie buvo pašalinti. Visai į seminariją nepriėmė VI. Žiurio, dar du patys neatvyko[132]. VI Žiurys, ir pašalintas iš seminarijos, veiklos nenutraukė. Jis spausdino ir platino atsišaukimus[133]. Revoliuciniame judėji­me dalyvavo ir mokytojai, buvę seminarijos auklėtiniai. Už prieš- vyriausybinę veiklą ir ginklų laikymą buvo suimti Aleksaitis, P. Dabulevičius[134], O. Jonikaitis, K. Merkevičius, A. Serbentą ir kt.[135]

Nors su streikuojančiais buvo susidorota, streikas davė ir lai­mėjimų: buvo paskirtas naujas inspektorius, iškeltas mokytojas Kesleris, leista kalbėtis gimtąja kalba, padauginta lietuvių kal­bos pamokų ir duotas lietuvių kalbos mokytojo etatas. Tačiau seminaristų vienybė suiro, kiti ėmė bendrauti ir su šnipais. Sti­pendijas kurį laiką gavo tik bendravusieji su šnipais ir šnipai[136].

Naujasis inspektorius kurį laiką darė nuolaidų, leido ruošti lietuviškus vakarėlius. Rusų kalbos mokytojas Antosiukas gavo leidimą po pamokų mokiniams skaityti komercinės geografijos kursą, kurį skaitydavo šeštadieniais prieš vakarėlius po 1 valan­dą. Baigus šį kursą, Antosiukas aiškino politinės ekonomijos dėsnius. Davė klausytojams rašto darbą tema „Darbas ir jo

———————————————————————————————————————

[132] Революция 1905—1907 г.г. в Литве…, p. 387; KRPM, FC-1, b. 40-1; MA CB RS, f. 57, ap. 6, 1. 1—6; Wallki chlopow…, t. 2, p. 720; t. 3, p. 381; S. Bukevičius, 1905—6 m. įvykiai Lietuvoje.— „Lietuvos ži­nios“, 1931.1.10; R. Bukevičius, Veiverių mokytojų seminarija, p. 476— 477; K. Dobil iškis, Už spygliuotų vielų, Kaunas, 1935, p. 51; V. Ži­lėnas, Dėl lietuviškos mokyklos (1905—1914), Vilnius, 1935, p. 32.

[133] P r. Juozapavičius, 1905 metų revoliucijos dalyvis.— „Kauno tiesa“, 1965.1.22.

[134] V. Kapsuką s, Raštai, t. 2, p. 418.

[135] CVIAL, f. 733, apr. 201, 1. 28.

[136] „Naujoji gadynė“, 1906, Nr. 30, p. 479; „Vilniaus žinios“, 1906.IX.23; „Skardas“, 1907, Nr. 16, p. 252.


 

 

 

 

Baigusiųjų Veiverių mokytojų seminariją skaičius[137]

.Metai Baigė Metai Baigė Metai Baigė Metai Baigė
1868 6 1881 22 1894 17 1907 25
1869 6 1882 16 1895 13 1908 23
1870 14 1883 34 1896 18 1909 26
1871 8 1884 21 1897 18 1910 31
1872 12 1885 29 1898 16 1911 21
1873 18 1886 18 1899 8 1912 20
1874 14 1887 24 1900 19 1913 25
1875 24 1888 19 1901 26 1914 31
1876 29 1889 21 1902 21 1915 26
1877 15 1890 28 1903 19 1916 10
1878 28 1891 20 1904 30 1917 14
1879 25 1892 26 1905 24 1918 20
1880 29 1893 14 1906 4
Iš viso: 1025

 

reikšmė žmogaus gyvenime“. Seminaristai iš Antosiuko suži­nojo apie darbą ir kapitalą, Marksą ir Engelsą ir t. t. Prasidė­jus šalyje reakcijai, vakarėliai buvo uždrausti. Nepaisant drau­dimų, pažangieji seminaristai ir naujomis aplinkybėmis nele­galiai švietėsi. Inspektoriui atsisakius mokyklos biblioteką aprūpinti lietuviškomis knygomis, jie iš suaukotų ir pirktų už surinktus pinigus knygų įkūrė slaptą biblioteką, kurią laikė pas I kurso seminaristą J. Starkevičių (jis gyveno pas tėvus)[137].

Kadangi viešai spaudoje nebuvo galima aptarti rūpimų klau­simų, moksleiviai ėmė leisti laikraštėlius, kuriuose atsispindėjo porevoliucinis susiskaldymas. Ateitininkai leido „Mūsų užrašus“, aušrininkai — „Aušrinę“, o tarpinė „rūteliečių“ srovė — „Rūte­lę“ (redagavo J. Geniušas). Nepaisant skirtingų krypčių, visi jie ragino žadinti nacionalinę sąmonę, ragino jaunuolius dirbti kultūros, švietimo darbą. Šie laikraštėliai buvo vieni iš pirmųjų, pasirodžiusių reakcijos metais Lietuvos mokyklose[138].

BAIGUSIŲJŲ VEIKLA

Nuo 1868 iki 1918 metų seminarija paruošė 1025 mokytojus (žr. lentelę); 18 mokytojų, iš jų dvi moterys — mokytojo teises įsigijo eksternu. Apie 800 baigusiųjų buvo lietuviai.

Į darbą skirstė Suvalkų švietimo direkcijos viršininkas. Bai­gusius seminariją su pagyrimu skirdavo į dviklases, o be pa­gyrimo — į vienaklases mokyklas. Seminarijos auklėtiniai galėjo dirbti žemesniųjų gimnazijos klasių auklėtojų padėjėjais. Netur­tingiems gero elgesio absolventams nupirkdavo svarbiausius buities reikmenis. Persikėlimo išlaidas apmokėdavo seminarija. Baigusiųjų išlaidoms seminarija turėjo 1500 carinių rublių fon­dą. Gavusieji stipendijas seminaristai paskyrimo vietose turėjo atidirbti po 4 metus[139].

Dalis auklėtinių likdavo mokytojauti Suvalkų gubernijoje, kitus skirdavo į Lenkiją. Paskyrimų į Lenkiją ypač padaugėjo po 1872 m. 1876 m. Varšuvos švietimo apygardos globėjo ata-

skaitoje nurodoma, jog kasmet į Lenkiją, ypač Lomžos guber­niją, buvo skiriama po 6—8 veiveriečius[140]. Paskyrimus į Len­kiją aiškino tuo, kad ten pradžios mokyklose mokytojais dirbo daug asmenų be specialaus pedagoginio išsilavinimo[141]. Nuo 1868 iki 1905 m., skaičiuojant po aštuonis per metus, į Lenkiją turėjo būti išsiųsta apie 300 veiveriečių — t. y. pusė per tą laiką baigusių. Ten pirmiausia skirdavo lietuvius[143], o Suvalkų gu­bernijoje dirbti pirmenybė buvo teikiama kitų tautų kilmės mo­kytojams ir priėmusiems pravoslavybę lietuviams. Vyriausybė, įdarbindama mokytojus toli nuo gimtųjų vietų, tarp žmonių, kurių kalbos jie nesuprato, tikėjosi sudaryti sąlygas sėkmin- gesniam antinacionalinės politikos vykdymui ir sutrukdyti

[137]    „Vilniaus žinios“ 1908.1.18(31); „Ateitis“, 1912, Nr. 5, p. 226; R. Ви­ке v i č i u s, Veiverių mokytojų seminarija, p. 479.

[138]     J. Geniušas, Mokyklų laikraštėliai ir žurnalai.— „Mokykla ir gy­venimas“, 1930, Nr. 1, p. 24; MLTE, I, Vilnius, 1966, p. 547.

[139]     ЦПВУО, 1872, № 9, p. 472: «Народная школа», 1876, № 9, p. 7.

[140  Lentelė sudaryta pagal M. Kilnos apskaičiavimus (KRPM, apl. 19), sutikrintus su įvairiuose periodiniuose leidiniuose skelbta statistine medžia­ga. Tais leidiniais buvo pasinaudota ir seminariją baigusių skaičiui nustatyti.

 Отчет попечителя Варшавского учебного округа. — ЖТНП, 1876, № 2, р. 87.

[142]  «Народная школа», 1876, № 9, р. 7.                                        »

[143]  A. Žmuidzinavičius, Paletė ir gyvenimas, Vilnius, 1961, p. 73.


skleisti priešvyriausybines nuotaikas gerai pažįstamų gyvento­jų tarpe.

Po ilgos liaudies kovos buvo leista mokyti lietuvių kalbos, o lietuviams mokytojams dirbti Kauno ir Vilniaus gubernijose[144]. Juos iki tol ruošė tik Veiverių mokytojų seminarija, kurioje lie­tuvių kalbos mokymas buvo ignoruojamas. Tačiau slaptas lie­tuviškos spaudos skaitymas, praktika bazinėje mokykloje ir ryšiai su kaimu daugumai seminaristų buvo nelegali lietuvių kalbos mokykla. Todėl veiveriečiai ir buvo pirmieji lietuvių mo­kyklų mokytojai ne vien Suvalkų, bet ir Kauno bei Vilniaus gu­bernijose.

Minėtųjų gubernijų gyventojai pageidavo, kad mokytojais skirtų veiveriečius ir kad vaikai būtų mokomi lietuviškai. Vil­niaus švietimo apygardos globėjas 1905 m. spalio rnėn. gavo prašymus, pasirašytus 77 Krekenavos ir 93 Ramygalos valsčiaus gyventojų, kuriuose buvo pageidaujama paskirti į mokyklas vei­veriečius. 1906 m. pavasarį Kauno gubernijos mokyklose moky­tojavo 33 veiveriečiai[145]. Tais metais 100 Lenkijoje dirbančių veiveriečių prašėsi paskiriami į Kauno gubernijos mokyklas, bet, prasidėjus varžymams, tepersikėlė dalis. Prieš I pasaulinį karų veiveriečiai jau mokytojavo toliausiuose Lietuvos kampeliuose.

Kitas svarbus veiveriečių darbo baras buvo lietuviškų vado­vėlių ruošimas pradžios mokykloms. 1905 m. Vilniuje buvo iš­leista P. Bendoriaus „Vaikų žvaigždutė“, I d., 1906 m. Varšu­voje — J. Damijonaičio elementorius „ABC“ (viršelis M. K. Ciur- linio), o 1909 m. „Trumpa lietuvių kalbos gramatika“. 1907 m. M. Vasiliauskas išleido pirmą lietuvišką chrestomatiją pradžios mokykloms „Mūsų dirva“. V. Palukaitis 1909 m. išleido dainų rinkinį „Vieversėlis“ (bendraautorius M. K. Čiurlionis) pradžios mokykloms, o K. Sakalauskas-Vanagėlis — elementorių „Dova­nėlė“.

Veiveriečiai leido aritmetikos, istorijos, gamtos mokslų va­dovėlius. Ypač didelio populiarumo susilaukė S. Aiatijošaičio- Esmaičio „Sakalėlis“. Vadovėlius rašė J. Geniušas, J. Gvildys, A. Jakučionis, J. Lazauskas, A. Matulevičius, J. Matulevičius,

J.   Palukaitis, V. Palukaitis, A. Vokietaitis. Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinio J. Žiugždos 1943 m. /Maskvoje išleista „Lietuvių kalbos gramatika“ iki šiol naudojama mokyklose. Pr. Juozapavičiaus sudarytoje bibliografijoje nurodoma apie 70 atskirais* pavadinimais veiveriečių išleistų vadovėlių ir mo­kymo priemonių (žr. 5 priedą).

———————————————————————————————————————

[144]   A. Tyla, 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime, Vilnius, 1968, p. 122; J. Žiugžda, J. Laužikas, Kai kurie Lietuvos mokytojų orga­nizacijų istorijos klausimai.— „Tarybinė mokykla“, 1966, Nr. 5, p. 43.

[145]    V. Burkevičius, Iš mūsų mokyklų praeities, p. 8—10, 15.


Veiveriečiai daug rašė pedago­gikos ir švietimo klausimais. J. Arminas-Trupinėlis, J. Geniušas,

  1. Sakalauskas-Vanagėlis ir K. Lekeckas — grožinius veikalė­lius vaikams.

Be veiveriečių neapsiėjo ir svarbesni mokytojų judėjimai. Vei­veriečiai dalyvavo slaptoje „Lietuvių mokytojų draugijoje“ Vil­niuje, rinko lėšas pirmam pedagoginiam žurnalui „Lietuvis“ leis­ti. Veiverietis (J. Vokietaitis) dirbo pirmųjų lietuviškų „Saulės“ mokytojų kursų vedėju[146]. 1919 m. Tarybų Lietuvos Liaudies švie­timo komisariate dirbo J. Žiugžda, M. Vasiliauskas, S. Matijo- šaitis. Veiveriečiai pedagoginėje veikloje gana aktyviai pasi­reiškė buržuazinėje Lietuvoje, gyvai reiškėsi pokario metais tarybinėje mokykloje. Ordinais apdovanoti J. Geniušas, M. Va­siliauskas, nusipelniusio mokytojo vardas suteiktas V. Bacevi­čiui, A. Grybinui, J. Greimui, K. Klimavičiui.

Dalis veiveriečių nesitenkino seminarijoje įgytomis žinio­mis. Dauguma jų toliau tobulinosi įvairiose mokslo įstaigose (žinoma atvejų, kai papildomai išlaikiusius užsienio kalbos eg­zaminą Veiverių seminarijos auklėtinius priimdavo į Kauno uni­versitetą). Todėl veiveriečiai nemaža padirbėjo ir kituose kul­tūros bei mokslo baruose. I pasaulinio karo metais Veiverių mokytojų seminarijos baigimo atestatai buvo vertinami kaip gimnazijų, ir veiveriečius priimdavo į karo mokyklas.

1905 m. spalio 10 d. V. Palukaičio iniciatyva Varšuvoje buvo įkurta „Lietuvių savitarpio pagalbos draugija“. V. Palukaitis su M. K. Čiurlioniu organizavo lietuvių chorą. K. Grinkevičius Suvalkuose suorganizavo bene pirmą lietuvišką kvartetą, kuris koncertavo Marijampolėje ir Suvalkuose. Veiveriuose mokėsi lie­tuviško teatro atstovai P. Kubertavičius ir A. Kučingis (A. Ku­činskas), kanklių muzikos gaivintojai Pr. Puskunigis ir J. Stri­maitis. Čia pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjo rašytojai

———————————————————————————————————————

[146] „Lietuvos mokykla“, 1926, Nr. 2, p. 91—92; 1931; Nr. 2/3, p. 117.


 

P.Arminas, J. Andziulaitis-Kalnėnas, K. Sakalauskas-Vanagėlis, dailininkas A. Žmuidzinavičius, Pirmosios lietuvių mokslo tiria­mosios įstaigos, „Lietuvių mokslo d-jos“, sekretoriumi dirbo S. Matijošaitis. Su šia draugija bendradarbiavo J. Palukaitis. O su mokslo ugdymu Tarybų Lietuvoje glaudžiai susijęs prof, J. Žiugždos vardas.

Taigi, be pagrindinio Veiverių mokytojų seminarijos nuopel­no— lietuviškų pradžios mokyklų kūrėjų išugdymo — ji dar da­vė būrį kultūros ir mokslo darbuotojų.

 

PRIEDAI

 

Antanas Tyla, knygos redaktorius. (1929 m. spalio 28 d.- 2018 m. lapkričio 23 d.)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *