Šv. Liudviko bažnyčia
Šv. Liudviko bažnyčia
Iškirtus miškus, įdirbus žemes ir atsiradus tam tikram skaičiui gyventojų, kaip ir kiekvienoje vietoje, Veiveriuose iškilo reikalas įsteigti kapines ir pasistatyti maldos namus. Kol įsikurdavo reikiamas skaičius kaimų, pajėgiančių pasistatyti bažnyčią, arba bent ją pripildyti tam tikru skaičiumi tikinčiųjų, pirmiausiai buvo įrengta koplyčia.
Veiveriuose koplyčia buvo pastatyta XVIII a. antroje pusėje. 1818 m. jos vietoje Fredos dvaro savininkas Godlevskis pastatė medinę koplyčią, kuri buvo Zapyškio filija. Ją aptarnavo Zapyškio vikarai. Dar iki koplyčios pastatymo Veiverių ir apylinkių kaimų gyventojai buvo registruojami bažnytinėse knygose. Taip 1744 m. ir atsirado Veiverių vardas Vilniaus sinodo bažnytinių bendruomenių sąrašuose. Tada
Veiveriai
Veiverių kaimas priklausė Kauno parapijai. 1853 m. Jozefas Godlevskis pastatė mūrinę šv.Liudviko, kurią 1887 m. konsekravo Seinų sufraganas vyskupas Juozapas Oleka. Parapijos teisės Veiveriams suteiktos jau 1846 m. Nuo tada Veiveriai turėjo nuolatinius klebonus. Pirmasis buvo kun. F. Rinkevičius (1846-1854). Vėliau parapiją valdė šie klebonai: kun. J. Dielininkaitis (1854-1858), kun. Prūselaitis (1864), kun. Šipauskas (1877). Po jų čia klebonavo kun. Natkevičius, Petras Paulius Bulvičius, kun. Antanas Vebeliūnas (1927-1928), Ignas Starkus (1928-1933). Bene giliausius pėdsakus ne tik parapijos, bažnyčios, bet ir kitatikių bei netikinčių sąmonėje paliko kun. Mykolas Krupavičius (1933-1935).Jis perstatė begriūvantį bokštą, bažnyčią padidino dviem priestatais, sutvirtino lubas, perdėjo grindis, išpuošė sienas, parūpino plytas klebonijos statybai, bet, nesuspėjąs jos pastatyti, buvo iškeltas į Kalvariją. Jis buvo veiklus žmogus, buvęs valstybės kūrėjas, žemės ūkio ministras ir žemės reformos bendraautorius.(Daugiau apie Mykolą Krupavičių : http://http://www.veiveriai.lt/prelatas-mykolas-krupavicius/) M. Kuprevičiaus pradėtą darbą nuo 1935 m. sękmingai tęsė kun. Juozas Šalčius (jis ir monografijos „Veiveriai“ autorius). Klebonaujant J. Šalčiui, buvo pastatyta klebonija (pokario metais buvęs garsus „stribynas“). Dar prieš karą kun. J. Šalčių pakeitė kunigas Vincentas Dumčius. Jis čia buvo per visus pokario metų žiaurumus, matė klebonijos kieme ir tvarte išdarkytus partizanų lavonus, matė kaip grubiai draudžiamas tikėjimas. Per šitiek metų suaugęs su šita parapija ir bažnyčia, čia ir amžinam
Veiverių klebonas Kęstutis Vosylius
poilsiui atgulė jo šventoriuje. Sulaukusį labai garbingo amžiaus jį pakeitė kunigas Degutis, tačiau netrukus jis buvo iškeltas. Kun. Degutį pakeitė kun. Antanas Pangonis. Sušlubavus sveikatai, jo vieton klebonauti atvyko darbštus, galima sakyti, savo rankomis nelengvais laikais pastatęs bažnytėlę Sangrūdoje, kunigas Kazimieras Skučas. Kunigą K.Skučą keitė kunigas Robertas Bruzga.
Šiuo metu klebonauja ir atlieka bažnyčios vidaus ir išorės rekonstrukciją Kęstutis Vosylius.
Daugiau:http://vilkaviskis.lcn.lt
Warning: Use of undefined constant rand - assumed 'rand' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/popilt/domains/veiveriai.lt/public_html/wp-content/themes/great/single.php on line 43
About Author
Labai graziai aprasyti visu Veiveriuose tarnavusiu kunigu klebonu atlikti darbai, sukurti paminklai, prisiminimai. Keista, kad ne karta nepamineti aplinkiniu parapiju zmones, kuo jie prisidejo, kaip pagelbejo savo baznyciai, kokias baznytines veiklas vykdo parapijos bendruomene, ka nuveike? Deja, Lietuvoje nuo seno taip iprasta, kad visi baznycios rupesciai uzgriuve tik ant klebono peciu. Tuo tarpu klebonui reikia tureti labai daug laiko svarbiausioms pareigoms: melstis, gilintis i tikejimo tiesas, studijuoti Vatikano dokumentus, vykdyti Vyskupo nurodymus, ruostis pamokslams, lankyti parapijiecius. Ne statybos turetu rupeti kunigeliui. Visus siuos ir kitokius rupescius privalo prisiimti parapiju komitetai, ivairios organizacijos. Juk kiek daug veikliu zmoniu yra kiekvienoje parapijoje! Jie turetu buti pakviesti, jiems pasiulyta tokia veikla, kuri prie sirdies ir pagal galimybes. Siulytis musu zmones nedrista, reikia pakvietimo…
Atsiprasau klebona , gal as kisuosi ne i savo reikalus, bet kiekviena baznycia yra visu musu namai, ir man labai rupi, kad Lietuvos baznyciose klestetu ivairi vaiku, jaunimo, suaugusiuju, pagyvenusiuju, vyru, moteru veikla Dievo ir visu musu garbei.
Ar darysi ar nedarysi busi visuomet blogas. Tai tipiskas Lietuviu bruozas laidyti liezuviu. Ir labai apsurdiskai skamba kuomet pas senaji klobona (Kazimiera) buvo suluze grinys baznycio ir visi patenkinti. naujas klebonas atstato ,rekonstruoja baznycia o mes parapijonys pjaunam ji savom kalbom. Geda, kokia geda veiverieciai, netai kad didziuotumes klebonu, kad jis neislaidauja saviems reikalams ji kalm prie kryziaus lieziuvais. Ramybes jums veiverieciai.