Seniausios žinios apie Veiverius

 SENIAUSIOS ŽINIOS

Po keturiolika metų užsitęsusio ir 1274 m. pralaimėto Didžiojo Prūsų sukilimo, kryžiuočiai prūsus išnaikino, o netrukus tas pats likimas ištiko ir jiems giminingus rytinius kaimynus sūduvius. Po narsaus prūsų vado Herkaus Manto nužudymo, minimas ir žuvęs paskutinysis sūduvių vadas Skurdas. A.Totoraitis Sūduvos-Suvalkijos istorijoje teigia, kad, išnaikinus sūduvius, kraštas liko visai negyvenama dykra. Vėliau sūduvių gyventose vietose daugiau kaip 200 metų vešėjo girios-žvėrių karalystė be gyventojų. Tačiau kryžiuočių žvalgų pranešimai savo vyresnybei byloja, kad šiuose kraštuose buvo likę gyventojų, nes šiuose dokumentuose minimi vardai vietinių vedlių, pasitarnavusių kryžiuočiams, žvalgant kelius per sunkiai pereinamą miškingą ir pelkėtą kraštą.

Karaliaus Žygimanto Augusto matininko Grigaliaus Valavičiaus 1599 m. atliktuose kai kurių senųjų Lietuvos girių aprašymuose randame paminėtus kai kuriuos upėvardžius. Dalis jų jau išnykę, bet kai kurie išlikę lig šiol.

G.Valavičius mini 41 medę – miškų teritoriją (Pietinė Lietuva Grigaliaus Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašymuose. Red. .Žemaitis. Čikaga, 1964m.). Pagal šiuos aprašymus vėliau sudarytuose žemėlapiuose randame, kad Veiverių apylinkės priklausė Periamo medei, kurios pietinė riba ėjo per dabartinj Ingavangio kaimą, o šiaurinė – pro Skriaudžius ir Veiverius. Toji riba maždaug sutampa su dabartine geležinkelio linija.

A.Totoraičio Suvalkijos-Sūduvos istorijoje minima, kad šiuose Sūduvos miškuose kartais susitikdavo žvėrių medžioklėse lietuviai su kryžiuočiais. Kryžiuočiai teisindavosi, kad didelėse giriose nesunku paklysti, todėl jie nežiną, kad medžioja svetimuose miškuose. Mat tarp Lietuvos ir Prūsijos po Žalgirio mūšio, Vytautas, ne taip, kaip Jogaila, nebuvo nužymėjęs ribų per miškus jokiais riboženkliais. Tai atliko tik karalienė Bona XVIa. I pusėje. Ji jkūrė ir pirmąjį pasienio miestelį Virbalį. Tarp Virbalio ir Darsūniškio($ūduvos miškų kolonizacijos centro) miškais turėjo eiti kažkoks traktas . Tikriausiai, kad jis ėjo netoli dabartinių Veiverių ar net per Veiverius. Reikėjo juk turėti tiesioginį susisiekimą su Darsūniškiu ir kelią link Nemuno, kuriuo buvo gabenama mediena, derva, pelenai potašo gamybai, ir plukdoma Nemunu į Prūsiją. Juk neatsitiktinai netoli Veiverių apylinkių tokie gyvenviečių pavadinimai, kaip Patašinė, Ąžuolų Būda, Kazlų Rūda. Mat, atsikėlę į kolonizuojamas girias, amatininkai pirmiausia statėsi būdas, kuriose apsigyvenę užsiiminėjo savo verslu: pjovė mišką, skaldė lenteles statinėms, degino girias ir rinko pelenus, sakino medžius ir virė dervą, graibė pelkių rūdą, iš kurios lydė vietinę geležį. Rūdingų pelkių ir upokšnių būta ir Skriaudžių, Veiverių apylinkėse. Geležies lydymo amatas neteko reikšmės 1859-60m.. nutiesus geležinkelį, kuriuo buvo pradėta atgabenti žymiai pigesnės ir geresnės geležies, šis traktas tarp kolonizuojamų miškų, kuriuose buvo gaminama produkcija, ir Nemuno tikriausia nėra buvęs tikru vientisu keliu. B.Kviklys(Mūsų Lietuva, IIlt., 150 psl.) aiškiai pažymi, kad 1717m. tarp Kauno ir Marijampolės nebuvo jokio kelio. Mat tada Marijampolėje jau buvo įkurtas vienuolynas ir yra žinoma, kad vienuoliai pranciškonai iš Kauno laiveliu plaukdavę Nemunu ligi Šešupės žiočių, o nuo ten Šešupės upe iki Starapolės kaimo. Kada buvo nutiestas tas kelias, kuriuo važiavo per Skriaudžius ir Veiverius 1812 m. j Rusiją Napoleonas, kol kas nežinoma. Žinoma tik tiek, kad per Veiverius jis ėjo ta vieta, kur dabar nutiesta gatvelė pro Glambos, Janušausko namus.

Geras kelias buvo nutiestas 1838-1840 m. Tai buvo dalis garsiojo Peterburgo-Varšuvos trakto su pašto stotimis ir tam tikru nuotoliu pakelėse pastatytais nameliais kelio prižiūrėtojams. Žiemą juose gyveno kareiviai, turėję atkasti nuo kelio pusnis, pavasariais, išėjus įšalui, taisyti duobes ir t.t. Šis kelias buvo pirmasis gruntinis kelias Lietuvoje. Tai Lietuvos plentų tėvas. Antrasis analogiškas gruntinis kelias su geru pylimu, tiltais ir t.t. buvo nutiestas keliais metais vėliau ir ėjo iš Rygos per Joniškį į Prūsiją (Gulbinskas. Lietuvos kelių istorija (rusų klb.).

Veiverių miestelio ir apylinkių teritorija išsidėsčiusi geografų vadinamame Veiverių kalvagūbryje, kuris tęsiasi 60 km iš rytų į pietvakarius nuo Tabariškių (8 km į pietvakarius nuo Kauno) ir eina per Veiverius, Skriaudžius, Plutiškes iki Trakiškių (4 km nuo Marijampolės). Jo plotis apie 4-5 km. Didžiausias aukštis -108 m virš jūros lygio. Santykinis aukštis – 20-30 m (LT Enciklopedija,

II t. 129 p.). Artimiausi žymesni upeliai Jiesia ir Pilve. Netoliese natūralių ežerų nėra. Artimiausi miškai: Juodbūdžio (už 3-4 km) ir Kazlų Rūdos miškų spygliuočių masyvo plotai – už 8-9 km, prasidedantys ties Gudeliais ir tų miškų drėgnųjų plotų dalis ties Kampiniais (už 3-4 km).

Dar praėjusiame šimtmetyje netoli Veiverių esančios teritorijos buvo žymiai miškingesnės. Pvz., I pasaulinio karo metais buvo iškirsta nemaža miško giraitėje tarp Juragių ir Juozapavo ir prie Garliavos. Šiuose miškuose slapstėsi plėšikai ir kartais užpuldinėdavo žmones (ypač grįžtančius iš turgaus). Dalį Pagraižio giraitės iškirto dar Garliauskas, didindamas dirbamų žemių plotus, po to kai įsigijo Mozūriškių dvarą.

Veiveriai nėra labai sena vietovė. Kada čia apsigyveno pirmieji gyventojai žinių nėra, tačiau Veiverių kaimo vardas (Weiwery) paminėtas Vilniaus sinodo parapijų sąrašuose 1744 m., todėl šiemet nuo šios datos sueina 250 metų. Tačiau šios datos negalima laikyti Veiverių absoliučia įkūrimo pradžia, nes jau iki tada čia būta gyventojų. Yra tik žinoma, kad prieš 400 metų (XVII a. pradžioje) dabartinių Veiverių vietoje gyventojų tikrai dar nebuvo. (B. Kviklys. Mūsų Lietuva. III t. 259 psl.L Pasakojama, kad pirmasis šioje vietoje įsikūrė Jonas Ilgis, vedęsis kuo beišmanydamas. Kaimynai jį pravardžiavo Vėjavariu, atseit vėjavaikiu. Piemenys tyčia šį vardą iškreipę ir pavadinę Veiveriu. Dar prieš keletą dešimtmečių, kaip teigia J. Šalčius knygelėje „Veiveriai“, šiose apylinkėse apie kokį apsileidėlį, tinginį ar šiaip nerūpestingą nevykėlį čia sakydavo: „Et, jis prie Veiverio“.

Gyviai, pati vakarinė Godlevskio (Garliausko) valdų dalis. Nuo ten iki Veiverių apie 3 km. Godlevskis savo valdų krašte norėjo įsteigti miestelį, buvo įruošęs smuklę (tada ten buvę dar tik keli baudžiauninkų namai). Tačiau, panaikinus baudžiavą, Garliausko ištekliai sumažėjo ir Gyvių miestelio tolimesnis kūrimasis sustojo. Godlevskis Veiveriuose taip pat buvo pastatęs porą smuklių ir vertė savo baudžiauninkus jose gerti degtinę. įpykę žmonės jas porą kartų sudegino.  Tačiau vietovė augo. 1827 m. Veiveriuose jau buvo 30 sodybų ir 249 gyventojai