REUMATAS

REUMATAS

 

Reumatą prisimename senatvėje, kai jis jau būna išklaipęs sąnarius. Bet reumatas atsėlina žymiai anksčiau, dažnai dar
vaikystėje, po gripo, gerklės uždegimo, anginos ar šiaip kokio uždegimo. Vaikas pasidaro vangus, skundžiasi kojyčių ar
rankų skausmais, lengvai karščiuoja. Paauglystėje kartais atsiranda širdies ūžesių, skundžiamasi greitu nuovargiu.

Pasiseka tiems, kam reumatas prasideda ūmai, dideliais skausmais, aukšta temperatūra. Tenka pradėti gydytis, gydomasi
dažnai sėkmingai, jei tik nenutraukiame gydymo tuoj pat, kai tik pasijuntame kiek geriau. Po intensyvaus gydymo, kuriam
reikia ir chemikalų, ir antibiotikų, o kartais ir hormonų, bent porą metų tenka saugotis bet kokių uždegimų, peršalimų,
nuolat vartoti organizmą palaikančias vaistažoles. Žinoma, būtina vengti visko, kas talkina reumatui.

Taip jau yra, matyt, taip ir bus, kad visokios nuosėdos, vadinamosios druskos, kaupiasi ten, kur yra nors koks uždegimas.
Druskų susikaupimas ir jį sekantis sąnarių sužalojimas būtinai pasirenka vietas, kurios, be uždegimo, varginamos dar kuo
nors, pavyzdžiui, kai spraudžiame kojas į siauresnius batelius. Kai užsistojame ant aukštų kulnelių, neįprastai palinksta
stuburas, spaudžiamos tarp slankstelių esančios kremzlės, ten ir įsitaiso reumato židiniai, pradeda kauptis
„druskelės“.Labai gerbiame vitaminus, dažniausiai šį bei tą girdėjome apie vitaminą C ir jo besivaikydami ėste ėdame bet
ką, jei tik nugirdome ten Šio vitamino esant. Nėra žalios daržovės, kurioje nebūtų vitamino C, be jo augalas negalį būti
žalias, tad netašykime morkos viršūnės, neišmeskime ridikėlio lapų – jau turėsime to vitamino pakankamai. Tikrai daug
vitamino C svogūnuose ir česnakuose, bet daug daugiau dilgėlės lapuose; tikrai labai vertingas (ir daug kam malonus)
svogūno ir česnako kvapas, bet juose kimšte prikimšta kalcio oksalato, tad įdėkime į puodą, kaip senelės dėjo, skiltelę
česnako ar svogūno galvutę, o išvirusios maistą — išmeskime.

Kai reumatas jau tvirtai šeimininkauja mūsų organizme, visada jaučiame skausmus. Skausmas — viena didžiausių gamtos dovanų
mums, tai signalas, kad reikia tvarkytis, gydytis, būtina ieškoti skausmo priežasties, o kai jau žinome ir rimtai gydomės,
skausmą kentėti nebūtina. Nakčiai apriškime skaudamą sąnarį kopūsto lapu, kiek padraskytu iš vidinės pusės, kad būtų
truputį drėgnas, tikrai numalšins skausmą ir dar šiek tiek gydys. Vietoj kopūsto lapo galima pririšti retoko audinio
maišelį, pripildytą rupiai kapotų pušies spyglių, čiobrelių ar raudonėlio žolės, ajero lapų, o jei labai skauda, tai ir
apynio spurgų ir jau būtinai kiečio žolės.Toks sausas kompresas, dar pieš užrišant kiek pašildytas, irgi ne tik skausmą
malšina, bet ir trupučiuką gydo.

Sausą kompresą galima pakeisti karštomis aplikacijomis.Šaukščio, beržo, ajero lapus, sumaišytus su vingiorykštėmis,
čiobreliais, rupiai susmulkintus, užplikiname ir subrinktame, kad būtų tiršta, nevarvanti putra. Tada uždedame ant
skaudaus sąnario, padengiame plastmase, šiek tiek didesne už putra apteptą vietą, lengvai aprišame, kad nenusmuktų. Jei
gerai uždėjome, neatšals ir po kelių valandų, o sąnario skausmai sumažės. Vietoj vaistažolių mišinio galime paimti ir bet
kokią tirštą putrą, o dar geriau – iš smulkintų kaštono branduolių.

Iš vaistažolių nuoviro, trintų bulvių sulčių ar praskiestos degtinės galime pasidaryti ir pavilgų. Sudrėkintą skudurėlį
dedame ant sąnario, ant jo didesnę plastmasę, o ant šios dar didesnį (kad apatiniai sluoksniai nekyšotų), šildantį
sluoksnį — iš vilnos, kompresinės vatos ar kailio gabalo. Dedame plaukais prie plastmasės, pritvirtiname, kad laikytųsi
bent 4—6 valandas.

Skaudamus sąnarius pirtyje galima pavanoti kadagine ar kiečio vanta. Negalima plaktis žaliomis dilgėlėmis. Dilgėlės
lapuose yra daug skruzdžių rūgšties, ji plikinte nuplikina paliestas vietas, ten priteka daugiau kraujo. Tam kartui
skausmas tikrai atlėgsta, bet iš skruzdžių rūgšties pasidaro oksalo ūgštis, o šią „pagauna“ cholesterinas. Labai gerai,
kad neleidžia jis keliauti po visą organizmą, tačiau toje vietoje pradeda gausiau kauptis druskos.

Pasigaminus vienokių ar kitokių mišinių ar tik vienos rūšies vaistažolių pasiėmus galima pasidaryti ir vonią. Vonias
galima daryti tada, kai po jų tuoj pat galime šiltai atsigulti, kad neatšaltume.

Vonioms gerai tinka šaukščio lapai, kiečio žolė, o užvis geriau – jau derėję aviečių stimbai, vingiorykštės, dirvinės
našlaitės žolė.

Kai nepatogu nei vonias, nei karštas aplikacijas daryti, kai kambarys vėsus ar netgi šaltas, galime pasigaminti kokio
trynimo. Ketvertą šaukštų smulkintos žaliavos užpilkime puslitriu degtinės (tik neužmirškime, kad „krūminė“, kaip ir
konjakas, netinka nei gerti, nei trintis; netinka ir įvairūs denatūratai, techniniai spiritai). Visų jų nuodingosios
medžiagos įsisunkia ir per odą. Užpilti galima kokią vieną vaistažolę arba jų mišinį, pavyzdžiui, gailius, apynius,
čiobrelius, pušų spyglius ar kitas kvapias spygliuočių dalis. Apie savaitę palaikome šiltoje vietoje. Galime trynimą
pasidaryti iš kamparo aliejaus ir anyžių lašų: supilame jų po lygiai, gerai suplakame.

Reumatas dažniausiai atsėlina per gerklės uždegimus, tad saugotis jo arba susirgus kratytis tenka irgi per gerklę, –
menkiausio uždegimo atveju ją būtina skalauti. Pravartu skalauti bent prieš miegą net ir tada, kai uždegimo nėra. Tik
neskalaukite ramunėlėmis, eukaliptu, šalavijais, ąžuolo žieve. Skalautis tinka čiobreliai, raudonėliai, o ypač dirvinės
(iš bėdos ir darželių) našlaitės, vingiorykštės.

Reumatas – viso organizmo liga. Ji labai dažnai pažeidžia širdį. Širdis perdaug sudėtinga, kad patys prie jos kištume

nagus, ką ir kaip daryti, turi nurodyti gydytojas. Vis dėlto tikrai nebus bloga, jei turėsime pasiruošę braškių,

žemuogių, gudobelės, tikrai pravers ir džiovinti pakalnutės žiedai, lapai, našlaitės žolė. Braškes ir žemuoges, jei tik
nesame joms alergiški, galime valgyti gan laisvai, o pakalnutes ir kitas vaistažoles širdžiai gydyti galime vartoti tik
gydytojo nurodytais kiekiais ir rekomenduotina tvarka.

Reumatas — uždegimo liga, ir saugotis nuo jo šalia intensyvaus gydymo chemikalais ir antibiotikais labai gerai tinka
aviečių stimbų, bruknių lapų, vingiorykščių, našlaičių arbatos.

 

Paruošta pagal : Eugenijos Šimkūnaitės užrašus. 1994

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *