VAISTINGŲJŲ AUGALŲ VARTOJIMAS

VAISTINGŲJŲ AUGALŲ VARTOJIMAS

Liaudies medicinoje svarbiausią dalį sudaro fitoterapinės priemonės. Nors dėl įvairių priežasčių vaistingųjų augalų vartojimo kreivė labai banguoja, bet ji banguoja gana dėsningai ir tuose bangavimuose galima pastebėti, kad ir nedidelį, bet nuolatinį fi to terapijos pozicijų stiprėjimą. Ypač didėja pačių vaistingųjų žaliavų vartojimas.

Vaistingųjų augalų preparatus galima suskirstyti į tris grupes: grynas veikliąsias medžiagas (alkaloidus, glukozidus, ir kt.), įvairaus išgryninimo laipsnio ištraukas ir pačias žaliavas.

Grynų veikliųjų medžiagų veikimas stiprus: jis greit prasideda, bet palyginti trumpai trunka ir apima siaurą veikimo sritį.

Augalinėje laboratorijoje retai tegaminama viena kuri medžiaga. Paprastai joje gaminama visa grupė panašios struktūros medžiagų, chemiškai tariant – pašalinių reakcijos produktų. Be to būna ir nepilnai pagamintų medžiagų – pusfabrikačių. Dėl skirtingos struktūros šios medžiagos kiek kitaip ir veikia. Antra vertus, beveik visose augalinėse žaliavose būna ir tokių medžiagų, kurios lėtina pagrindinių veikimą. Jos padaro pagrindinių medžiagų veikimą žymiai švelnesnį ir ilgesnį. Be to, vartojant pačias žaliavas (jų miltelius ar granules, tyreles), veikliųjų medžiagų išskyrimas sulėtėja.

Priklausomai nuo išgryninimo laipsnio, įvairūs galeniniai ir neogaleniniai preparatai gerai išsitenka tarp grynųjų veiklių medžiagų ir pačių žaliavų: savo veikimo pobūdžiu jie užima irgi tarpinę vietą.

Taip suskirstę augalinius preparatus aiškiai matome, kad lėtinių kraujotakos susirgimų atvejais, ypač senyvo amžiaus žmonėms, geresnį efektą duos augalinės žaliavos. Žinoma, ligos paūmėjimo atvejais, nepriklausomai nuo ligonio amžiaus, tenka vartoti aktyvesnius preparatus. Tačiau ir ūminių ap-sirgimų atvejais fitoterapinės priemonės gali būti vykusiomis pagalbininkėmis.

Ypač geras terapinis efektas gaunamas, vartojant fitotera-pines priemones drauge su cheminėmis. Kaip pavyzdį galime priminti populiarią Traskovo mikstūrą. Daugelis astmatikų labai vertina efedrino ar teofedrino derinį su „Gailių arbata“ arba panašiais vaistažolių mišiniais. Pvz.,

 

Species Ledi:Rp.

Lichen. Islandui eone.

Herb. Melissae cone.

FoL Menthae pip. cwic Gemm. Pini contus, aa. 50,0 Rad. Symphyti cont. 200,0 Herb. Ledi cone. 100,0

Priklausomai nuo ligonio būklės iš 1-2 valg. šaukštų mišinio paruošiama arbata. Rekomenduojama gerti kiek pašildytą (apie 35-40°) po pusę – ketvirtadalį stiklinės 3-4 kartus per dieną po porą gurkšnių.

Lėtinių bronchitų atvejais anyžių lašai, pektusino tabletės ar terpinhidrato mišiniai gerai derinasi su Species pectorales arba šios sudėties mišiniu:

Rp.

Fruct. Anisi 10,0 Herb. Serpylli eone.

Foi. Farfarae eone. aa 30,0 Flor. Verbasci 5,0

Po infekcinės geltos chemoterapijai papildyti labai gerai tinka Species cholagogae arba šie mišiniai:

Rp.

Herb. Inulae brit. eone. 20,0 (s. Rad. Inulae contus.)

Flor. Stoechados eone.

Herb. Hyperici eone. aa 40,0Rp.

Fruct Berberidis 50,0 Herb. Chelidonii 20,0 Herb. Hyperici Herb. Solidaginis aa 40,0

 

Įvairias gydomąsias arbatas geriau skirti pakaitomis. Prireikus šie mišiniai papildomi laisvinančiomis priemonėmis: Cort. Frangulae arba Fruct. Rhamni cathart.

Gydant nemigą greta barbitūratų bei sintetinių priemonių labai praverčia Species nervinae arba Species Melissae Rp.

Rad. Valerianae eone.

Fol. Menthae pip. eone.

Fol. Melissae eone. aa. 10,0 Flor. Chamomillae cont.

Fol. Trifolii eone.

Herb. Hyperici eone.

Herb. Artemisiae vulg. eone. aa 5,0 Reumatinių susirgimų gydymui vartojami kortizono tipo preparatai ir salicilinės rūgšties junginiai. Pirmuoju atveju nebloga papildyti Species Filipendulae.

Rp.

Herb. Filipendulae eone.

Cort. Salicis eone.

Herb. Violae tricol. eone.
Herb. Serpylli

Fol. Vitis id. Cone, aa 50,0

Antruoju labiau tinka:

Rp.

Herb. Hemiariae Herb. Violae tricol.

Fol. Betulae

Fol. Ribis nigri aa 50,0

Vaško ar parafino aplikacijoms, prietvilkiams ar vonioms tinka toks mišinys:

Rp.

Fol. Pini

Rhiz. Calami

Fruct. Juniperi aa 100,0

Neperdirbtos vaistingosios žaliavos vertingos ne tik dėl to, kad jos švelniai veikia, bet ir dėl to, kad su jomis gauname ištisus kompleksus kitų vertingų medžiagų: chlorofilo ir an-tocianų tipo augalinių dažų, vitaminų, mikroelementų, pektinų, gleivių ir kt.

Struktūriniu požiūriu chlorofilas – hemoglobino dvynys. Tais atvejais, kai įprastinės mažakraujystės gydymo priemonės (vitaminas C, hemoglobinas, geležies preparatai, kepenų ekstraktai) silpnai teveikia ar net visai neveikia, patenkinamų ar net gerų rezultatų gaunama gydymo komplekse visą hemoglobiną ar bent jo dalį pakeitus chlorofilu ar daugiausia

jo turinčiai dilgėlių lapais. Labai gražių rezultatų pasiekiama ir gydant trofines žaizdas; tam tikslui tinka chlorofilinės pastos ar tepalai, j kurių sudėtį įeina apie 30 proc. chloro-filingų lapų miltelių.

Antocianinės medžiagos lyg ir neturi struktūrinės giminystės su kraujo forminių elementų medžiagomis, tačiau sutrikus forminių kraujo elementų gamybai (vystantis piktybiniams augliams), jų teigiamu veikimu jau neabejojama. Liaudies medicina spalvotas augalų sultis labai vertino ir plačiai vartojo. Nors dar nedaug tepadaryta jų veiksmui išaiškinti, bet jau dabar netenka abejoti, kad antocianai gali būti labai naudingi.

Pastaruoju metu pradėta domėtis ir pektininėmis medžiagomis bei gleivėmis. Mažėjant dirvonų su jiems būdinga augmenija pagrindinę ganiavą sudaro kultūrinės pievos, užsėjamos 3—4 rūšių mišiniais. Tokių pievų šienas duoda nemaža pašarinių vienetų ir proteinų, bet jis skurdokas mikroelementų prasme. Vis dažniau pasigirsta signalų, kad negausiarūšiais pašarais šeriamų karvių pienas nėra pilnavertis.

Tik iš liaudies medicinos, tiek iš senųjų fitoterapeutų arsenalo yra išlikę gerų, gyvenimo aprobuotų, receptų, tačiau jų veikimo mechanizmas mažai žinomas: labai trūksta nuoseklių klinikinių stebėjimų. Tokius tyrimus reikėtų pradėti galbūt artimiausiu metu.

Vartodami augalines žaliavas (miltelius ar granules), gauname daugiau veikliųjų medžiagų, bet drauge gauname ir daug celiuliozės. Paprasčiausios ištraukos (arbatos, nuovarai) jau atpalaiduoja nuo celiuliozės, bet jas gaminant gan daug netenkama antocianų, chlorofilo, gleivių bei kitų vertingų medžiagų. Pasirenkant vienokį ar kitokį augalinių vaistų vartojimo būdą tenka turėti galvoje virškinamojo trakto būklę. Linkusiems į obstipacijas geriau tinka milteliai ar granulės, o į viduriavimą – ištraukos.

Griežtesni farmakologai teoretikai labai mėgsta kritikuoti empirinius fitoterapinius receptus. Jie teigia, kad juose labai dažnai nesuderinamos siūlomos medžiagos, laisvinančios žaliavos vartojamos per mažais (negalinčiais turėti reikšmės) kiekiais. Tačiau nereikia pamiršti, kad beveik visose augalinėse žaliavose yra tanidų; ilgai jas vartojant, galima sukelti nepagydomas obstipacijas. Tai iš dalies ir pasiteisina, kodėl siūlomi nedideli šaltekšnio žievės ar šunobels kiekiai mišiniuose nuo nemigos ir nuo kraujotakos sistemos sutrikimų drauge su deksnio šakniastiebiais.

Galvoje tenka turėti ne tik tanidus, bet ir kitus junginius; paskyrus didesnį vyšnių, juodųjų serbentų ar raudo-nųjų vynuogių sulčių kiekį, tenka pagalvoti ir apie tai, kiek susidarys rūgščių. Vėžininkams kai kas rekomenduoja skirti po trejetą litrų sulčių per parą. Rūgščių perteklių tenka neutralizuoti. Šarmines medžiagas (šiuo atveju geriausiai tinka magnio oksidas) reikia paskirti prieš sulčių ar jų kon-
centratų gėrimą arba begeriant. Nedera jų maišyti. Pašarminus rausvą skystį iš anksto, nuodingų junginių nesusidarys, bet pakis spalva, ir ne daug kas benorės gerti negražios spalvos drumstą skystį. Dėl tos pačios priežasties negalima maišyti ir, pvz., aviečių nuovaro ar sirupo su anyžių lašais, natrio hidrokarbonatu ir pan.

Skiriant fitoterapines priemones negalima pamiršti ir ligonio „įsitikinimų“. Apie ketvirtadalis ligonių labiau pasitiki moderniomis gydymo priemonėmis negu fitoterapija. Psichoterapija labai vertinga pagalbininkė ir neverta jos atsisakyti. Tokiems ligoniams gerai tinka iš tų pačių žolių pagamintos granulės ir tabletės.

Iš mėgstančių gydytis žolėmis pomėgiai irgi ne visiškai vienodi. Vieni, ypač mažai užimti asmenys, pvz., pensininkai labai mėgsta ne tik pasigaminti nuovirų ar sulčių, bet ir vaistinguosius augalus susirinkti. Kiti mėgsta gauti jau visiškai vartojimui tinkamus ar nedaug paruošimo tereikalaujančius vaistažolių mišinius. Į šiuos pomėgius irgi reikėtų atsižvelgti.

Ne tik vaistingųjų augalų veiksmingumas verčia labiau domėtis fitoterapija. Gydymasis vaistingaisiais augalais turi senas tradicijas. Daugelis ligonių jį mėgsta ir ieško fitoterapines pagalbos. Kai gydytojai negali ligoniui padėti, jis bando gydytis pats ar kreipiasi į įvairiausius šundaktarius. Dėl to, plėsdami fitoterapiją mes sėkmingiau kovosime su šundaktaryste.

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus. 1965

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *