Shanti Devi. Aš jau gyvenau anąkart

 

 

Pratarmė.

 

Visais laikais žmonės klausdavo: ar yra pomirtinis gvvenimas?

Milijonams žmonių visame pasaulyje tiek senovėje, tiek

mūsų laikais mokymas apie reinkamaciją buvo tabai prasmingas.

Jis dviejų didžiųjų pasaulio religijų – induizmo ir

budizmo pagrindas.

Keletą šimtmečių mokymas apie reinkamacįją buvo ir

krikščioniškosios religijos dalis, tačiau VI a. Konstantinopolio

Bažnyčios Susirinkimas mokymą apie daugelį gimimų išbraukė

iš kriščioniškosios Bažnyčios doktrinos. Tiesa,

šis faktas šiandien jau težinomas tik nedaugeliui.

Krikščionių Bažnyčios apologetai priėmė tokią formuluotę,

kuria uždraudė Romos bažnyčios nariams tikėti reinkamacijos

arba kelių gimimų doktriną:

‘Visi ir kiekvienas, išpažįstą mistinį tikėjimą apie ankstesnįjį

sielos egzistavimą, taip pat karmą kaip žmogaus

elgesio priežasties bei pasekmės dėsnį, bus pasmerkti.

Reinkarnacijos mokymo esmė yra įsitikinimas, kad gyvenimas

teka nenutrūkdamas, nuolat įsikūnydamas į naujas

formas, kol žmogus pasiekia galutinį tikslą , niekad nesibaįgiančįą

vienybę su dievybe.

Shanti Devi, apie kurią pasakojama šios knygos pirmoje

dalyje (antroje dalyje bendrais bruožais aptariama karmos bei reinkamacijos

doktrina) prisimena kiekvieną savo ankstesniojo gyvenimo smulkmeną.

Gyvendama pirmą kartą, jį gimė Maturos mieste, šiaurinėįe

indijoje, ją pavadjno Lugdi Deli. Ji buvo laiminga

ir džiaugėsi gyvenimu, tačiau mirė nuo komplikacijų tuoj

po sūnaus gimimo. Tepraėjus vos vieneriems metams jį

buvo reinkamuota, šį sykį jį gimė Delyje įr buvo pavadinta

Shanti Deli.

Šiuolaikinių reinkamacįjos studijų požiūriu, Shanti Devi

reinkamacįja – daugiausia dokumentinių patvirtinimų susilaukęs

atvejis. Jis sukėlė gausybę diskusijų. Mahatma

Gandhis, mylimas Indijos vadas, nuoširdžiai domėjosi

Shanti Devi likimu. Jo valia sukurtas tyrimų komitetas,

kuris nustatė, jog visi Shanti Devi liudijimai yra teisingi.

Aš pats keletą kartų ilgokai šnekučiavausį su Shanti Devi

ir susipažinau su visomis jos gyvenimo aplinkybėmis. Be

to, aš turėjau neikainojamą progą pasikalbėti su artimiausiais

jos šeimos nariais bei kitais giminaičiais tiek iš pirmojo,

tiek iš antrojo gvenimo. Kalbėjausi ir su Tyrimų

komiteto nariais, taip pat ir su kitais žmonėmis, iš tiesų

įsigilinusiais į šią nepaprastą istoriją.

Sture Lonnerstrand (knygos autorė)

 

 

 

TU NESI MANO

TIKROJI MAMA

 

– Mama, kur tas Krišnos paveikslėlis?

Mažylė mergaitė sėdi žvelgdama pro atviras duris į

plokščią stogą, kuris atstoja kiemą.

Dar tik sklaidosi blausus ryto rūkas, o triukšmas iš

Mėnulio šviesos gatvės, Chandi Chauk, dar vos vos girdėti.

Mergaitė klausosi, kaip apačioje šūkčioja pirkliai.

Ji klausosi nepaprastai atidžiai. Nuo stogo – čia ant keliomis

eilėmis ištemptų virvių kaip vėliavos plevėsuoja

spalvoti skalbiniai – pro tas skalbinių vėliavas mergaitė

žiūri į senovinį miestą, į tikrą baltai ir žaliai dažytų namų tirštumą.

– Mama, kur tas Krišnos paveikslas?

Shanti Devi gyvena tarsi už permatomos membranos:

kuris pasaulis – ar vienoje, ar kitoje pusėje yra tikrasis,

o kuris tik jo šešėlis?

Taip ji ir sėdi, smulkutė, mažytė, susupta į šalį, kad

nesušaltų, kol pakils dienos karštis.

Kažin kur kitur yra ta kita, ta Tikroji moteris. Iš pradžių

mergaitė nežinojo, ką kada veikdavo Tikroji moteris,

bet dabar ji jau žino. Ji mato, kaip moteris sėdi

prie šulinio ir blizgina, šveičia sidabrinius indus, laukdama

sugrįžtant savo vyro. Mergaitė ir dabar kartais

mėgina aptikti kieme tą šulinį, bet niekad neranda.

Tikroji moteris grakšti ir daili. Ji dėvi sarį, kuris žėri

saulėje raudona ir aukso spalvomis. Ji trapi kaip gėlė, jos veidas liūdnas,

tačiau jis spinduliuoja laimę.

Akys didžiulės, per didelės jos veidui. Antakiai dailiai

išlenkti, burna putli, o kaktos viduryje – bindu žymė,

kuri reiškia, jog moteris ištekėjusi. Dar ši moteris

nešioja daugybę brangių papuošalų. Ant kaktos mažytė

diadema iš perlų – ji prilaiko plaukus, ausyse tilindžiuoja

auskarai, o nosies šnervėje irgi žybsi perlas. Ant kaklo

moteris užsisegusi platų antkaklį, ant rankų mūvi apyrankes

ir žiedus. Kai žingsnį žengia, papuošalai ant jos

kojų melodingai dzingsi.

– Ko tu nori, Shanti Dcvi? Motina išėjo į turgų.

Sesers balsas užgožia kitus garsus. Koks nepažįstamas

balsas. Shanti Devi akys prisipildo ašarų. Vyrcsnioji

sesuo niūriai prieina prie mergaitės.

– Ko tu verki? Niekas tavęs juk nenuskriaudė.

– Aš nevcrkiu.

Visa taip beprasmiška, visa vis viena. Šis pasaulis juk

nėra Tikrasis pasaulis, bet jis vis dėlto egzistuoja. Mergaitė

nieko neįstengia suprasti.

Taigi iš pradžių abu pasauliai jai buvo tarsi susilieję, į

vieną. O, koks tai buvo skausmas, kokia begalinė sielos

maišatis! Tačiau dabar ji jau regi viską vis aiškiau ir aiškiau.

 

Brahmino žmona iš

M u t r o s

 

– Kodėl tu nešneki, kaip priklauso, kodėl tu neatsakai,

kai žmonės tavęs paklausia?

– Bet man tikrai atrodo, kad aš turėjau tą Krišnos

paveikslėlį, – tvirtina Shanti Devi. – Man atrodo, kad aš tikrai jį turėjau.

– Tau vis atrodo ir atrodo.

Sesuo jau pavargo nuo Shanti Devi pliauškalų ir prasimanymų.

Viskas prasidėjo po jos ketvirtojo gimtadienio.

Iki tol mergaitė buvo tyli, beveik su niekuo nebendraudavo.

Visus net gąsdino toks tykumas. Jie jau nejučia

gūžčiojo pečiais – o gal serga? Ji visai nečiauškėdavo

kaip kiti maži vaikai.

Pagaliau ji prašneko, aiškiai, tačiau apie tokius keistus

dalykus, kad niekas neįstengdavo suprasti.

– Taip, mes turėjome Krišnos paveikslėlį, aš jį taip

mėgau. Aš sėdėdavau kieme ir blizgindavau sidabrinįus

indus, o kai baigdavau, eidavau į savo maldų kambarėlį

ir melsdavausi, melsdavausi. Aš taip jaudindavausi, bet

mano vyras…

– Tavo vyras?! Kokia čia dar kvaila šneka?

Shanti Devi vėl prapliumpa  ašaromis, sesuo jau ima

gailėtis, kam taip grubiai jai užrėžė. Ji prisėda prie mažylės

ir mėgina ją paguosti, paglostyti.

– Na, papasakok man viską. Tai tu turi vyrą? Tu ištekėjusi?

– Palik mane ramybėje. Ką tu šneki, kas tu esi?

– Brangioji Shanti Devi, tu puikiai žinai, kad aš esu

tavo vyresnioji sesuo. Ar tu dar nenubudai?

– Ne, aš nubudau. Tai tu supykai ant manęs, todėl aš

tavęs ncpažinau. Visi kiti juk visuomet elgiasi su manimi

draugiškai.

– Tai sakai, tu buvai ištekėjusi? Gerai, pažaiskimc,

kad mes ištckėjusios.

– Tai ne žaidimas.

– Kam tu taip šneki? Ką tu nori pasakyti?

Shanti Dcvi išsitiesia, jos mažame veidelyje pasirodo

išdidi suaugusios moters išraiška. Ji pasitraukia nuo

 

 

sesers, tarsi mestų jai iššūkį. Jos balsas skamba kaip

subrendusios moters, ji didžiuojasi savimi.

– Aš esu brahmino žmona iš Mutros. Aš negyvenu su

jumis. Čia ne mano Tikrieji namai. Tu nesi mano tikra

sesuo. Šie drabužiai, kuriuos dėviu, nėra mano Tikrieji

drabužiai. O tu man svetima, taip, svetima.

– Shanti Devi, kaip tu gali šitaip šnekėti! Tu neturi

jokių kitų namų, tu neturi jokių kitų drabužių.

– Mano namai Mutroje.

– Kas ta Mutra? Ar gali būti taip keistai vadinama

vietovė – Mutra?

– Aš esu ištekėjusi Mutroje.

– Tu per maža, kad galėtum ištekėti.

– Ne, aš nesu maža. Aš suaugusi. Aš Iaukiuosi,_

– Ko tu laukiesi?

– Aš laukiu gimstant savo kūdikio, todėl aš ir meIdžiuosi

Krišnai, o tu atėmei iš manęs jo atvaizdą,

Jos sesuo susiriečia, ji tiesiog raitosi iš juoko.

– Cha cha, niekuomet nesu girdėjusi tokių nesąmonių.

Dabar tu jau tikrai tikrai savo kvailumu pralenkei

pati save.

– Mama tikrai visa tai žino.

 

Aš noriu savo

raudonojo sario

 

 

Shanti Devi sėdi ir stebi seserį. Ji jaučiasi užgauta,

išjuokta. Tas tiesa, ji maža, ji – tik vaikas. Bet ji žino kur

kas daugiau negu vaikas, nes jos jausmai – tikros moters

jausmai, Ne, ji nekalbės apie visa tai, ji daugiau

 

 

ncištars nė žodžio. Tai beprasmiška. Kiti juk nesupras.

Ant laiptų pasigirsta Žingsniai. Prema Pyari, vaikų

motina, ką tik sugrįžo, apsikrovusi sunkiais nešuIiais. Ji

stipri ir kūninga, bet jos veidas išduoda, kokia ji jautri,

kokia pažeidžiama.

– O, kaip šiandien karšta! Pati vasara. Aš taip suplukau.

Dvi vyresnės mergaitės pribėga prie motinos ir apsikabina

rankomis jos kaklą.

– Mama, mama, Shanti Devi šiandien vėl tokia keista.

Ji prašė Krišnos paveikslėlio. Ji sako, kad čia ne jos

tikri namai, kad ji nėščia. Ji išprotėjo!

– Gerai, gerai, nusiramink, – guodžia ja Prema Pyari.

– Elkis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Kažkas, matyt, su

ja vis tiek negerai, vargšiukė. Na, bėk į mokyklą, bet

pažadėk man vieną dalyką.

– Gerai, mama.

– Nesijuok iš Shanti Devi. Juk ji tavo mažoji sesutė.

Ji tiesiog tokia yra. Būna tokių keistų vaikų. Tikiuosi,

kad tu tai supranti. Tiesiog ji kcistesnė dar ir už tuos,

kuriuos mes vadiname keistokais.

Motina eina į kambarį, kuriame sėdi Shanti Devi,

pasilenkia prie mergaitės, pabučiuoja.

– Na, kaip šiandien mamos mažoji mergaitė? Mama

kaip tik ketino padovanoti jai šį tą labai gražaus, žinoma,

jei ji bus gerutė.

– Tu nesi mano Tikroji mama, – ryžtingai pareiškia

Shanti Dcvi. – Tu visai kitokia negu mano motina.

– Na, ką ji čia man kalba. Aš nesu jos tikra mama. Tai

bent staigmena. Pamėgink atspėti, kas šiame ryšulėĮyje?

– Man tas pats, kas jame yra. Aš noriu savo Krišnos

paveikslėlio. Čia ne mano namai.

 

 

– Ar tu supranti, kad skaudini mamą, kai šitaip šneki.

Na, atriškime ryšulėlį, ir tu pamatysi, kas jame. Aš

pirkau turguje didžiausią atraižą puikaus audeklo,

ir tavo seseriai. Pasižiūrėk, štai koks nuostabus šilkas.

Dabar galėsiu įtaisyti tau pirmąjį tikrą sarį.

Ji išsklcidžia medžiagą, Shanti Devi palytėja ją ranka.

– Taip, paprastai aš dėviu sarį, bet ši medžiaga prasta.

Aš tokios nenoriu.

– Na tai dar ncgirdėta iš vaiko. Ketverių metų mergina

išreiškia savo nuomonę apie šilko atraižos kokybę.

Šitas šilkas yra iš Vanareso.

– Jie tave apgavo. Pirkliais negalima pasitikėti.

– Kas ji per vaikas! Iš kur tu, tokia maža, nutuoki

apie medžiagas?

– Aš visai ne maža. Mano vyras išmano apie medžiagas

daugiau negu aš. Jis perka ir parduoda medžiagas,

taip pat ir daugybę kitų dalykų. Jei tu atiduosi man

mano sarį, tai pati pamatysi, kad jis iš kur kas geresnės

medžiagos.

Sesuo kikena prie durų. Motina griežtai ją nužiūri

– Atiduokite man mano sarį ir mano brangenybes.

Grąžinkite man mano diademą, mano žiedus, mano

apyrankos. Jūs pasiėmėte mano kojų žiedus!

– Tavo brangenybes, ką tu kalbi? Na, teks jau, matyti

pasakyti tėvui.

 

Aš jau visa tai

dariau anksčiau

 

 

Shanti Devi žiūri motinai į veidą. Atrodytų, lyg ir pažįstami

bruožai, tačiau ne, vis tiek jie nepažįstami, vis

tiek svetimi.

Svetima ir visa kita šiame pasaulyje, kodėl Tikrasis

pasaulis turi išnykti., tarsi jis būtų egzistavęs tik jos vaizduotėje.

Ji prarado,viską, kas jai priklausė.

Shanti Devi užsidengia veidą rankomis. Jos mažas

kūnelis krūpčioja nuo raudos.

– Aš noriu namo. Prašau, leiskite mane namo.

– Bet, mažoji Shanti Devi, – švelniai ramina ją motina,

– tu esi namuose. Kur tu nori eiti?

– Aš noriu vykti į Mutrą. Aš ten gyvenu.

– Mano brangus vaike, tu tikriausiai visa tai susapnavai.

Gal ir yra toks miestas, vadinamas Mutra, bet iš

kur gali tai žinoti? Argi aš ne tavo motina? Argi čia ne

tavo namai?

– Ne, čia netikri mano namai. Tikrieji namai Mutro-

Siaip ar taip, čia tavo namai.

– Taip, – inkščia nusivylusi Shanti Devi. – Taip, turiu

manyti, kad čia irgi mano namai. Tu esi mano motina kad

ir kas ten būtų.

– Na, kokia aš laiminga tai girdėdama! Dabar gali

bėgti ant stogo ir žaisti. O paskui mama tikriausiai ateis

ir papasakos tau istoriją apie Ramą, didvyrį, kuris

nugalėjo Indijos priešus, ir apie jo mylimą merginą Si-

Galbūt ateis ir dar kas nors, – sušnabžda Shanti Devi

 

 

– Tu taip tyliai šnabždi, kad aš nieko negirdžiu.

– Gal ateis ir dar kas nors, mano Jcthas. bet aš daugiau

nieko nebesakysiu.

– O kas jis? Ką tu čia paistai?

– Aš negaliu tau paaiškinti. Tu manimi vis tiek nepatikėsi.

Juk jau mėginau.

– Taip, mažoji Shanti Dcvi, tu jau aiškinai man. Aš suprantu.

Jei aš tau pažadėsiu, kad mes kada nors tave nuvešime į Mutrą, kada nors, kai jau būsi didesnė, tai ar tu prižadėsi man, kad būsi gera ir klusni, kad ncšnekėsi visų Šitų nereikalingų dalykų, kurie taip skaudina mamą? Ar gali man tai pažadėti?

– Gerai, aš pasistengsiu. Bet ir tu man tada kai ką

pažadėk. Aš noriu, kad atiduotum tą Krišnos paveikslėlį,

aš norėčiau prie jo melstis. Aš taip noriu to pavcikslėlio,

juk aš jį turėjau anksčiau…

– Anksčiau?

– Anksčiau..- tada… paskui jau greitai įvyko tai, ką

taip sunku, paaiškinti. Ne, aš negaliu apie tai kalbėti, aš

iš tiesų net nežinau. Tai buvo anksčiau… Man buvo taip

baisu, aš prašiausi pagalbos. Tuomet viskas aptemo.

 

 

L ė l y t e, mano miela L ė l y t e

 

Mergaitė sėdi ant suolelio ant stogo. Už durų sukasi

prie darbų motina. Karšta.

Retkarčiais Premd Pyari sunerimusi Žvilgteli į mergaitę.

Bet Shanti Dcvi taikiai žaidžia su savo lėlėmis ir

popierinėmis kortelėmis, rutulėliais, kurie išmarginti

spalvotais, grakščiais, kiti groteskiškais paveiksliukais.

Shanti Devi visiškai nurimo, pritiio. Iš pažiūros ji visai

nesiskiria nuo kitų mažų vaikų. -tačiau viduje Ją kankina neapsakomas

ilgesys. Tai nepaprastai stiprus jausmas.

Ji neįstengia išreikšti jo žodžiais. Juk kažkur, pačiame

toliausiame šio pasaulio, iš kurio ji negali ištrūkti

kampelyje esama Tikrojo pasaulio, tikro gyenimo.

Lėlytė kur mano mylima lėlytė? Ateik, mano mylima

lėlyte! Štai mūsų namas, mūsų naujasis namas.

Ar tau jis patinka?

Tarp gatvės garsų išsiskiria vyriškio balsas. Ir taip jau

ne pirmą sykį. Ji tiek kartų girdėjo šį balsą, kad iš karto

atpažįsta jį tarp visų kitų balsų ir garsų.

Štai ir vėl pasigirsta tas balsas, ir Tikroji moteris, jos

raudonas saris meniškai ataustas aukso siūlais, -Šnekučiuojasi

su savo vyru. Ji ir pati nežino, ką reiškia prisiminti.

Visa tada atgyja, visa ima pulsuoti, visa tampa

skausminga iki gyvuonies. Juk iš pradžių ji net nesuvokdavo,

jog tai ji pati yra ta Tikroji moteris!

– Brangi lėlyte ! Lugdi Devi. Aš tau parodysiu namą.

Eime į vidų. Tu tokia drovi, kaip mažas vaikas. Juk tai

tavo naujieji namai.

_ Aš nežinau, kodėl tėvai davė man tokį vardą. Aš

nesu lėlė. Aš nesu vaikas. Aš esu suaugusi, aŠ tavo žmona

Lugdi Devi reiškia dieviška lėlė. Toks Tikrosios moters

vardas, tokiu vardu ją visi pažįsta. Dabar ji jau aiŠkiai

girdi ir savo vyro balsą.

Štai ji regi didžiulį dailų namą. Tai jų namai. Namas

nutviekstas skaisčios saulės šviesos. Taip, tokį namą ir

tegali turėti tas, kuris gyvena Chaubeaus gatvėje, Mutroje.

O štai ir jos mylimas miestas, jis gaudžia daugybe

Garsų  mirga gausybe formų ir spalvų, kaip didžiulis ka-

leidoskopas, jis šauna į dangų tūkstančiais smailių bokštų.

Krišnos miestas.

O ši štai gatvė skendi melsvame rūke. Nepaklysdama

tarp tų visų namų, ji eidavo čia tūkstančius kartų, ji

keliauja dabar prie Džumnos, šventosios upės, ji lanko

šventyklų tvenkinius ir maudykles.

O čia štai laikrodžio bokštas su Didžiaisiais vartais.

Ji mato bokštą iš toli. Ji pravažiuoja pro bokštą tongoje,

mažame vežimaityje, kurį traukia arkliai.

Ji iš tiesų laiminga. Ji nėščia. Ji aplankė didžiąją Dvarkadisho

šventyklą ir paaukojo gėlių, vaisių, saldumynų.

– o, parodyk sayo malonę savo nuolankiai tarnaitei

Lugdi Devi! Leisk man pagimdyti sūnų, o Dvarkadishai!

 

 

Nieko, ji atsitokės

 

Rangas Bahaduras Mathuras, Shanti Devi tėvas, ką

tik grįžo iš savo kontoros namo. Jis pavargęs po sunkios

darbo dienos. Jis turi nedidukę agentūrą ir porą

darbuotojų, o pats irgi triūsia neatsitiesdamas, kad uždirbtų

šeimynai kuklų pragyvenimą.

– Na kaip Shanti Devi? – klausia jis.

Nors Prema Pyari ir nebūtų norėjusi, kad vyras jaudintųsi

po sunkios darbo dienos, tačiau kai jau jis pats

užsiminė, ji nusprendė, jog reikia pasakyti.

– Kai ji susijaudina, jos balselis pasikeičia, – sako Prema

Pyari. – Ji šneka taip, tarsi būtų iš kokios kitos vietos

Rangas Bahaduras susimąsto.

– Mutra, – paaiškino jis, – yra Matura. Patys Maturos

gyventojai visuomet sako Mutra, kai kalba apie savo

miestą. Bet iš kur tai galėtų žinoti mūsų mergaitė? Juk

šiuose namuose nėra tokio žmogaus, kuris būtų galėjęs

papasakoti jai apie Maturą, arba Mutrą.

– Be to, ji nesutinka daugiau jokių žmonių, išskyrus

mus, – atitarė Prema Pyari. – Ji net gatvėje viena nėra

buvusi. Ji paprašė Krišnos atvaizdo. Matura yra Krišnos

gimtasis miestas.

– Bet juk mergaitė tik visai neseniai pradėjo šnekėti.

Mes jau manėme, kad ji bus kurčnebylė. O paskui, vos

prieš kelias savaites, ji taisyklingai prašneko. Ilgais sakiniais.

Bet ji kalbėjo nepažįstamu dialektu. Kas ją išmokė?

– Na, gal vaikas fantazuoja, gal jis tiesiog prisikuria

nebūtų dalykų, – supratingai svarstė Prema Pyari. – Juk

tai turi turėti kažkokį pamatą. Jos šnekoms turėtų būti

koks paaiškinimas.

– Be to, Shanti Devi tikrai negali turėti supratimo,

kaip į pasaulį ateina vaikai. Ar mes kalbėjome jai girdint

apie tokius dalykus? Iš kur ji tada ištraukė, kad ji

nėščia.

-­Gal bus geriau, jeigu mes paliksime ją ramybėje.

 

Uždraustas maistas

 

Bet dabar įeina tarnas, kuris praneša, jog vakarienė

ant stalo.

Motina paima ant rankų mažąją Shanti Devi, kuri

iki tol tebežaidė ant stogo, ateina ir jos vyresnės seserys.

Visa šeima susėda ant pagalvėlių, išdėliotų tiesiog

ant grindų, rengiasi Valgyti. Tėvas pabučiuoja Shanti Dcvi,

mergaitė nulenkia galvą su mažytėmis, kietai supintomis

kaselėmis, priglaudžia ją tėvui prie kelių.

– Ji tokia miela, ji dailiai elgiasi, – sumurma Rangas

Bahaduras. – Kodėl žmonės nuolat kartoja, kad kažkas

jai negerai? Juk, kai ji užaugs, galės būti didžia rašytoja. Juokiasi

visi, išskyrus Shanti Devi, nesuvirpa nė vienas

jos veido raumenėlis. Visa šeimyna kimba į minkštą

viščiuką. Dubenys jau kaupini ryžių, bet kai ateina

Shanti eilė, ji atstumia dubenį rankomis tarsi gintųsi.

– Ne, aš nenoriu tokio maisto, – pareiškia ji.

– Tu nenori viščiuko? – mėgina juokauti tėvas. – Juk

jis šviežias, nuostabaus skonio, tiesiog tirpsta burnoje.

Prašom suvalgyti gabalėlį viščiuko ir ryžių.

– Aš galiu valgyti ryžius, bet aš noriu satvikų maisto.

– Ką ji čia kalba? – sušunka motina susigėdusi. – Kaip

tu šitaip gali, vaike!

– Ji nori satvikų maisto, – pakartoja tėvas. – Satvikų?

Iš kur tu išmokai tą žodį?

– Mutroje visi žino tą žodį. Mes nevalgome mėsa.

Mes juk neturime teisės žudyti gyūnų, o juos valgyti dar

baisesnis nusikaltimas! Šiaip daug kur žmonės valgo

mėsą bet mes nevalgome, – paaiškino mergaitė.

– Kas tie mes?

– Mutroje mes nevalgome mėsos. O aš pati visada

patikrinu, kad mano vyrui būtų patiekta satvikų maisto

ir kad tarnai neliestų to, ką jis valgo. Kai jis sugrįžta

namo iš savo parduotuvės, esančios netoli Dvarkadisho

šventyklos, maistas jau būna paruoštas, lieka tik paduoti

į stalą. Aš pirma paragauju jo maistą, o paskui

patarnauju jam. Jam taip patinka.

Premos Pyari veidas raudonas kaip burokas. Rangas

Bahaduras sėdi ramiai ir susimąstęs. Sesuo nustėrusi,

ji įsmeigia į Shanti siaubo kupiną žvilgsnį. Negali būti

rimtesnio įžeidimo namų šeimininkui kaip tai, kas tik

ką įvyko. Atrodo, kad Shanti Devi prarado paskutinę

pagarbos tėvams kruopelytę.

– Jūs valgote savo maistą savu papratimu, mes valgome

savo taip, kaip mes esame pripratę. Mes dėvime

vienokius drabužius, jūs kitokius, savus. Aš noriu savųjų

drabužių ir brangenybių.

– Eik nuo stalo, – paliepia Prema Pyari. – Tu šiandien

eisi miegoti nevalgiusi. Aš nenoriu tavęs čia matyti.

– Ne, ne, – susijaudinęs paprieštarauja Rangas Bahaduras.

– Palik ją ramybėje. Ji nesuvokia, ką kalba, tačiau

net ir tada vis tiek tai, ką ji sako, teisinga. Tu gali

čia nebūti ir nevalgyti su mumis, jeigu nenori. Gal nori

vaisių?

– Ačiū, – padėkoja Shanti Devi. – Aš pati galiu paruošti

sau maisto.

– Mes leisime tau pačiai ruošti maistą. O dabar eik,

mano mergaite, niekas ant tavęs nepyksta.

 

 

Ji gyvena kitą gyvenimą

 

– Kojų žiedai, – murma Rangas Bahaduras. – Kur aš

anksčiau girdėjau tokį žodį? Diadema, taip, žinau; kad

diadema yra toks papuošalas, kurį nešioja ant kaktos,

bet “kojų žiedai”… argi tai hindi kalba? Ką mums daryti

su tuo vaiku? Mes juk  neglime uždrausti jai kalbėti!

– Vis galvoju, kodėl mūsų tokia prakeikta karma, ko-

dėl mes turime dukrą, kuriai galvelėje pasimaišę, – liūdnai

sako Prema Pyari. – Mes privalome išpildyti tai, ko

ji prašo ir įrengti jai mažą altorėlį su Krišnos paveikslu.

Kai aš gyvenau su tėvais, mes melsdavomės kiekvieną

dieną. Maldos padeda gyventi.

– Dieve, kas jos toje galvelėje: maldos… karma… atsidūsta

Rangas Bahaduras nekantriai. – Ji per daug

protinga ta mergaitė. Mums reikėtų paklausti gydytojo

patarimo. Nors aš abejoju, ar net ir daktaras mumis

patikėtų.

– Ji gyvena kitą gyvenimą, – sako motina.

Vėl įeina tarnas, nurenka nuo stalo.

_ Kitą gyvenimą, – pakartoja Rangas Bahaduras. Ar

tu supranti, ką tu kalbi, Prema Pyari? Tu atvirai prabilai

apie tai, apie ką prasižioti aš jau senokai norėjau,

bet bijojau. Ne, negalima leisti, kad Shanti Devi kalbetų bet ką,

visai nepagalvojusi, ją reikia nutildyti. Ji gali

užsitraukti bėdą.

_ Aš nesuprantu, – susirūpina Prcma Pyari. – Ar mes

padarėme ką blogo?

, – Iš kur žmogus gali žinoti, kas gera, kas bloga? Jei

tikrai tiesa tai, kad mergaitė prisimena savo ankstesnį

gyvenimą vadinasi, ji pasmerkta būti nelaiminga, bent

jau  taip parašyta senuosiuose raštuose. Nėra tokių žinonių,

kurie žinotų panašius dalykus. Taip, iš tiesų didesnė

nelaimė jau negalėjo mūsų ištikti. Mes būsime nubausti.

O kaip apsaugosime dukterį? Ką mes blogo padarėme

brangioji žmona? Ką mes padarėme?

 

 

KAS AŠ ESU ?

 

Toje Indijos sostinės vietoje, kur gyvena Shanti Devi,

gatvės tankiai užstatytos namais, visose jose tiršta žinonių.

Durys prieš duris, iš visų pusių laiptai.

Ten, kur gatvės visiškai susiaurėja, viešpatauja amžina

tamsa. Bet kartais į gatvelių raizginį prasiskverbia

dienos šviesa, žiūrėk, čia vienoj, čia kitoj namų tarpueilėj

įspingsta aštrus kaip ietis, tviskantis saulės spindulys

Kiek tolėliau matyti nedidelė šventykla.

Šventyklos erdvėje aidi giesmė. Duslus, ritmingas

būgneIio dundėjimas – sielą raminantis garsas.

Saulės spindulys įsisuka į platesnes gatves, jis susiranda

kelią į turgų. Čia jis panyra į saldžių, sodrių kvapų

tumulą. Vagonėlių ratų girgždcsys maišosi su prekijų

riksmais, kažkur nuošaliau girdisi automobilio klaksono

tūtavimas.

Nedidelė rnergaitė geltonu sariu ateina viena iš gatvelių.

Ji sulėtina žingsnį išgirdusi giesmę, sustingpta tarsi

suakmenėjusi gatvės pakraštyje.

Netoli gatvės stovi didžiulis, rūpestingai prižiūrėtas

namas. Priešais namą šluoja takelį tarnas.

Per duris išbėga du nedideli berniukai, dailiai aprengti

vakarietiško stiliaus švarkeliais. Jie pastebi Shanti Devi

ir puola prie jos. Mergaitė piešia kažką ant akmeninių

laiptų, brauko kreidos gabalėliu, kurį išsitraukė išsavo krepšelio.

– Kas čia? – klausia Prabhashas. – Shanti Devi, ką tu

darai?

– Ar tu nematai? Ji piešia, – sako Subhashas. – Ji piešia

šventyklą.

Prabhashas ir Subhashas yra dvyniai, jauniausi Barsaus

ir turtingo advokato Tara Chando Mathuro sūnūs.

Tara Chandas Mdthuras gyvena netoli Rango Bahaduro

Mathuro ir jo šeimynos. Tara Chandas Mathuras ir

Rangas Bahaduras Mathuras priklauso tai pačiai kastai

Tara Chandas Mdthuras yra nepaprastai visų gerbiamas,

įtakingas ir vertinamas džentelmenas, kuris buvoja

aukščiausiuose Naujojo Delio visuomenės sluoksniuose.

Senajame Dclyje nesurasi žrnogaus, kurio šeima geriau

gyventų, dailiau rengtųsi, valgytų skanesnį maistą  negu

Taros Chando Mathuro šeimyna.

Tara Chandas Mathuras gina žmones aukščiausiajame

teisme. Jis gusėja savo drąsa, jis visiems ir visuomet

sako tik tai, ką mano.

Shanti Devi turėtų būti didelė garbė žaisti su Prabhashu

ir Subhashu, tačiau ji to nesupranta.

– Tavo piešinys nepanašus į tikrą šventyklą, Shanti

Devi, – sako Prabhashas. – Tavo šventovė per didelė.

Mūsų šventykla juk atrodo visai kitaip.

Prabhashas kažką rodo ir gestikuliuoja, bet Shanti

Devi nė kiek nesijaudindama piešia toliau, vaizduodama

smulkiausią detalę po detalės. Jos šventykla išauga

didžiulė, aiškiai per didelė, su laikrodžio bokštu, smailiastogiais

apvaliais bokšteliais, su vartais, kurie vis didėja, didėja.

 

Pabėgti !

 

Ne tai ne mūsų šventykla, – sako Subhashas- – Kur

yra ši tavo šventykla?

– Tai Tikroji šventykla, – paaiškina Shanti Devi,  – Jūs

niekuomet jos nematėte, bet aš dažnai į ją einu. Jos

laiptai iš tiesų yra tokie didingi, kaip aš čia pavaizdavau

Berniukai sumišę žiūri vienas į kitą.

– Ji prasimdno visokiausius nebūtus dalykus, – protcstuoja

Prabhashas. – Tokios šventyklos nėra.

– Ne ji yra, – pareiškia Shanti Dcvi. – Aš einu į ją

kiekvieną dieną, kai esu namuose. Tai Dvarkadisho

šventykla Mutroje.

-Štai  ji ir vėl šneka apie Mutrą, – juokiasi Prabhashas.

Dvarka, Dvarka… – jis negali ištarti to sunkaus

pavadinimo.

Šaižiu balsu kažką jiems sušunka vaisių pardavėjas

girgždėdamds pro Šalį su savo išklerusiu vežimaičiu, kaupinai

priverstu kriaušių, obuolių, grūdų ir kukurūzų stiklinių

butelaičių su sirupu.

Ar yra toks miestas, kuris vadinamas Mutra? – klausia

Shanti Dcvi.

Vaisių pardavėjas nustėręs žiūri į mergaitę.

– Taip, yra. Yra toks miestas, – sugriaudėja jis storu

balsu. – Visi tai žino.

_ Ar jis toli? – vėl klausia Shanti Devi.

Vaisių pardavėjas nustebęs pasitrna smakrą.

– Gal viena diena kelio nuo čia, o gal kokios pora

dienų, žiūrint kaip jūs keliausite, važiuoti ar pėsčiomis…

– Man reikia ten nuvykti, – ryžtingai pareiškia mergaitė, – Prašom

parodyti kelią.

Vaisių pardavėjas draugiškai šypsosi mergaitei, jį

linksmina begalinis pasiryžimas, kuris spindi vaiko veide.

Jis paima obuolį ir paduoda mergaitei.

– Štai tau, turėsi užkąsti kelionėje, – sako jis. – O eiti

reikia tiesiai, vien tik tiesiai. .

Ir jis, girgždindamas vežinlaitį, patraukia savo keliu.

Shanti Devi stebi, kaip jis išnyksta tolumoje. Tuomet ir

ji pasiima savo krepšelį ir leidžiasi žingsniuoti neskubiu

žingsniu. Prabhdshas ir Subhashas eina jai iš paskos

– Eime su mumis, – kviečia jie. – Galėsime pažaisti

mūsų didžiuliame kieme. Ten tu galėsi nupiešti naują

šventyklą. Juk tu negali vykti į Mutrą viena?

– Kodėl negaliu? Galiu, – atkakliai tvirtina Shanti Devi.

– Niekas negali manęs sulaikyti. Jei tik aš galėčiau

nuvykti į Mutrą, aš tikrai žinau, kad surasčiau kelią namo

Dvynukai dar žingsniuoja paskui ją, tačiau netrukus

apsisuka ir nueina. Shanti Devi tęsia savo kelionę viena.

Taip, pardavėjas sakė tiesiai, tiesiai, bet štai gatvelės

ima vingiuoti. Ant gatvės kampo sėdi kepėjas.

– Aš noriu nukeliauti į Mutrą, – sako Shanti Devi. Kuris

kelias veda į Mutrą?

– Kam tau ten keliauti? – klausia kepėjas.

– Aš ten esu ištekėjusi. Vyras laukia manęs.

Kepėjas prapliumpa garsiu kvatojimu, bet kai pastebi,

kad Shanti Devi įsižeidė, jo veido išraiška pasikeiČia

– A, tai tu ten ištekėjusi? Laimingai ištekėjusi, aš tikiuosi?

– Taip, mano santuoka nepaprastai laiminga. Mano

vyras yra verslininkas, jis turi didžiulę parduotuvę prie

šventyklos. Jis ne kepėjas…

Pracivis stabteli prie kepėjo prekystalio, pastatyto tiesiai

gatvėje, pasiklausyti, ką Shanti Devi pasakoja kepėjui.

Keli prašalaičiai ateina iš šilko parduotuvės, esančios

priešingoje gatvės pusėje. Renkasi vis daugiau žmonių,

suguža visi, kas rinkosi prekes turbanų ir skarų parduotuvėse.

Prisigretina rikša. Žmonių jau visa minia.

Smalsesnieji klausinėja vaiką.

Shanti Devi atsako, tačiau dvejodama. Paskui žmonės

ima juoktis, bet jie juokiasi linksmai, be pykčio, taip,

kaip ir tegalima pasijuokti iš vaiko. Shanti Devi veidas

sudrėgsta nuo ašarą.

Ne, ji privalo nuo jų pabėgti.

Ji pasileidžia kiek įkabindama, kiek neša kojos, per

turgų, kur čeža šilkai, kliuksi statinės, skimbčioja grindiniu

riedantys skatikai. Ne, niekuomet daugiau ji nieko

nepasakos nei suaugusiems žmonėms, nei vaikams.

– Ar čia tik ne mažoji Shanti Devi? Kur tu keliauji?

Prieš ją stovi didinga, masyvi figūra juodu kostiumu.

Tai Tara Chandds Mathuras, advokatas. Jis toks aukštas,

kad mergaitei tenka gerokai atlošti galvą, kad galėtų

pagauti draugišką ir linksmą vyriškio žvilgsnį. Taros

Chando Mathuro draugiškumas negali būti apsimestinis

juk ji yra sėdėjusi jam ant kelių. Jie bičiuliai ir kaimynai.

 

Mergaitė sudeda abi rankas ant krūtinės, kaip reikalauja

pasisveikinimo ritualas, ir nusilenkia.

– Namash te, Tarai Chandai Mathurai.

– Namash te, mažoji Shanti Devi, – sako advokatas. Ką

tu čia veiki?

– Nieko.

– Nap gerai, gerai, žinau, kad tu manimi tiki, Shanti

Devi.

– Aš kaip tik keliauju namo, Tarai Chandai Mathurai.

 

Namo, bet tu žingsniuoji priešinga kryptimi. Geriau eime su manimi,

eidami truputį ir pasišnekučiuosime.

Prašom laikytis man už rankos. Ar tu verkei?

Ne !

Tara Chandas Mathuras glosto jos skruostą. Jos mažytis

kumštclis saugiai tūno didžiulėje vyriškio rankoje.

Ji nurimsta, pasijunta saugi. Dabar niekas nedrįs iš jos

juoktis.

 

Tas, kuris išklausė

 

– Tai tu norėjai turėti Krišnos atvaizdą? Ar tu jau jį

turi?

– Taip, ačiū, aŠ jį jau gavau , ir esu dėl to neapsakomai

laiminga. Kartais aš meldžiuosi jam, ir jis išklauso mano

maldas.

– Jis išklauso tavo maldas? Iš kur esi tokia tikra?

– Aš tuo tikiu. Mutroje, tame mieste, kur aš gyvenu,

yra nuostabi Dvarkdisho šventykla, kurion aŠ vaikštinėju

kiekvieną dieną. Aš taipat maudausi Šventojoje

upėje.

– Ne, Shanti Dcvi, tu gyveni čia, Delyje, čia ne Mutra.

– Taip, čia ne Mutra. Tai todėl aš ir trokštu sugrįžti į

namus, bet niekas man negali parodyti kelio. Ar ne…

Tara Chandas Mathuras… būtų toks malonus, gal jis parodytų

man kelią?

Advokatas giliai sujaudintas šio reginio – mažytė mergaitė, su kasytėmis kaip pelės

uodegytėmis, laiko rankose

didžiausią krepšį. O jos veidas toks rimtas, toks

rimtas. Jis žiūri į mergaitę.

– Žiūriu, tu ir daiktus susikrovei kelionei. Ką tu pasiėmei?

– Savo brangenybes įr pieštukus, savo šaliką ir kitas

smulkmenas. Namuose aš viską tyriu. Ir mano kojų žiedai

turėtų būti namuose, nes man padovanojo naujus

prieŠ pat… prieŠ pat man susergant.

– Tavo kojų žiedai? Jie kitaip vadinami Deiyje. Turi

galvoje tuos žiedus, kuriais puošiamos kojos.

– Taip, aš pasipuošdavau jais, kai šokdavau, bet paskui,

kai man pradėjo skaudėti kojas, aš daugiau nebešokdavau.

Mano vyrui patikdavo žiūrėti, kaip aš šokdavau.

Kai mes susituokėme, aš jam dažnai šokdavau.

– Savo vyrui? Ar tu ištekėjusi?

– Taip, aš ištekėjusi Mutroje.

Advokatas suakmenėja ir paslapčiomis stebi Shanti

Devi švelnų, tačiau ryžtingą veidą.

Visa tai visiškai neįtikėtina. Tas vaikas atsakinėja į

klausimus taip, jog ima tikėti, kad aptikai tiesos kelią.

Kas ištikrujų dedasi jos mažytėje galvelėje, – svarsto

advokatas.

– Ar Tara Chandas Mdthurds tiki maanimi? Tara Chandas

Mathuras tiki nusikaltėliais, kuriais niekas daugiau

nebetiki. Aš juk čia gyvenu tik laikinai. Čia aš tik svečiuojuosi.

Mano vardas ne Shanti Devi, mano vardas

yra Lugdi Devi.

– O koks tavo vyro vardas?

Mergaitė užsidengia veidą sariu.

– Aš negaliu jums sakyti. Mano vyrui nepatiktu, jei

jis sužinotų, kad aš šnekučiuojuosi apie jį su nepažįstamais

žmonėmis.

– Tavo vyrui nepatiktų… Tu iš tiesų nuostabi, mažoji

Shanti Devi.

– Ar Tara Chandas Mathuras tiki manimi? Mano vyras

yra didžiai gerbiamas pirklys. Jis nepaprastai turtingas.

Jis turi keletą namų, jis myli mane.

– Jei tu man pasakytum, koks tavo vyro vardas, galbūt

aš ir patikėčiau šia tavo istorija. Juk tu ir aš nesame

nepažįstami, Shanti Devi . Tu taip pat turėtum pasakyti

man savo namų Mutroje adresą.

– Bet aš pirma privalau paklausti savo vyro. Aš negaliu

pasakyti jums adreso, juk aš nesu tikra, kad jis man

tą leistų.

– Kaipgi tu galėtum paklausti? Juk tau pirmiausia reikia

nuvykti į Mutrą. Ar tu žinai adresą?

– Taip.

Jie tylėdami artėja prie Rango Bahaduro namų, Tara

Chandas Mathuras gyvena kiek toliau. Mergaitė vis dar

tiriamai žiūri į advokatą, tarsi laukdama atsakymo.

– Dabar tu privalai eiti pas savo brangiausius ir artimiausius,

– sako Tara Chandas Mathuras. – Gal mes ir

galėsime pasirūpinti tuo, kad tu nuvyktum į Mutrą ir

pasimatytum su savo vyru, Tačiau ar tik tau netrukus

nereikės į mokyklą? Kiek tau metų?

– Man šešeri. Kitais metais aŠ pradėsiu lankyti mokyklą.

– Taip, tavo vyrui iš tiesų patiks, jeigu tu sugrįžusi

namo, mokėsi skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Juk jis vis

dėlto, kaip sakei, verslininkas. Dabar eik vidun. Galbūt

mes ir galėtumėm tau padėti.

Tara Chandas Mathuras taip pat įeina į vidų, bet tarpduryje

atsisuka. Shanti Dcvi veidas šviečia iš džiaugsmo.

Vyriškis kone susigėsta.

Grįžęs namo, jis tučtuojau ima gailėtis to, ką pažadėjęs. Juk padarė tai tik dėl to,

kad toji mažylė liautųsi

atkakliai įkyrauti. Kai ji paaugs, pati viską pamirŠ, – ramino

jis save.

Deja, jis negali nusikratyti įkyrių minčių apie mergaitę.

Jis negali susikaupti, o juk privalo skaityti svarbų

pranešimą iš teismo dėl tos itin svarbios bylos. Iš kiekvieno

puslapio į jį žvelgia Shanti Devi veidas. Kaip jis

gali vaikui padėti?

Tarpduryje pasirodo Moda Mathi, jo žmona. Pietų metas .

– Tu griebeisi darbo vos per duris įžengęs, – nusistebėjo

– Atrodai susijaudinęs. Ar tau patikėjo ginti teisme

nacionalistų lyderį?

– Taip, savaime suprantama, – atsakė Tara Chandas

Mathuras. – Bet dėl to aš nė kiek nesijaudinu. Mane

dabar neramina tik viena – ar gali advokatas imtis ginti

mergaitę, kuri įsitikinusi, jog ji – reinkarnuota.

Draugų patyčios

 

Ramjaso mokykla garsėja puikia reputacija, nes joje

besimokantys vaikai; pabaigę pradinę mokyklą, turi galimybę

išmokti anglų kalbos. Shanti Devi tėvai stengiasi

suteikti jai geriausią įmanomą iŠsilavinimą.

Net ir šiais laikais, net ir mūsų dienomis, indės moters

vieta namuose, o Shanti Devi tokia talentinga, ji

tikrai bus kam nors puiki pora.

O šiandien šilta rugsėjo diena, saulė dar aukštai danguje.

Šiandien vaikams pamokos baigėsi anksčiau negu

paprastai .

– Žiūrėkite, Shanti Devi! Štai eina Shanti Devi! Ponia

Shanti Devil

Mergaitė net galvos į juos nepasuka, ji Žengia tiesiai

į gatvę.

– Ponia Shanti-DeVi! Palauk, palauk, mes norimo pasikaIbėti

su ištekėjusia ponia! Ar galima?

Tie balsai – jos klasės draugių, mergaičių, kurias ji

puikiai pažįsta. Ne, jos-negali būti tokios niekingos, įtikinėja

save Shanti Dcvi.

Kažkur netoli tokiu metu jau turėtų būti ir jos tėvas,

jis paprastai atvažiuoja su rikša, bet dabar jo niekur nematyti,

gal kiek pasivėlavo. Tėvas toks geras, jis kasdien

atvyksta su rikša pasiimti jos iš mokyklos. Gal jis

bijo, kad jai ko nors neatsitiktų.

– Ar žinote, jai tikrai negerai galvoje. Tik paklausykite,

ji tikina, kad ji ištekėjusi. Ateikite, mergaitės, juk

taip įdomu pasišnekučiuoti su Shanti Dcvi.

Balsai už Shanti Devi nugaros vis garsėja. Ko tas tėvas

delsia, kodėl neatvažiuoja jos pasiimti?

– Mes tik norėjome pasiteirauti, kaip jaučiasi ponia

Devi.

Tai jau berniuko balsas, dabar Shanti Devi iš tiesų

sunerimusi. Kažkieno ranka pastveria jos kuprinę. Ji

tempia ją į save, bet nesmarkiai, kad neperplėštų. Trys

mergaitės ir du berniukai susispietę aplink ją.

– Ar tai ne tavo vyras kasdien ateina tavęs pasiimti

po pamokų, Shanti Devi? Šiaip ar taip, tu juk esi ištekėjusi,

ar ne?

– Gėda tau, Shanti Devi, gera šeimininkė neturėtų

versti savo vyro laukti, – rėkia jau kitas jos bcndraklasis

Ji- tvardosi, kad nepravirktų. Ne, tokios pergalės jie

nesulauks.

– Kodėl jūs šitaip su manimi? – klausia ji ramiai vaikų.

– Aš juk nieko blogo jums nė vienam nepadariau.

– Gal papasakotum mums, kaip iai atrodo būti ištekėjusiai?

Ar tu daug turi vaikų?

– Prašau, būkite supratingi, manęs dar laukia ilgas

kelias namo, Leiskite mane , – maldauja Shanti Devi. Leiskite

man eiti… Atsargiai, perplėši kuprinę.

– Ne, mes neleisimc jai eiti namo, – taria berniukas,

rišintis kaklaraistį. – Mes ją laikysime tol, kol ji mums

viską papasakos. Ar girdi tu, Shanti Devi?

– Taip, aš esu ištekėjusi, – sako Shanti Devi, grumdamasi

su savimi, kad neprapliuptų verkti. – Tai tiesa, jūs

nesuprantate. Aš esu kita moteris.

Mergaitės isteriškai kikena. Berniukas su kaklaraiŠčiu

nutilo jas įsakmiu rankos mostu.

– Ji yra visai kita. Ar visa tai girdėjote? Štai kas įdomiausia,

štai kas svarbidusia! Tai kas tu esi?

– Aš negaliu jums šito pasakyti.

– Jei tu nepasakysi mums, koks tavo vardas ir kur tu

gyveni, mes laikysimc tave čia tol, kol sutems.

– Pešk ją už plaukų, – suspiegia kažkuri iš mergaičių.

– Nuversk ją į žolę. Prisipažink! Tu juk meluoji!

– Ne, aš nemeluoju! Palikite mane ramybėje!

Trapus Shanti Dcvi pasaulis sudaužytas. Ji pasielgė

lengvabūdiškai, ji porą kartų papasakojo mergaitėms

savo istoriją, kai jos buvo anksčiau susitikusios, o tos

nieko neužmiršo. Dabar jos nori pasipuikuoti prieš vyresnius

berniukus.

Tuo metu prie vaikų prieina vyriškis, dėvintis nacionalinį

kostiumą. Vaikai pasitraukia į šalį. Tai Shanti Devi

klasės auklėtojas Bishanas Chandas.

– Ką jūs čia vcikiate? Kaip jūs galite taip niekingai

elgtis su maža mergaite? Jūs, berniukai, juk vyresni, turėtumėt suprasti, kad taip nedera!

– Tai ne berniukų kaltė, – įsiteikiamai prabyla viena iš

mergaičių. – Tai ji meluoja, sere. Ji aiškina, kad ji ištekėjusi,

kad ji nepaprastai turtinga; kad jos vyras yra brahminas.

Mes tik norėjome pamokyti ją sakyti tiesą.

Berniukas su kaklaraįščiu žemai nusilenkia.

– Tai ji pradėjo. Ji puikavosi prieš mus dėl to, kad jos

toks įstabus vyras.

– Kokius niekus jūs -čia šnekate! – sušunka mokytojas.

– Eikite visi namo. O tu, Shanti Devi, ką tu prasimanei?

Mokytojo balsas jau nekantrus, bet vis tiek suskamba

šilta gaidelė. Shanti Devi rauda taip, kad nebegali

pratarti nė žodžio.

– Aš ne. aš ne…

– Nusiramink, nusiramink, brangute. Kas nutiko?

– Jie reikalavo, kad aš prisipažinčiau, jog meluoju,

bet aš tikrai esu ištekėjusi už prekeivio, kuris gyvena

Mutroje. Mutroje yra mano Tikrieji namai.

Mokytojas nustėręs įsmeigia akis į mergaitę. Negali

skriausti tokios trapios būtybės, bet kur ribos?

– Visų brangiausias dalykas yra tiesa, – pareiškia jis. Ar

tu esi girdėjusi Sat-Chit-Anandą, tiesą, dvasią ir laimę?

Tačiau be tiesos nėra dvasios. Be dvasios negalime

būti laimingi. Tiesa – gyvenimo šaltinis, jo ištakos. Pagalvok

apie tai, kol keliausi namo, ir kad aš negirdėčiau

daugiau tokių Šnekų. Vaikai turi žaisti, bet čia nevaikiškas

žaidimas.

– Aš esu suaugusi moteris, – sušunka Shanti Devi, pagauta

priešiškumo.

– Gerai, tuomet mums teks rimčiau įsigilinti į šią istoriją.

Man reikia pasikalbėti su tavo tėvu. Ne, palūkėk…

Aš neketinau tavęs gąsdinti. Nepabėk…

Ji jau nebesidairo nė tėvo. Ji tik bėga, bėga. Ją atsiveje mokytojo balsas. Ji girdi mergaičių kikenimą.

žmonės vėpso į bėgančią nustebę, bet ji temato Juos

tarsi Šešėlius praŠvytruojančius pro šalį. Ji privalo pabėgti

privalo iŠ čia pabėgti. Ji trokšta pabėgti nuo visų

tų,  kurie neįstengia jos suprasti.

 

 

LUGDI DEVI

BUVO MANO ŽMONA

 

– Lugdi Devi, nebijok, netrukus tu vėl pasveiksi. Juk

tavimi rūpinasi geriausi daktarai ligoninėje, jie daro viską,

ką įstengia. Mano brangioji Lėle… Netrukus tu vėl

sugrįši į savo pasakiškus namus. Mažoji Lėle, juk tu palieki

mane tik labai trumpam. Lugdi Devi…

Ji girdi pažįstamus balsus, jie sklinda kažkur iš vidaus.

Ji jaučiasi taip, tarsi ją badytų aštriu peiliu. Skausmas

beveik nepakeliamas.

– Aš norėčiau, kad mano sūnų pavadintų Naunita

nušvitusysis, tas, kuris įgijęs išminties.

Priešais ją iškyla gerai pažįstama šventykla. Tikriausiai

tai Tikroji šventykla. Jeigu ji pasiektų šventyklą, ji

žino, būtų išgelbėta. Tuomet niekas negalėtų teikti jai

tokio skausmo, tačiau ji neturi jėgų pasiekti šventyklos,

ji tokia nusilpusi.

– Krišna, – šnibžda ji, – prašau, pagelbėk man.

Jai ima rodytis, kad viršun kylantis fasadas virpa, kad

jis keistos geltonos ir oranžinės spalvos. O štai ir tos

masyvios bronzinės durys. O Dvarkadishai!

Ne, čia kas kita. Tai ne tos durys, kurias ji pažįsta. Tai

ne ta Šventykla. Beprasmiška ieškoti to, ko nėra.

– Kas tu esi, vaike, ir kodėl tu guli čia ant šventyklos

laiptų verkdama?

Balsas nepažįstamas, tačiau jis toks švelnus, kokio ji

dar gyvenime nėra girdėjusi. Ranka glosto jos galvą vos

prisiIicsdama. Mergūtę užlieja švelnumo ir šilumos banga.

Ji pakelia akis į besišypsantį moters veidą.

– Kas tu esi? – klausiamoteris.

– Aš nežinau, – šnabžda Shanti Devi.

 

Maitri Deviji,

Šventoji motina

 

 

Nepažįstama moteris stovi pasilenkusi prie mcrgaitės.

Jos drabužis visas nuo gavos iki kojų oranžinis. Moteris

atsisėda šalia Shanti Devi ant laiptelių ir prisitraukia

mergaitę arčiau savęs. Shanti Devi nurimsta, ji

jaučia, kaip kūnu sruvena palaima.

– Aš turiu jums papasakoti, – sako mergaitė. – Mano

vardas yra Shanti Devi, bet tuo pačiu aš žinau, kad esu

kita moteris, kuri vardu Lugdi Devi. Aš esu vaikas, bet

tuo pat metu aš esu ir tikra moteris, aš esu suaugusi. Aš

gimiau čia, Delyje, tačiau tuo pat metu aš gimiau ir mieste,

kuris vadinamas Mutra. Aš žinau savo vyro vardą,

aš žinau adresą tos vietos, kurioje aš anksčiau gyvenau.

Kiek anksčiau man visa atrodė susimaišę, aš net nesuvokdavau,

kad anoji moteris esu aš pati. Paskui viskas

tartum išryškėjo, aš prisimenu vis daugiau ir daugiau.

-Aš suprantu, – pasakė moteris. – Tai labai sunku, Ar

tu dėl to kenti?

– Ne, aš net nežinau. Ne, aš… nesergu.

– Tau nereikėtų stengtis užgniaužti ar slopinti savo

prisiminimų, bet ir nederėtų jėga versti save prisiminti.

Leisk, tegul tavo prisiminimai plaukia laisvai. Jie negali

padaryti tau žalos. Ir nesikrimsk dėl to.

– Kartais aš sielvartauju ir kremtuosi, nes aš kitokia

nei kiti žmonės. Ar jūs manimi tikite?

– Taip, tikiu, – sako moteris šypsodamasi. – Ne, prašau,

tik neraudok, Shanti Devi. Užuot verkusi, tu dabar

pasijusk laiminga – juk sutikai tą, kuri tavimi patikėjo.

– Ne, aš verkiu iš laimės. Kas tokia jūs esate?

– Žmonės vadina mane motina, – sako moteris. – Tai

nėra mano tikras vardas, bet jei kas kreipiasi į mane

kaip į motiną, aš išklausau. Juk pati supranti, kai žmones

prislegia nelaimė, jie tampa bejėgiai kaip maži vaikai

– Taip, – sako Shanti Dcvi. – Aš žinau. Gal jūs galėtumėto

man pasakyti, kaip nukeliauti į Mutrą, motina?

– Reikia eiti tiesiai, traukti Ddryganj keliu tiesiai, jei

eitum atsisukęs nugara į Raudonąjį Fortą. Mutrą nesunku

surasti, bet kelias dulkėtas ir ilgas, toks silpnas

kūnelis kaip tavo tokio kelio tikrai neįveiks. Tau teks

palaukti, kol tavo kūnas sustiprės. Kiek tau metų? Aštuoneri,

devyneri?

– Greitai man bus devynrri. Mano tėvai, mano dabartiniai

tėvai, gyvena Chirakhana vietovėje, netoli

Chandi Chauko. Mano tėvo vardas Rangas Bahaduras

Mathuras .

– Aš suprantu, – sako motina. – Ar ten ne tavo tėvas

tavęs ieško?

Shanti Dcvi išvysta pažįstamą figūrą. Ji pamojuoja

tėvui, ir jis tučtuojau ją pamato. Jis atskuba laiptais,

atsistoja kiek nuošaliau ir pagarbiai nusilenkia.

– Šventoji motina, prašom atleisti šiam paikam vaikui,

kuris sudrumstė jūsų ramybę savo vaikiškais čiauškėjimais.

Atleiskite man, aš esu nelaimingas šio vaiko

tėvas. Prašom leisti palytėti jūsų pėdas. Palaiminkite šį

paklydusį vaiką ir šį vyriškį, kuris negaili prakaito rūpindamasis savo artimaisiais.

– Dievas palaimins tave, Rangai Bahadurai, – atsakė

moteris. – Nebijok ir dėl nieko nesijaudink. Šis vaikas

be kaltės. Jos skola nedidelė.

Suprantu, kad ji viską jums papasakojo. Ji niekaip

neišmoksta laikyti liežuvio už dantų. Ar jai nederėtų

pasilaikyti visų tų istorijų sau? Juk ar Vedose nėra parašyta,

kad tas, kas prisimena savo ankstesnį gyvenimą,

privalo mirti?

– Tas, kuris atleidžia visiems, atleidžia ir jai. Nesikankinkime

ilgiau mąstydami apie Įstatymą, eikite verčiau

namo, Rangai Bahadurai.

Moteris oranžiniais drabužiais palytėja Rango Bahaduro

galvą ranka, paskui paliečia Shanti Devi galvelę.

Tada ji nueina. Shanti Devi žvelgia į ją ilgesingai,

susimąsčiusi.

– Kas ji tokia?

-Tai Šventoji motina Maitri Deviji, – atsako Rangas

Bahaduras. – Ji nepaprastai gera ir dieviškai išmintinga.

O dabar eikime.

– Aš norėčiau dar čia pasilikti. Netrukus turi pasirodyti

procesija. Aš prisimenu trimitus, dūdas ir styginius

instrumentus. Čia viskas bus taip pat, kaip vykdavo Mutroje.

Ne, ne, nedrausk man pasižiūrėti procesijos.

 

 

Tu mane įtikinai

 

Šventyklos sienos rausvuoja, nutviekstos besileidžiančios

saulės. Karštis atslūgsta.

Uždega žibintus. Mažų lauželių, smilkytuvų liepsnelės kyla ir draikosi skengatvių prieblandoje. Varpelių

žvangėjimas, sitaros vaitojimas, sarodo stygų duslus dūzgesys

maišosi suplazdančiais šešėlįais. Drambliai ant

nugarų atplukdo mažytcs gėlėmis apipintas švcntyklėles.

Drambliai papuošti siuvinėtais balnais, o jiems ant

snukių – iš aukso gijų nupinti apynasriai.

– Navaratra, – sako Rangas Bahdduras. – Durgos šventė,

kuri trunka devynias dienas ir devynias naktis.

– Tėve, mano vestuvės Mutroje kaip tik įvyko Navaratros

šventės metu. Tada buvo taip nuostabiai gražu

kaip dabar, o gal net ir gražiau. Mano vyras jojo kartu

su kitais procesijoje ant balto arklio, jis pasiėmė ir mane

iš Chaturbhuj’aus namų.

– Chaturbhuj’aus? Tu niekuomet anksčiau neminėdavai

Šito vardo.

– Chaturbhj’us buvo mano tėvas Mutroje. Mano motinos

vardas buvo Jagti. Mano vyras pasiėmė mane ir

leido man joti kartu su juo procesijoje. Mes buvome

tokie jauni ir mylėjomc vienas kitą. Aš vilkėjau baltą

sarį, savo vestuvių sarį. Jis buvo visas nusagstytas perlais,

baltas baltutėlis. Mano vyras vilkėjo ilgą siuvinėtą

šervanį ir geltoną turbaną. Mano papuošalai kainavo

krūvas pinigų.

– Kuo vardu tavo vyras?

– Tu žinai, kad man jis neleidžia niekam to sakyti. Aš

pirma privalau paklausti, ar jis leis.

– O gal gali apsakyti, kaip jis atrodė?

– Kodėl aš turėčiau pasakoti, kaip jis atrodo? Juk aš

jį pažinčiau ir tarp tūkstančio vyrų. Jis su ūsais.

– Yra tiesiog minios vyrų su ūsais. Gal gali dar ką

nors pasakyti ?

– Ant skruosto nuo gimimo jis turi apgamą, kurio drovisi

Rangas Bahaduras susimąstęs stebi mergaitę. Kiek

kartų paslapčia jis yra šitaip į ją žiūrėjęs, mėgindamas

išsiaiškinti, apie ką ji galvoja, kas ji iš tikrųjų yra.

– O jei aš galėčiau suprasti, iš kur visa tai, ką tu sakaisi

mačiusi aname gyvenime. Kartais aš beveik tikiu…

– Kuo tu tiki, tėve?

– Tu mane įtikinai, Shanti Devi. Aš pats nenoriu to

pripažinti, bet aš privalau išlikti garbingas. Viso to, kas

slypi tavyje, neįmanoma šiaip sau paprastai paaiškinti.

Taip, aš pripažįstu tai, Shanti Devi.

– Tėvo, o kokia aš laiminga!

– Tu nesi vaikas, nors tu turi vaiko kūną, Shanti Devi.

Dabar aš kalbuosi su tavimi taip, kaip kalbama su suaugusiais.

Jei tiesai lemta išaiškėti, niekas neįstengs to

sutrukdyti.

Vizitas

 

Jau devintoji Navaratros švenčių naktis. Visos procesijos

jau pralingavo, visi atvaizdai sudeginti. Dabar,

kai ilgai laukta šventė pasibaigė, gatvės ir skersgatviai

Chirakhanoje atrodo dar tuštesni. Jei kas ateina, žingsniai

girdisi iš toli. Po kojomis guržda išdžiūvę lapai.

– Jie turbūt nesibels į duris. Ne, jie beldžiasi, aš jau

girdžiu ir žingsnius.

Beldįmas į duris liaujasi. Du džentelmenai pakviečiami

užeiti į Rango Bahaduro namus.

– Namash te, Rangai Bahadurai Mathurai. Mes esame

iš Ramja mokyklos, kur mokosi Shanti Devi, jūsų

dukra. Aš esu mokyklos direktorius Lala Chandas, o

šis ponas yra Shanti klasės auklėtojas.

– Kuo galiu pasitarnauti jums, džentelmenai?

– Mes atvykome su geriausiais ketinimais, Rangai Bahadurai.

Mes norėtumėm pasikalbėti apie jūsų dukrą

Shanti Devi.

Mokyklos direktorius, stambus, draugiškas vyriškis,

iš po Gandhi’o stiliaus kepurės jam šviečia plaukų nimbas.

– Shanti Devi kelia mums nemaža nerimo, – prisipažįsta

Rangas Bahaduras. Jums juk ne paslaptis, kokia

ji yra.

– Ji – nepriekaištingo elgesio, sąžininga mergaitė,

pareiškia mokyklos direktorius. – Ji viena iš geriausių

klasėje.

Klasės auklėtojas pritariamai linksi galva.

– Taip, ji visuomet stropiai paruošia namų darbus, sako

jis. – Aš tikrai negaliu ja skųstis, Rangai Bahadurai

– Aš ne tą turiu galvoje, – atitaria mergaitės tėvas. Aš

kalbu apie tas keistas jos mintis, tuos keistus jos samprotavimus.

Mes neįstengiame jos nuraminti. Ji kalba

apie tokius dalykus, kokių vaikas neturėtų žinoti.

– Aš visai netyčia ją išgąsdinau anądien – pasakė kIasės

auklėtojas. – Žinote, aš daug galvojau apie jos elgesį.

Ji nepaprastai įdomi mergaitė.

– Ji šneka ir apie šį, ir apie tą. Vienądien ji kalba

viena, kitądien kita.

– Mes apsvarstėme Shanti Devi elgesį – jos teiginiai

atrodo visiškai logiški. Aš esu išsamiai išstudijavęs reinkarnacijos

teoriją. Aš būčiau dėkingas, jeigu jūs leistumėte

man užduoti jai keletą klausimų, – sako mokyklos

direktorius.

Rangas Bahaduras atveria duris į vidinį kambarį.

Shanti Devi tiesi sėdi ant lovos ir žvelgia į jį didelėmis

tamsiomis akimis. Jis duoda jai ženklą apsisiausti šaliu.

Klasės auklėtojas padrąsinamai linkteli mergaitei.

– Mes atvykome pasišnekėti su tavimi apie aną tavo

gyvenimą.

Shanti Devi parausta. Ji sutrikusi, tačiau tuo pačiu ir

laiminga. Jos širdis smarkiai daužosi.

– Apie mano aną gyvenimą? – lemena ji.

– Taip, argi ne tiesa, kad tu, atrodo, jau kartą gyvenai

prieš ateidama gyventi čia? Tu gyvenai kitame mieste.

Tu ten užaugai, tu turėjai ten namus. Tu trokšti, kad

anas gyvenimas tęstųsi, tačiau jis jau pasibaigęs, todėl

tu privalai pasistengti suvokti, kas įvyko. Kaip tu visa

tai suvoki? Ar tu regi vaizdus, įvykius iš ano, buvusio

gyvenimo?

-Aš matau įvykius, vaizdus, aš girdžiu balsus, – sako

Shanti Devi susijaudinusi. – Kai aš noriu juos pamatyti,

jie išryškėja, tampa aiškesni. Tuomet jaučiuosi taip, tarsi

vėl ten būčiau. Geltonas namas su dailiais langais. Mes

gyvename tame name, mes nepaprastai laimingi. Mano

vyras kalbasi su manimi. Jis brahminas. Vieną rytą

prieš išvykdamas į savo parduotuvę, kuri buvo netoli

Dvarkadisho šventyklos, jis nuėjo į mano maldų kambari

ir paprašė Krišnos sūnaus. Aš nuliūdau. Galbūt aš

niekuomet ncturėsiu sūnaus. Jethas, mano svainis, guodė

mane prie šulinio. Aš tokia jauna. Tiek daug įvykių,

tiek daug balsų. Aš verkiu. Aš guliu ant lovos ir jaučiuosi

tokia pavargusi, o mane surakinęs skausmas.

Skausmas neatlyžta, visa aptemsta.

Abu vyrai žiūri į mergaitę nustebę. Dabar net jos balsas

skamba kitaip, – tai ne vaiko, o suaugusios moters

balsas, jo intonacijos visai kitokios.

– Aš dažnai eidavau į šventyklą, dažnai maudydavausi

Jumnoje. Kai man skaudėdavo koją, manęs laukdavo

tarnas rikšoje. Štai mes važiuojame pro Didžiuosius vartus,

Krišnos vartus. Gatvė melsvos spalvos. Mano vyras

neapsakomai dosnus ir geras. Aš tokia nelaiminga, kai

jam reikia išvykti. Kartą jis mane paliko, kai aš labai

sirgau, kai mane turėjo gabenti į miesto ligoninę. Neprisimenu,

kaip vadinosi tas miestas. Gal prisiminčiau,

jeigu įtempčiau atmintį.

– Kas ten atsitiko? – klausia mokyklos direktorius.

Shanti Devi akyse pasirodo ašaros.

– Aš neprisimenu.

– Bet ar tavo vardas buvo Lugdi Devi? – klausia Lala

Chandas. – Kur tu gyvenai?

– Mes gyvenome gatvėje, kuri vadinosi Chaubey’aus.

Chaubey’aus gatvės devintas numeris, Mutroje.

– Aš niekad negirdėjau, kad ji būtų tai sakiusi, – sušunka

Rangas Bahaduras. – Tai toks adresas?

– Taip, – nuolankiai sako Shanti Devi. – Tai mano namų

adresas.

Direktorius ir auklėtojas persimeta žvilgsniais, Rangas

Bahaduras įsmeigia akis į grindis.

Mokyklos direktorius Lala Chandas jaučia, kad dabar

jie privalo elgtis kaip galima atsargiau, neklausinėdami

per daug.

– Mes išgirdome pakankamai, – pasakė direktorius. Ar

tu neprisimeni savo vyro vardo? Aišku, tai ne mūsų

reikalas.

– Mes susituokėme per Navaratros Šventę, – šnabžda

Shanti Devi. – Navaratros šventė buvo mūsų tuoktuvių

diena, mūsų tuoktuvių naktis.

– Gaila, kad tu neprisimeni savo vyro vardo, – sako

direktorius. – Bet tu prisimeni daugybę kitų dalykų.

– Jo vardas yra Kedaras Nathas, – šnibžda mergaitė.

Ji užsidengia veidą rankomis. Kai Rangas Bahaduras

pamėgina ją apkabinti ir nuraminti, ji atstumia tėvą.

Ji grįžta atgal į savo miegamąjį, o visi trys vyrai nebežino

nė ką manyti.

 

Mokyklos direktorius rašo laišką

 

– Taip, ji tikrai visa tai patyrė, – pasakė Lala Chandas.

– Visa jos asmenybė persmelkta tų prisiminimų.

Kitaip iš kur vaikas galėtų taip smulkiai žinoti visus tuos

mažmožius, visus vardus, kaip žino ji? Dabar kaip įmanoma

greičiau reikėtų nugabenti ją į Mutrą ir pasižiūrėti,

ar jos pasakojimus galima patvirtinti.

– Kažin, ar tas Kedaras Nathas Chaubcy’us iš viso

egzistuoja? – svarsto Bishanas Chandas. – Reikėtų išsiaiškinti,

ar tikrai gyvena koks vyras tokiu vardu.

Tačiau dabar prieštarauja Rangas Bahaduras.

– Džentelmenai, jūs galite daryti, kas, jūsų manymu,

yra tinkama. Bet mes, Shanti Devi tėvai, nenorime imtis

nieko, kas galėtų pakenkti merginos ateičiai. Juk

visi žino, kaip pavojinga kištis į panašius dalykus,

– Kažin, ar pavojingiau kištis ar nesikišti, – pastebi

direktorius. – O tiesą pasakius, ar jums patiems nerūpi,

kaip yra iš tiesų?

– Aš neleisiu, – tvirtai pareiškia Rangas Bahaduras. Su

mergaite jūs eksperimentų nedarysitc. Jūs neturite

teisės…

– Savaime suprantama, mes neturime teisės, – pritaria

Lala Chandas, nuginkluodamas jį šypsena. – Mes

puikiai suprantame, kaip jūs jaučiatės. Gal tą kelionę

 

reikėtų nukelti kiek toliau į ateitį.

– Taip būtų kur kas geriau. Jai dabar reikia laiko suaugti,

reikia, kad ji taptų protingcsnė, – sako Rangas

Bahaduras. – Jei atidėtumėm, ji dar turėtų laiko įgyti

kiek daugiau tvirtumo.

Abudu vyrai atsisveikina ir patraukia savo keliu .

Gatvėje jie prieina arbatinę, kuri atidaryta. Lala

Chandas sulėtina Žingsnį.

– Užeikime į vidų, – sako jis. – Sugalvojau, ką reikia

daryti.

Barzdotas sikas nusilenkia ir prieina prie jų stalelio,

atneša arbatos ir ryžių pyragaičių. Direktorius paprašo

popieriaus ir pieštuko.

– Jūs ruošiatės jam rašyti? – sušunka klasės auklėtojas.

– Bet juk mes nežinome, ar jis iš viso egzistuoja.

– Taip ir sužinosime, – atsako Lala Chandas. – Paštu

gali pasitikėti. Jei nėra tokio žmogaus, nebus ir atsakymo

Dailia elegantiška rašysena jis išvingiuoja:

Gerbiamam Kedarui Nathui Chaubey’ui

Matura.

Chaubey gatvė, nr 9.

 

Didžiai gerbiamas pone!

Aš susipažinau su mergaite, kurios vardas Shanti Devi

Mathur, ji gyvena Delyje, Chirakhanoje. Ta mergaitė yra

verslininko Rango Bahaduro Mathuro dukra. Ji dar vaikas,

dar neturi nė devynerių metų. Ji prisiminė informaciją

apie Jus su iš tiesų stulbinančiu tikslumu. Štai ką pasakoja

tas vaikas: “Aname gyvenime aš buvau Chaubey iš

Maturos. Aš buvau brahminų kastos, o mano vyro vardas

buvo Kedaras Nathas. Jis turėjo parduotuvę netoli Dvarakadisho

šventyklos. Mūsų namas buvo geltonos spalvos

Tuomet aš vadinausi Lugdi Devi”.

Ar aš galėčiau Jus sutrukdyti, gerbiamasįs, prašydamas

man pranešti, ar šiuose vaiko tvirtinimuose esama bent

grūdo tiesos. Ar egzistavo tokia Lugdi Devi? ,Ar egzistavo

Kedaras Nathas?

Prašau, atsiliepkite, jei Jūs esate.

Prašydamas jums Dievo palaimos, su didžiausiu nusižerninimu,

 

Lala Kishanas Chandas

Mokyklos direktorius

 

Delis, Daryganja, Ramja mokykla

– Man sunku patikėti, kad šios pastangos duos kokių

vaisių, – pareiškė klasės auklėtojas. Jis tai jau pažįsta

žmones. – Senojo auklėjimo brahminai būna nepaprastai

konservatyvūs.

– Neužmirškite, kad jis verslininkas, – primena direktorius.

– Jis turėtų mokėti elgtis su žmonėmis. O aš jaučiu,

aš tvirtai įsitikinęs, kad mes sulauksime atsakymo.

 

 

 

Kedaras Nathas atsako į laišką

 

Bėga dienos ir savaitės, gyvenimas teka įprasta vaga.

O štai šiandien rnokyklos direktorius išbėga į aikštelę

ir šaukia savo kolegą Bishaną Chandą. Jo veidas linksmas,

švyti triumfu. Jis išsitraukia iš kišenės laišką ir garsiai

perskaito:

Delis.

Daryganja,

Ramja mokykla

Direktoriui Lala Kishanui Chandui.

Aš buvau neapsakomaį nustebęs, jau nekalbant apie

tai, kaip aš buvau iki širdies gelmių susijaudinęs, kuomet

mane pasiekė Jūsų laiškas. Visa, ką Jūs parašėte, yra vįsiškai

teisinga. Aš turėjau žmoną, vardu Lugdi Devi. Ji

mirė. Aš turiu parduotuvę netoli Dvarkadįsho šventyklos.

Kas ta maža mergaitė, kurį viską žįno?

Delyje gyvena mano pusbrolis Kanjis Malas. Jis dirba

kompanijoje, kutt vadinasi “Mesevai Bhasa Mal ir Gulzaari

Mal”. Aš jau jam parašiau prašydamas, kad jis kuo

greičiau su jumis susisiektų. ,Aš būčiau jums neapsakomai

dėkingas, jeigu Jūs galėtumėte padėti jam prideramu

metu susitikti su mergaite.

Tegul Krišna jus saugo ir gina visame kame.

Kedaras Nathas Chaubey’us.

Klasės auklėtojas netenka žado. Jis keletą kartų perskaito

laišką, kol pagaliau įsitikina. Jis daugiau nebeprieštarauja.

Visa, ką sakė Shanti Devi, yra tiesa, tai ne

fantazijos, ne prasimanymai.

– Mano intuicija jau nuo pat pradžių man kuždėjo,

kad mergaitė nemeluoja, – murma klasės auklėtojas. Bet

aš stengiausi kovoti su ta savo nuojauta, kad nepasirodyčiau

pernelyg patiklus. Dabar teliko įveikti tėvų

pasipriešinimą.

– Ką dabar gali pakeisti jų pasipriešinimas? – klausia

direktorius. Abu vyrai susijaudinę vaikštinėja po žaidiarų

aikštelę šnekučiuodamiesi. Šios dienos pamokos baigėsi.

Šiame gale gatvė beveik tuščia. Privažiuoja arklių

traukiamas vežimas, kuris sustoja prie mokyklos durų,

iš jo išlipa nepažįstamas vyriškis. Jis mandagiai jiems

prisistato.

– Aš esu Kanjis Malas Chaubcy’us, aš – Kedaro Natho

Chaubey’aus pusbrolis. Aš ieškau mokyklos direktoriaus

Lalo Kishano Chando, tai dėl to laiško, kurį

gavau iš Mutros.

– Aš esu Lala Kishanas Chandas.

– Gavome iš tiesų nepaprastą laišką apie mcrgytę,

vardu Shanti Dcvi. Ji tvirtina, kad ji yra rcinkarnuotoji

Kcdaro Natho žmona, Lugdi Dcvi. Ar jūs pažįstate tą

mergaitę?

– Taip, ji mokosi šioje mokykloje, – atsako dircktorius.

– Jūs tikriausiai pažinojote Lugdi Devi?

– Keletą metų aš gyvenau Mutroje, todėl ją puikiai

pažinojau. Ar aš galėčiau susitikti mergaitę?

– Jos tėvai tam labai priešinasi. Jie bijo, kad jų vaikui

dėl to neatsitiktų ko blogo. Jums teks elgtis ypač atsargiai.

Geriausia būtų, jeigu jūs vyktumėtc vienas, kad

niekas negalėtų jūsų kaip nors paveikti. Aš jums pasakysiu

Rango Bahaduro namų adresą.

– Kita vertus, mums taip pat būtų įdomu pamatyti

mergaitės reakciją, – pastebi klasės auklėtojas. – Galbūt

niekada daugiau gyvenime neturėsime progos būti tokio

susitikimo liudininkais.

Kai jie keliauja į Rango Bahaduro namus, Kanjis Malas

prisimena Lugdi Dcvi; tai buvusi neįtikėtino grožio,

nuostabaus kūno ir dvasios moteris, kone šventoji.

– Tačiau iš kur Shanti Dcvi gali žinoti apie Lugdi Devi

asmeninius ryšius? Juk ji neturi net devynerių metų?

– murma sau Kanjis Malas.

Jis išlipa iš vežimo, nusiteikęs beveik ryžtingai; taip,

jis padės pusbroliui išsklaidyti šią apgaulę.

 

O KAIP MANO SŪNUS?

 

Durys praviros. Kanjis Malas ir abu mokytojai įeina

į šviesų, erdvų kiemą.

Kanjis Malas žiūri į laiptus. Viršuje stovi moteris ir

mažytė mergaitė, kuri stebi atėjusius didžiuĮėmis išraiškingomis

akimis.

– Mama, pas mus atėjo kažkoks džentelmcnas.

– Tikriausiai tai koks nors verslininkas, kuris atėjo

susitikti su tavo tėvu. Aš jo nepažįstu.

– Bet aš jį pažįstu… Aš jį pažįstu, mama.

Kanjis Malas pažvclgia į viršų nustebęs. Mergaitė

puola laiptais žemyn, apsikabina rankomis jo kojas. Ji

tvirtai prie jo prisispaudžia. Jis norėtų paglostyti jos

plaukus, tačiau tvardosi.

– Ar tu mane pažįsti? – klausia jis. – Bet juk tai neįmanoma.

– Aš tikrai žinau, jog tave pažįstu, tik negaliu prisiminti

tavo vardo. Tu esi-mano vyro pusbrolis.

Kanjis Malas atrodo nustėręs, jis nežino, ką ir sakyti.

Kiti, kurie čia susirinkę, taip pat nuščiūva.

– Iš kur tu gali žinoti, kad aš esu tavo vyro pusbrolis,

jei tu nežinai mano vardo? – stena Kanjis Malas.

– Aš tave pažįstu. Tu beveik nepasikeitei. Tu tik atrodai…

gal kiek svetimesnis. Taip, tu didesnis ir stipresnis,

negu buvai. Tu esi Kedaro Natho jaunesnis pusbrolis

– Kedaro Natho?

– Taip, tai yra, mano vyro. Jis yra verslininkas. Mutroje.

Tu gyvenai su mumis, kai aš buvau Lugdi Devi . Ar

tu tebegyveni Mutroje?

Kanjis Malas nusišluosto nuo kaktos prakaitą.

– Ne, aš persikėliau, – atsako jis, – nes man neleido…

– Tu negalėjai susirasti tokių namų, kurie tau patiktų,

todėl tu norėjai pagyventi su mumis. Taip, dabar aš prisimenu

vis daugiau ir daugiau. Tu nenorėjai dirbti -Kedariui

Nathui, nes troškai būti nepriklausomas. Ar tu

vedei?

– Aš vedžiau? Ne.

Kanjo Malo nepasitikėjimas staiga išsisklaido. Mažoji

mergaitė žiūri į jį su tokiu meilingumu, tokiu pasitikėjimu,

kad jis vis labiau trokšta paglostyti jos plaukus.

– Aš norėčiau užduoti jai keletą klausimų.

– Prašom neužmiršti, kad ji tik vaikas.

– Taip, žinoma. Ar tu prisimcni, kiek brolių turėjo

Kedaras Nathas?

Mergaitė linkteli.

– Mano vyras turėjo tik vieną tikrą brolį.

– Ar jis buvo vyresnis ar jaunesnis už tavo vyrą?

– Žinoma, vyresnis. Tai mano Jethas. Ar jis dar gyvas

?

“Jeth” Mutros šneka reiškia “vyresnį brolį”, Lugdi

Devi jį taip ir vadindavo.

– Taip, jis gyvas ir sveikas. Kai tu buvai I,ugdi Devi,

ar Kedaro Natho tėvas, tavo uošvis, buvo gyvas?

– Taip, jis buvo gyvas, bet labai silpnas, jis smarkiai

sirgdavo. Kaip jis dabar?

– Jis gerokai sustiprėjo. Ar tu pažintumci ir jį?

– Savaime suprantama, aš pažinčįau visus, beveik visus

Labai protingai pasakyta, nes juk jei žmogus buvo

ilgoką laiką išvykęs, tai ne visus veidus taip jau lengva

pažinti.

Kanjis Malas tyrinėja Shanti Devi, tarsi tikėdamasis

išvysti kokius nors bruožus, kurie primintų jam Lugdi

Devi, tačiau jokio išoriško panašumo jis nepastebi.

– Kur tu gyvenai Mutroje? – klausinėja jis toliau susimąstęs.

– O taip, aš juk jau žinau, iš to laiško.

Shanti Devi atrodo nustcbusi.

– Tu davei mums adresą, – pasakė direktorius. – Mes

parašėme laišką tavo vyrui, norėdami patikslinti tavo

tvirtinimus.

Mergaitė nuleidžia galvą.

– Jums turbūt nereikėjo to daryti, – sušnibžda ji. – Ką

dabar pamanys mano vyras? Gailiuosi, kad pasakiau

jums jo vardą. Jis tikriausiai įsižeis, galbūt man iš viso

neleis vykti į Mutrą.

– Tavo vyras parašė savo pusbroliui. Aš tikiuosi tu

laiminga, kad jis atvyko pasimatyti su tavimi.

– Taip, labai laiminga. Dabar aš prisimenu tavo vardą.

Tu esi Kanjis MaIas Chaubey’us.

 

Palengvėjimas

 

Ji tvardosi ir tik maldaujančiu žvilgsniu žiūri į vyriškį

iš Mutros.

– Vadinasi, Kedaras Nathas viską žino? Kodėl jis neatvyksta

ir manęs nepasiima? Šitie tėvai geri, jie mane

myli, bet prašau, Kanji Malai, pasiimkite mane atgal į

Mutrą.

 

Mergaitė glaudžiasi prie jo. Prema Pyari ir Rangas

Bahaduras persimeta nevilties kupinais žvilgsniais. Jie

dabar privalo šnekėti ir elgtis nepaprastai diplomatiškai

– Tavo vyras užsiėmęs darbo reikalais, – atsako jis. Šiuo

metu jis tikrai negali, jis neturi laiko tavęs parsigabenti.

– Bet jis juk neužmiršo Lugdi Devi?

– Kaip galima užmiršti Lugdi Devi? Niekas neįstengs

jos užmiršti. Ji buvo tokia nuostabi moteris.

– Ar jie visi dar ją tcbemyli, net ir kai jos nėra?

– Visi ją mylėjo, aš taip pat.

Shanti Devi žiūd į jį su vos pastebima šypsena.

– Taip, tau ypač patiko Lugdi Devi, – sako ji. – Ji buvo

tavo pusbrolio žmona, tačiau tu niekaip nenorėjai su

tuo sutikti. Taip, ji patiko tau tikriausiai netgi daugiau,

negu derėjo. Ji tą suprato. Kartą tu prisiartinai taip arti

prie jos… Aš prisimenu.

– Ne, ne, – nutraukė ją Kanjis Malas. Yra tokių dalykų,

apie kuriuos verčiau nekalbėti. Jis atrodo sukrėstas

iki širdies gelmių.

Vaikiškame Shanti Deviveidelyje sušvinta pasididžiavimas.

– Tai tu pradėjai, ne aš. Ką dar tu norėtum sužinoti?

Aš gyvenau geltoname name, netoli jo buvo bakalėjos

parduotuvė. Aš pati eidavau pirkti maisto, kad žinočiau,

kas nupirkta. Kai aš sirgau, maistą pirkdavo tarnai,

jie išleisdavo daugiau pinigų.

– Ingdi Dcvi buvo neapsakomai dosni, – sako Kanjis

Malas. – Argi ji neskolindavo visiems pinigų, argi ji neduodavo

tiems, kas stokojo?

– Taip, ta prasme ji buvo tikra keistuolė. Ji turėjo šiek

tiek pinigų, kuriuos laikė slėptuvėje, savo namuose. Ji

 

tik viena žinojo tą slėptuvę viršutiniame aukšte. Slėptuvėje

buvo šimtas penkiasdešimt rupijų, kurias ji ruošėsi

paaukoti Dvarkadisho šventyklai. Kai aš sugrįšiu į

tikrus namus, parodysiu, kur yrą ta slėptuvė. Niekas,

išskyrus mane, jos nežino. Na, galbūt dar mano vyras.

– Kodėl tu ruošeisi paaukoti tuos pinigus?

– Aš maldavau Krišną sūnaus. Aš pagimdžiau berniuką,

kurio mes troškomc, pavadinau jį Naunita Lalu.

Po dešimties dienų aš baisiai smarkiai susirgau. Aš sirgau

jau ilgą laiką, bet tada jau liga tapo nebepakeliama.

Aš negaliu aiškiai prisiminti…

– Kas įvyko? – klausia Kanjis Malas drebančiu balsu.

Shanti Dcvi užsidengia rankomis veidą. Kai ji vėl pažvelgia

į vyriškį, jos akyse ašarų nėra nė pėdsako, žvilgsnis

ramus ir giedras.

– Aš numiriau, – sako ji.

Staiga pasidaro šalta, nors šviečia saulė.

– Ar tu prisimeni, kur… kur tu numirei?

– Mane nugabeno į didelio miesto ligoninę. To micsto

pavadinimą aš vis mėginu prisiminti. Aš buvau tokia

išsekusi, surakinta neapsakomo skausmo. Kartais viskas

aptemdavo. Aš gulėjau lovoje ir mcldžiausi Krišnai.

Aš žinojau, kad pagimdžiau ,tau sūnų. Kai mano vyras

būdavo laimingas, aš taip pat būdavau laiminga.

Kanjis Malas negali sulaikyti skruostais riedančių ašaru.

Jis švelniai pabučiuoja mergaitę į kaktą.

– Lugdi Devi, – šnibžda jis švelniai, – mažoji Lugdi

Dcvi.

Jis jau eina prie durų, padėkoja Shanti Devi tėvams.

Visi sujaudinti šio neįtikėtino susitikimo.

– Aš atvykau čia nusiteikęs skeptiškai, tačiau išvykstu

patikėjęs, – ištarė Kanjis Malas. – Taip, aš visiškai

įsitikinęs. Trapiame šios mergaitės kūnelyje įsikūnijo

Lugdi Devi siela. Lugdi Devi vėl yra su mumis.

Jis atveria duris ir išeina. Shanti Devi puola jam iš

paskos.

– Aš noriu tavęs paklausti, o kaip mano sūnus?

Kanjis Malas sustoja ir pakelia mergaitę.

– Tavo sūnus sveikas ir stiprus. Jis puikus berniukas,

dailiai užaugęs. Jis truputėlį didesnis už tave.

 

SHANTI DEVI   SUTINKA SAVO MYLIMĄJĮ

 

Matura, arba Mutra, yra šventasis Krišnos miestas.

Sakoma, kad jame ne mažiau kaip tūkstantis šventyklų

Indijos Išgelbėtojo garbei.

Kedaro Natho Chaubey’aus parduotuvė yra Vishrant

Ghat gatvėje. Jis parduoda ir perka medžiagas, kitokias

prekes. Keddras Nathas aukštas, nepriekaišlingai

sudėtas vyriškis, dailių tarsi išskaptuotų veido bruožų.

Šį rytą jis labai sunerimęs dėl to laiško, kuris pasiekė

jį iš Delio.

Brangusis  pusbroli,

Aš aplankiau mergaitę, vardu Shanti Devi, ir išsiaiškinau,

jog ji  yra mirusioji  Lugdi Devi. Ji prisimena kiekwieną

smulkmeną iš savo buvusio gvenimo, viską, kas įvyko

Mutroje. Ji mane galutinai įtikino. Aš siūlyčiau jums atvykti

ir pačiam susitikti su mergaite.

Jus gerbiantis pusbrolis

Kanjis Matas.

Kedarui Nathui buvo pavykę nuslopinti savo jausmus

mirusiajai žmonai, ilgesį ir širdperšą, tačiau štai dabar

vėl viskas prikelta, viskas pažadinta.

Jis jau nusprendė, ką darys. Jis nuvyks į Deli su dabartine

savo žmona ir savo  Lugdi Devi sūnumi. Galbūt

mergaitė norės pamatyti tą, kuris buvo jos sūnus

aname gyvenime, Naunitą Lalą. Kedarui Nathui betniukas

yra vienintelis džiaugsmas ir pasididžiavimas.

 

Tačiau kaip jis paaiškins žmonai, kas įvyko? Jos gyvcnimo

samprata tokia paprasta, bet žmona ji gera ir

mylinti.

Jei lygintum ją su Lugdi Devi, ji visai bespalvė, tačiau

kaip galima paprastą moterį lyginti su Lugdi Devi,

kuri buvusi kone šventoji?

Jis šypsosi, prisiminęs Lugdi Devi, vis smarkiau užplūstantys

prisiminimai apie žmoną jau nebežeidžia vyro

sielos.

 

Ar tu esi  L u g d i     D e v i ?

 

Paskui Kcdaras Nathas prisimena Kanjį Malą, savo

pusbrolį, ar tik ne per lengvai jis leidosi įtikinamas?

Na bet tegul, jei net kiti žmonės, jei net ir jo paties

pusbrolis taip skubėjo patikėti šia istorija, Kedaro Natho

taip paprastai ncapgausi.

Kedaras Nathas viską suplanavo. Jis atvyks persirengęs.

Tai bus rimtas išmėginimas mergaitei. Jai teks pateikti

tokių įrodymų, apie kuriuos negali žinoti niekas

kitas, išskyrus Kedarą Nathą. Tik tada jis ja patikės.

Rango Bahaduro namai šventiškai papuošti vėliavėlėmis

ir girliandomis. Delyje žmonės visuomet taip papuošia

namus, kai laukia atvykstant draugų ar kaimynų

Mažoji Shanti Devi taip pat dalyvauja pokylyje.

Stebindama visus savo dailiomis manieromis, ji valgo

vaisius ir ryžių pyragaičius. Tikra maža ledi.

Paskui prasiveria durys, įeina vyras. Jis vilki išsiuvinėtą

kostiumą. Matyti, jog tai kilmingas džentelmenas.

 

Moterys skubiai prisidengia veidus sarių galais.

Rangas Bahaduras ir Prema Pyari nuskuba prie svečio,

pasisveikina su juo. Jis nulenkia galvą, kilsteli prie

krūtinės dešinę ranką, parodydamas sau į krūtinę.

– Aš esu babu Ramas Chaubey’us iš Nlaturos, mane

siuntė mano brolis Kedaras Nathas Chaubey’us. Ar aš

galėčiau užtrukti pas jus keletą minučių, nors jūs ir turite

svečių?

– Mes sveikiname jus kaip savo svečią, – sako Rangas

Bahaduras.

Shanti Devi žiūri į atvykusi didžiulėmis švytinčiomis

akimis. Jos veidas išbalęs kaip popieriaus lakštas. Jos

lūpos dreba. Ji pasitinka vyriškio žvilgsnį ir pajėgia jį

atlaikyti keletą minučių. Tada ji pakelia savo sarį ir užsidengia

veidą.

– Tai dėl jūsų dukters, – sako svečias. – Mano brolis

gavo laišką, kuriame aprašomi negirdėti sutapimai, ir

labai susidomėjo. Jis neturi laiko atvykti pats, todėl jis

atsiuntė čia mane, prašydamas, kad sustabdyčiau nereikalingus

gandus.

– Ar jus nebūtumėte galėjęs pasirinkti geresnio laiko?

– klausia Prema Pyari. Mes jau ir taip turime vargo

su dukra.

– Aš nenorėčiau nieko įskaudįnti, – sako svečias, o jo

balso netikėtai suskamba švelnumas. – Aš tik ieškau tiesos

– Jūs esate svečias mūsų namuose, – sako Rangas Bahaduras.

– Jūs turbūt norėsite susitikti su mūsų dukra

Shanti Devi?

– Taip, iš tiesų, tai toks jos vardas? Ar tai ta mergaitė?

Kodėl ji slepia veidą?

– Ji drovi. Shanti Devi, mes vėl turime svečią, kuris

norėtų pasikalbėti su tavimi. Jis yra iš Mutros, jo vardas babu Ramas Chaubey’us.

Mergaitė pažvelgia į jį iš po sario su tokia išraiška

didžiulėse akyse, kurios niekuomet neužmirš nė vienas

tai matęsa

– Tu nesi mano Jeth, – pareiškia ji. – Tu esi Kedaras

Nathas !

– Taip, aš esu Kedaras Nathas, – atsako vyras. – Tai

tiesa. o Dieve, tai tiesa.

Jis žvelgia į vaiką taip, tarsi jį būtų apleidę jo pajautos.

Svečiai jau ima suvokti, jog prieš jų akis vyksta didžiulės

įtampos kupina drama. Stoja tyla, kuri suteikia

Šiai istorijai sentimcntalumo.

– Tu vis dar tebeturi tą apgamą, – sako mergaitė, nusišypsojusi,

– ir žinoma, savo ūsus. Tu nedaug vyresnis.

Tu visai toks, kokį aš tave prisimenu.

– Ar tu esi… Ar tu esi Lugdi Dcvi? – lemcna Kedaras

Nat has.

Shanti Devi stovi nuščiuvusi ir stebi vyriškį, kuris buvo

jos vyras. Tada prasiveria durys, ir kažkas iš svečių

įleidžia mažą berniuką. Shanti Dcvi žvelgia į vaiką. Ji

pribėga prie jo ir apkabina jį, apsiveja rankomis.

– Mano sūnau, – sušunka, – mano mylimas Naunita

Lalai. Tai aš, tavo motina…

– Ne, tu ne mano mama, – prieštarauja berniukas,

mėgindamas išsivaduoti iš jos glėbio.

Ji paleidžia vaiką, vėl bėga prie Kedaro Natho ir beviltiškai

pravirkdama, prispaudžia prie jo kūno veidą.

Kedaras Nathas apstulbęs kaip ir visi kiti.

Tada vėl prieina berniukas, jos sūnus iš praeities. Jis

truputėlį didesnis už Shanti Dcvi. Jis atsiklaupia prie

Shanti Devi ir mėgina ją nuraminti. Dabar jis nebenusisuka,

kai ji vėl pamėgintI apsikabinti.

Jos raudojimas tampa dcsperatiškas, dabar jau verkia

 

ir Naunitd Lalas. Kokios slaptos stygos kartu suvirpėjo

jų sielose – kas tą sužinos?

– Aš viską prisimenu, – sušunka ji. – Aš prisimenu,

kaip baisu buvo tamsoje, aš prisimenu, kaip aš numiriau

Dabar jau ir Kedaras Nathas atsiklaupia prie jos ir

atsargiai glosto jos rankas. Ji godžiai suspaudžia jo ranką

abiem savo rankutėm.

– Aš tavęs taip ilgai laukiau, – sušnibžda ji. – Pagaliau

atvykai…

– Kaip sunku, – sako jis. – Ką man daryti? Neverk

daugiau, neraudok, tu privalai būti laiminga.

– Taip, lygiai tą patį tu nuolat kartodavai ir tada, kai

aš sirgau. Tu visuomet norėdavdi, kad aš būčiau laiminga,

Kedardi Nathai. Ar tu ištesėjai savo pažadą man?

– Ką aš tau pažadėjau?

– Prie mano mirties patalo tu man pažadėjai, kad niekada

daugiau nebevcsi.

 

Aš tau at leidžiu

 

Nustebę žmonės ima šnibždėtis.

– Aš neįstengiau ištesėti pažado, – teisinasi Kedaras

Nathas tyliu balsu. – Aš buvau vyras pačiame jėgų žydėjime,

tai buvo neįmanoma. Tačiau tada, kai žadėjau, aš

tikrai žadėjau nuoširdžiai, aš tiesiog buvau per silpnas,

kad savo pažadą ištesėčiau. Mano dabartinė žmona paprasta

moteris, bet ji gera žmona ir puiki motina.

-Tu neprivalai teisintis, – sako Shanti Devi. – Ta mano

dalis, kuri yra Lugdi Devi, tau atleidžia. Aš juk nieko

ncprašau, noriu tik, kad būtum laimingas. Aš tokia

laiminga, kad galėjau tave pamatyti, kad galėjau pamatyti

savo sūnų.

– Aš tiesiog negaliu apsakyti, ką aš jaučiu, – kužda

Kedaras Nathas. – Viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Aš toks bejėgis, aš neįstengiu suvokti… Taip, aš prisipažinsiu:

norėjau užmiršti Lugdi Devi. O tu juk esi tik

vaikas.

Visiškos nevilties prislėgta Shanti Devi linkteli galva

Aš turiu vaiko kūną. Aš taip pat bejėgė, bet aš lai-

minga matydama, kad Naunita Lalas auga ir stiprėja.

Aš buvau tokia silpna…

Jos akyse vėl pasirodo ašaros.

– Aš turbūt nė nebuvau didesnė negu dabar. Aš buvau

tokia smulkutė, o kūdikis didelis. Ar tu prisimeni

tą Krišnos atvaizdą, kurį turėjau prie savo lovos ligoninėje

Agroje? O ar tu paaukojai tuos šimtą penkiasdcšimt

rupijų, kurias savo maldose buvau prižadėjusi paaukoti,

jei pagimdysiu sūnų?

– Šimtą ir penkiasdešimt rupijų? – klausiamai pakartoja

Kedaras Nathas. – Aš neprisimenu, juk visa tai buvo

taip seniai,.. Man atrodo, kad aš… pamiršau. Juk

buvo tokia sumaištis. tos laidotuvės ir visa…

– Kodėl mano laidotuvės buvo sumaištis? – klausia

Shanti Devi.

Ji nutyla, sėdi žiūrėdama kažkur į tolį. Jos veidas išbala.

Prema Pyari nori prieiti prie Shanti Dcvi, tačiau jos

vyras ją sustabdo.

– Ne, jau dabar visa nuėjo pernelyg toli. Niekas iš

mūsų negalime padaryti dėl jos to, ką gali šis vyriškis,

sėdintis šalia jos. Tu ir aš jau ncbcpriklausomc savo mažajai mergaitei.

Shanti Dcvi išgirsta jo balsą.

– Tu esi mano tėvas, – sako ji. – Mama, gal galėtum

atnešti žaisliukų. Aš norėčiau pažaisti su savo sūnumi.

Jos mama atneša Shanti Devi lėles, žaislinių kortų.

Shanti Devi žaidžia su savo sūnumi, ji Šokdina lėlę marionetę

už virvelių.

Paskui jiedu žaidžia kortomis, ant kurių nupiešti dievai,

didvyriai ir demonai. Kokia keista, kokia užburianti

scena! Kedras Nathas žiūri nenuleisdamas akių it

užburtas.

– Man ji labai patinka, tėvo, – sako Naunita Lalas. Bet

aš nesuprantu, kaip ji gali būti mano mama.

Pasirodo dar vienas svečias, jis uždusęs įpuola į kambarį.

Tai advokatas Tara Chandas Mathuras. Rangas Bahaduras

nuoširdžiai su juo pasisvcikina.

– Tara Chandai Mathurai, įvyko stebuklas. Iš Mutros

atvyko Kedaras Nathas Chaubey’us ir Shanti Devi pažino

jį kaip savo vyrą iš ano gyvenimo. Tai gali paliudyti

visi, kas čia susirinkę.

– Aš apstulbęs iš nuostabos, – sako Kedaras Nathas. Pažiūrėti

mergaitė visai ncpanaši į mano mirusią žmoną,

bet iš jos akių į mane žvelgia Lugdi Devi siela.

Ši naujiena sparčiai pasklinda po Chirakhaną. Netrukus

prie Rango Bahaduro namų susirenka minia

žmonių. Visi nori išvysti brahminą ir jo reinkarnuotą

žmoną-vaiką.

 

TU BUVAI MAN

NEIŠTIKIMAS

 

Po pirmojo susitikimo su Shanti Dcvi Kedards Nathas

grįžta į viešbutį, kuriame jis apsistojo su savo šeimyna.

Tačiau visi jau žino, kad jis vyks dar kartą pasimatyti

su Shanti Dcvi.

Kai privažiuoja taksi, kuria atvyksta Kedaras Nathas

su sūnumi, prie namų jau būriuojasi tiek žmonių, jog

svečiai vargais negalais prasiskiria kclią pro minią.

Vos tik jis įžengia vidun ir uždaro paskui save duris,

prie jo pribėga Shanti Devi. Jis pakelia ją ir pabučiuoja

į kaktą, tačiau ji iškart pastebi, kad jos vyras stengiasi

laikytis kuo santūriau.

– Grįžęs vakar visą vakarą mąsčiitu apie tai, kas vakar

įvyko, perkračiau kiekvieną smulkmeną, – sako jis

Shanti Devi tėvui. – Būsiu atviras, prisipažinsiu, jog aš

šiek tiek pakeičiau savo nuomonę. Juk mergaitė ncpapasakojo

man nieko daugiau, ką būtų galėjusi sužinoti

iš žmonių, realiai pažinojusių Lugdi Devi. Pagaliau yra

dar kita galimybė: visa tai juk gali būti iš anksto parengta,

surežisuota. Taip, tiesa, kad ji mane pažino, bet

kažkas juk paprasčiausiai galėjo papasakoti jai, kaip aš

atrodau. Tas pažadas, kurį neva daviau jai gulint mirties

patale ir apie kurį ji užsiminė, taip pat gali būti

tiktai sėkmingai atspėta smulkmena, ne daugiau. Juk

tokiose sudėtingose situacijose paprastai ne vienos šeimos

nariai pažada vieni kitiems įvairių dalykų. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia,

kad to, kuris žada, ir to, kuris

pažado reikalauja, ketinimai yra vienodai rimti.

Shanti Devi akyse dabar įsįžicbia karšligiška liepsna

Man labai gaila, kad jūs padarėte tokias išvadas,

 

bijau, kad turėčiau paprašyti jus kuo greičiau palikti mūsų

namus, – sako tėvas.

– Aš tik mėginu sužinoti tiesą, – paaiškina Kedaras

Nathas.

– Tu įtarus kaip ir anksčiau, – sako jam Shanti Dcvi,

glostydama jo ranką. – Tu negerbi to, kas šventa, tu netiki,

kad kitas žmogus gali tuos dalykus gerbti. Tačiau

aš tau pateiksiu tokių įrodymų, kokių turiu tik aš viena.

Kedaras Nathas dvejoja: ta mergaitė vėl kalba su juo

tarsi suaugusi, taip tarsi ji būtų Lugdi Dcvi.

– Taip, niekas negali atimti mano teisės pareikalauti

konkrečių įrodymų, – murma jis. – Nepamanykitc, jog

esu niekingas…

– Tu dažnai elgdavaisi kaip bailys, Kedarai Nathai, sako

Shanti Dcvi. – Aš juk aiškiai prisimenu, kaip tu

elgdavaisi. Brangieji mano tėvai, gal galėtumėte palikti

mus vienus.

Rangas Bahaduras ir Prema Pyari palieka juos. Shanti

Dcvi prisitriaukia Kcdarą Nathila arčiau. Jie sėdi ant suolo

kieme.

– Kas man galėjo pasakyti apie tą šimtą pcnkiasdešimt

rupijų, kurias aš ketinau paaukoti už savo sūnų? paklausia

Shanti Dcvi.

– Iš kur aš žinau, kur Lugdi Dcvi slėptuvė… – sumurma

Jis.

– Kartais tu būdavai nEapsakomai taupus, Kedarai

Nathai. Tu stengdavaisi pasirodyti svctingas ir dosnus,

bet kai tavo žmona ko nors paprašydavo, ne kartą tu

pasielgdavai kaip šykštuolis. Lugdi Dcvi, kurios siela

yra manyje, myli tave iš visos širdies, bet jį žino tavo

silpnybes. Ji žavisi tavimi, ji paklūsta tau, ji ištikima tau,

bet ar tu pats visada buvai ištikimas Lugdi Devi?

Kedaras Nathas priblokštas.

– Savaime suprantama.

– Ne, tai netiesa. Bet tu buvai tikras, kad Lugdi Devi

nieko apie tai nežino. Kai ji susirgo, tu neretai prarasdavai

kantrybę. Ji turėdavo atsiduoti tau, nors kentė

baisius skausmus. Tu buvai audringo temperamento vyras,

tu kone jėga privcrsdavai ją,.. Ne, ji tikrai negalėdavo

to… kaip priderėtų, paprastai, jai tekdavo gultis

ta specialia poza…

Kedaras Nathas atšoko atgal, jis ŽiŪri į ją su siaubu.

– Užteks, užteks. Juk nebuvo nieko gėdingo, – nutraukia

jis ją. – Bet iš kur tu gali tai žinoti?

– Taip, bet gal tu bent dabar tiki? Bet vis tiek atėjo

diena, kai aš jau tiesiog ncpajėgiau padaryti tau to, ko

tu troškai. Tuomet tu ėmei dairytis kitos moters. Tau

patiko ta slaugė iš Aligarho, kuri prižiūrėjo mane kelias

savaites prieš išvažiuojant į ligoninę.

– Aš nežinau, apie ką tu šneki, – sušuko Kedaras Nathas.

– To aš neprisimenu.

Jo skruostai dega, jis sukrėstas ir pasipiktinęs.

– O aš prisimenu kiekvieną smulkmeną iš Lugdi Devi

gyvenimo, nes aš esu Lugdi Dcvi. Ta mergaitė iš Aligarho

buvo graži anglų kilmės indė, šviesios odos. Ji

pagarbiai elgėsi su manimi, bet paslapčia jūs žvilgčiodavote

vienas į kitą. Tu manei, kad aš nematau, kaip jūs

žiūrite vienas į kitą. Tarnai išncšdavo mane prie šulinio.

Kartą tu neatėjai pas mane prie šulinio, nors žinojai,

kad aš ten tavęs laukiu. Tu net neįtarci, kad aš pajėgsiu

viena pareiti, o tarnų namuose nebuvo. Aš šaukiau tave,

bet tu apsimetei, kad negirdi. Ar tu žinai,

kodėl aš negalėjau vaikščioti?

– Tu buvai nėščia. Tavo kankindavo skausmai.

– Prieš keletą metų, kai aš su piligrimais keliavau į

Hvardvarą, man į pėdą įstrigo kaulo nuolauža. Ji nukeliavo

aukštyn mano koja. Gydytojai nesuprato, kas įvyko.

Aš net ir nesikreipiau į tikrus daktarus. Ją aptiko

tik tada, kai aš atvykau į ponios Lyall ligoninę Agroje;

mane operavo, kai mano sūnus dar nebuvo gimęs. Jie

bijojo, kad jei neatliks tos operacijos, tai aš ncpajėgsiu

kaip pridera pagimdyti vaiko.

– Lugdi Devi, atleisk man… Lugdi Dcvi, aš tave mylėjau.

Kedaro Natho veidu teka ašaros.

– Ir tada, prie šulinio, kai tu nesitikėjai, kad aš pajėgsiu

atsistoti, vargais negalais aš pakilau. Mano koją varstė

kaip peiliais. Nepaisydama skausmo, aš tylutėliai nusigavau

iki namo ir įslinkau vidun, pasiramstydama sienų.

Aš jaučiausi kaip senė. Aš buvau apsirengusi ne savo

puikiuoju raudonu ir auksiniu sariu, ne, aš buvau

susisuasčiusi į skaras, kaip senė. Kitame kambaryje aš

išvydau tave ir tą merginą, tačiau jūs buvote pernelyg

užsiėmę vienas kitu, kad mane pastebėtumėte.

Kedaro Natho veide jau matyti tikras siaubas.

– Aš nežinojau… Aš nemaniau. Lugdi Devi niekuomet

nepasakė man nė žodžio. Nuo tos dienos… Nuo

tos dienos… ji mažai su manimi bekalbėdavo. Kaip ji

turėjo kentėti, vargšė mano žmona!

– Jai plyšo širdis, bet ji tavęs nekaltino. Tačiau jai būtų

buvę lengviau, jei tu būtum tiesiai jai viską pasakęs.

– O aš jau niekuomet neišpirksiu savo kaltės už tai,

ką padariau. Jei aš ir nežinia kiek gyvenčiau, jei aš ir

nežinia ką daryčiau, mano kaltės jau niekas neišpirks.

Jis krūpčioja raudodamas. Shanti Devi atsargiai uždeda

savo plaštaką jam ant rankos.

– Jau per vėlu, Kedarai Nathai – sako ji. – Bet Lugdi

Devi, kuri yra mano dalis, vis dar myli tave.

Ją apleidžia jėgos. Ji pradeda verkti kaip vaikas, nes

ji ir yra vaikas šio suaugusio vyro rankose. Jis sukrėstas

iki širdies gelmių, tačiau dabar, guosdamas ją, jis nusiramina

ir pats.

Vėl pasirodo Rangas Bahaduras ir jo žmona, Giliai

susijaudinę, klauso jie Kedaro Natho žodžių.

– Visa, ką pasakė Shanti Devi, tiesa. Prisiekiu Krišnos

vardu. Neliko jokių abejonių. Lugdi Devi sugrįžo.

Kitą dieną Kedaras Nathas su žmona ir sūnumi iškeliauja

atgal į Mutrą. Nors ir viską išsiaiškino, jis vis tiek

palieka Shanti Devi. Jis taip nusprendė pasitaręs su jos

tėvais.

Juk jeigu mergaitė vyktų su jais į Mutrą, jei ji keliautų

su jais tai vienur, tai kitur, – ar nebūtų pernelyg skaudžios

viso to pasekmės? Juk, teisiniu požiūriu, ji vis tiek

yra Rango Bahaduros dukra, kuri dar neturi nė devynerių

metų.

Kedards Nathas atvyko į Deli 1935 m. lapkričio 13d.,

o namo grįžo lapkričio 15 dieną.

Kai Shanti Devi suprato, jog Kedaras Nathas išvyko

namo, o ją paliko, ji tapo apatiška, abejinga viskam,

kas vyko aplink ją. Ji beveik nesikalbėdavo su savo šeimos

nariais,

Jos tėvus apėmė juoda neviltis. Tačiau po kelių dienų

krizė praėjo. Shanti Devi įveikė save, nusiramino.

Kartą vakare Tara Chandas Mathurds užšjo į Shanti

Devi namus su dviem džentclmenais, garbingiausiais

Dclio miesto piliečiais.

Tai buvo Leidėjų asociacijos pirmininkas Lala Deshbandu …………

……………………………………………………………………………………………….

 

 

 

 

 

 

JEIGU NORITE PERSKAITYTI VISĄ KNYGĄ, PARAŠYKITE TAI KOMENTARUOSE.