UGNIAŽOLĖ

UGNIAŽOLĖ
Visi vėjai gairina Britų salas, vandenynas nešykšti nei lietų, nei miglų. Drėgna, žvarbu, o doros krosnies, kuri ilgai išlaikytų šilumą – nei nusidrėbė, nei sumūrijo, gerai, kas išgali židinį pleškinti visą parą, o kuro ne tiek daug, tad ir žvarbsta. Slogų, peršalimų, kosulių – kur kas daugiau negu norėtum. Nenuostabu, kad Britų salose išgalvota daugybė vaistų kosuliui slopinti, ir tik pastaraisiais dešimtmečiais įsitikinta, kad kosulį ne slopinti reikia, o padėti plaučiam išsivalyti, lengvinti atsikosėjimą. Tuoj pat atsisakyta ir labai įprasto kosulio slopintojo — ugniažolės. Labai nedaug tevartojama ugniažolės ir visokiems kitokiems slopinimams, mat vis labiau stengiamasi šalinti sutrikimų priežastis, o ne pasekmes užglostyti.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad ugniažolė turi pieno, tiesa, ne balto, o oranžinio. Tame piene labai daug dervų. Patekusios į mūsų organizmą šios, taip pat ir kitos, dervos stiprokai dirgina gleivinę, didina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą. Kartais tai galėtų ir praversti, bet tik labai nedidelius dervų kiekius organizmas sugeba pašalinti, didžioji dalis lieka kepenyse, degeneruoja kepenų ląsteles, o ilgainiui gali būti ir kepenų vėžio priežastimi. Tai labai rimta priežastis atsisakyti ugniažolės bei kitų dervingų žaliavų, pvz., pumpurų, bičių pikio ir pan.

Reikia žinoti, kad ugniažole galima apsinuodyti ir ūmiai. Ugniažolės sunokina daug sėklų, jos gražios, blizgančios. Miesto vaikai neretai prisirenka šių sėklų pionierių stovyklose ar atostogaudami pas senelius. Per keliolika pastarųjų metų nusinuodijimų nėra buvę, o apsinuodijimų – net keliolika.

Ne tik pati ugniažolė nuodinga, bet ji dar sulaiko ir kai kurių kitų nuodingų medžiagų šalinimą, pratęsia jų veikimą organizme. Tai dar labiau verčia itin atsargiai vartoti ugniažolę, nes deriniai su kitais vaistais gali būti pražūtingi, ir ne tik ūmiai, bet ir kuriam laikui praslinkus. Jei ligoniui buvo paskirtas ugniažolės kursas, tai skiriantis naujus ar papildomus vaistus gydytojas būtinai nurodys tęsti ar nutraukti ugniažolės vartojimą.

Kol kas ugniažolė dar gan plačiai vartojama tepimams. Jos sultimis ar kitokiais preparatais tepamos niežinčios egzemos, įskirdusios karpos, kietų vidurių sudirginti hemorojaus gumbai. Gydyti jų ugniažolė negydo, tačiau, atbukindama tose vietose nervų galūnėles, apsaugo nuo nemalonių jutimų, kasymosi, o kartu ir nuo papildomų sužeidimų. O kai oda ar gleivinė paliekama ramybėje, organizmas greičiau sugeba ir su liga susidoroti arba geriau veikia kiti vaistai.

Kaip ir kiekvienas augalas, o juo labiau nuodingas, ugniažolė gali būti ir žalinga, ir naudinga, bet naudos gausime tik labai gerai nusimanydami apie ligonio būklę, ugniažolės veikimą bei galimus derinius — tam reikia ir specialių žinių, ir patirties, o žalos galime susilaukti kur kas dažniau, tad savo nuožiūra vartoti ugniažolės nevalia. Ar reikalinga tam ar kitam ligoniui ugniažolė, gali pasakyti tik ligonį gydantis gydytojas. Jis nurodys ir vartojimo laiką bei trukmę.

 

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus

1984

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *