Unguriai

Nakties vaiduoklis- ungurys.

Anguilla anguilla (lot.) , Common eel, European ell (angl.), Anguille (pranc.), Europaischer Aal (vok.), угорь (rus.), Węgorz (lenk.), Zutis (latv.)

Ungurys labai panašus į gyvatę – kūnas ilgas, ritminis, iš šonų plokščia uodegine dalimi. Galva maža, plokščia iš viršaus, smailiu snukiu. Apatinis žiomuo išsikišęs į priekį. Akys nedidelės virš žiočių kampų. Nugara žalsvai pilka, tamsiai rusva arba juoda, šonai pilkai gelsvi ir pilkšvai sidabriški, pilvas gelsvas arba baltas. Oda stora, labai gleivėta, žvynai smulkūs, giliai įaugę į odą. Nugarinis ir uodeginis pelekai labai ilgi, susijungę, pilvo pelekų neturi. Užauga iki 1,2 m ir 3,5-4,0 kg svorio.Dažniausiai pasitaiko 60-70 cm ilgio. Literatūroje minimi unguriai 10-12 kg svorio. Gyvena Europos gėluose ir apysūriuose vandenyse, neršti plaukia į Sargaso jūrą. Neršia gęgužės – liepos mėn. 300-1000 m gylyje.-Mėgsta užžėlusius ir dumblinus vandens telkinius. Minta Nestosimais bestuburiais, smulkiomis žuvimis, išsinėrusiais vėžiais, vingiliais, varlėmis.

IGFA užregistruotas pasaulio rekordas – 3,60 kg ungurys, 1992 m. liepos 10 d. sugautas Are upėje (Reino kair. intakas) Šveicarijoje. Jį sugavo Christofas Lave . Lietuvos meškeriotojai dar neužregistravo nė vieno rekordinio ungurio, nes tik antri metai eina, kai leista juos gaudyti meškeriojimo įrankiais.

Šias žuvis, tiesą sakant, meškerėmis gaudyti neesudėtinga, nes jos labai ėdrios, tad užtikus jų laikymosi bei medžioklės vietas, nesunku pasigauti. Ir vis dėlto dera žinoti būdingiausius skirtumus, šiek tiek susipažinti su šios  žuvies charakterio bruožais. Juolab kad jos gyvenimas iki šiol ąpgaubtas paslaptimis. Ir ne vien lietuviai, kurie buvo priversti nesidomėti šia paslaptinga žuvimi, bet ir kitų kraštų meškeriotojai (ir mokslininkai) dar negali įminti visų ungurių gyvenimo paslapčių. Viena iš jų dauginimasis. Nė vienam ichtiologui nepavyko regėti, kaip atsiranda unguriukai. Dėl nežinojimo žmonės Ungurių gyvenimą apipynė legendomis, kurios gyvuoja iki mūsų laikų. Antai Aristotelis teigė, kad unguriai belyčiai k atsirandą iš vandens garų ir rūkų. Chemikas ir gydytojas Jean Helmont 1600 metais rašė, kad unguriai atsiranda iš gegužės

rasoje išmirkusios žolės, veikiant saulės spinduliams. XVIII a. šiek tiek prasiskleidžia nežinios uždanga – italas Mandonis ungurių viduriuose randa lyties organus, bet beveik niekas nekreipė į tai jokio dėmesio – visiems maloniau naujas legendas kurti. Tik XIX a. buvo paneigtos visos legendos – vokietis daktaras Kaupas (Kaup) atrado, jo manymu, naują žuvų rūšį ir pavadino Leptocephalus, o italų ichtiologai Grassi ir Calandrucia išaiškino, kad tai ne atskira žuvų rūšis, dervinė ungurio stadija. Bet ir šia atradimas nenuslopino legendų kūrėjų įkvėpimo. Dar praėjusio šimtmečio instrukcijose meškeriotojams buvo rašoma: ‘‘…Ungurio patelė pagimdo jūroje mažus unguriukus, kurie esti ploni kaip siūlai. Jaunikliai kartu su seniais grįžta į gėlus vandenis. Unguriai yra labai stiprūs ir apsiviję ranką ar koją gali sulaužyti… Dera priminti, kad unguriai poruojasi su žalčiais.” Ir dabar daugelis žvejų? rimtais, veidais teigia, kad unguriai eina į žimienas žirnių paskanauti…

Danų tyrinėtojas J. Šmidtas (J. Schmidt) dar 1904 metais pateikė įtikėtiną versiją, kad unguriai neršia Sargaso jūroje, o 1922 metais tenai buvo aptikti stikliniai unguriukai. Ši ungurių dauginimosi versija (niekas dar nematė jų dauginimosi proceso) pripažįstama ir dabar, nors labai daug neaiškumų tame ungurių gyvenime… Mokslininkai rimtai abejoja, ar gali unguriai nesimaitindami ir nesilsėdami nuplaukti apie 10 tūkst kilometrų, naudodami tik tą energiją, kurią sukaupė gyvendami gėluosiuose vandenyse? Ar tikrai jie plaukia į Sargaso jūrą, juk Atlante, netoli tariamos jų neršta-vietės, niekam nepavyko sugauti migruojančių ungurių? Tad iš kur atsiranda naujoji ungurių karta? Nejau, kaip teigė Aristotelis,’ iš vandens garų ir rūkų? Tarkim, kad J. Šmidto teorija teisinga – stikliniai unguriukai jūrų srovių atnešami iš Sargaso jūros prie Siaurinės Afrikos ir Europos krantų. Bet kodėl Prancūzijos upių žiotyse sugauti unguriukai (pranc. motee) tomis pačiomis sąlygomis auga lėčiau, nei Anglijos upėse sugauti (ang. elver)? Arba dar – kodėl vienų ungurių galvos platesnės už kitų? Didžiagalviai, beje, didesni ir užauga. Visi šie nesutapimai verčia abejoti J. Šmidto versijos absoliučiu teisingumu. Juoba kad europiniu vadinamas ungurys turi savo amerikinį giminaitį – Anguilla rostrata, kuris nuo pirmojo skiriasi tik anatomine sandara – mažiau slankstelių stubure. Jis taip pat neršia Sargaso jūroje, bet jam iki jos kur kas arčiau – apie tūkstantis kilometrų. Gal amerikinis giminaitis “darbuojasi” ir už mūsiškį? Manau, kad ši mįslė bus įminta tik tada, kai žmogus, pasitelkęs galingą šiuolaikinę techniką, savo akimis pamatys, kaip dauginasi unguriai… O kol kas ungurys lieka paslaptinga žuvimi vien dėl to, kad daugiausiai sugaunama tamsiomis audringomis naktimis.

Tai tiek iš ungurių istorijos tam, kad žinotumėt, su kokiais siaubūnais ruošiatės susigrumti tamsią vasaros naktį…

Kur ieškoti ungurių? -Unguriai gyvena tik tuose vandenyse, iki kurių nuplaukia jauni unguriukai arba juos tenai nuveža žmogus. Europinio ungurio arealas dabai didelis – nuo šaltų Siaurės Norvegijos vandenų ikišiitųjų Afrikos upių. Nėra jų tik Kaspijos, Aralo baseinuose, labai retai pasitaiko Juodosios jūros baseine. Dabar Lietuvoje ungurių gerokai sumažėjo, nes retas ežerų nuomininkas ar savininkas perka stiMiniusunguriukusir leidžia. į savo vandenis. Patiems unguriukams (stikliniais vadinamiems) vis sunkiau atkeliauti iš Sargaso jūros iki mūsų vįdąųs vandenų, nes juos nuodija užteršti vandenys, kelią pastoja įvairitesios užtvankos. Tai ne prieškarinėje Lietuvoje kada, kaip rašė 1939 m. V. Goštautas: -Pavasariais iš jūros į mūsų upes atkeliauja begalinės daugybės balkšvų, panašių ne tik į sliekus ar kirmėles, bet labiau į karklo lapo formas, gyvių. Dienomis tie gyviai guli įsirausę mulvynuose, o naktimis jie keliauja vis tolyn ir tolyn ir vis prieš srovę, nugalėdami neįsivaizduojamas kliūtis ir pasiekdami ežerus, upes ir upelius. Praėjus nuo to laiko vieneriems metams, iš tų gyvių išsirita maži unguriukai, ne didesni už pieštuką.”… Tokios daugybės un-guriukų mūsų upių žiotyse jau niekas neužtinka, tad norintiems gaudyti ungurius, reikia patiems jų atsivežti nusipirkus ir užsiauginus ežeruose. Žinia, dalis stiklinių unguriukų ir patys kaip nors nukanka iki ežerų, kuriuose užaugo jų tėvai.

Lietuvoje unguriai užtinkami pratekančiuose ežeruose, vandens talpyklose, bet gali rastis ir uždaruose, jei į juos bus įleisti maži unguriukai, sugauti jūroje. Pratakiuose ežeruose įleisti patinai gyvena 4-6 metus, patelės 8-9 metus, o nepratakiuose – 30 ir daugiau metų. Unguriai, kaip jau minėjau, ėdrūs ir neišrankūs, “mėgsta” gyvulinį maistą – žuvis, sliekus, išsinėrusius vėžius, vingilius, varles ir kitus plaukiojančius ar ropojančius vandenyje gyvūnus. Žirnių, deja, neėda. Nors… Jei jie bus išmirkyti kraujujė ar kitokiame ekstrakte, gali susigundyti. Tai ne spėliojimai, o tikri atsitikimai, kada unguriai sugriebdavo karpiams skirtą augalinį masalą. Ungurius galima meškerioti jūroje, upėse ir ežeruose bei vandens talpyklose. Beje, unguriai išties gali įveiti kai kurias kliūtis savo kelyje, kartais ir sausuma pašliaužia.

Net griežto draudimo metais Baltins jūros pakrantėse, Kuršmarėse, Nemuno žemupyje meškeriotojai, gaudę dugninėmis plekšnes, menkes, starkius, karšius, ypač naktimis, sugaudavo ne vieną ungurį, kurio, deja, kaip reikalaudavo taisyklės, paleisti negalėjo net labai norėdami – kabliukas būdavo taip giliai prarytas, kad tik išskrodus, galima buvo jį išimti.

Jūroje dažniausiai unguriai užtinkami prie mažų uostų, įlankose, kanaluose, uostų bei upių žiotyse. Čia jie gerai kimba esant šiltam ramiam orui, rūkui, apniukusią dieną prieš stiprų vėją, staigų atvėsimą. Masalą reikia užmesti tenai, kur vanduo šiltesnis, kur jis susilieja su jūros srovių vandeniu. Keista, bet, priešingai bendriems dėsniams, unguriai blogiau arba išvis nekimba vėjui siaučiant nuo jūros į krantą. Tokiems vėjams pučiant unguriai masalą griebia godžiai tik didelių upių žiotyse, kada į jas plūsta surstelėjęs jūros vanduo, pagreitinęs ungurių prisitaikymą prie gėlųjų vandenų įtakos organizmui. Baltijos pakrantėse labiausiai mėgiamas masalas yra gyvos ir negyvos žuvelės, jų gabaliukai, kepenų juostelės, sliekai ir, kaip teigia lenkų unguriautojai – vištų širdys su kraujo krešuliais. Pamario žvejai tvirtina, kad unguriai ypač godžiai griebia dygles, kurioms nukirpti aštrūs spygliai. Neblogai jie čiumpa sidabrines avižėles bei poledinės žūklės blizges, lėtai kilnojamas prie dugno, jei ant jų kabliukų užkabinti jau anksčiau išvardinti masalai. Meškeriojant jūroje, reikia naudoti truputį storesnį valą nei upėse ar ežeruose, nes ant kabliuko gali pakliūti menkės, plekšnės ir net lašišos. Meškerykotis turi būti pakankamai tvirtas, kad galima būtų toli užmesti masalą Su sunkiu -svareliu. Ritė geriau neinercinė, didelio skersmens būgneliu* Plūdė slankiojant su ilga, apie 30 cm antena, kurios gale turi būti ryškiai nudažytas rutuliukas. Tokia plūdė tiksliai ir toli lėksy jei jos kilyje bus svarelis, o antenos gale – nukreipiantys stabilizatoriai.

Upėse, jų žiotyse, reikia gana sunkių dugninių su didesne rite, 0,40 mm valu ir šaukšte išlietu sieliu. Pavadėlis truputį plonesnis – 0,30 mm ir iki 1 m ilgio. Kabliukai ilgais koteliais. Gali būti ir trišakiai. Labai gera vieta – sėkliaus viršūnė, nes galima gaudyti abiejose pusėse. Meškerė užmetama skersai srauto silpnėjančioje jo vietoje. Meškerykotis, svareliui nukritus ant dugno, padedamas ant atramėlių, o prasukos mechanizmas atleidžiamas taip, kad. srovei įtempus valą, jis prasisuktų. Kibimas pastebimas pagal staigų meškerykočio viršūnėlės linktelėjimą arba išsitiesimą. Tada ir reikia pakirsti, staigiai priveržus prasukos mechanizmą. Masalui geriau naudoti tvirtai ant kabliuko besilaikančias žuveles: aukšles, plakiukus, stinteles ar jų gabaliukus.

Vandens talpyklose, tvenkiniuose jų reikia ieškoti tarp krantų sutvirtinimų, prie povandeninių skardžių, akmenų krūsnių, paskendusių medžių, senų kelmų ir kitų kliuvinių, po kuriais gali dieną tūnoti unguriai. Mėgsta būti vandens nusėsdintuvuose, o vandeniui pribuvus – išplaukti į senvages, karjerus. Šiose vietose taip pat patogiau gaudyti dugninėmis meškerėmis, nes kartais reikia toli nusviesti masalą, o dugne dažnai būna įvairių kliuvinių ir reikia naudoti tvirtesnį valą. Masalai dviejų rūšių: “kvepiantys” – kraujo krešuliai, kepenų gabaliukai, vėžių kakleliai, perpjautos kraujuojančios žuvelės, jų gabaliukai; gyvi – nedidelės žuvelės, gyvenančios tuose vandenyse (gružliai, kūjagalviai, šlyžiai, vijūnai, aukšlės, plakiukai, mažos varlytės, buožgalviai). Kadangi ungurys, sugriebęs masalą, plaukia į šalį, valas turėtų būti laisvas, geriau, jei žuvis galėtų be pasipriešinimo jį nuvynioti nuo būgnelio. Pajutus ar pamačius kibimą, reikia atleisti valą ? tetraukia kiek, o palaukus pakirsti. Jei upėse ar talpyklose yra uždumblėjusių įlankėlių, dera tenai paieškoti ungurių, užmetus masalą į jų vidurį. Kad jis nepra-dingtų dumble ar sąnašose, svarelio išvis nereikia žuvelė pakankamai sunki, o toli mesti nereikia. Masalui galima naudoti varlytę ar žuvelę. Užmetus valą reikia laikyti tarp pirštų ir, pajutus kibimą, paleisti. Geriau naudoti storesnį valą, nes į tokias įlankėles naktimis kartu su unguriais mėgsta užsukti ir šamai. O jie ne visad būna ungurio dydžio…

Dieną ungurių šiuose vandens telkiniuose reikia ieškoti pagrindinėje upės vagoje, pasirenkant tykesnes .vietas. Gaudyti patogiau plūdine su slankioj ančia plūde, o masalui naudoti sliekus, “išlukštentus” moliuskus.

Pavasarį upėse vanduo greičiau įšyla nei ežeruose, tad po žiemos miego išalkę unguriai dažnai gausiais būriais plaukia į šiltesnius vandenis. Pastovios ungurių traukimo vietos – siauros protakos tarp dviejų ežerų, ežero ir upės – jomis unguriai, jei neišplaukia neršti, rudenį sugrįžta į ežerus. Užmetus dugnines, naktį reikia patykoti ungurių tose vietose. Pasilieka jie čia ir dienai, bet tik labai alkanas plaukioja ieškodamas maisto ir gali užtikti gulintį masalą – dieną meškeriotojui ungurių dera pačiam ieškoti, kaišiojant masalą panosėn, dažnai permetant meškerę. O jų galima rasti sūkuringose vietose, prie pagrindinės srovės ir sietuvos ramumos, prie ant dugno gulinčių medžių, tiltų taurų, patvankų, šliuzų, stačių krantų, kuriuose yra urvelių, paplovimų, Šaknų, taip pat įlankėlėse, kuriose vanduo šiltesnis, o pakrantėje yra slėptuvių. Tokiam gaudymui reikia ilgesnio meškerykočio su rite, plonesnio (0,25 mm) valo. Gelmėje geriau naudoti skaistesnes žuveles – aukšlytes, strepečiukus. Jei kas geidžia pažaisti su unguriais, tepabando senoviškai juos gaudyti prikišamai. Darydavo seniau Šitaip. Storesnės adatos ąselę nulauždavo, galą užgaląsdavo ir per vidurį pririšdavo prie valo, kurio kitą galą laikydavo suvyniotą ant delno ar lentelės. Ant adatos užmaudavo slieką ir vieną adatos galą įbesdavo į 2-2,5 m ilgio lazdos galą. Prie lazdos besirangantį slieką pakišdavo urvelyje besislapstančiam unguriui Šis sugriebdavo slieką, ištraukdavo iš lazdos adatą ir prarydavo. Kiek luktelėjas, meškeriotojas išvilkdavo ungurį į krantą, nes adata skersa atsistodavo ryklėje ar skrandyje.

Ungurius galima gaudyti ir be kabliuko. Sį būdą sugalvojo Vokietijos Wanchocko ungurių gaudytojai. Reikalingi šie įrankiai:3-5 metrai tvirtos plonos virvelės, adata. Sliekai, o jų reikia 30-50, atsargiai per adatą suveriami ant virvelės taip, kad nekabotų nė vienas galas, nes tada unguriai nuplėšia juos. Tokia 20-30 cm sliekų “dešrelė” užvyniojama ant delno ir abu virvelės galai surišami. Sliekų pundas pririšamas prie svarelio su ąselėmis abiejuose galuose. Prie apatinės pririšamas pundas sliekų, o prie viršutinės -0,5-0,6 mm valas, pastarojo galas – prie 3-4 m ilgio meškerykočio. Svarelis 100-150 gramų. Tokiu įtaisu meškeriojama lėtai tekančiose upėse bei kanaluose, kur gylis nėra didelis. Masalas nugramzdinamas prie pat dugno. Ungurys, užtikęs skanų kąsnelį, stengiasi jį praryti, bet neleidžia virvutė k svarelis. Godus plėšrūnas sugriebia masalą dantimis.Tai visiškai pakanka, kad būtų galima išvilkti iš vandens. Prie pat paviršiaus ‘reikia pakišti graibštelį mažomis akimis, nes ungurys, paleidus masalą, tgab-nukristi.

Kam toks sudėtingas gaudymo būdas? Daug paprasčiau vie-toj?adrvelės naudoti kabliuką ar kabliukus? Žinoma, kad taip. Bet praktiški vokiečiai viską pasvėrė. Kaip žinia, ungurys masalą praryja labai giliai ir kabliuką išlupti, nesužalojus žuvies, neįmanoma. O Vokietijoje taisyklės-griežtos – mažesnius, nei leistini, reikia paleisti atgal. Štai kodėl toks gaudymas vokiečiams priimtinas -graibštelyje esantį ungurį nesunku išmatuoti ir mažesnį paleisti. Gal ir mums prireiks taip skrupulingai vykdyti taisyklių reikalavimus?

Yra dar vienas “bekabliukinis” ungurių gaudymo būdas  su kojine ir skėčiu. Iš senos (!?) kaproninės moteriškos kojinės siūdinamas nedidelis maišelis, į kurį pridedama sliekų ar žuvies gabaliukų. Pririštas prie įprastos meškerės, jis užmetamas. Ungurys, sugriebęs maišelį, net traukiamas iš vandens retai paleidžia. Kad kartais nenukristų keliamas, pakišamas išskleistas skėtis…

ir Mūsų meškeriotojai unguriauti, žinoma, patrauks prie ežerų. Didžiausia tikimybė juos sugauti yra pratekančiuose ežeruose, nes įjuos (jei jie yra mūsų didžiųjų upių baseinuose), dar gali atplaukti unguriukai iš jūrų. Pastaruoju metu kai kurie ežerų šeimininkai vėl perka unguriukus ir leidžia į savo vandenis. Taigi ungurių turėtų daugėti. Kokiuose ežeruose dar yra ungurių, meškeriotojai gali su

žinoti iš pakrantės gyventojų, literatūros. Į ungurių žūklę geriau išsiruošti keliom dienom, nes galima meškerioti dieną ir naktį. Pavasarį ir vasaros pradžioje jų reikia ieškoti greičiau įšylančiose ežero vietose, kur renkasi neršti ¿tos žuvys. Mat unguriai ne vien žuvelėmis minta, neatsisako ir jų ikrų. Tai liudija gegužėje sugauti unguriai – jų skrandžiai kimšte prikimšti ikrų, netgi su žolėmis, ant kurių jie laikėsi. Kokiame gylyje juos gaudyti, priklauso nuo vietos sąlygų, bet pačioje gelmėje jų ieškoti nereikia, ypač dideliuose ežeruose. Mažame ežerėlyje dieną jie gali rastis ir didesniame gylyje. Labiau patyrę užsienio unguriautojai teigia, kad geriau mesti į 3-6 metrų gylį. Tačiau visad pravartu pabandyti ir seklesnėse vietose: kur dugnas dumblinas, nuklotas minkšta vandens augmenija – joje dienomis mėgsta slėptis unguriai. Kol perprasime visas ungurių užgaidas, jų reakciją į gamtos reiškinius, teks patiems pradžiamokslį studijuoti. Jo pagrindinė taisyklė: didieji unguriai kimba tik prie vieno kranto. Ne vienas ungurių gaudytojas pastebėjo, kad prie tipiškų ungurių vietų nesugauna nieko, o tose, kur unguriais, rodos, nekvepia – kimba patys stambiausi. Tai pastebėjo ne tik meškeriotojai, bet ir ungurių gaudyklių statytojai: vienoje vietoje jos plyšta nuo ungurių, kitoje – šimtą metų tuščios stovės. Turima omenyje ne migracinį gaudymą ištekančiuose upeliuose. Net vandens telkiniuose, kuriuose daug ungurių, didieji papuls tik prie vieno kranto. Tad ungurių gaudymas, kaip atrodo pradedančiam, ne kiurksojimas prie meškerių, o aktyvus ieškojimas, tikra medžioklė.

Ežeruose geriau gaudyti plūdine meškere su slankiojančia plūde, nes taip lengviau išlaikyti masalą prie dugno. Valas 0,25-0,30 mm, pavadėlis truputį plonesnis, kabliukas 3-6 numerio ilgesniu koteliu, nors, man atrodo, kotelis gali būti ir trumpesnis – unguriai vis vien juos giliai praryja ir tenka “operuoti” peiliu. Kad ilgai nesivargintumėte, geriau pasiimkite kelis atsarginius pavadėlius su kabliukais, o sugautą ungurį atkabinkite su pavadėliu. Dėl to ypatumo prie pagrindinio valo, žemiau svarelio, reikia pririšti suktuką su segtuku – ši procedūra bus paprastesnė.

Masalus unguriams parinkti kur kas lengviau, nei karpinėms

žuvims, nes jie neėda nei kvietinių blynų su medum, nei proteino kukulių, plačiai reklamuojamų Vakaruose. Kiekvienas ungurių gaudytojas turi savo “patentuotus” masalus. Vieni ant kabliuko kabina naktinius sliekus, kiti – gyvas žuveles, treti – negyvas. Yra luptų ir gyvų varlyčių šalininkų, vėžių kakliukų ir žąsies kepenėlių gerbėjų. Tad pradedantiesiems unguriautojams atsiveria plačios galimybės išbandyti čia paminėtus ir pačių sugalvotus skanėstus unguriams.

Gyvą žuvelę kabina taip pat, kaip gaudant lydekas ar kitas plėšriąsias žuvis – už lūpos ar nugaros. Negyvų žuvelių kabinimo būdai yra keli. Vieni specialia masaline adata perveria pavadėlį po oda iki uodegos, kabliuką įtraukdami į nasrus, kiti – jį prakiša pro žiaunas, o prie uodegos prispaudžia guminiu žiedeliu arba įbedžia. Tie, kurie gaudo be plūdės ir svarelio, pavadėlį prie uodegos prispaudžia siaura švinine juostele – tada masalas esti sunkesnis, lengviau užmesti (134 pieš.). Vienas vokiečių ungurių gaudytojas teigia, kad unguriai daug noriau griebia negyvas žuveles, kada jos būna natūralioje pozoje -nugara į viršų. Kad ji taip gulėtų, jis kartu su pavadėliu į žuvelės vidų įtraukia nedidelį svarelį. Kad ir kokiu būdu bekabintume negyvą žuvelę, kabliukas turi būti burnoje ar prie jos – unguriai žuveles taip pat ryja nuo galvos.

Ežeruose, be abejo, galima gaudyti ir dugninėmis meškerėmis, tik reikia gerai ištirti toje vietoje dugną, parinkti tokį svarelį bei pavadėlio prikabinimo aukštį, kad dumblan ar augmenijon smingantis svarelis neįtrauktų masalo. Kad taip neatsitiktų, svarelį’geriau rišti prie šoninio pavadėlio, o kabliuką – prie pagrindinio valo su suktuku, aukščiau kurio užspaudžiamas svarelio slankiojimo ribotuvas – šratas. Kadangi ungurius gaudo vietose “minkštu” dugnu, labai pagelbės dugninės su povandenine plūde. Gyva žuvelė

tori plaukioti per 10 cm nuo dugno, tad povandeninė plūdė padės tokiame aukštyje ją išlaikyti. Užmetus dugninę, nuo ritės nutraukiama šiek tiek valo-Jei valas nelaikomas pirštais, o tai labai nuo-? bodu, lankelis užlenkiamas, o ant meškerės viršūnėlės arba tarp pirmųjų dviejų žiedelių pakabinamas skambaliukas ar kitoks signalizatorius, kurių gausybė parduotuvėse. Itin įgudę unguriautojai turi net skirtingų tonų varpelius, pagal jų skambesį atskiria, kurios meškerės masalą sugriebė žuvis.

Galima ungurius gaudyti ir skrituliais, bet tik dieną. Mat žūklės taisyklės naktį gaudyti leidžia tik nuo kranto. Neaišku, kaip pažiūrės tikrintojai į tai, jei skritulius paleisime su šviesa ir surinksime prašvitus? Unguriams gaudyti labiau tinka skrituliai su dugniniais svareliais ir slankiojančiu pavadėliu – lengviau pritaikyti reikalingam aukščiui.

Daug kalbų apie ungurių j aukinimą. Vieni teigia, kad jaukas suvadina ungurius į žūklavietę, kiti – jokio poveikio nedaro, nes unguriai neplaukioja dideliais būriais. Tai irgi teks patiems išbąn-dytk Jaukui naudojama šviežios žuvienos, kraujuojančių kepenų gabaliukai, kraujo krešuliai^ kapoti sliekai. Koks bebūtų jaukas, jis turi skleisti stiprų kvapą vandeny. Masalas turi būtiitoks pats. Negyvoms žuvelėms reikia sutraiškyti,galvutes arba perpjauti pilvą. Gyva ar negyva žuvele gaudysime,aasas reikia laikyti gyvas ir tik prieš kabinant užmušti; jei kabinsime negyvą. Štai keli jaukų pavyzdžiais 1 kg karpinių žuvų, 250 g. galvijų kepenų, 150 g kraujuojančios kiaulienos arba jautienos. Viskas sumalama,  pridedama sukapotų sliekų ir padaromi kiaušini dydžio kukuliukai .Keliais sluoksniais sulankstyta marlė supjaustoma 2 cm gabaliukais ir išmirkoma kraujuje. Po to ji sumaišoma su kraujine dešra. Jaukinama (pusė paruošto jauko) 10 vai. prieš žūklavimą, kita dalis auštant. Jauku “patręšti’ reikia kelis kvadratinius metrus dugno.

Kai kurie ungurių gaudytojai, norėdami savaitgaliui paruošti žūklavietę ir suvadinti žuvis, jaukinama  visą savaitę, o meškerioja  iš penktadienio į šeštadienį ir iš šeštadienio į sekmadienį. Kadangi unguriai dažniausiai sukinėjasi, kur vyraujantys vėjai suneša negyvas žuvis, tenai geriausia juos ir jaukinti. Tačiau galima juos suvadinti ir naujon vieton, juolab kad dideli unguriai vienišiai. Į būrius jie susirenka tik karpinėms žuvims neršiant – suplaukia į jų nerštavietes ikrais pasmaguriauti. Visi gyvulinės kilmės jaukai (trūkliai, sliekai,musės, lervos), naudojami karpinėms žuvims jaukinti, tinka ir unguriams, tačiau jie suvadina būrius karpinių žuvų, kitas plėšrūnes ir tokioje konkurencijoje sunku sugauti ungurį. Juos geriau jaukinti kitoms žuvims mažiau patraukliais jaukais. Tam tinka paukščių, triušių sukapoti žarhigaliai, kepenų, mėsos gabaliukai, sumaltos žuvelės. Pastaruoju metu kai kurie meškeriotojai unguriams jaukinti naudoja įvairius konservus katėms, ypač tuos, kurių pagrindas – žuvys. Kelioms žūklavietėms paruošti savaitei pakanka 10 kg jauko. Jauką geriau sudėti į tinklinį maišelį su virvute, kad galima būtų ištraukti tuščią ir neteršti vandens telkinio dugno. Be to, į tokį tinklelį galima sudėti žuvų atliekas, sumaišytas su kapotais sliekais, kačių maistu. Galima naudoti ir pakabinamas šėryklėles, prikimštas stipriai kvepiančių (stintų, stirnelių, skumbrių) žuvų faišu. Tinka net duonos minkštimas, sumaišytas su kraujo miltais; Šėryklėlės gali būti ant atskiro pavadėlio ar ant pagrindinio meškerės valo. Neblogą efektą duoda dubeninės šėryklėlės, plačiai naudojamos Juodojoje jūroje dugninėms žuvims gaudyti, tik ant jaukan sukištų kabliukų reikia užkabinti kokį nors masalą, o šėryklėlės turėtų būti 7-8 cm skersmens.

Kadangi unguriai maisto ieško vadovaudamiesi uosle, jaukas ir masalas turi skleisti jiems malonius kvapus. Nors ir labai ėdrūs unguriai, bet jų skonio receptoriai itin jautrūs ir gerai skiria pašalinius, atbaidančius kvapus. Žinovai teigia, kad ungurių uoslė kur kas jautresnė nei šunų ii reikia labai atidžiai ruošti jaukus ir masalus. Vienas pradedantysis ungurių gaudytojas per visą vasarą sugavo vos kelis unguriukus. Žiemą, analizuodamas savo meške-riotojįškus užrašus, pastebėjo, kad tuos neūžaugas sugavo naktimis, kada pamiršdavo pasiimti repelentus nuo uodų, kuriais pasitepdavo rankas prieš žūklę…

Kada geriausiai kimba unguriai? Žinau, daugelis pasakys, jog naktį. Taip, ungurys – naktinė žuvis, bet geru masalu ją galima suvilioti ir dieną. Kaip teigia žinovai, dieną reikia ieškoti tamsiose

vietose: gelmėje, po nukarusiais medžiais, grotuose, po paplautais krantais, prie užtvankų, fašinų, didesnių nuskendusių medžių, akmenų. Kartais dieną unguriai užtinkami 10,15 ir net 30 medų gylyje. Tyrinėtojai mano, kad unguriai, kaip ir kitos plėšrios žuvys, migruoja ne tik neršto metu, bet ir ieškodami maisto. Lenkų mokslininkai nustatė; kad daugiausiai stambių ungurių (52%) sugaunama vasarą. Net 43% stambių ungurių sugauta nuo 5,00 iki 6.00 vai. ryto {vidurio Europos laiku). Taigi rytmetys – geriausias rekordinių ungurių gaudymo metas. Tiepatys tyrinėtojai nustatė, kad 62,2% rekordinių (2-2,5 kg) ungurių buvo sugauta saulėtomis dienomis. Anglai ir airiai nemažai ungurių sugauna spiningais, ypač naudodami negyvas žuveles ant siete. Tad tie meškeriotojai, kuriems didelio malonumo neteikia naktinė žūklė, unguriauti teeina dieną.

Nė visą nąktį unguriai vienodai godžiai griebia masalą. Geriausiai valandą po saulėly džio m valandą prieš aušrą. Kai kurie meškeriotojai netgi teigia, kad vakare geriau naudoti masalines žuveles, o pryčiui * sliekus, nes visą naktį medžioję unguriai būna sotūs »Įtik užsigardžiavimui praryja sliekelį. Šiltomis vasaros naktimis ungurių reikia ieškoti arčiau kranto, vėsesnėmis – gilesnėse

vietose, bet netoli pakrantės augmenijos. Geriausias oras – pastovus slėgis arba staigus kritimas prieš audrą, tvankios liepos naktys.

Beje, ne visais metų laikais unguriai renkasi tą patį masalą. Seniai pastebėta, kad vasarą ežeruose unguriai godžiausiai griebia naktinius sliekus arba jų pundelius, o nuo rugpjūčio vis dažniau ragauja masalines gyvas ir negyvas žuveles. Vėlyvą rudenį juos lengviau sugundyti varlikėmis ar jų šlaunelėmis (135 pieš.).

Dauguma ungurių gaudytojų teigia, kad šie plėšrūnai maisto ieško prie dugno, juos reikia gaudyti tik dugninėmis meškerėmis, masalas turi gulėti ant dugno arba būti priėjo. Jie teisūs, bet tik iš dalies. Kadangi unguriai dieną dažniausiai slapstosi, be abejo, jų slėptuvės bus ant dugno. Neradę tamsesnio prieglobsčio, jie įsirausią į dumblą ar smėlį ir, iškišę galvą, tyko grobio. Naktį jie šniukštinėja visus dugno užkaborius, kur tikisi rasti ką nors ėdamo ar sugauti ramiai tūnančią žuvelę. Tad savaime suprantama, kad daugiausiai galimybių suvilioti masalu yra jį padėjus ant dugno. Juolab jei žūklavietėn unguriai viliojami jaukais, kurie taip pat nukrenta ant dugno.

Tačiau ne visada unguriai medžioja tik prie dugno. Viskas priklauso nuo to, kur laikosi pagrindinis jų-maistas – smulkios žuvelės ar mailius (136 pieš.). Pavasarį, vandeniui įšylant sėkliuose, saulėtose vietose, tenai suplaukia pasišildyti bei maisto paieškoti įvairiausia smulkmė. Paskui atsėlina ir ungitriai. Tada net dieną jie vaiko žuveles vandens paviršiuje. Panašiai jie elgiasi mėnesėtą naktį – gaudo žuveles prie pat vandens paviršiaus, kaip ir kitos plėšrūnes. Beje, ir tamsią naktį, jei tik užtinka tirštą tuntą mailiaus vandens paviršiuje, puola jį ryti. Tai jau seniai pastebėjo prityrę ungurių gaudytojai ir savo įrankius pertvarko taip, kad galima būtų ungurius gaudyti visuose „vandens sluoksniuose be sudėtingesnių jų perdirbimų. Paprasčiausia būtų ungurius gaudyti plūdine – nesunku keisti masalo nuleidimo aukštį. Tačiau naktį ne itin patogu, o dažnai ir nepavyksta numesti masalą tenai, kur reikia. Norint zonduoti visus vandens sluoksnius vienu užmetimu, kur kas patogesnė meškerė su povandenine plūdę. Ją nesunku pasidaryti. Meškerykotis su žiedais iki 4 m ilgio, ritė su valu. Prie 2-2,5 m ilgio valo pririšamas svarelis, kitame gale – suktukas. Rutulinė plūdė daroma iš kieto putplasčio, kuriame per rutulio ašį išgręžiama skylė tokio skersmens, kad į ją standžiai įeitų suktuko korpusas ir iš plūdės

kyšotų tik viena jo kilputė, per kurią perveriamas pagrindinis valas. Prie jo pririšamas metalinis pavadėlis su kabliuku ir suktuku, ant kurio užtraukiamas 3-4 cm ilgio plastmasinis vamzdelis. Užmetus meškerę, valas įtempiamas, lankelis atlenkiamas, o valas užspaudžiamas spaustuku prie meškerykočio. Jei valo neįtempsime, masalas gulės ant dugno. Tai daryti reikia tik iki pirmo pasipriešinimo – kada pagrindinio valo traukiamas suktukas įsiremia į plūdės suktuko kilpą. Smarkiau tempiant, plūdė palengva nirs po vandeniu ir masalas artės prie dugno, atleidžiant jis vėl kils į paviršių. Tokia meškere labai patogu masalą laikyti bet kokiame vandens sluoksnyje. Svarelio pavadėlis turi įiūti tokio ilgio, koks yra gylis žūklavietėje, masalinio pavadėlio – 25 cm. Ant kabliuko kabinama negyva žuvelė uodega aukštyn, jos gabaliukai ar keli vidutiniai sliekai. Būna naktų, kai unguriai kimba ir nuo dugno, ir prie paviršiaus. Tada patartina gaudyti dviem meškerėm – vienos masalas turėtų gulėti ant dugno, kitos – plūduriuoti prie paviršiaus – daugiau galimybių sugundyti plėšrūnus. Dar geriau pasidaryti universalią meškerę, kurią labai greitai galima pertvarkyti. Tai paprasta plūdinė su didoka plūde, kuri prie valo prispausta dviem gumos

žiedeliais, o pavadėlis su kabliuku prijungiamas per suktuką, prie kurio vienos kilputės prisegamas pavadėlis su svareliu (keliais šratais). Jei norime gaudyti paviršiuje, pavadėlis su šratais nukabinamas, o virš plūdės, ją nuėmus, uždedamas didesnis slankiojantis svarelis ir vėl uždedama plūdė. Užmetus meškerę, ritės lankelis atlenkiamas ir plūdės traukiamas masalas pakyla prie vandens paviršiaus. Nuėmę plūdę, turėsime paprastą dugninę.

Kokius pavadėlius geriau naudoti? Mūsų meškeriotojai juos dažniausiai daro iš storesnio valo. Labiau prityrę ungurių gaudytojai jau senokai pastebėjo, kad unguriai kartais, sugriebę masalą, kažkodėl jį išspjauną nespėjus pakirsti. Po ilgų bandymų padarė išvadą, kad juos nubaido storas ir kietas pavadėlis. Tai žino ir kai kurie mūsų unguriautojai, vietoj sintetinio viengijinio valo rišdami iš keliolikos gijų pintą ar vytą kaproninį ar nailoninį pavadėlį. Atsiradus hyproniniams valams, daugelis greitai įvertino jų privalumus – jie minkšti, supinti iš daugelio gijų, ploni ir labai tvirti. Ir dar, kadangi ungurių uoslė labai jautri, prieš rišant pavadėlį, jį reikia kruopščiaf nuplauti ir išmirkyti kokiame nors j aukti ekstrakte ar-į palaikyti Su masalu. “Geras” kvapas itin ilgai išsilaiko pintuose pavadėliuose.

Norint sugauti ungurį, kaip jau minėjau, nereikia laukti tamsos. Saulėtą pavakarę, kai saulės spinduliai smailiu kampu atsimuša nuo vandens paviršiaus, ežeruose susidaro prieteminiai plotai ir juose unguriai anksčiau ima ieškoti maisto. Dar anksčiau jie pradeda šmirinėti po medžiais, prie stačių krantų šešėlių. Po medžiais jie dažnai išplaukia į paviršių, tad dera ir tenai pamėtėti masalą.

Lietuvos meškeriotojai kol kas neturi patirties, nes anksčiau, nelegaliai užmetę nakčiai dugnines ar paleidę skritulius, negalėjo stebėti, kaip unguriai kimba, kada godžiausiai griebia masalą – ras* davo užkibusius. Beje, iš tų laikų išliko labai įdomus įrankis unguriams (ir ne vien jiems) gaudyti »(naujoviškas skritulys. Jį paleidžiant, labai lengva išmatuoti gylį, kuriame bus masalas. Tai iš kieto putplasčio ar gerai impregnuotos pušinės lentelės padarytas lanktelis, kurio išpjovos ilgis – 25 cm. Ant jo suvyniojama 15-20 m kaproninės ar nailoninės virvelės. Prie galo rišamas 1,5-2 m sintetinio valo su 50-60 cm ilgio slankiojančiu pavadėliu. Gale»valgomajame šaukšte išlietas švininis svarelis. Ant kabliuko užkabinama negyva aukšlikė. Priplaukęs numatytą žūklavietę, meškeriotojas tiesiog išmeta lanktelį į vandenį. Sunkus svarelis vynioja nuo jo valą, versdamas jį “per galvą”. Meškeriotojas atidžiai stebi besivartantį lanktelį ir skaičiuoja, kiekkartų jis apsiverčia, Jei lanktelis padarė keturis “kūliavirsčius”, toje vietoje tik 1 m gylis (25 cm x 4 m 100 cm). Kartais svarelis stabtelėjęs-vėl ima grimzti, bet lėčiau. Tai signalas meškeriotojui, kad svarelis “pramušė” dumblo ir augmenijos viršutinį sluoksnį ir reikia ankščiau pakelti pavadėlį, nes kitaip masalas pradings dumble, patikslinimą daryti nesunku, nes besivartantis lanktelis matuoja 25 cm tikslumu. Lanktelį reikia nudažyti ryškiais -dažais. Manau, kad toks “skritulys” nepažeis mėgėjiškos žūklės taisyklių reikalavimų. Ant tokio lanktelio patogu suvynioti ir gylmačio virvelę – nereikės sieksniuoti ar ant virvelės žymėjimus stebėti. O užspaudę virvelę guminiu žiedeliu, galime palikti kaip plūdurą jaukinimo vietai paženklinti.

Tikri ubgurių gaudytojai niekad neįsidės maišan pirštelinio unguriuko – atkabinę paleis atgalios. “O kaip atkabinti, jei tas rajūnas praryja masalą su kabliu vos ne taip, kaip miunchauzeniškos antys?” – paprieštaraus meškeriotojas. Kad taip neatsitiktų, reikia gaudyti aktyviai, ypač tenai, kur dažnai papuola maži unguriukai, o ne, užmetus dugnines ar paleidus skritulius, visą naktį miegoti. Tada ir pats ungurių gaudymas kur kas įdomesnis, nes meškeriotojas visą laiką prie meškerių, jaučia kiekvieną žuvies prisilietimą, mato ir girdi, kas vyksta aplinkui. Tokiam gaudymui reikia labai

aštrių kabliukų ilgesniais koteliais: labiausiai tinka “Mustad” ir “Ga-makatsu” firmų kabliukai. Dar geresni (jei gaudoma sliekais) – su užkartomis ant kotelio – nuo jų nenusirangys sliekas. Laikant valą tarp pirštų, pakirsti reikia tik pajutus kibimą – kabliukas įsmigs ungurio nasruose ir jį bus nesunku ištraukti nesužalojus žuvies. Savaime suprantama, kad kabliukas turi būti labai aštrus. Mažiau bus tuščių kirtimų, jei j o smaigalys bus atlenktas bent 2 mm į šoną.

Nors unguriai ne tokie milžinai kaip šamai, bet ant meškerės kabliuko jie kovoja labai atkakliai. Visad veržiasi prie dugno, kad galėtų tenai pasislėpti, užsikabinti savo lanksčiu kūnu už kokios nors kerplėšos. Tada jau tikras vargas – reikia per jėgą lupti jį iš tenai. Tai padaryti nelengva – kuo stipriau tempi, tuo tvirčiau jis laikosi. Tik ilgai laikant įtemptą valą, jis kartais nori geriau sugriebti kliuvinį ir kiek atleidžia savo gniaužtus. Tada jau nedera žiopsoti ir kuo greičiau vilkti į krantą

Ištrauktas į krantą ar įkeltos į valtį ungurys dar ne laimikis, nes ši žuvis tokia gaji ir slidi, kad kiekvieną akimirką gali išsprūsti iš rankų, iššokti iš valties ir Vėl sugrįžti-gimtojon stichijom Jei nesiruošiame ilgai laikyti ungurį gyvą, geriau jį tuoj-pat numarinti -perpjauti stuburą per vidurį nugarinio peleko. Norėdami ilgiau išlaikyti gyvą, o ungurys ir be vandens gali išbūti gana ilgai, sugautą žuvį reikia įmesti tvirtos medžiagos maišelin, nupjauti ar atsegti pavadėlį ir tvirtai užrišti. Kad lengviau būtų išlaikyti ungurį rankoje neturint specialių pirštinių, po ranka reikia turėti maišelį smėlio, nes kitaip jis kaipmat išslys. Jei besigalynėdami su ištrauktu unguriu jį prispausite prie krutinės, daug vargo turėsite,, kol nuplausite gleives. Dažniau ungurius medžiojantys meškeriotojai dėvi prijuostę ir antrankovius iš gumuoto audinio.

Beje, mokslininkai teigia, kad ungurio kraujuje yra toksinių medžiagų, kurios suyra 28-75 laipsniu C karštyje, Todėl mėsinėjant ungurį, geriau užsimauti gumines pirštines, ypač jei ant rankų yra žaizdelių.

Ungurys bene penkiasdešimt metų Lietuvoje buvo “išrinktūjų” žuvis. Nuo tuometinio elito nutolęs žmogelis galėjo, tik pasvajoti apie rūkytą ungurį. Tačiau buvo ir tokių, kurie nebodami  griesčiausių draudimų, paragaudavo  „Dievų maisto” pasigavę patys ar iš verslovininkų nusipirkę. Tačiau dažniausiai, prasimanę ungurių, kišdavo juos rūkyklon. O juk yra daug gardžių patiekalų iš ungu-rienos nerūkant. Kelis pateiksiu.

UNGURIO VYNIOTINIS

• 250 g žuvies, 2 kiaušiniotryniai, lauro lapas, petražolė su lapeliais.

Nupjovę galvą, ungurį įpjaukite išilgai per nugarą, išimkite stuburą bei vidurius. Gerai  išplovę, nulupkite odą. Smulkiai sukapoję kietai išvirtus trynius, sumaišykite su smulkiai supjaustytais svogūnais ir petražolių lapeliais. Masę užtėpiate ant išplėsto ungurio ir jį suvyniokite. Žuvį įvyniokite į marlę, stipriai suriškite ir pusvalandį virkite nuovire. Nuovirui paruošti reikia 0,41 vandens, 3 šaukštų 9% acto, šaukštelio cukraus, 8 kvapiųjų pipirų, lauro lapo, druskos. Atšaldytą vyniotinį supjaustykite gabalais ir dėkite ant pyrago ar duonos riekių.

PRANCŪZIŠKAS UNGURYS

1 kg žuvies, 50 g sviesto,stiklinė sauso baltojo vyno, petražolė, peletrūnas, salieras, citrina, kiaušinio trynys, rūgštynių, mairūno, 4 svogūnai, 6 kvapieji pipirai,

Svieste pakepinkite supjaustytus petražolės ir saliero griežinukus, rūgštynes, peletrūną, mairūną. Įpilti vandens ir vyno, pridėkite mažų svogūnų ir kvapiųjų pipirų. Sudėkite ungurio gabalus ir troškinkite. Gatavą žuvį nukaiskite, padažan įmuškite kiaušinio trynį, įlašinkite citrinos sulčių. Garnyras: lapinės ar agurkų salotos.

LIETUVIŠKAS UNGURYS

1 kg žuvies, bulvės, svogūnai, pipirai, lauro lapas, druska, keli lapai rūgštynių.

Išskrostą ungurį nuplaukite, supjaustykite 5 cm gabalais, pasūdykite. Nuluptas nedideles bulves sudėkite ant puodo dugno, ant jų – ungurio gabalus, prieskonius. Jei turite daugiau žuvies, sudėkite kelis sluoksnius, bet viršutiniame būtinai turi būti žuvis ir prieskoniai. Įpilkite vandens tiek, kiek reikia verdant bulves, ir troškinkite, dar gardesnis jis bus, jei virsite ant laužo ir naktį.

Pagal Ričardo Adamonio užrašus, 1996 metai

Kaip žvejoti ungurius? Ungurių gaudymas.

Receptai su unguriu.