Sūduvos miškų revizija ir kolonizacijos pradžia

Sūduvos miškų revizija ir  kolonizacijos pradžia

Vietovių išžvalgymą, miškų kirtimą ir kaimų „ant žalios šaknies“ steigimą pradėjo karalienė Bona Sforza, Žygimanto Senojo antroji žmona. Kai karalius našlavęs trejus metus vėl tuokėsi, jam buvo kone 52-eji, o jaunajai 24-eri metai. Vestuvės įvyko netrukus po to, kai karalius pamatė Bonos nuotrauką, atsiųstą jos motinos iš Italijos (Bari kunigaikštystė). Be to, buvo pažadėta dar ir 200 000 dukatų. 1518 m. balandžio 15 d. Bona jau buvo Lenkijoje, ir tuoktuvės įvyko po trijų dienų. Tačiau iš žadėtų 200 000 dukatų Bona gavo tik 60 000. Turėdamas dukart už save jaunesnę žmoną, Žygimantas Senasis norėjo sukurti jai puikią aplinką, nors ižde ir švilpavo vėjai, o karališkieji dvarai buvo užstatyti už skolas. Taigi ėmė jai užrašinėti žemes. 1531 metais davė jai generalinį įgaliojimą atsipirkti dvarus Lenkijoje, o nuo 1536 metų ir Lietuvoje. Apsukri italė, Milano kunigaikščio duktė, pagal anuos laikus išsilavinusi (studijavo senąsias kalbas, gerai mokėjo lotynų kalbą), ėmėsi veiklos. Kaip pirminį kapitalą veiklai panaudojo savo kraitį. Vienur žemes supirkinėjo, kitur – pardavinėjo. Įgavusi teises, spekuliavo dvarais. Supirkinėjo ir pardavinėjo teises į vaitystes. 1536 metais Žygimantas Senasis Bonai pavedė viso krašto muitines, į kurias ji susistatė savo dvarionis. Čekų ir vengrų karaliaus pasiuntinys 1543 m. liudijo: „Karalius nustojo turėjęs savo valią ir buvo lyg už pavadžio vedamas…“. Mažai išliko miestelių ar kaimų, nepriklausiusių Bonai. Bet Bona ir ūkį intensyvino. Iš užsienio parsisiųsdavo čia dar nežinomų augalų veislių, ypač daržovių, gerų rūšių vaismedžių, veislinių gyvulių (Bolonijos eržilų) ir kitokių naujybių. Keitė žemės dirbimo būdą, įvesdama trilaukę sėjomainos sistemą. Kai kurie tyrinėtojai šitas permainas žemės ūkyje vadina net reforma. Tos reformos pagrindines nuostatas sudarė ji pati, tačiau tai buvo ne jos originalus sumanymas. Tokius žemės dirbimo metodus Vokietijoje jau buvo taikęs Falčevskis (tas pats Falčevskis, kuris vėliau (1552-1555 m.) vadovavo įgyvendinant „Valakų reformą“ jau karaliaujant jos sūnui Žygimantui Augustui). Nusivylusi sūnumi Augustu dėl jo vedybų su Barbora Radvilaite, 1556 metais Bona paliko Lenkiją ir išvyko į Bari kunigaikštystę. Savo turtus su iždu išsivežė 24 vežimais, kinkytais po šešis arklius. Lenkijoje ji išgyveno 38-erius metus. Išvyko supratusi, kokią įtaką jos sūnui turi žmona ir kad jai nebėra perspektyvos didinti savo turtą, kuris ilgainiui ją pražudė: buvo išviliotas skolinimosi būdu iš anksto nusiteikus skolų negrąžinti… Žygimantas Augustas, matydamas, kaip ištuštėjo iždas per karus su Rusija (1507-1508 m. dėl Smolensko, 15121522 m. ir 1534-1537 m. dėl kitų žemių), žinodamas, kaip brangiai kainuoja samdyta kariuomenė, įžvelgė esamas pajamas dideliuose, brandžiuose, pilnuose žvėrių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės miškuose ir suprato, kad, norint gauti naudos iš miškų, visų pirma reikia juos išžvalgyti, visa, kas juose yra, įvertinti ir sukurti miškų valdymo sistemą. Padaryti LDK miškų reviziją karalius Žygimantas Augustas 1559 m. pavedė Mstibogo seniūnui ( vėliau LDK medžiokliui („lovčij“) Grigaliui Valavičiui, kuris visus LDK miškus (tarp jų ir Sūduvos) suskirstė girininkijomis (medėmis) ir nustatė jų ribas. Buvo išžvalgyta ir aprašyta žvėrių perėjos, žymesnės pievos, upeliai, ežerai, paminėti kai kurie hidronomai ir vietovardžiai. Vienų jau nėra, kiti išliko. Darbas parašytas 1559 metais senąja slavų kalba. Šis senovinis LDK miškų aprašymas buvo surastas XIX a., atnaujintas ir rusų Archeologinės komisijos 1867 metais atspausdintas Vilniuje. Leidinys vadinosi „Revizija pušč i perechodov zverinych“. Tai žinių šaltinis, leidžiantis gauti autentišką to meto krašto vaizdą, pajusti nesuliteratūrintą, nepagražintą tų senųjų miškų didybę, virpulį, prisilietus prie gyvos senovės per dar neišnykusius gilios praeities pėdsakus žemės veide. 1567 m. buvo išleistas Girių įstatymas. Jis patobulino ir įtvirtino valdymo organizaciją, nustatė urėdų pareigas, kontrolės tvarką ir nurodė kelius iždui didinti. Taip, beveik prieš 500 metų, atsirado LDK miškosaugos pagrindai. Gaila, kad tame unikaliame darbe nebuvo aprašyti medynai, jų branda, rūšys, dydis. Neišvardyti visi žvėrys, neapibūdinta jų gausa. Gerai, kad nors iš Simono Daukanto raštų sužinome apie čia augusių tūkstantmečių ąžuolų didybę ir pasakiškas medžių lajas didžiausiais plotais užstojančias saulę, apie tas susipynusias medžių šakas, kuriomis, anot rašytojo, buvo galima Žemaitijoje nueiti iki jūros. Bet apie buvusių ąžuolynų grožį ir didybę, apie pušų ir eglių aukštį, tiesumą ir storį galime spręsti iš plukdytų į Europą miško gaminių. Jei buvo gaminami penkių metrų ąžuoliniai balkiai (ir gausiai plukdomi), tai nesunku įsivaizduoti, kokie tie ąžuolų kamienai buvo. Jei buvo plukdomi laivų stiebai, vėlgi numanoma, kokie spygliuočiai čia augo. Be išvardytų gaminių, miško būdose gyvenę darbininkai dar pjovė ir ąžuolines lenteles statinėms („klepkas“), pušines lenteles 6 pėdų (183 cm) ilgio, 6 colių (15 cm) pločio ir 2 colių (5 cm) storio. Pjovė ir paprastas lentas. Atliekas ir prastesnę medieną degino ir rinko pelenus. Pylė juos į statines, užkaldavo, sandėliavo šiopose (pašiūrėse) ir vežė į Europą potašo (kalio karbonato-K2CO3) gamybai. Todėl ne taip toli nuo Veiverių ir Skriaudžių, ir vienas nuo kito yra net keturi Patašinės kaimai. Vienas netoli Marijampolės prie Prienų plento, kitas palei Skriaudžius, trečias prie Barzdų – Višakio Rūdos kelio, ketvirtas kiek toliau ir Patašinės miškas prie Sutkų.

Dar buvo gaminama derva ir degutas. Vėliau specialiu būdu buvo ruošiama medžio anglis geležies lydymui. Iš balų rūdos gamino vietinę geležį. Net tarpukaryje buvo aptikta geležies lydymo krosnių liekanų, o prie Kazlų Rūdos ant upelio kranto profesorius Kolupaila rado kūjį geležiai kalti, kurį kilnojo vandens jėgainė. Geležies lydymo amatas išnyko, kai 1860 metais nutiesė geležinkelį. Atvežtinė geležis buvo pigesnė, ir šį verslą nukonkuravo. Karalius ir jo aplinkos asmenys, kuriems už suteiktas iždui paskolas buvo leista naudotis arba kitokiu būdu pavesti miškai ir ežerai, gaudavo pajamų ir iš žvejybos. Iki XIX a. vidurio miškuose buvo ne tik briedžių, šernų, vilkų, bet pasitaikydavo ir meškų. Vincas Pietaris savo raštuose paliko užrašytą atsiminimą, kaip jo seneliui teko susigrumti su meška. Tai įvyko Žiūrių – Gudelių apylinkėse Šunskų valsčiuje. XIX a. pradžioje (maždaug Napoleono žygio į Rusiją laikais). Pajamos už medieną, už žvėrių kailius pradėjo mažėti jau XVII a. 1674 metais pelenų išvežta vos ketvirtadalis to, kas buvo išvežta 1670 m. ir tik pusė to, kas išvežta 1552 m. Padidėjo dervos paklausa: 1674 m. keturis kartus daugiau negu 1552 m., o 1676 m. pusseptinto karto. Po 1552 m. lokiai ir vilkai pagal jų surinktų kailių kiekį, regis, buvo beveik išnykę, taigi nesunku suvokti, kiek jų čia būta anksčiau. Iš Žygimanto Senojo 1531 metų susirašinėjimo su prūsų kunigaikščiu Albertu žinoma, jog tada buvo ir stumbrų, ir elnių. (Karalius kunigaikščiui rašo, kad svetimiesiems išnuomotuose miškuose išnaikinta daug žvėrių, tarp jų ir minėtųjų). Maždaug vienu metu formavosi daugiatautė amerikiečių ateivių nacija naujajame žemyne ir Sūduvos giriose naujųjų sūduvių (suvalkiečių) etninė grupė su savo atskira tarme ir charakterio bruožais. Į Sūduvos plotus kėlėsi norintieji užsidirbti, įsikurti laisvuose plotuose, pabėgę nuo savo ponų baudžiauninkai iš dešiniojo Nemuno kranto. Vėliau, žiauriais Rusijos invazijos laikais (1650 m.), į šiuos miškus atbėgo kažkiek žmonių, nukentėjusių nuo agresijos, vengdami mirties ar tapę benamiais. O dar vėliau pasipildė atbėgusiais slėptis nuo maro į šias atokias miškingas vietas (1700-1710 m.). Ir po maro čionai kėlėsi apsigyventi išmirusių žmonių namuose (išmariniuose ūkiuose).

Pagal: K. Orino užrašus