Skriaudžių Dargynė

Skriaudžių Dargynė

Paplentėj, ant kalnelio prie prūskapių (taip čia vadinamos
senos evangelikų kapinės), tiesiai prieš bažnyčią kitapus
plento vis dar tebestovi sulindęs į žemę ilgas nuo
laiko pajuodavęs medinis namas. Už jį gal kiek senesnė
tik bažnyčia. Bet jame tebegyvena žmonės. Svetimi, net
nežinantys, kam tas namas kažkada priklausė. Atsikelia,
pagyvena keletą metų ir išnyksta kartu su gyvenimo įvykiais.
Taigi jau septyniasdešimt metų šiame name, vos ne
vaiduoklyje, išnykusi jį stačiusiųjų, jame gimusiųjų, augusiųjų
ir išmirusiųjų plačios ir turtingos Dargių giminės
dvasia.
Dargiams priklausė dar dvi sodybos. Viena jų, seniausia,
dukart perstatyta, esanti toliau nuo plento prie rytinės
kapinių pusės. Nuo plento jos pro medžius nematyti.
Sodyboje dar gražiai raudonuoja prieškarinių plytų mūrelis.
Kita sodyba buvo tarp anos ir senojo paplentės namo.
Dargių palikimui priklauso ir Kotrynos Dargienės arba
Račylų mūrelis, stovintis kitapus plento ant kalnelio prie
paminklo nepriklausomybės kovų savanoriams. Ir šiame
mūrelyje nuo pat Antrojo pasaulinio karo nėra šeimininkės,
nes ir ji pasitraukė į Vakarus, kaip ir jos vyras Juozas,
paskutinis Dargynės šeimininkas. Išsivaikščiojo ir vaikai.
Duktė Irena dar neseniai gyveno Vilniuje, o tris sūnus išblaškė
karas. Bet apie juos vėliau.
Čia, šitame sename name gimė ir užaugo dvi paskutinės
Dargių kartos. Ir trečioji, jauniausioji ir paskutinioji,
kažkada čia buvo nesvetima. Iš viso Skriaudžiuose gyveno
penkios Dargių kartos ( su jauniausiąja, jau ne čia gimusia,
būtų šešios).
Dargių atsiradimo Skriaudžiuose istorija yra tokia.
Po švedų karo ir maro (1710 m.) Vilkaviškio ir Šakių rajonų
ribose atsiradus laisvų žemių net ir trobesių bei netrūkstant
miškų išsikirtimui, sodyboms įsikurti, atsikėlė

daug naujų gyventojų. Vieni atėjo tiesiai iš Prūsijos, kiti –
iš Žemaitijos per Jurbarko apylinkes. Taip čia atsirado Kudirkai
(Kuderko), Staugaičiai, Orinai (dabartinė Lūginė
buvęs Horyn kaimas), Varkalai ir Dargiai. Vieni Varkalai,
turėję Prūsijoje vario kalyklą, atsikėlė prie Šunskų, kiti
į pakaunę, į Panemunės apylinkes, prie Išlaužo. Kudirkų
pradžios epicentras buvo Ambrazai, Šapalai (Arminų apylinkė),
Stugučiai, Nemirai. Vėliau Kudirkai paplito Marijampolės
link, atsirado apie Skriaudžius ir net pakaunėj.
Tarp Išlaužo ir Rokų yra Kudirkų kaimas.
Dargių pradžia – Slibinuose. Tai jau išnykęs kaimas, buvęs
prie Širvintos upės netoli Lauckaimio ir Šūklelių. Šioje
vietoje Dargių pavardė paminėta 1740 metais. O 1755
metais Kudirkos Naumiesčio bažnyčios knygose įrašyta,
kad tais metais Slibinų kaime gimė Simonas Dargis. Vėliau
įrašyti ir penki jo sūnūs: Andrius (g.1780 m.), Jurgis
Tadas (g.1785 m.), Simonas Jurgis (g. 1798 m.), Tomas
(g.1801 m.) ir Tadas (g. 1806). Iš viso Slibinuose Dargių
būta apie 150. Dargio pavardė kilusi iš prūsiško vardo.
Sembos pusiasalyje, Gailėgarbyje, paminėtame 1317 metais,
6 kilometrai nuo pietinio Kuršių marių kranto gyveno
kunigaikštis Dargis (Dargė). Dar minima, kad Semboje
šis kunigaikštis apsikrikštijo pirmasis. Nors šį užrašytą
pasakojimą dėl tam tikrų aplinkybių būtų galima vadinti
mistiniu, vis tiek Dargio vardas tada ten jau buvo. Nežinoma,
ar Dargiai į Slibinus atsikėlė tiesiai ar per Žemaitiją,
nes Žemaitijoje, ypač apie Telšius, Dargio pavardė
nereta. Ir apie Jurbarką yra net kelios vietovės, primenančios
Dargio pavardę. Nežinia, kokių priežasčių vedamas
ar vejamas, palikęs visus artimuosius Slibinuose, Simono
Dargio sūnus Jurgis Tadas, vedęs Agotą Grigaitytę iš Būdežerių
kaimo, atsikėlė į Skriaudžius ir čia pradėjo plačią,
pasiturinčią ir garsią Dargių giminę.
Tais metais (1812), kai per Skriaudžius vasarą plūdo į
Rusiją Napoleono pagrindinė ir didžiausia armijos gru139
puotė, Jurgio Tado Dargio ir Agotos Grigaitytės šeimoje
gimė pirmasis jų vaikas – duktė Marija. Žiemą bėgantiems
atgal Napoleono kareiviams sudeginus Skriaudžių bažnyčią,
daugiau nei dvidešimt metų žmonės meldėsi laikinai
sukaltoje lentinėje „šiopoje“ . Per tą laiką Marija Dargytė
užaugo ir naujos mūrinės bažnyčios atidarymo metais
(1834) ištekėjo už T. Krunglevičiaus, vietinio skriaudiškio.
Ir dabar po 170 metų Krunglevičių pavardė neišnykusi.
Antras Skriaudžių Dargių vaikas – sūnus Andrius, gimė
1814 metais ir tais pačiais metais mirė.
Trečiasis sūnus Tomas (1816-1870) apsigyveno tėvų sodyboje
ir 1838 metais vedęs dvidešimt trejų metų Jurgio
Bagdono iš Bubautiškių kaimo dukterį Magdaleną (1805-
1868), čia pradėjo trečią Dargių kartą.
Bagdonams susigiminiavus su Dargiais, kažkurie Bagdonai
atsikėlė gyventi į Skriaudžius. Čia užaugo trys Bagdonų
kartos. Vienas iš jau Skriaudžiuose gimusių Bagdonų
buvo J. Bagdonas (g. 1867 m.), pirmasis Veiverių
valsčiaus (gmino) viršaitis, pasirašinėdavęs tik lietuviškai.
Bagdonai Skriaudžiuose, Veiveriuose, Bubautiškėse gyveno
nuo 1750 metų.
Magdalena ir Tomas Dargiai turėjo septynis vaikus.
Vienas sūnus mirė tesulaukęs ketverių. Dukterys Marija
ir Kotryna ištekėjo už ūkininkų. Magdalena, gimusi 1847
metais, 1866-aisiais ištekėjo už Kiškio iš Patašinės kaimo
ir susilaukė keleto vaikų. Tai byloja, kad Skriaudžių apylinkėse
jau tada gyveno Kiškių giminė.
Trečias Tomo ir Magdalenos Dargių sūnus Andrejus
(1842-1917) 1868 metais vedęs Oną Varankaitę (1849-
1932) iš Nadrausvės kaimo buvo ganėtinai raštingas. Rašė
ir skaitė ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Raštinga buvo ir
jo žmona Ona, būsimo kunigo Vinco Dargio motina. Andrejaus
Dargio tėvai Skriaudžiuose, netoli kapinių, turėjo
dvi sodybas. Jos buvo šiek tiek toliau nuo dabartinio plento.
Apie jas jau minėjau. O štai trečioji – tas senas namas

paplentėje – turėjo būti pastatytas netrukus po 1829-1830
metų, kai buvo naikinamas senas vieškelis ir tiesiamas
naujas plentas. Tikėtina, jog namas galėjo būti pastatytas ir
dar nebaigus nutiesti plento iki Kauno. Senasis kelias per
Pilviškius – Antanavą – Skriaudžius ėjo ne visai taip, kaip
dabar išvesta tiesi jo trasa. Kadangi namas stovi lygiagrečiai
su dabartiniu plentu, vadinasi, jis buvo statomas jau
orientuojantis į esamą arba į dar tik tiesiamą plentą. Jo pietinės
pusės gonkos stovi tiesiai priešais naujai pastatytos
bažnyčios fasadą – šventoriaus laiptus, vartus ir didžiąsias
duris.Tuo laikotarpiu tai buvo neįprastas bažnytkaimio namelis,
labiau priminė dvarelio pastatą ar kleboniją.
Nors klebonijos čia niekada nebuvo, bet Andriaus Dargio
ir Onos Varankaitės didelėje keturiolikos vaikų šeimoje
antras iš eilės vaikas buvo garsus kunigas Vincas Dargis.
Būtų šioje šeimoje buvęs dar vienas kunigas – dvyliktasis
vaikas Petras, gimęs 1887 metais, bet, būdamas jau klierikas,
atostogaudamas pas tėvus, nukrito nuo šieno šalinės,
susižalojo stuburą ir mirė, gyvenęs tik šešiolika metų.
Beveik visi šios dar neišblaškytos Skriaudžių Dargių
kartos vaikai yra gimę čia, šitame mediniame paplentės
name, kuriame šventė savo vestuves, vaikų krikštynas, išvykę
ir nuolat sugrįžę svečiavęsi. Iš šito namo 1932 – ųjų
rugpjūtį amžinam poilsiui kapinių kalnelyje, kurio žemė
kažkada priklausė Dargiams, atgulė Ona Varankaitė –
Dargienė. Priešpaskutiniam šito ūkio šeimininkui, jos vyrui
Andriui, ant buvusio savo žemės kalnelio sugrįžti nebuvo
lemta. Jis mirė 1917 metais Babruiske, kur su žmona
buvo pasitraukęs prieš pat bolševikų revoliuciją. Grįžo tik
žmona, gyveno pas sūnų Juozą, dažnai pagyvendama ir
Pažaislyje pas kitą sūnų kunigą Vincą.
V. Dargis, baigęs Veiverių pradinę mokyklą ir Marijampolės
gimnaziją, 1887 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją,
ir 1892 m. ją baigė. Po metų buvo įšventintas į kunigus.
Baigdamas seminariją, buvo švietėjiško sambūrio „Vil141
tis“ pirmininkas. Tuo metu kitas būsimas garsus veikėjas,
tada dar klierikas, Antanas Milukas vadovavo jaunesniems
klierikams, kurie per neatsargumą įkliuvo, platindami lietuviškus
kalendorius. Persekiojamas žandarų, pašalintas iš
seminarijos, nebegalėdamas užsiimti tautos švietimo veikla,
A. Milukas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten
1901-1902 metais studijavo Friburge. 1906 metais A.Milukas
buvo įšventintas į kunigus.
Vincas Dargis, eidamas vikaro pareigas Gelgaudiškyje,
platino lietuvišką spaudą, be to, griežtai atsisakė laikyti
mišias lenkų kalba, todėl buvo ištremtas į lenkiškuosius rajonus.
Grįžęs vikaravo Bartininkuose ir Naumiestyje. 1899
metais V. Dargis mokėsi Romoje, Bažnytinės teisės fakultete.
Jį baigė 1901 metais, gavo licenciato laipsnį ir buvo
A. Miluko iškviestas į Ameriką užimti jo vietos. Amerikoje
V. Dargis puoselėjo ir skleidė lietuvybę, įsteigė Šv. Kazimiero
seserų kongregaciją. Nuo 1918 metų buvo „Motinėlės“
draugijos, šelpiančios moksleivius ir studentus,
narys. Klebonavo Filadelfijoje. Kuriantis nepriklausomai
Lietuvai, V. Dargis, supratęs, kad ten jis labiau reikalingas
negu Amerikoje, 1920 metais grįžo į tėvynę. Čia taipogi
įsteigė Šv.Kazimiero seserų kongregaciją, ir vyskupo
P. Karevičiaus buvo paskirtas šios organizacijos kapelionu
bei Pažaislio vienuolyno bažnyčios rektoriumi. Vienuolyne
įsikūrė ir seserys kazimierietės. Vienuolyne jis dirbo iki
gyvenimo pabaigos (mirė 1941 m. rugpjūčio 12 d.), ir per
du dešimtmečius nuveikė didelius darbus atstatant nuniokotą
architektūrinį ansamblį, žymų ir svarbų ne tik bažnytinio
meno prasme, bet ir ypatingos vertės nacionalinio
paveldo šedevrą, pradėtą kurti dar 1664 metais Lietuvos
didžiosios kunigaikštystės kanclerio Kristupo Paco.
Šiems darbams lėšas kunigas V. Dargis rinko JAV. Šis
jo svarbus ir didelis darbas buvo įvertintas visuomenės,
o popiežius Pijus X 1935 metais suteikė jam monsinjoro
titulą.

1941-aisiais okupacija V. Dargį užklupo jau sergantį.
Pirmoji represijų banga jį aplenkė, o rugpjūtį mirtis jį visiems
laikams išgelbėjo nuo tremties, ir jo akys nepamatė,
kaip karas ir nauja bolševikų invazija išniekino jo dvidešimties
metų gyvenimo prasmę, sunaikindama tai, kas Pažaislyje
buvo sukurta gražaus ir vertingo. Neliko ir gražaus
paminklo, pastatyto kunigui monsinjorui V. Dargiui bažnyčios
šventoriuje virš jo kapavietės bažnyčios rūsyje. Šią
vietą žymi tik paminklinė lenta.
Kunigo Vinco ir paskutiniojo Skriaudžių Dargynės šeimininko
Juozo brolis Jurgis (dešimtas vaikas, 1884-1977)
irgi buvo išsimokslinęs, veiklus ir tarpukario Lietuvoje žinomas
žmogus. Jis buvo baigęs gimnaziją, Vytauto Didžiojo
universitetą ir mokytojų seminariją, tikėtina, jog
Veiverių, nes 1912 metais šią seminariją baigusiųjų sąrašuose
Jurgio Dargio pavardė yra, o pagal jo amžių ir gyventą
laikotarpį, tai visai įmanoma. J. Dargis dirbo mokytoju,
advokatu, notaru, Krašto apsaugos departamente
vyr. juriskonsultu. Dirbo ir Kauno miesto biudžeto komisijos
pirmininku. Kuriantis korporacijai „Neo – Lithuania“,
buvo vienas jos steigėjų, ir dvejus metus pirmininkavo
jos valdybai.
Emilija Veronika Dargytė (O. Varankaitės duktė, Vinco
ir Juozo jauniausioji sesuo), gimusi 1892 m., buvo ištekėjusi
už Broniaus Kazlausko. Užaugino dukterį ir sūnų.
Mirus B. Kazlauskui, ištekėjo už Simono Varkalos (1890-
1967), kuris palaidotas Pažėruose. Su S. Varkala jiedu užaugino
keturis vaikus: Algirdą, Kęstutį, Gediminą ir Gražiną
(Stankevičienė). Buvo išvežti į Sibirą, bet likimas
lėmė grįžti gyviems.
Varkalų pavardė, ypač apie Veiverius, pokario metais
buvo garsi. Visi buvo kilę iš tos pačios šaknies ir gyveno
apie Pažėrus, Prienų rajone (prie Išlaužo), Panemunės
rajone. Varkalai buvo garsūs jau spaudos draudimo metais
kaip draudžiamų knygų ir laikraščių platintojai. 1917

metais vykusiame lietuvių suvažiavime dalyvavo net keli
broliai Varkalai. Ūkininkas Kazimieras Varkala Išlaužo
apylinkėje buvo tėvas garsaus partizano Algirdo Varkalos
„Geležinio vilko“ rinktinės vado (Žaliuko – Daumanto –
Uosio), žuvusio 1948 m. kovo 18 d. Čiudiškių kaime prie
Šventupės upelio.
Algirdas Varkala iki 1955 metų mokėsi Veiverių vidurinėje
mokykloje. Vieną naktį iš mokyklos karinio kabineto
dingo visi mokomieji ginklai. Po tos nakties dingo
ir mokinys A.Varkala nuo Pažėrų. Jis ir vienas jo draugas
daugiau mokykloje nepasirodė. Kalbėjo, jog jiedu pabėgo
į užsienį. Kazlų Rūdos saugumo viršininkas Gulbinas su
savo parankiniais išgraibė mokyklos šulinį, tvenkinį, bet
nieko nerado.
Paskutinis Dargynės šeimininkas Juozas Dargis gimė
1881 metais. Baigęs gimnaziją, užsienyje studijavo aukštuosius
žemės ūkio mokslus. Lietuvoje buvo žinomas agronomas,
bendradarbiavo spaudoje. Buvo vedęs Magdaleną
Staugaitytę (1882-1918) – žymaus gydytojo, visuomenės
veikėjo Jono Staugaičio iš Omentiškių kaimo (Vilkaviškio
r.) seserį. Jiedu užaugino keturis vaikus. Sūnus Vytautas,
dvidešimt trejų metų studentas, 1941 metais buvo išvežtas
į Sibirą, ir po metų Rešiotų lageryje mirė. Sūnus Viktoras
– karininkas pasitraukė į Europą, vėliau – į Kanadą. Buvo
du kartus vedęs, užaugino dvi dukras – Mariją ir Danutę.
Sūnus Leonardas gimė 1909 metais. Baigęs Kauno „Aušros“
berniukų gimnaziją ir 1930 metais Vienoje aukštuosius
prekybos mokslus, dirbo Klaipėdos „Baltijos“ transporto
bendrovės direktoriumi. 1944 metais Leonardas
emigravo į Vakarus. Ten pasireiškė kaip aktyvus lietuvių
bendruomenės veikėjas, Milvokio lietuvių bendruomenės
pirmininkas, aktyviai bendradarbiavo išeivijos spaudoje.
Turėjo šešis vaikus. Visi vaikai gyvena Amerikoje.
Leonardas Dargis mirė Amerikoje 1986 metais.
Irena Dargytė, Juozo ir Magdalenos duktė, buvo ištekė.

Pagal: K. Orino užrašus

Comments
  1. Brunonas | Atsakyti

Komentuoti: Brunonas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *