Ūkininkų streikas Veiveriuose

Ūkininkų streikas Veiveriuose

1935 metų rugpjūčio 27-tos dienos rytas. Antradienis. Turgaus diena Veiveriuose. Dar neįdienojus kai kam šis rytas bus paskutinis. O kol kas saulės spinduliuose žibėjo rasa, kvepėjo maloniais vasaros pabaigos ryto kvapais, ir giedro dangaus mėlynė švietė tarsi nuotaikingoj atvirutėj. Buvo labai garsu. Paviemuonyje girdėjosi, kaip Pabališkių stotelėje, už kokių trijų kilometrų, stabtelėjo keleivinis traukinys ir vėl pasileido Mauručių link. Ir už 6-7 kilometrų buvo girdėti, kaip, traukiniui atvažiavus į Mauručius, kilo kažkoks triukšmas: barnis ne barnis, muštynės ne muštynės… Bet tas triukšmas truko vos kelias minutes, ir vėl visi toliau dulpštė apie namus ir gyvulius. Po pietų jau visi žinojo, kad ryte girdėtą triukšmą sukėlė „štraikininkai“ (taip vadino streikininkus), neleisdami niekam įlipti į traukinį su vežamais į Kauną parduoti sūriais, sviestu, grietine… Vėliau žmonės kalbėjo, jog kai kurie streikininkai savo moteris su ryšuliais į traukinį įsodino Pabališkiuose, ir iš Kauno jos grįžo viską išsipardavusios. Policija tą turgaus dieną buvo ypač budri. Veiverių policijos nuovados viršininkas Mykolas Radzevičius į Mauručius išsiuntė vyresnįjį policininką Baroną, o į Skriaudžius – policininką Degutį. Jie turėjo prižiūrėti, kad nebūtų stabdomi į turgų važiuojantys vežimai. Degutis netoli Veiverių pasivijo tris vyrus, tarp jų ir Juozą Bartininką iš Skriaudžių kaimo, einančius Mauručių link. Mauručiuose, ant plento ties geležinkeliu, Baronas sutiko dvi grupeles vyrų. Pasiteiravęs jų, kur einą, išgirdo atsakymą: „Mes einam, kur mums reik, o tu važiuok, kur tau reik“. Mauručių stotyje Baronas užmatė dar apie 20 vyrų, susispietusių po eglaitėm. Apie 6 valandą policininkas Baronas sugrįžo į Veiverius pranešti, ką matęs. Tada ir nuovados viršininkas M. Radzevičius nuskubėjo į Mauručius. Jam iš paskos išvykęs Baronas netoli Mauručių pasivijo vienu arkliu kinkytą Jono Raslavičiaus vežimą. Jame sėdėjo dar ir Vaclovas Mačys iš Gustaičių kaimo, Stasys ir Alfonsas Veiveriai iš Paviemuonio kaimo, Juozas Jankauskas ir iš Skriaudžių Kazys Kalašinskas. Mauručiuose Baronas pastebėjo sunkvežimį su numeriu „M-28“, atsigręžusį Marijampolės pusėn. Vairuotojas, paklaustas, kodėl nevažiuoja į Kauną, atsakė, kad jį sugrąžino ties Juozapavo dvaru (netoli Garliavos) susirinkę vyrai. Kol Baronas tikrino geležinkelio stotį, ant plento prisirinko apie penkiolika vyrų. Tarp ką tik atvykusiųjų sukinėjosi ir Jurgis Bartininkas (Juozo brolis). Baronui paliepus vairuotojui apsisukti ir važiuoti į Kauną, grupė vyrų, paraginta Veiverių, Kalašinsko ir Mačio, puolė prie sunkvežimio ir grasindami lazdomis, liepė grįžti į Marijampolę. Nuovados viršininkui pradėjus rašyti pavardes, susirinkusieji, pasikuždėję tarpusavyje, išsiskirstė. Apie 7 val. M. Radzevičius ir Baronas sugrįžo į Veiverius. Turgavietėje rado visus matytus prie sunkvežimio Mauručiuose vyrus. Kai tik prie turgaus privažiuodavo vežimas, visi puldavo prie jo rėkdami: „Namo!“. Jeigu kuris nesiskubino paklusti, grasino apversti

vežimą. Kai nuovados viršininkas pareikalavo išsiskirstyti, vyrai ėmė tyčiotis. Tada jis paskambino į Marijampolę policijos vadui, ėjusiam apskrities viršininko pareigas, ir gavo nurodymą išvaikyti smarkuolius. Į pagalbą atsiuntė policijos nuovados viršininko padėjėją bei keturis policininkus. Apie 10 val. M. Radzevičius su visais policininkais vėl atėjo į turgaus aikštę. Prie Starkevičiaus malūno ant barjero sėdėjo apie dvylika vyrų, o arčiau plento prie kito barjero būriavosi dar apie trisdešimt žmonių. M. Radzevičius visiems liepė išsiskirstyti per tris minutes, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Tada liepė išsiskirstyti pašaliniams, kad nekaltai nenukentėtų, ir pasakė, jog gautas griežtas nurodymas iš- blaškyti tvarkos ardytojus. Stovėjęs prie barjero ties malūnu K. Kalašinskas sušuko: „Vyrai, nė iš vietos!“. M. Radzevičius įsakė policininkams K. Kalašinską suimti. Šiems pradėjus įsakymą vykdyti, vyrai, sėdėję ant barjero prie malūno, puolė policininkus su peiliais ir lazdomis. Jaunas vyras šovė į policininką Baltrušaitį ir pataikė į kairės kojos kirkšnį. Juozas Gustaitis, stambus ūkininkas, žymus valsčiaus tautininkas, miklindamas

Ūkininkų streikas Veiveriuose

Ūkininkų streikas Veiveriuose

rankoje lazdą, ėmė artintis prie M. Radzevičiaus. Šis, traukdamasis atatupstas, kartojo: „Gustaiti, atsitrauk“, bet matydamas, kad jo neklauso, iššovė. Gustaitis krito negyvas. Tuo metu kiti jau darbavosi lazdomis. Pasipylė policininkų šūviai iš pistoletų. Valsčiaus jaunalietuvių vadą Stasį Veiverį nušovė prie Starkevičiaus malūno tvoros. Kiti, peršokę per tvorą, išsilakstė kas sau. Vieni pabėgo sveiki, kiti peršautom kojom. Lengvai buvo sužeisti: J. Pečiokas, V. Mačys, K. Gustaitis, J. Bartininkas ir J. Grincevičius. Ant turgaus grindinio parkrito Juozas Karčiauskas. Kulka jam pervėrė plaučius, bet jis liko gyvas. (Mirė sulaukęs senyvo amžiaus, į kolūkį nepasirašęs). Ūkininkų kraujas ant aikštės prie Starkevičiaus malūno pašiurpino žmones, nes tai dar nebuvo matyta. (Po dešimties metų jaunų žmonių lavonai ant grindinio pripratins tokiu vaizdu nesistebėti). Į laidotuves suvažiavo daugybė vežimų ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir nuo Marijampolės, Vilkaviškio. Vieni atvažiavo iš solidarumo, kiti iš baimės sulaukti streikininkų nemalonės ir teroro. Vežimų virtinė nusitiesė nuo Gustaičių kaimo iki Veiverių. Privažiavo daugybė kunigų. Nešant karstus iš bažnyčios į kapines, kunigai ėjo šaligatviais, neleisdami niekam nė žingsnio žengti į šalį. Ko gero, paprašyti policininkų. Jų tą dieną Veiveriuose visur buvo pilna. Namų languose ir balkonuose stovėjo sustatyti kulkosvaidžiai.

Tai buvo skaudžios laidotuvės, ypač žuvusiųjų artimiesiems. Ūkininkas J. Gustaitis buvo jau pagyvenęs žmogus, o S. Veiverys – jaunas, turėjo merginą, ruošėsi ją vesti. Tikėjosi atsiėmęs savo dalį – 7 hektarus tėviškės žemės – pradėti savarankišką gyvenimą. Tylios, bet graudžios buvo merginos iš netolimo Ragavos kaimo ašaros, o giminaitė Veiverytė – Karčiauskienė, jau pagyvenusi moteriškė ir čia išgarsėjusi kaip pribuvėja, raudojo balsu: „Staseli, vai- keli, už ką dabar…už ką mirei? Ne tavo nameliai, ne tavo pinigėliai…“ Ta rauda buvo pranašinga: J. Gustaičio kapą ant kalnelio viršūnės žymi iš tolo matomas juodo marmuro paminklas, o Staselio kapelis sunyko… Žinia apie Veiverių ūkininkų pralietą kraują pasklido bemaž po visą Lietuvą. Tai buvo svarbus besiplečiančio ūkininkų streiko įvykis, sukėlęs visuomenės pasipiktinimą, kartu iššaukęs ir atomazgą. Matyt, streikininkai tokių drastiškų policijos veiksmų nesitikėjo, nes jiems, drąsiai einant prieš policiją, iktol sekėsi: tą pačią dieną (08 27) „areštavo“ Šilavoto policininką Mockų ir laikė jo kabinete, o iš vakaro Išlauže streikininkai, pasipriešinę policijai (15 policininkų ir du taksi žvalgybininkai), sudaužė autobusą ir paleido areštuotus streikininkus. Neblogai jiems sekėsi ir Gražiškiuose, Krokialaukyje, nes policija vis nuolaidžiavo. Rugpjūčio 27-tą susidūrimai vyko Šaltupio slėnyje prie Išlaužo ir Butrimonyse. Tik ten nepaklusnumas policijai buvo mažesnis, ir streikininkų susibūrimus pavyko išsklaidyti be aukų. Komentarų būta visokių. Pirmiausia apie šiuos įvykius skelbė to meto spauda, daugiausiai pateikdama tik faktus, į komentarus beveik nesileisdama. Sovietmečiu faktai mažiausiai rūpėjo. Rūpėjo, kaip tuos įvykius panaudoti propagandai. Šiai temai daugelį metų negailėta vietos periodinėje spaudoje. Buvo leidžiamos brošiūros, atsirado vietos ir enciklopedijoje. Visur buvo aiškinama, kokia žvėriška buvo fašistinė policija ir kaip buvo engiamas darbo žmogus. Veiveriuose, kitapus plento, priešais buvusią turgaus aikštę, nuo 1977 metų tebestovi akmuo su keistoku užrašu: „Šioje aikštėje 1935 m. rugpjūčio 27 dieną įvyko kruvinas policijos susidorojimas su antifašistinio valstiečių streiko dalyviais. Policijai atidengus ugnį į piketuojančius streikininkus (20 valstiečių) du iš jų žuvo, septyni buvo sužeisti“. Išeina, kad policininkų nebuvo sužeistų. Apie tai, kas pirma pradėjo šaudyti ir puolė lazdomis daužyti policininkus, nė žodžio. Toliau. Gal smulkmena, bet iš tikrųjų toje vietoje nebuvo jokios aikštės, nes ten iš vienos pusės buvo plentas, o iš kitos – sodas. Tegul faktų tikslumas ir nesudaro esmės, bet jei akmuo pastatytas ne propagandos tikslais, o norint pagerbti žuvusiuosius ir priminti įvykius, tai kodėl tam akmeniui neatsirado vietos ten, kur visa tai įvyko? Juk ta buvusi turgaus aikštė ir dabar tebėra tuščia – neužstatyta. Verti dėmesio užrašo žodžiai „(…) antifašistinio valstiečių streiko dalyviais (…)“. Išeina, kad Veiverių apylinkės ūkininkai ne žemę dirbo, gyvulius augino, bet visko pertekę pradėjo murmėti ne todėl, kad jų parduodamiems produktams trūksta rinkos, tuo pačiu ir pinigų, o dėl to, kad jie buvo vos ne profesionalūs revoliucionieriai – antifašistai su lazdomis daužė policiją iš proletarinio sąmoningumo.Vadinasi Leninas klydo teigdamas, jog valstiečiais, net vidutiniokais, pasitikėti negalima, nes sąmoningiausias yra tik proletaras, kadangi jo sąmonę lemia skurdas. Duokdie daugiau tokių skurdžių, kokie buvo streikininkai. Jie kaip ir visi kiti gyventojai buvo darbštūs ir taikūs, bet spaudžiami susidariusių sąlygų (1923-1933 m. pasau- linės ekonominės krizės padarinių ir Vokietijos atsisakymo laikytis lietuviškos produkcijos supirkimo sutarties), suklydo ir pasidavė svetimai propagandai. Hitlerinė Vokietija platino proklamacijas ir slapta siuntė agitatorius, o bolševikinė Rusija varė agitaciją per pogrindinę LKP (Lietuvos komunistų partija). Vėliau streikininkai suprato, kas įvyko, ir arba pasišaipydavo iš savęs, arba visai nenorėdavo apie tai kalbėti. Vis dėlto tada sukiršinti ūkininkai, ypač stambieji, pasidarė žiaurūs. Nepritariančius rengiamoms riaušėms visaip terorizavo, gąsdino, padeginėjo, šaudė į trobas ir į jas saugančius pririštus šunis. Įvykiams nurimus, buvo suskaičiuota: nupjauti 133 telefono stulpai, sudeginti 32 Suvalkijos ūkiai, sunaikinta 20 grietinės su- pirkimo punktų. Dėl nuo streikininkų patirtų nuostolių kai kurie ūkininkai iš valstybės buvo paėmę paskolas. Kai 1938 metais Ministrų Taryba nutarė tas paskolas paversti pašalpomis, buvo priskaičiuota 88 000 litų suma (iš 1938 m. rugsėjo 27 d. Min.T-bos protokolo. LTSR istorijos šal- tiniai, III t., 677 psl.). Pogrindinei Komunistų partijai ūki- ninkų riaušės labai patiko. Tomis dienomis LKP CK išlei- do atsišaukimą, kviečiantį ir miestiečius solidarizuotis su ūkininkais ir pradėti visuotinį streiką. (LTSR istorijos šal- tiniai, IV t., 578 psl.). Štai kaip! Ir miestiečiai, perkantys iš kaimiečių produktus, turėjo solidarizuotis su tais, kurių tikslas pakelti tų produktų kainas! Logikos čia ieškoti ne- reikia, nes ir agitatorių, ir propagandistų tikslai buvo vie- nodi – ne Lietuvos labui. Gerai, kad nei vieniems, nei ki- tiems nebeliko progos skubėti į „pagalbą“ Lietuvai, nes po įvykių Veiveriuose ūkininkų bruzdėjimai tuoj išsikvėpė. Po šių įvykių, pabūgęs atsakomybės, atsistatydino vidaus reikalų ministras Rasteika. Bet nepabūgo dzūkas iš Merkinės apskrities Ryliškių kaimo – generolas Julius Čaplikas. Šiuo atsakingu momentu jis sutiko eiti vidaus reikalų ministro pareigas. Buvo sulaikyti 763 asmenys, prisidėję prie streiko, iš jų 210 perduota teismui. 1935-1936 metais buvo nubausti 869 streiko dalyviai: 44 teisė karo lauko teismas, 18 nutei- sė sušaudyti (bausmė įvykdyta keturiems už atsišaukimų gabenimą iš Vokietijos). Streikas Veiveriuose buvo reikšmingas ne tik Suvalkijos ūkininkams, bet ir visai Lietuvai, ir liko visam laikui jos istorijoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *