Sodybos

Mato Gustaičio sodyba

Sodyba šioje vietoje buvo įkurta XIX a. antroje pusėje.
Jos pirmasis šeimininkas Matas Gustaitis (1837-1922 m.)
iš Gustaičių kaimo, vesdamas Juozaitytę, Jokūbo Juozaičio
dukterį, gavusią pasogos 20 ha žemės ir 2 ha miško, ūkio
įkūrimui gavo gerą pradžią. Gautasis miškas, matyt, buvo
labai geros rūšies, nes šita sodyba čia išbuvo neperstatyta
daugiau negu 100 metų. Jos stubą prieš 40 metų išardžius
ir sienmedžius sudėjus į perstatomos Gyvių kaimo
Pilypavičiaus stubos sienas, ir dabar galima įsitikinti, kokios
tvirtos sienos iš sienmedžių, kuriems jau 150 metų.
Ši M. Gustaičio sodyba išliko nenukentėjusi per visus karus,
nors per Pirmąjį pasaulinį karą čia ėjo frontas. Po šitos
erdvios stubos šiaudine pastoge per Pirmąjį pasaulinį
karą buvo įsikūręs kažkoks štabas. Mat grįžusieji po karo
gyventojai rado prie lango sienoje išlikusį lauko telefono
įvadą. Gal todėl šita stuba ir išliko, kad bent vienas geras
pastatas galėjo praversti kariaujantiems vokiečiams ir rusams.
Gustaitynė yra viena iš penkių Paviemuonio kaimo sodybų
XIX ir XX a. pradžioje atsiradusi buvusioje Jokūbo
Juozaičio žemėje, išdalintoje gabalais ištekančioms
Gustaitytėms. Taip iš 94 ha žemės ir 7,5 ha miško turėjusio
ūkio liko tik vienas, paskutinis 18 ha sklypas, atitekęs
Ievai Juozaitytei, ištekėjusiai už Jurgio Bartininko. Ir taip
senoji Juozaitynė virto Bartininkyne.
Šitos sodybos įkūrėjas M. Gustaitis mirė išgyvenęs
85-erius metus. Gustaičiai turėjo septynis vaikus: sūnus
Juozą ir Matą ir penkias dukteris – Marijoną, Joniešką,
Oną, Kateriną ir dar vieną, gyvenusią Garliavoje, Bašinskienę
(vėliau Keturakienę). Marijona ir Jonieška ištekė237
jo netoli. Viena tapo Jankauskiene Gustaičių kaime, kita
Degutiene Zariškių kaime (prie Ąžuolų Būdos). Šitame
kaime yra gimęs partizanų vadas Raginis (Kazys Degutis),
žuvęs 1946 06 14 Balbieriškio miške. Jo žmona Degutienė
po vyro mirties jau būdama tremtyje Sibire užaugino
sūnų Vaidotą Degutį ir antrą sūnų Gediminą Sibire ištekėjusi
už Jurkšos, bet sūnui vis tiek palikusi Degučio pavardę.
Tas sūnus dabar Vilniaus universitetinės ligoninės
direktorius profesorius Gediminas Degutis, kurio žmona
Irena buvo Seimo pirmininkė.
Vyriausias Gustaičių sūnus Juozas, baigęs Seinų kunigų
seminariją, kunigavo Seinų katedroje, bet Pirmojo pasaulinio
karo sumaištyje jo pėdsakai dingo ir lig šiol nesurasti.
Matas, tarnaudamas kariuomenėje Peterburge, per savo
atostogas aplankydavo brolį kunigą Seinuose.
Matas (1876-1959 m.) apie devyniolika savo gyvenimo
metų praleido Rusijoje kariuomenėje. Jaunystėje jis
buvo gražus, malonus, turėjo gerą balsą ir mokėjo daugybę
dainų. Jaunimo suėjimuose buvo laukiamas, nes visi
iš jo norėjo tų dainų išmokti, mat jis į kiekvieną jaunimo
suėjimą atsinešdavo naują dainą. Iš Paviemuonio Matas
dingo vos ne 20-čiai metų, kylant rusų-japonų karui.
Jam teko pabuvoti daug kur. Dažnai jis kalbėdavo apie
Portartūrą ir kitas žymias karo laikų vietas, apie „japoškas“
(japonus), su kuriais turėjęs reikalų, o paskui pateko
į Peterburgą, į Jekaterinos pulką (caro apsaugos pulkas, į
kurį rinko išvaizdžius vyrus, dainininkus ir ne visai mažaraščius).
Jis buvo ne eilinis kareivėlis, nes buvo baigęs
Veiverių mokytojų seminarijos ne vien paruošiamuosius
kursus. Todėl, kaip mokęsis šioje išskirtinėje seminarijoje,
buvo pasiųstas į Karo mokyklą, tapo karininku ir taip
tapo šito elitinio imperatoriaus ir jo šeimos apsaugos pulko
kuopos vadu. Tai buvo ypatinga, išskirtinė, tarnyba.
Per kiekvienas Velykas pulkas būdavo išrikiuojamas paradui.
Į aikštę išeidavo caras ir visa jo šeima. Šventinėje ce238
remonijoje caras sveikindavosi su pulko karininkais asmeniškai
– rusų papročiu apsikabindami ir pasibučiuodami.
Dažnai M. Gustaitis pasakodavo, kaip atrodė caro šeima,
minėdavo vaikų vardus, itin reikšmingai pasakodavo apie
jo dukrą Tatjaną. O praėjus ir daugeliui metų, ypač per
Velykas jausmingai pasakodavo rodydamas iš caro rankų
gautas velykines dovanas: sidabrinį kišeninį laikrodį su sidabro
grandinėle, auksu puoštą kiaušinį. Su malonumu
dainuodavo savo jaunystės gražias lyrines rusiškas dainas.
Kai paaugo jo sūnus Kazys (mano karta) greta to laiko
skaudžių partizaninių lietuviškų dainų su dideliu malonumu
dainuodavome ir mūsų jau pamėgtas rusiškas Kazio
tėvo jaunystės dainas: apie mergelę, atėjusią prie upelio
vandenėlio, kai jaunasis kazokėlis vedė žirgą paskui ją,
arba „nizenko cvetoček ogoniok gorit, molodaja priacha
u okna sidit“, arba kai į langą pasibeldė seniūnas ir pasakė
„gotovte syna na voinu“ („ruoškite į karą sūnų“).
Margutis – caro Nikolajaus II asmeninė velykinė dovana
Matui Gustaičiui.

Tarnaudamas Peterburge M. Gustaitis iš arti matė visus
tada vykstančius didžiuosius pasikeitimus Rusijoje, pradedant
1905 metų revoliucija ir viešai sakomas Kerenskio
bei Lenino kalbas. Jo manymu, Kerenskis buvo geresnis
oratorius. Į Lietuvą M. Gustaitis grįžo kai tik atsirado galimybė
grįžti visiems, kurie buvo Rusijoje. Kuriant savąją
valdžią, Lietuvoje buvo labai reikalingi mokyti ar bent
kiek pamokyti žmonės. Ir M. Gustaitis su Motiejumi Lukoševičiumi
tapo pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos
Veiverių valsčiaus viršaičiais. Kai 1918 m. buvo renkama
pirmoji savivaldybė (tada vadinosi Pildomuoju komitetu),
ją rinko atsiųsti rinkikai (po du iš kiekvieno kaimo). O
rinkikus rinko kiekvieno kaimo viešas susirinkimas. Nuo
Paviemuonio kaimo rinkikais buvo deleguoti M. Gustaitis
ir K. Orinas. Per Veiverių valsčiuje įvykusius 1918 m.
lapkričio 15 d. Pildomojo komiteto rinkimus į šį komitetą
buvo išrinktas ir M. Gustaitis.
Ir po rinkimų kai kurie šio krašto žmonės nebuvo pasyvūs
ir pelnė žmonių pasitikėjimą. 1937 m. Veiverių
valsčiaus tarybos nariais buvo išrinkti net trys šio krašto
gyventojai: Augustas Kybartas, gyvenęs Gustaičiuose,
Kazys Jankauskas taip pat iš Gustaičių (jo motina buvo
M. Gustaičio sesuo) ir Bernardas Juozaitis, išrinktas nuo
Gyvių kaimo. Ir nukrypus į praeities laikus ima dėliotis
mintys ir kilti įtarimas, jog tas pokaryje Veiverių valsčiaus
tarybinis viršaitis iš tikrųjų ne agituodamas stoti į kolūkį
revolverio rankena apdaužė Gustaitį ir Juozaitį į galvas.
Jis tuos nejaunus žmones taip sužalojo, kad Juozaitis
šiaip taip parėjęs namo nesulaukęs vakaro numirė. Galgi
čia buvo ne agitavimas pasirašyti į kolūkį, o bolševikinis
kerštas už praeitį kuriant ne Rusijos bolševikų valdžią, o
nepriklausomą Lietuvą. K. Jankauskas tą dieną jam nepasipainiojo
po ranka, o netrukus ir visai dingo iš akių su
visa šeima – išsikėlė į Klaipėdą, namus saugoti paliko tik
senutę savo motiną, o A. Kybartas tada jau buvo nepasie240
kiamas, nes artėjant karui 1941 m. buvo repatrijavęs į Vokietiją.
Grįžkime į Gustaičių sodybą, kurioje gyveno trys
Gustaičių kartos: Matas Gustaitis (sūnus), grįžęs iš Rusijos,
vedė Ievą Gustaitytę iš Gustaičių kaimo, Antano
Gustaičio seserį. Su ja turėjo dvi dukteris: Anastasiją Šalkauskienę
(1910-1976 m.) ir Oną (1920-1991 m.).
Mirus pirmajai žmonai Ievai Gustaitienei vedė antrą
kartą – Marijoną Orinaitę (1898-1975 m.), kuri turėjo
dukterį Oną (g. 1926 m.). Ona dirbo medicinos seserimi
Kaune, Kazlų Rūdoje ir ilgiausiai Kauno geležinkelininkų
ligoninėje. Su antrąja žmona M. Gustaitis 1936 m. susilaukė
sūnaus Kazimiero. Kazimieras yra baigęs Lietuvos
Žemės ūkio akademiją, dirbo agronomu, dirvožemio specialistu
Lietuvoje ir Kuboje, darbinę veiklą baigė Kauno
žemėtvarkos institute Dirvožemio skyriaus viršininku.
Pirmosios žmonos (Ievos) duktė Anastasija ištekėjo už
Šalkausko ir gyveno Kaune, antra dukra Ona gyveno netoli
tėviškės, ištekėjusi už
Kajetono Naudžiaus, ten
pasistatė namus, užaugino
dukrą Gretą ir sūnų
Edmundą, kuris su šeima
gyvena Skriaudžiuose.
Namai Paviemuonyje
seniai tik prisiminimuose,
sunyko jie dar prieš melioraciją,
nes nebeliko kam
juose gyventi. Tačiau trobos
išsilaikė neapleistos,
neprakiurusiais stogais,
nors tie stogai buvo šiaudiniai.
Jeigu dabar stogai
dengiami pajūrio nendrėmis
yra žymiai brangesni

už skardinius, nes tapo mados objektu, tai šitie Gustaitynės
šiaudiniai stogai ir kiti į juos panašūs, uždengti iš
gerų ruginių šiaudų surištais kūlaičiais, reikia pasakyti,
buvo neprastesni, kaip dabar įprasta kalbėti. Taisyklingai
uždengtas iš gerų kūlaičių stogas susiguli, atsiranda vandenį
nepraleidžiantis paviršiaus sluoksnis, pastogėje toks stogas
palaiko šilumą ir yra netrumpaamžiškesnis už dengtus
skiedromis ar guntais. Visai diletantiškas dabar madingu
tapęs pasakymas „šiaudinių stogų Lietuva“. Įdomu, kodėl
dabar stvarstomės mūsų kraštui nebūdingų nendrinių
stogų. Gal nendrės nepūva? O šiaudiniais kūlaičiais stogų
nedengia todėl, kad toks stogas būtų brangesnis? Juk tuos
rugius reikėtų iškulti rankomis spragilais, antraip šiaudai
būtų deformuoti, nebent kultume rekečiu. O kas dabar
matė tą reketį kur kitur, išskyrus Rumšiškių muziejų. Dabartiniam
žmogui toks darbas atrodytų katorginis, o tada
žmonės tą darbą dirbo dainuodami. Dainavo ne todėl, kad
jiems linksma buvo, bet liūdesiui nuslopinti, kad užmirštų
savo kasdienio gyvenimo monotoniją ir nuovargį, kūnišką
ir dvasinį.
Šitos sodybos senumą priminė dar pokarį stovėjęs storulis
jovaras. Paskui gal iš senumo pats išvirto, o gal buvo
nupjautas, bet kamienas jo buvo ne plonesnis už metų
metus skirstymosi į viensėdijas laikų išstovėjusio gluosnio
kamieną, kuris stovėdamas ant sukasto kapčiaus ežios
viduryje žymėjo trijų kaimų (Paviemuonio, Gustaičių ir
Gyvių) laukų susikirtimo vietą ir priminė kaimų išsiskirstymo
į viensėdijas laiką.
Po Gustaitynės šiaudiniu stogu, kur visada kvepėjo švara
gerai išplautos nedažytos grindys, linais kvepėjo ant senoviško
masyvaus stalo užtiesta stora linine staltiese džiovinami
obuoliai, kur vasaromis įvairiomis progomis čia
suvažiuodavo M. Gustaičio seserys. Suvažiavusios išsiimdavo
iš po pasosčių kraiteles su lauktuvėmis ir eidamos
per kiemą uždainuodavo: „Oi žinau žinau, kur augs mano

mergelė…“ Susitikusios dainuodavo dainuodavo. Apsilankydavo
ir seni geri kaimynai, kurie ne vien prie stalo sėdėdavo,
bet kartais staiga atsirasdavo kieme ir nekviesti su
ilgabrikiais į talką, jei, kylant debesiui, lauke braškėjo išdžiūvę
javai ar šienas.
Šitoj troboj pietaudavo ir kalėdodami kunigai. Turbūt
labiausiai liko įsimintinas Veiverių klebonas Mykolas
Krupavičius, kuris nevengdavo išsakyti savo asmeninę
nuomonę, galinčią ne visiems patikti. Sakydavo jis, kad
kalėdodamas nori aplankyti žmones ir su jais ramiai pasikalbėti,
todėl jo jokie kalėdotojai galėtų ir nelydėti, nes
kunigo duona prie altoriaus. O jeigu čia nuo seno yra tokia
tvarka, tai jis jos sunaikinti negali, todėl tik pareikalavo,
kad tie kalėdotojai nuvažiuotų per du gyventojus pirmiau
jo arba lydėtų tokiu pat nuotoliu atsilikdami. Bene
daugiausia kartų čia lankėsi kunigas Vincentas Dumčius,
Veiveriuose klebonavęs po kunigo Starkaus iki vėlyvo pokario.
Apie sodybos senovę primena dar neišnykęs jurginų
krūmas ir apleisto sodo žolėje iš kažkokių laikų atgijusios
iš naujo ir suvešėjusios mėtos. Kas pirmieji jas čia
pasodino jau niekas nepasakys. Bet jos nenori išnykti. Nenori,
ir viskas. Lyg kažko vis dar lauktų ir lauktų, nors ir
likusios vienišos laukuose.
Nedaug jau belikę žmonių, kurie prisimintų tuos laikus,
kai šitoje sodyboje knibždėjo gyvybė, žaliavo kasmet
atsinaujinančios dirvos ir pievos, javai, dobilienos ir ganėsi
gyvuliai. Dabar ir nuolatiniu tekėjimu Viemuonios
upelis, pratekantis pro pat šią sodybvietę, jau pasikeitęs ir
virtęs melioracijos grioviu. Geru grioviu. Tiesiu ir prižiūrimu,
kad neapaugtų krūmais ir krantai nenuslinktų. Šitas
griovys atiteka nuo K. Simanavičiaus durpinės žemumų
pakeliui surinkęs Griniaus lauko žemumų drėgmę ir
kitų mažų, vasarą išdžiūstančių upeliukų vandenį. Įdomu
tai, kad ir Skriaudupis prasideda čia, tik Skriaudupis teka
į vakarus nuo čia, o Viemuonia – į rytus. Turbūt ne veltui

pavasariais toje vietoje iš žemės veržiasi vanduo, keldamas
į paviršių rūdis. Gal čia ir yra kažkokie požeminiai rūdingi
vandens susijungimai, juk ne veltui netoliese yra vietovės,
kurios vadinasi Kazlų Rūda, Višakio Rūda, Kartšrūdė.
Tik kol šitie laikini upeliūkščiai netampa nuolat tekančiais
upeliukais veltui ieškotume ir Viemuonios, ir Skriaudupio
pradžių pradžios. Skriaudupis jau tampa tikru upeliu
tik Kačergio lauko žemumose, iš kur visai netoli ir
Skriaudžių miškas. O tikra Viemuonia prasideda prie Mozūriškių
senojo dvaro sodo, kur susijungia su Olupiu, atitekančiu
iš Gustaičių kaimo. Už puskilometrio į pietus,
nuo Gustaičio ir Griniaus laukų ribos, yra smėlio kalva.
Apie ją jau rašiau ankstesniame skyriuje.

Pagal: K. Orino užrašus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *