Tomas Ferdinandas Žilinskas

Tomas Ferdinandas Žilinskas

 (1840–1925)

1926 metais liepos 24 – ąją „Lietuvos“ savaitinis priedas „Iliustruo­toji Lietuva“, minint įžymiojo pedagogo mirties metines, rašė: „T. F. Žilinskas – Lietuvos mokytojų tėvas“. Jeigu tokia antraštė spaudoje pasirodytų šiandien, nustebę tik patraukytume pečiais, ir tiek, 1926 – aisiais tai buvo ne liaupsė, o suprantama tiesa. Apie tai bylojo jau tada iš dalies į praeitį nuėję jo nepertraukiamo darbo Veiverių mokytojų seminarijoje 37 – eri metai (1866 – 1903). Ir jie visi buvo Lietuvai sunkiais spaudos draudimo laikais, kai buvo nelengva palaikyti semi­naristų dvasią ir kartu neužkliūti reakcingiems caro valdžios paka­likams rusifikatoriams. Jonas Jablonskis 1921 metais rašė: „…kodėl Žilinskis taip ilgai galėjo dirbti savo darbą pačiame rusifikatorių lizde? (…) Savo darbą j is dirbo lietuvių tarpe palengva—tiek, kiek vyresnybė ir kiti (…) negalėdavo prie jo prikibti ir jo sugniaužti ar pavyti. Jis, dirbdamas savo darbą, buvo panašus į tą pelę, kuri taip dirba žmonėse, kad žmonės negalėtų jų visų iš­naikinti.“

Tomas Ferdinandas Žilinskas

Tomas Ferdinandas Žilinskas

Tais laikais, kai seminaristams buvo griežtai uždrausta kalbėti lietuviškai, T. Žilinskas atskirais žodžiais, atskiromis frazėmis mo­kiniams primindavo, kas jie yra.
Ir vienas žodis „broliuk“, „vyrai“ „žiūrėkit“ atgaivindavo mokinių dvasią. Mykolas Krupavičius sa­vo atsiminimuose rašė, kad T. Ži­linskas, eidamas su inspektoriu­mi, sutikęs jį gatvėje po matema­tikos egzamino raštu, sustabdęs pasakė: „Krupovič – po velnių! – du!“ „Nors naujiena nesmagi, bet lietuviškas pranešimas nesukėlė nusiminimo“, – rašė seminaristas.
Su patikimais mokiniais T. Žilinskas ir atviriau pasikalbėdavo. 1883 m. mokytojas dalyvavo net nelegalaus mokinių būrelio veikloje, skaitydavo seminaristų slaptai išleistą laikraštėlį.
Iš kur atsirado toks pažangus ir nevengiantis rizikos žmogus? Dėsninga, kad jis išėjo į lietuvybės gelbėjimo areną per Muravjovo Koriko ir jo įpėdinių didelį brutalumą ir norą iškart viską užgniaužti. Yra žinoma, kad pradžioje ne tik T. Žilinskas, bet ir Motiejus Valančius sutiko su „graždankos“ (lietuviško rašto rusiškomis raidėmis) įvedi­mu. Jeigu caro cenzūra nebūtų leidusi religiniuose raštuose savavališ­kai pakeisti tekstų (pavyzdžiui, katalikiško žegnojimosi nebūtų pa­keitusi į pravoslavišką ir t.t.), nežinia, ar nuosaikusis M. Valančius būtų pritaręs nelegaliam lietuviškos spaudos leidimui Prūsijoje. Bet kadangi jau taip išėjo, nelegaliai spaudai nebebuvo ko prarasti. Tuo­met daugelis linkusiųjų taikstytis, tarp jų ir T. Žilinskas, atsisakė ža­lingo nuosaikumo.
T. Žilinskas į Veiverius atvyko iš Varšuvos, kur universitete buvo bebaigiantis studijuoti teisę. Turėdamas gerą pasirengimą, dėstė mate­matiką, lietuvių kalbą, higieną, kartais ir geografiją, mokė seminaristus bitininkystės. Kaip pedagogo, jo būta kieto ir nuoseklaus. Jis greitai pastebėdavo mokinį, pradedantį tingėti, ir nepalikdavo jo ramybėje tol, kol to įpročio iš jo neišvarydavo. Jis aiškindavo, jog nereikia savo kū­no lepinti ir jam pataikauti, reikia miegoti ant kieto čiužinio, mankš­tinti kūną ir valgyti juodą duoną. Itin nemėgo dabitų. Buvo labai parei­gingas, darbštus, nerūkė, negėrė, nelošė. Vienas jo mokinys rašė, jog per trejus metus mokytojas tik porą kartų neatėjo į klasę. Daug gerų prisiminimų apie T. Žilinską yra pateikę bendradarbiai ir kaimynai, kai jis, išėjęs į pensiją, gyveno Kaune (nuo 1903 m.). Jis ir čia nenurimo be veiklos – mokytojavo vyrų gimnazijoje, Adamčiko progimnazijoje, komercijos, dailės mokyklose. Buvo vienas „Nemuno“ bendrovės, „Dainavos“ draugijos organizatorių. Karo metu išsikėlęs į Rusiją, orga­nizavo mokyklas tremtinių vaikams, prieglaudų vedėjų mokyklą.
Santykiuose su žmonėmis jo demokratiškumo principas buvo ne lūpose, o darbuose. Pavyzdžiui, ateina pas kokį žmogelį, tas kiša kur gražesnę kėdę, o jis – klest, ir jau sėdi ant slenksčio. Tada ir sakydavo žmonės: koks malonus ir paprastas ponas, pasikalbėjau su juo kaip su gimine – ir apie vaikus, ir apie gyvulius, ir apie viską. T. Žilinskas sa­kydavo: „Kas nori pasipuikuoti prieš paprastą žmogų, išsiduoda esąs ne mokytas, o tik pamokytas.“
Gyvenimo mokykla jam buvo ne tik Varšuvos universitetas, į kurį įstojo 1863 metų sukilimo pradžioje, baigęs Suvalkų gimnaziją ir Marijampolės „powiatowkos“ klases. Jo meilės darbui ir savo žemei šaknys – gausioje šeimoje, gyvenusioje Domeikų kaime, Vilkaviškio apskrityje, Paežerių valsčiuje.
Tomas Ferdinandas Žilinskų šeimoje buvo šeštas vaikas. Už jį jau­nesnio brolio Jono vaikas istorijoje žinomas kaip poetas Jonas Žilius. Taigi T. F. Žilinskas – poeto dėdė.
Nors tėviškės ūkis buvo nemažas, gausioje šeimoje niekas nebuvo lepinamas.
Tomo Ferdinando šeimoje taip pat buvo gimę aštuoni vaikai. Penki mirė jauni, užaugo trys.
Supratęs carizmo daromos skriaudos sunkumą ir tapęs atkakliu jos teisių gynėju, T. F. Žilinskas kitų tautų atžvilgiu buvo tolerantiškas ir nuoširdus. Gyvendamas Kaune, sugyveno su žydais, vokiečiais. Žmo­ną turėjo lenkę, varšuvietę, ir su ja pavyzdingai derino abiejų tautų papročius ir tapatybę: jos nevaržė, visą gyvenimą leido būti tuo, kuo ji buvo – lenke. Varšuvietė gyveno Lietuvoj, ją mylėdama, gražiai augi­no du sūnus ir dukrą.
Senatvėje T. F. Žilinskas stengėsi kuo ilgiau pagyventi kaime, šalia tėviškės. Būstą jam užleisdavo Žiūriu – Gudelių mokyklos mokytojas, buvęs jo mokinys, veiverietis. Ten 1925 metais birželio 22 – ąją, eida­mas 86 – uosius, ir mirė. Į laidotuves gausiai susirinko ne tik jo buvę mokiniai, kurių jis buvo mokęs per 700, bet ir jo darbus gerbianti lietu­viška visuomenė. Jo pagerbti atvažiavo ir žydų, ir vokiečių atstovai.
T. F. Žilinskas palaidotas Marijampolės rajone, Šunskų kapinėse. Po mirties jis nebuvo užmirštas. Praėjus metams, liepos 8 dieną buvo šventinamas paminklas (jo autorius J. Pautienius). Kaip rašė to meto spauda, į iškilmes Šunskuose susirinko žmonių daugiau negu per di­džiuosius atlaidus. Spaudos puslapiuose mirgėjo jam skirti titulai: „Mokytojų tėvas“, „Tautos patriarchas“.
1918 metais Veiverių mokytojų seminarijos patalpose įkūrus pro­gimnaziją, jai buvo suteiktas Tomo Žilinsko vardas. 1931-aisiais prie­šais buvusią seminariją pastatytas skulptoriaus A. Aleksandravičiaus sukurtas T. F. Žilinsko paminklinis biustas. Vėliau progimnazija buvo reorganizuota į gimnaziją, kuri 1952 metais pavadinta vidurine mo­kykla.

 

 

Comments
  1. Peter | Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *