Veiverių Antano Kučingio meno mokykla

Veiverių Antano Kučingio mokykla

.

Veiverių Antano Kučingio meno mokykla

Mindaugas Labanauskas

Veiverių Antano Kučingio meno mokykla įkurta 1989 m. Mokyklos įkūrimą inicijavo Jonas Derbutis (buvęs ilgametis mokyklos direktorius) ir Cezaris Pacevičius (buvusio kolūkio pirmininkas).

1989 m. mokykloje veikė tik muzikos skyrius (akordeono, fortepijono, kanklių, gitaros specialybės), dirbo 14 pedagogų, mokėsi 72 mokiniai. Nuo mokyklos įkūrimo dirba mokytojai A.Paškauskienė, R.Blebaitė, A.Bareišienė ir J.Derbutis.

Cezaras Pacevičius

1993 m. mokykla iš patalpų buvusiame Starkevičių malūne persikėlė į garsiosios Veiverių mokytojų seminarijos patalpas (Kauno g. 54). Tais pačiais metais mokykloje atidaryta dailiojo medžio apdirbimo specialybė.
1994 m. muzikos mokykla reorganizuojama į meno mokyklą ir jai suteikiamas garbingas iš Veiverių

kilusio operos dainininko, Lietuvos kariuomenės majoro, politinio kalinio ir tremtinio Antano Kučingio vardas.
1994 m. pavasarį išleidžiama I-oji absolventų laida (17 mokinių).
1994 m. rudenį atidaroma keramikos specialybė, 1996 m. – audimo-tekstilės specialybė, atnaujinamos gitaros ir birbynės specialybės, 1999 m. – fleitos specialybė.

Jonas Derbutis

Per 24 metus mokyklą baigė 19 absolventų laidų  (204 mokiniai).

2014 m. mokėsi 125 mokiniai.

2015 m. mokosi 111 mokiniai.

Adresas: Kauno gatvė 54, Veiveriai 59292, Lietuva

Telefonas+370 319 68130

el.p. info@kucingis.lt

http://www.kucingis.lt

Antanas Kučingis

 Gimė 1899 m. spalio 18 dieną Veiveriuose. Kai jam buvo pusantrų metų, šeima apsigyveno mokytojų seminarijos patalpose, nes tėvas Simonas Kučinskas dirbo mokykloje sargu, o kadangi buvo stalius, atlikdavo ir staliaus darbus. 1912 metais šeima išsikėlė į Mauručius, kur buvojo motinos tėviškė. Per Pirmąjį pasaulinį karą namai sudegė, bet vėliau buvo atstatyti. Ilgainiui Mauručių sodybėlėje jis tik pagyvendavo, ypač kai reikėjo paguosti savo motinėlę sengalvėlę, kuri, anot jo, ten sugrįžo ir slankiodavo vieniša po to, kai 1949 metais tolimame Krasnojarsko krašte atgulė po velėna jos žmogus ir gyvenimo ramstis HSimonėlis.

 A. Kučingis Lietuvoje buvo žymi figūra, gamtos apdovanota

neeiliniais talentais – balsu ir nepaprastais vaidybiniais  gabumais: kaskart būti vis kitokiu, atrasti naujus  dainavimo niuansus, naujas intonacijas. Tai stebino  žiūrovus, ypač užsieniečius, kai kiekviename spektaklyje jį  matydavo vis kitokį. Dainininkas Petras Oleka jį pavadino  Lietuvos bosų karaliumi: bosų partijas A. Kučingis dainavo  beveik 50 metų. 1956—aisiais, grįžęs po aštuonerių metų  tremties, A. Kučingis tikėjosi dainuoti dar dešimt metų, bet  1961-aisiais buvo priverstas „savo noru“ išeiti į pensiją. Po  kelių metų jis rašė į Ameriką garsiajai primadonai Vincei  Jonuškaitei – Zaunienei: „Operoje turime naują  jauną tenorą Virgilijų Noreiką. Gražus berniokas, o ir galvą  turi ant pečių.“ Talentingas Lietuvos dainininkas rašė be  pagiežos, džiaugdamasis naujos perspektyvios figūros  pasirodymu, nes juk ne kasdien mūsų padangėje nušvisdavo tokio ryškumo žvaigždės.

Baigusiųjų Veiverių mokytojų seminariją sąrašuose A. Kučingio (ar A. Kučinsko) pavardės nėra. 1914 metais jis su seminarija buvo persikėlęs į Vilnių, kur vis dar prisimindamas apie 100 žmonių seminarijos chorą, giedojo Stasio Šimkaus suburtame Šv. Mikalojaus bažnyčios chore. Tačiau 1915 metais, mokyklai persikėlus į Ukrainą, jis grįžo namo, gavęs tik dviejų kursų baigimo pažymėjimą. Ties Kaišiadorimis sutiko frontą, o grįžę||| rado sudegusius namus Mauručiuose. Lietuvoje siautėjo kaizeriniai okupantai, persekiodami žmones ir sunkindami jų gyvenimą. Jaunimas bandė priešintis. A. Kučingis, susektas ant medžio pakabinęs proklamaciją, turėjo mesti mokytojo darbą, kurį buvo gavęs Kunigiškiuose (netoli Balbieriškio), ir trauktis kur nors toliau, nes vokiečių žandarai jau buvo pradėję jį tampyti po Marijampolės ir Vilkaviškio kalėjimus. Nuo 1916 metų dirbo mokytoju sulenkintame ir užguitame krašte B Musninkuose. Vėliau šiek tiek pamokytojavęs savame krašte, Mozūriškėse, 1919-aisiais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Kaip buvęs Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis, buvo nukreiptas į karo mokyklą, kurią baigęs gavo topografijos jaunesniojo leitenanto laipsnį. Šia specialybe buvo labai patenkintas, nes topografo darbas jam buvo įdomus, leidžiantis susipažinti su savo kraštu, o linijų vedžiojimas žemėlapiuose, jo manymu, buvo kartu ir menas. Mokydamasis karo mokykloje savo draugus mokė dainuoti ne tik „Kur bėga Šešupė“ ir „Ant kalno karklai siūbavo“, kurias dainuodavo Veiveriuose, bet ir „Oi neverk, matušėle…“ Kai pradžioje tarnavo Kaune, kartais padainuodavo solo. Dar Šv. Mikalojaus bažnyčios vargonininkas Antanas Vaičiūnas, patikrinęs balsą, buvo pasakęs: „O, vyruti, bosas!“j nustebindamas busimąjį operos solistą, šešerius metus dainavusį sopranu.

Trečiasis „Traviatos“ pastatymas, kurį A. Kučingis žiūrėjo su savo draugu, taip pat jaunu karininku Petru Oleka (garbiojo Veiverių mokytojų seminarijos mokytojo Tomo Ferdinando Žilinsko anūku — mokytojo dukters Matildos Žilinskaitės ir gydytojo Motiejaus Olekos sūnum), pastūmėjo mokytis dainuoti ir pasirinkti dainininko kelią.

P. Oleka liko Kaune, o A. Kučingio dalinį netikėtai iškėlė į Alytų. Atrodė, visoms svajonėms atėjo galas, bet Karininkų ramovėje buvo nutarta surengti koncertą. A. Kučingiui buvo pavesta dvejomis kariškomis rogėmis į Alytų iš Kauno atvežti dainininkę A. Galaunienę, J. Bieliūną M. Leškevičių (smuikininką) ir pianistą L. Hofmeklerį. Kelionė eikliais žirgais kinkytomis rogėmis buvo įspūdinga. Tai įvyko 1922 metais. Menininkai iš Kauno, išgirdę puikų karininko balsą visi kaip vienas ragino jį mokytis dainavimo. Jam daug pagelbėjo menininkas mecenatas gydytojas Nemeikša ir jo sesuo Marija. Karininkas A. Kučingis buvo perkeltas į kariuomenės štabo topografijos skyrių Kaune. Jo mokytoju Kauno muzikos mokykloje tapo operos solistas, advokatas A. Kutkus (ne Katkus kaip kai kur rašoma). Iš pradžių A. Kučingis mėgdavo dainuoti sodriu galingu balsu, bet Kauno operos režisierius, buvęs ilgametis Sankt Peterburgo operos solistas T. Pavlovskis, davė jam vertingų patarimų ir „aplygino“ gražų jauno dainininko balsą kuris visą j o gyvenimą ir švenčiant aštuoniasdešimtmetį, buvo toks pat sodrus.

Kartu su A. Kučingiu mokėsi dainuoti karininkai L Nauragis ir P. Oleka. Dainuojantys karininkai kariuomenėje nebuvo mėgstami, todėl I. Nauragis ir P. Oleka anksti paliko kariuomenę, o A. Kučingis išėjo į atsargą 1937 jaisiais, gavęs majoro laipsnį.

Operos scenoje A. Kučingis debiutavo 1924 metais, atlikdamas Granino vaidmenį P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Vyresnio amžiaus kauniečiams neužmirštami jo vaidmenys: piršlio Kecalio (B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“), Leporelo (V. A. Mocarto „Don Žuanas“), Veriamo (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Končako (A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“), Nilakanto (L.Delibo „Lakmė“), Kardinolo (Ž. Halevy „Žydė“), Koleno (Dž. Pučinio „Bohema“), Gasparo (L. Planketo „Komevilio varpai“), Rimvydo (J. Kamavičiaus „Gražina“ ir Bmžiuko „Radvila Perkūnas“), Mefistofelio (S. Guno „Faustas“), Don Bazilijo (Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas“). Visi jie – operos vaidmenų atlikimo etalonai, išgarsinę dainininko vardą ir balsą ne tik Lietuvoje.

F. Šaliapino gastrolės Lietuvoje 1934 metais A. Kučingiui buvojo dešimties metų darbo operos scenoje apvainikavimas. Po spektaklio didysis rusų dainininkas pasveikino A. Kučingį ir padėkojo jam už suvaidintą Veriamą „Borise Godunove“. Paskui jiedu toje operoje dainavo kartu (1934 12 05).

1935-aisiais gastrolėse Paryžiuje drauge su solistais V. Jonuškaite, A. Kutkumi, pianistu B. Dvarionu A. Kučingis paryžiečius sužavėjo lietuviškų dainų, harmonizuotų S. Šimkaus, M. Petrausko, J. Naujalio, J. Gruodžio, puikiu atlikimu. Tais pačiais metais koncertavo Švedijoje, Stokholmo koncertų salėje.

1937 metai. A. Kučingis pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Gastrolės Prahos nacionaliniame teatre, didžiulis pasisekimas ir laurų vainikas už jo „lietuviškąjį“ Kecalį B. Smetanos „Parduotojoje nuotakoje“. 1939-aisiais gastrolės Helsinkyje, atnešusios didžiulį pasisekimą, tais pačiais metais ne mažesnį ir Maskvoje, kur sutiko Naujuosius, 1940—uosius, metus.

Karo metai sujaukė ir A. Kučingio gyvenimą, kaip ir daugelio menininkų. Artėjant 1944 metų okupacijai, į Vakarus išvyko A. Kutkus, I. Nauragis, V. Jonuškaite, A. Dambrauskaitė, J. Augaitytė.

1948-ųjų sausio 11-ąją A. Kučingis areštuojamas ir aštuoneriems metams ištremiamas į Mordovijos lagerius. Iš ten grįžo nepasidavęs depresijai, išsaugojęs švarų balsą, nepraradęs ir humoro jausmo. Tokio suvalkietiško. Mokėjo pasišaipyti iš savęs net ir apniktas nesėkmių. Laiške V. Jonuškaitei rašė: „…penki metai pensijoje. Ši pastaroji tarnyba dabar senstant patinka labiausiai, nes nebereikia viršininkų ir „kada noriu verkiu, kada noriu dainuoju“. 1977 metais rašytame laiške dainininkei Elžbietai Kardelienei skaitome: „Kalkėju normaliai, kada noriu verkiu, kai reikia dainuoju, bet artėja pabaiga ir reikia tempti dienas iki galo“. Kitame laiške, rašytame 1980 04 25, giriasi: „…esu sveikas, bet senstu uoliai… Mano tėvužėlį palaidojo tai toli toli…

Tik fotografiją turiu. Jis suspėjo sukakti aštuoniasdešimt metelių ir numirė 1949 metų gruodžio 24 d. Gal ir man nedaug reikės tūpčioti… Prarandu balso švarumą…“

Liūdniausi jo žodžiai buvo E. Kardelienei į JAV, palaidojus žmoną: „Jau treji meteliai, kai mano brangioji Magdutė guli žemelėje Romainių kapinėse. 1975 m. vasarą birželio mėn. paskutinį kartą vasarojom Palangoje. Parvažiavus rugpjūčio 14 atgulė ligoninėn ir 27 d. numirė. Likau vienas sielvarte ir liūdesyje. Nuo laidotuvių kiekvieną sekmadienį važinėju į kapines, kol pats sugebu dar vaikščioti ir judėti.“

1977 metais sulaukęs 78-erių dar dainavo Vilniuje savo legendinį Mefistofelį. 70-ties ir 80-ties metų sukaktis šventė Kauno muzikinio teatro scenoje.

A. Kučingis mirė 1983-iųjų liepos septintą. Uždanga nusileido, ir Lietuvos operos karalius išėjo. O su juo ir visa epocha.

Išėjo kaip tyli balta vėlė ten, kur seniai seniai Veiverių kapeliuose buvo suguldyti ir motulės apraudoti jo penki dar mažutėliai broliukai, kur išėjo tėvelis, motinėlė ir mylimoji Magdutė.