Skaudžiu keliu saulėlydžio link.

Skaudžiu keliu saulėlydžio link.

Mirdamas LDK Vytautas 1430 metais savo valstybę paliko tokią, kokia ji dar niekada nėra buvusi. Jos teritorija plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūros, bet krašto dydis buvo tik paradinė, matomoji dalis. Kita, esminė pusė, buvo jos garsas Europoje po Žalgirio mūšio, jos autoritetas pasaulio valdovų akyse, nes Europa tada ir buvo tas pasaulis, egzistuojantis aplink realiai. Ir su juo reikėjo skaitytis. Vytauto paliktoji tėvonija jau buvo ne Trakų karvedija, o viena galingiausių Europos valstybių, ir šita jos aureolė neišblėso dar 140 metų – iki Liublino unijos, nors gyvenimas nestovėjo lyg ant pjedestalo, o virė ir toliau vidaus vaidais, karais, padiktuotais jau kitų istorinių aplinkybių ir priežasčių. Po 1569 metų Lietuvos didžioji kunigaikštystė, turėdama jau tik simbolinį ir lietuviškai nekalbantį Didįjį kunigaikštį, vis dėlto dar 100 metų išsilaikė be didelių sukrėtimų. Tik ėjo silpnyn ir silpnyn, nes radosi vis mažiau tvarkos, mažiau valstybiško mąstymo ir vis daugiau bajorų egoizmo, ambicijų, nesusikalbėjimo. Nežinia kaip Lenkijoje buvo anksčiau, bet tik nuo Jogailos laikų karalius tapo simboline figūra, nes iš esmės šalį valdė ponų taryba. Ponams panorėjus, karaliaus iždas galėjo likti be pinigų, taigi ir karalius be kariuomenės, vadinasi, ir be galybės. LDK Vytautas neturėjo vyriškos giminės palikuonių. Nežinia į kokias rankas būtų patekusi visai atskira Lietuvos valstybė ir kurlink būtų pasukusi jos istorija, jei 1430 m. nebūtų sutrukdyta Vytautui karūnuotis karaliaus karūna. Vienintelė Vytauto ir Onos duktė Sofija, išleista už Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio sūnaus Vasi- 46 lijaus I, tapo Maskvos kunigaikštiene, davusia pradžią dar vienai Maskvos kunigaikščių gediminaičių šakai. Bet, einant metams, kai po vyro Vasilijaus I mirties, kunigaikštienei Sofijai ėmė patarinėti tėvas Vytautas, be to, dar ir caraičio Vasilijaus II globėjas, Maskva pradėjo tolti nuo Lietuvos. Maskva stiprėjo tautiniu ir religiniu pagrindu, o Lietuva silpo vis mažiau kalbėdama lietuviškai jau ne tik dvaruose. Daugėjo dvarininkų iš Lenkijos, nes po 1569 m. ir lenkai galėjo Lietuvoje įsigyti žemių. Tvarka darėsi bendra, stiprėjo baudžiava. Bajorams atėjo “aukso amžius“, ir aukštiems ponams atsirado galimybė pasididinti savo turtus. O su dvarų didėjimu, tarnybomis, titulais augo ir ambicijos. Žodžiai apie rūpestį valstybe ne visuomet sutapo su darbais. Atėjo laikai, kai Didžiojo kunigaikščio iždas kariuomenei samdyti ištuštėjo, o prievarta šaukiami į karą, kad ir lemiamu momentu, ir bajorai, ir baudžiauninkai galėjo ir nesusirinkti. Taip ir įvyko 1655 metais, kada virš Lietuvos pakibo didžiulė, bet ne netikėta grėsmė iš Maskvos pusės. Gausūs maskvėnų pulkai slinko Vilniaus link, užimdami Smolenską, Vitebską, Mogiliovą, Borisovą, Minską. Kai armija priartėjo prie Vilniaus, ginti miesto nebuvo kam. Etmonas Jonušas Radvila kivirčijosi su lauko etmonu Vincentu Gonsievskiu, o Lenkija negalėjo ateiti į pagalbą, nes jos žemes jau nuo 1654 m. teriojo švedai. Paskubom buvo surinkta vos 10 000 karių, bet jų teužteko ginti tiltui per Nerį, kuriuo gyventojai bėgo iš miesto. Šauktinė kariuomenė nesusirinko. 1655 m. rugpjūčio 8 d. Maskvos kariuomenė be mūšio įėjo į Vilnių. Kitą dieną mieste jau siautėjo Bogdano Chmelnickio žento J. Zolotarenkos vadovaujami kazokai. Lietuva pirmą kartą patyrė jų žiaurumą. Rusų kariuomenė buvo profesionali, bet atlyginimų kareiviams nemokėdavo. Leisdavo užimtuose miestuose prisiplėšti. Taigi kareiviai, kaip profesionalūs plėšikai, išlan- džiodavo palėpes ir rūsius viską išversdami, nešdami, kiek panešdavo, ko nepajėgdavo išnešti, sulaužydavo, žudydavo vyrus, vaikus, senius net šunis. To, kas tada vyko Vilniuje ir kitur, nebuvo matyta Lietuvoje nuo kryžiuočių laikų. Beplėšikaujant kilo gaisras. Vilnius degė septyniolika parų. Rotušėje buvo sudegintas miesto archyvas. Netrukus Maskvos turguose įvairių brangenybių, pagrobtų iš Vilniaus, buvo galima įsigyti pusvelčiui. Pats caras stebėjosi grobio įvairumu ir gausumu. Tada Vilniuje gyveno apie 50 000 gyventojų. Pagal vienus duomenis išžudyta 25 000, pagal kitus – 8000 žmonių. Didžiulė Maskvos armija neišsiteko Vilniuje ir neturėjo kuo maitintis, todėl ėjo siaubdama visą kraštą. Rugpjūčio 8 d. įsiveržė ir į Kauną. Ieškojo maisto ir pašaro. Griovė namus, vogė daiktus, Kaune ir Vilniuje nukabino bažnyčių varpus, nuplėšė nuo stogų varį, ištuštino visus sandėlius, ypač maisto. Šita plėšikaujanti, naikinanti ir žudanti lavina nusiaubė ne tik 40 – 60 km spinduliu teritoriją apie Vilnių, bet pasiekė ir Alytų, Merkinę, Simną, Gardiną. Tuo metu iš rašytinių šaltinių išnyko Prienų, Birštono bažnyčios. Buvo sudeginta Darsūniškio bažnyčia. Vilniuje iš 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nesudegintos liko tik 4 bažnyčios. Kaune buvo apgriauta gražioji turgaus (rotušės) aikštėje Jėzuitų bažnyčia. Ši kariuomenė nuėjo iki Seirijų, net iki Šešupės, bet Sūduvos miškuose gyventojų buvo dar nedaug, todėl ten jai nebuvo kas veikti. Taigi iš Vilniaus, Kauno ir kitų vietovių žmonės bėgo slėptis į Sūduvą. Iš pabėgėlių tada prie Šešupės ir atsirado Pašešupio kaimas (24 gyventojai), po 60 metų tapęs Marijampolės užuomazga. 1655 m. rugpjūčio 10 dieną, į prieš dvi dienas užimtą Vilniaus miestą, gatvėmis, išklotomis raudona gelumbe ir aksomu, išneštu iš prekybininkų sandėlių, dvylika arklių kinkyta karieta įvažiavo Maskvos kunigaikštis Aleksejus Michailovičius (Petro I tėvas). Gerai paviešėjęs, rugsėjo 13 – tą pasiskelbė didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, nes (…) Vilnius “mūsų protėvių (…) Rusijos kunigaikščių LDK sostinė “. Naujasis Lietuvos “valdovas” prisisvečiavęs rugsėjo 22 d. išvyko. Kariuomenė liko. Paliktam Vilniaus vaivada Michailui Šachovskojui naujasis Lietuvos “kunigaikštis” nurodinėjo iš Maskvos. Taip beveik šešis metus valdė rusų carų “mylimą” miestą Vilnių ir “teisėtai pasiimtą “ kraštą – Lietuvos didžiąją kunigaikštystę. Per tą laiką pavargo grįžę į Vilnių gyventojai, bet ir rusų kariuomenei nuotaika pablogėjo. Reikėjo nuolat ieškoti maisto, nes tiekimas nebuvo garantuotas. Pašlijo drausmė, atsirado dezertyrų. Mieste buvo palikta 1200 karių. Dalis išmirė, vienus iškeldavo, kitus atkeldavo. Prasidėjo ligos. 1657 m. gegužę kilo maro epidemija, kuri baigėsi tik 1658 m. birželį. Išmirė pusė Vilniaus miesto gyventojų. Taip atsitiko ir visoje Lietuvoje – gyventojų sumažėjo perpus. 1648 m. LDK gyveno 4 546 388 žmonės, o 1667 m. tik 2 346 000, kas sudarė 54 proc. Atėjo 1660-ųjų žiema. Tą paskutinę žiemą Maskvos kariai gyveno apleistoje žemutinėje pilyje (buvusiuose valdovų rūmuose). Gelbėdamiesi nuo šalčio, jie ardė ir degino viską, kas degė. 1661 m., vadovaujami Mykolo Kazimiero Paco, Lietuvos kariai pradėjo apšaudyti pilyje įsitvirtinusius rusus. Maskvėnai iš pilies šaudė į miestą. Nukentėjo daug pastatų. Kai 1661 m. pilis buvo atkovota, šalia jos stovėjusi katedra buvo apguldyta sušalusiais lavonais, apgriuvusi, išdaužytais skliautais. Atsitraukdama rusų įgula rūmus išsprogdino, nes rūsiuose buvo didelės sprogmenų atsargos. Rūmų sienos buvo labai tvirtos, statytos dar iš Vytauto Didžiojo laikų plytų, turėjusių savybę laikui einant sumūrytos kietėti. Visose patalpose sienos ėjo nuo pat viršaus iki rūsio. Todėl tokį pastatą buvo sunku sugriauti. Sprogimo metu stogas ir visos perdangos, buvusios virš rūsio, pakilo į viršų ir vėl sukrito sluoksniais kaip koks tortas.  Vėliau, griaunant rūmus, šita vieta nebuvo judinama, tik sulyginta su žeme. Tokia sulaukė ir mūsų dienų. Dabar iš archeologinių kasinėjimų ir žinome, kaip buvo padarytos perdangos, iš kokių plytų sumūrytos sienos, kuo grįstos grindys, kokia sprogimo metu buvo temperatūra ir kt.

 

pagal K.Orino užrašus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *