Prelatas Mykolas Krupavičius

Prelatas Mykolas Krupavičius

Po ilgų priverstinių kelionių po pasaulį, po mirties ir svetimos že­mės prieglobsčio, šiemet rugsėjo 23 d. Kauno Prisikėlimo bažnyčios šventoriaus žemė priglobė grįžusius prelato Mykolo Krupavičiaus pa­laikus. Gal dabar jau visiems laikams jis vėl susijungė su savo žeme. Gal dabar jo fenomenas taps suprantamesnis daugeliui iš mūsų.
Tiesa, ši asmenybė visada buvo kažkam neparanki, nes niekada ne­pripažino kompromiso, teisybė ir sąžinė visada buvojo aukščiausi kri­terijai, todėl visais laikais turėjo priešininkų ir iš kairės, ir iš dešinės.
Vertinant visą jo gyvenimo veiklą, ją būtų galima suskirstyti pa­punkčiui:
1. Centrinės figūros ir lyderio vaidmuo, kuriant Krikščionių demokratų par­tiją. Šį darbą jis pradėjo 1917-18 m. Voroneže, veik­damas tarp lietuvių karo pa­bėgėlių.
2. Ypatingos svarbos veik­la rengiant ir įgyvendinant Lietuvos žemės reformą.
3. Su M. Krupavičiumi neatskiriamai susijusi Vy­riausio Lietuvos Išlaisvini­mo Komiteto veikla, šios organizacijos kūrimasis ir jai vadovavimas.
4. M. Krupavičius – viena svarbiausių figūrų, kuriant Pasaulio lietuvių bendruo­menę.
5. Prasmingos jo kalbos įvairiuose mitinguose ir susirinkimuose, pamokslai bažnyčiose. Jo plunksnai priklauso keletas knygų ir daugybė straipsnių.
Bene pats svarbiausias M. Krupavičiaus darbas buvo žemės refor­ma. Daug kur skaitydavome, kad Lietuvos žemės reformos kūrėjas buvo Albinas Rimka. Nemenkinant tikrai didelio jo darbo, kurį iki tam tikros reformos stadijos atliko A. Rimka, lieka tik su apmaudu pastebėti, kad ankstesniais metais greta A. Rimkos pavardės vis buvo „užmirštamas“ paminėti ir M. Krupavičius. Kodėl taip buvo nesunku suprasti. Juk ir apie pačią reformą bolševikiniais laikais buvo užsime­nama tik puse lūpų, o čia štai dar ir kunigas, kurį nori nenori tenka ne koneveikti, o vertinti kaip žmogų.
Lietuvos šviesesnė vizija jam dar nuo pat jaunystės buvo neatski­riama nuo žemės ir paprasto žmogaus reikalų. Gimęs 1885 m. spalio 1 d., bežemio šeimoje Balbieriškio dvare, vaikystę praleidęs mažame ūkelyje Ūtos valsčiuje (Prienųr.), svetimuose namuose Junioniųkaime, Rumbonių parapijoje (Alytaus r.) ir užeigos namuose Igliškėliuose (Marijampolės r.), gerai matė tuometį Lietuvos kaimo žmogaus gyvenimą- bežemių žmonių lūšnų skurdą ir besivažinėjančių po užsienius dvarininkų gyvenimą, jų požiūrį į kaimo žmogų ir lietuvių tautą, net dauguma dvasininkų buvo ne lietuviai arba tokiais tik prisimetinėjo. Čia ir buvo ta paprasta tikroji gyvenimo pažinimo mokykla, atvedusi jaunuolį į kovotojų gretas, nenuilstamą tiesos ieškojimą ir norą kada nors išvysti Lietuvos kaimo žmogų ne lenkiantį nugarą po dvaro jun­gu, o laisvą savo žemės šeimininką. Kad taip įvyktų, jis matė tik vieną kelią – atiduoti žemę tiems, kurie ją dirba. Žemės reformos būtinumą jis matė ir moraline prasme.
– Skurdas žmogų įstumia į blogus darbus, – teigė M. Krupavičius, rrr O prabanga gimdo tinginystę, vedančią į dvasios išgverimą.
M.Krupavičiaus pateiktas dvarų žemės išdalijimo principas griežtai skyrėsi nuo bolševikinio, pagal kurį reikėjo viską atimti iš tų, kurie tu­ri, vardan to, kad reikia atimti.
Lietuvos Seime, gindamas žemės reformą punktas po punkto, at­laikydamas ir dvarininkų, ir kraštutinių kairuolių argumentus, M. Kru­pavičius visada rėmėsi krikščioniška filosofija, popiežiaus Leono XIII socialinių enciklikų teiginiais. Jis pripažino kiekvieno šventą teisę į nuosavybę, bet jei toji nuosavybė egzistuoja tik vardan nuosavybės ir netarnauja visuomenės gerovei, tokia nuosavybė nėra neliečiama. Sekė Tomo Akviniečio mokymu, konsultuodavosi su teologijos žinovais ir aukštąja dvasininkija, todėl, kiek beturėjo Seime priešininkų, visi jie galų gale buvo priversti nusileisti, ir žemės reforma įvyko.
Remiantis A. Rimkos darbais, papildžius savo teiginiais, teoriniai pagrindai buvo padėti. Pagaliau po ilgiausių ginčų, svarstymų ir de­rinimų buvo priimti reikalingi Seimo nutarimai. Bet jie galėjo ir likti tik nutarimais, jei reformą įgyvendinant M. Krupavičius nebūtų laikęsis savo principingos pozicijos. Žemė – didelis turtas, todėl reformos pra­džioje prasidėjo kyšininkavimas. Dvarininkai turėjo daug pinigų, o valdininkams noras pasipelnyti niekada nebuvo svetimas.
Reforma prasidėjo 1919 m., o iki 1922 m. I pusmečio savanoriams, kumečiams ir bežemiams tebuvo išdalinta tik 64671 hektaras. Tokiais tempais reformai būtų prireikę 20-30 metų. Tada, atsisakinėjančiam žemės ūkio ministro pareigų, kunigui M. Krupavičiui A. Stulginskis pasakė: „Pravedei žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink. Pažiūrėsim, kaip tą išvirtą košę išsrėbsi“. Ir teko laikinai pasidėti ku­nigo sutaną, apsivilkti madingą kostiumą ir sėsti į Lietuvos žemės ūkio ministro kėdę.
Jau per antrą 1923 m. pusmetį žemės išdalinta daugiau nei per visą laiką iki tol. Iki 1926 m. I pusmečio buvo išdalinta du trečdaliai. Per tuos 3 metus, greta dvarų parceliavimo, į viensėdžius buvo iškelta 194615 hektarų, nusausinta 10842 ha pelkių bei šlapios žemės, įkurtos 3 aukštesnės ir 6 žemesnės Žemės ūkio mokyklos, 7 žemės ūkio kursai ir 51 klasė. Ūkininkams šviesti išleista 29 knygos ir savaitraštis, turėjęs 80 000 prenumeratorių. Žemės ūkiui gerinti įkurta 278 gyvulių kergimo punktai, 280javų valymo punktų, 23 vaisių džiovinimo punk­tai, 266 pieno perdirbimo bendrovės, 194 pieninės, 46 linų perdirbimo punktai, pastatyti 2 elevatoriai. 1924 m. Dotnuvoje įkurta Žemės ūkio akademija.
Žemės reformos eiga įstrigo po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Tautininkų valdžia dvarininkams pradėjo palikinėti jau ne po 80, o po 150 ha, dėl ko kariams ir bežemiams išdalytos žemės fondas sumažėjo 166040 ha. Daugelis gavo jau ne žadėtąją žemę, o tik po 4800 litų pa­šalpos.
Gruodžio perversmas M. Krupavičiui nebuvo netikėtas. Jis, kaip ir daug kas valdžios viršūnėse, žinojo, kas ruošiama, ir tokiam žingsniui griežtai nepritarė, pavadindamas jį demokratijos laidotuvėmis. Už tai vėliau teko patirti daug nemalonumų. Bet jis aštriai, su būdingu Kru­pavičiui tiesumu, kritikavo ir K. Griniaus vadovaujamos Vyriausybės veiksmus už tai, kad atleido vadžias, kad leido nebaudžiamai siautėti svetimtaučių antplūdžiui ir kartu aktyvėjantiems bolševikuojantiems elementams, o taikią Kauno studentų demonstraciją žiauriai išvaikė.
Po perversmo M. Krupavičius buvo apkaltintas iš abiejų pusių – nušalintieji nuo valdžios j į kaltino už aštrią kritiką, kuri esą padėjusi įvykti perversmui, o A. Smetonos vadovajami tautininkai pyko už tai, kad perversmui nepritarė ir jį viešai pasmerkė kaip nekonstitucinį aktą. Pastarųjų „globą“ M. Krupavičius ypač pajuto grįžęs iš užsienio, kur 1927—29 m. tobulinosi Lilio ir Tulūzos universitetuose. Buvusiam val­stybės kūrėjui, žymiam valdžios vyrui, baigusiam Petrapilio dvasinę akademiją, ėjusiam mokslus Vakaruose, buvo pasiūlyta tik antro vika­ro vieta Garliavoje. Šitą karčią piliulę jis prarijo stoiškai, niekada nepareiškė kokio nors nepasitenkinimo, nes gerai suprato, koks buvo spaudimas ir pačiam vyskupui Karosui. 1931-1933 m., dirbdamas Vilkaviškio kunigų seminarijos profesoriumi, vėl netruko pajusti, kad jis čia darosi nepageidaujamas, nes įgijo didelį populiarumą tarp klierikų. Jo nuostatos ne visiems patiko, ir 1933 m. buvo perkeltas į nedidelę, apleistą Veiverių parapiją klebonu.
1940 m. bolševikai M. Krupavičių pirmiausia apkaltino už Žemės reformą.
Saugumo komisaras A. Guzevičius vyskupui V. Brizgiui yra išsita­ręs, kad kunigas Krupavičius prieš komunizmo įtaką pastatė sieną, ku­rios niekas, be raudonosios armijos tankų, negalėjo nei sugriauti, nei apeiti. („Draugas“, 1964 liepos 24, JAV).
1940 m. M. Krupavičius įteikė naujajai raudonajai vyriausybei memorandumą, bandydamas išsiaiškinti, kaip jie elgsis su Bažnyčia. Vietoj atsakymo pajuto seklių ir tardytojų ypatingą dėmesį, nors jie ir prisimetinėjo žurnalistais iš Maskvos. Buvo bandoma M. Krupavi­čių verbuoti, iš to nieko neišėjo, todėl jis netruko pajusti, kad kilpa veržiasi. Sprukęs iš Kalvarijos, kur tada klebonavo, pasislėpė Drus­kininkų apylinkėse. Kartą jau buvo beveik įkliuvęs: atvykėliai Druski­ninkuose pataikė jo paties paklausti, ar nematęs čia tokio Krupavi­čiaus. Paspruko. (Iš buvusio Vorkutos lagerio kalinio J. Mieliausko pasakojimo, užrašyto 1965 m. šios knygelės sudarytojo).

Prelatas Mykolas Krupavičius

Prelatas Mykolas Krupavičius

Užėjus vokiečiams, M. Krupavičius vėl parašė 3 memorandumus. Trečiąjį – kartu su K. Griniumi ir J. Aleksa. Buvę valstybės veikėjai, turėję tautos mandatą, jautėsi galį pareikšti protestą prieš amoralios nacionalizmo apologetikos skleidimą Lietuvoje, prieš lietuvių valstie­čių išvijimą iš jų sodybų, atimant turtą ir jų namuose apgyvendinant kolonistus iš Vokietijos, prieš žydų tautos genocidą. Ir vėl vietoj atsako – areštai. K. Grinius buvo ištremtas į savo tėviškę Sasnavoje, o M. Krupavičius ir J. Aleksa – areštuoti: iš pradžių išvežti į Tilžę, o 1943 08 30 – į Regensburgą. Beveik 2 metus teko išbūti kalėjimo sąlygomis tarp niūrių vienuolyno sienų. Tik vėliau, įgijęs vietinio saugumo šefo palankumą, M. Krupavičius buvo išleistas į laisvę. Regensburge pra­leido karą, išgyveno bombardavimus. 1945-ųjų balandį amerikiečių armijos karininko Vaivados buvo atlydėtas į Wuerzburgą, kur vienas po kito susirinko visi Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto na­riai. Už darbą VLIK’e M. Krupavičiaus adresu vėl sklido okupuotos Lietuvos valdžios grūmojimai.

***

M. Krupavičius pragyveno šešias valdžias Lietuvoje. Nė su viena nebuvo labai susibičiuliavęs, nes visada sakydavo tiesą, ir jos siekė darbais.
Dar vaikas būdamas patyrė pirmuosius nemalonumus iš caro žanda­rų. Mokydamasis Igliškėlių pradžios mokykloj, jau nešiojo draudžia­mas lietuviškas knygas ir platino anticarinius lapelius. Mokydamasis Veiverių mokytojų seminarijoje (iki 1905 m.), už savo lietuvišką veiklą buvo nuolat sekamas mokyklos inspektoriaus, o 1904-1905 m. įvykių metu, klijuojant proklamacijas, buvo sučiuptas. Šiaip taip už motulės atvežtą kyšį išsisukęs, toliau dalyvavo seminaristų streike, už ką semi­narijos vyresnybės buvo nubaustas – neteko stipendijos, elgesio pažy­mys buvo sumažintas iki 3.
Už lietuvišką veiklą Seinų kunigų seminarijoje (1905 pi 908 m.) bu­vo užsitraukęs viceregento kunigo R. Jalbžykovskio nemalonę. Jei ne vyskupo Karoso įsikišimas, užtariant prof. Laukaičiui ir istorikui kun. J. Totoraičiui, nebūtų gavęs leidimo stoti į Petrapilio dvasinę akademiją.
Bene pavojingiausias M. Krupavičiaus susidūrimas su savo idėji­niais priešininkais buvo 1918 m., kai už tautinę ir krikščioniškąją veiklą buvo priverstas sprukti iš Voronežo. Ten jis tada dirbo Martyno Yčo lietuvių karo pabėgėlių gimnazijoje ir buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos kūrėjas. Draugų pagalba, suspėjo pasislėpti sužinojęs, kad bolševikai jo ieško ir kad jam paskelbtas mirties nuosprendis. Aprengtas kareiviu, nukirptais plaukais iš Voronežo traukiniu pasiekė Smolenksą, o nuo ten pėsčiomis, su dideliu būriu dezertyrų – vokiečių apkasus netoli Vilniaus. Vokiečių palaikytas bolševikų šnipu, ilgai bu­vo tampomas po kalėjimus, tardomas, įtarinėjamas. Nežinia, pirmasis ar antrasis jo susidūrimas su bolševikais buvo sunkesnis, bet kai prieš mirtį Loreto ligoninėje, Čikagoje, protarpiais aptemstant sąmonei priešmirtinėse vizijose kalbėjosi pats su savimi, beveik visą laiką bolševikus teminėj o.
Liko kapas. Jau antras Krupavičių kapas Čikagoje. Pirmasis tėvo -m Prano Krupavičiaus, gimusio dar baudžiavos laikais Navininkų kaime, Krokialaukio valsčiuje, atvykusio į Ameriką užsidirbti. Lietuvoje liko 4 asmenų šeima, bet jo nesulaukė – užmušė mašina. Kad ir koks būtų didelis pasaulis, kad ir šitiek mylių per Atlantą, o likimas suvedė tėvą ir sūnų į amžino poilsio vietą taip toli nuo Tėvynės ir suguldė visai ne­toli vienas kito po tuo pačiu svetimu Čikagos dangumi.
Praėjo gyvenimas nuo Balbieriškio iki Čikagos per aspera ad astra. O gal teisingiau ne ad astra – ne į garbę, bet į pelnytai užtarnautą vietą tautos istorijoje. M. Krupavičius mirė 1970 m. gruodžio 4 d. 15 vai. 50 min.

***

M. Krupavičiaus palaikų sugrįžimo į tėvynę proga prisiminkime jo paskutines valandas ir paskutinius norus.
Jau labai sergantį lankiusieji nenorėjo palikti nakčiai.
– Eik namo, sakau, – griežtai tarė vienam lankytojui. – Tu nori pa­matyti mane mirštantį? Aš mokėsiu ir be tavęs numirti.
Prieš mirtį surašytame testamente niekam nieko nepaliko, nes nieko vertingo neturėjo. Surašė tik, kaip jį laidoti. Pagrindinės testamento mintys tokios: „…prie karsto turi būti tik kryžius ir lietuviškoji trispal­vė vėliava. Nei pamoksle, nei kalbose mano vardo neliesti (…). Ant pastatyto prie kapo kryžiaus turėtų būti toks sakinys: „Lietuvi, tebūnie tau pirmiausiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo tėvynė Lietuva (…). Mano akis ir krūtinę prašau užpilti lietuviškąja žemele, kurią esu gavęs iš tėvynės Lietuvos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *