Trainės

Trainės

Kalba išsaugojo trainių, trainelių vardus. Visų trainių sėk­los gan stambios, miltingos. Būta čia ir varpinių, ir viksvų, bet daugiausia trainių rūgtinių šeimoje. Trainių vadina: bu- kalapę rūgštynę, vandeninę ir ilgalapę (     obtusifolius L,R aquaticus L., R. hydrolapatum Z.), vadina ir rauktalapę (R crispus Z.) ir pievų rūgtį — gyvatžolę {Polygonum bistorta Z.), daug rečiau — grikius. Ogi grikių sėklos labiausiai malimui tinka; belieka daryti išvadą, kad trinamosios girnos neilgai grikius tetrynusios.

Grikiai turi daug fitito, ir visi, kam atmintis brangi, tu­rėtų bent jau savaitgalį, grikius prisiminti.

Iš rūgtinių trainių, nors ir visai kitaip, dabar garsėja rūgtis – gyvatžolė. Pasižiūrėkime į ją atidžiau.

Kaip ir visi rūgtiniai, turi nariuotą stiebą, nors kitų jos giminaičių nareliai ir daug ryškesni. Per tą nariuotumą ir visa šeima Polygonaceae pavadinta. Kiekvienas narelis makštimi apgaubtas. Žiedai, nors ir rausvi, ar net raudoni, nedideli ir neryškūs, vos apie 3—3,5 milimetro ilgio, su vieneiliu, pen­kialapiu, taisyklingu apyžiedžiu. Sunku būtų juos ir paste­bėti, jei nebūtų į ilgą, tankią, gan storą varpą susibūrę. Žie­duose (kaip ir bitėms sėjamų grikių) yra daug nektaro. Bi­tės iš tolo pamato, nes visas žiedynas ant ilgoko, metrą sie­kiančio, stiebo iškeltas. Stiebas standus, negausiai lapuotas, ir lapai lancetiški ar kiaušiniškais pamatais, bekočiai, kuo ar­čiau žiedyno — tuo mažesni, — neužstoja. Pamatiniai ir pa­tys apatiniai stiebo lapai dideli, ilgakočiai, plačiai lancetiški ar kiaušiniški, tamsiomis viršutinėmis ir balzganomis apati­nėmis pusėmis, sparnuotais lapkočiais. Vaisius — tribriaunis blizgantis riešutėlis, tikras miniatiūrinis grikio „grūdas“. Ir skonis panašus.

Ne žiedais, ne lapais, ne sėklomis garsėja dabar rūgtis – gyvatžolė. Išgarsino ją „vėžiukai“, it S raidė išsiraitę šaknias­tiebiai.

Seniai, labai seniai juos pažinojo žmonės, kur daug au­ga, kasdavo ar net išardavo tymui raugti, kailiams dirbti ar verpalams dažyti. Tanidų turi daug — tvirtai išraugia, gra­žiai nudažo, vienaip vieni, kitaip su geležies, vario drusko­mis, alūnu. Žinota, kad kartais ir viduriuojant padeda: iš geri nuoviro puodelį — ir kaip ranka atima; o kartais lyg ir nebeviduriuoji, tik sveikatos kaip nėr, taip nėr. Tada dar ne­žinota, kad tanidinės žaliavos netinka infekciniams viduria­vimams gydyti.

Tik nei dažai, nei tymai ar šilti kailiniai, nei viduriavimų gydymas taip neišgarsino gyvatžolės, kaip klaida. Būtent klai­da. Kol liaudies medicina buvo gaji, vėžinių susirgimų į vie­ną neplakdavo, vadindavo juos gumbais, šaltosiomis votimis, piktosiomis dedervinėmis. Kai senieji mūsų liaudies medici­nos specialistai, beje, vėžinius susirgimus nepagydomais lai­kę, griežtai dabojo, kad vėžininkų vaikai nesituoktų su tokiais pačiais net per septynias kartas iš motinos ir keturias iš tėvo pusės, išmirė, kai liaudies medicina gerokai suprastėjo, kai kam labai patiko mokslinis pavdinimas „vėžys“. Pakeistas vardas ne­daug ką tepakeitė — vardas atėjo tuo metu, kai racionalioji medicina vėžinius susirgimus mokėjo gydyti tik peiliu ir tik labai anksti pastebėtus, o dažniausiai kreipiamasi, kai būna jau per vėlu. Tada įvairiausių ženklų ir apreiškimų mėgėjai prisi­minė, kad pievose yra „vėžiukas“. Raitytas šakniastiebis, tik­rai panašus į vėžio „kaklelį“. Jei vėžiukas – turi vėžį gydyti, ir tiek Žinoma, derinant su bendru gydymo kursu, „vėžiukas“ gali ir rimtam gydytojui praversti, bet vien juo patikėjusiems — išskyrus žalą, dar nieko nedavė.

Odoms, kailiams ir tymams raugti dabar auginami kur kas didesnes požemines dalis turintieji rūgčiai, tanidiniai da žai nebemadingi, nors eksperimentais įrodyta, kad tanidiniais dažais dažyta vilna (mat vilna baltyminis produktas) apie 45 procentai atsparesnė už aniliniais dažytąją. Nedaug gyvatžolės reikia ir medicininiams reikalams, bet, melioratoriams iš pe­ties dirbant, nedaug jos belieka. Rūgčio — gyvatžolės vien dėl šakniastiebių auginti neapsimokėtų, bet nedideliuose jo žieduose yra daug ir gero nektaro. Bitininkai turėtų pasirū­pinti, kad vienas kitas menkesnis pievokšlis liktų bitėms, ir rūgčiams. Jie pražysta tada, kai bitės dar nedaug medingų žiedų turi. Be to, liaudies menininkėms praverstų ne tik rūg­čio šakniastiebiai, bet ir prieš pat šalnas rinkti lapai.

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus, 1974 m.