Paviemuonio kaimo Orinai

Paviemuonio kaimo Orinai

Senoliai

Paviemuonio kaimo Orinų giminės pradininkas čia, Paviemuony, atsirado apie 1835 – uosius. Tikslių žinių pirminiuose dokumentuose nėra. Yra išlikęs tik vienas konkretus Veiverių RK bažnyčios metrikų įrašas apie senolio mirtį. Jame parašyta: „Atvykę į Veiverius 1890 m. rugsėjo 17 d. ryte kaimynai, abu ūkininkai iš Paviemuonio kaimo, Mykolas Jočionis penkiasdešimties metų ir Motiejus Isoda trisdešimties metų amžiaus pareiškė, kad 1890 m. rugsėjo 16 d. 9 val. ryto mirė Vincas Orinas, našlys, ūkininkas iš Paviemuonio kaimo, aštuoniasdešimties metų amžiaus, sūnus gimdytojų liudytojams nežinomų. Pagal atvykusiųjų paliudijimą dėl Orino Vinco mirties šis aktas atvykusiems perskaitytas ir už beraščius pasirašytas kunigo Natkevičiaus.“ Peržiūrėjęs išlikusius Veiverių parapijos metrikų knygų įrašus, įsitikinau, kad juose yra ir netikslumų. Klaidingi įrašai galėjo atsirasti dėl to, kadangi liudytojai mirusiojo amžių pasakydavo iš atminties, o patikslinti nebuvo kaip, nes žmonės dar neturėjo pasų. Todėl ir Vincento Orino gimimo metai užrašyti netikslūs (turėtų būti ne 1810-ieji, o 1807-ieji), taigi jis gyveno ne 80, bet 83-ejus metus. Senolis Vincas Orinas apie 1835 metus, vesdamas Agotą (Agniešką) Kuklierytę turėjo jau 28 metus, o ji tik 16. Namuose, į kuriuos jis atėjo, be žmonos Agnieškos, gyveno ir jos brolis Vincentas Kuklierius, dvejais metais jaunesnis už ją. Apie jaunosios tėvus metrikų knygose nerasta jokių žinių. Likęs tik vienas labai keistas įrašas, kurį net sunku paaiškinti. Jis byloja apie 1851 metais gruodžio 2 d. Ievos Orinienės – Skučaitės, gimusios apie 1801 m., mirtį. Apie jos vyrą, šeimą, socialinę padėtį jokių duomenų nėra. Ta- 190 čiau vėliau, tyrinėjant Orinų giminės šaknis, šitas nesuprantamas įrašas padės aiškinantis kitus nežinomus dalykus. Senolio vaikaitis Kazimieras Orinas (1874-1964 m.) pasakojo, jog girdėjęs, kad tas diedukas (taip vadino senolį) į Paviemuonį atėjęs nuo Marijampolės pas kažką lyg tai į žentus, lyg tai į užkurius. K.Orinas pasakojo ir tai, kad senatvėje diedukas buvo beveik apakęs, nes kai jiedu su broliu Andriumi (g.1876 m.), būdami dar maži sugulę lovoje imdavo išdykauti ir jo neklausyti, diedukas, pasiėmęs pantį, ateidavo daryti tvarkos. Bet kol jis ateidavo, jie spėdavę palįsti po lova, ir jis pančiu vanodavęs tik patalus, o jiedu palovyje tykiai kikendavę. Kodėl savo senelį atsimenantis vaikaitis taip niekada ir nesužinojo, ar jis čia buvo atėjęs į žentus, ar į užkurius; kodėl šešiolikmetė mergaitė lyg „iš reikalo“ buvo išleista už dvylika metų vyresnio vyro; kodėl mergaitės tėvas, regis, turėjęs būti dar nesenas, ištekinęs dukterį, nusišalino nuo ūkininkavimo – savo žemę ir nemažą dviejų valakų ūkį su didelėmis trobomis pavedė atėjusiam svetimam žmogui – žentui? O ar negalėjo būti taip, kad ta mįslingoji Ieva Orinienė – Skučaitė neturėjo vyro Orino, taigi buvo ne Orinienė, o Kuklierienė, jaunosios motina, našlė, likusi su dviem vaikais. Juk 1835 metais, kai jos šešiolikmetė duktė ištekėjo, jai, gimusiai apie 1801 uosius, turėjo būti 34 –eri, o tais metais, kai gimdė dukterį, – aštuoniolika ar šiek tiek daugiau, nes gimimo metai nurodyti apytikriai. Tik nežinia, kas nutiko jos vyrui, senolio Orino uošviui Kuklieriui. Gal buvo jau miręs, gal kur prapuolęs per 1831 metų sukilimą, gal…Todėl šitiems namams ir buvo iškilusi būtinybė rasti šeimininką – patikimą suaugusį vyrą. Ir pasitaikė tokio amžiaus žmogus, kuris tiko į vyrus šešiolikametei dukrai, bet neatmestina, jog galėjo tikti ir jos motinai, vos įpusėjusiai ketvirtą dešimtį našlei. Ar ne todėl ir kal- 191 bėta, kad senolis Orinas čia atėjo lyg tai į žentus, lyg tai į užkurius. O po to, kai buvo ištekinta dukra, natūralu, kad motina galėjo likti tuose pačiuose namuose ir gyventi su abiem savo vaikais (dukra ir sūnumi) kaip viena šeima, tapdama dukrai patarėja, padėjėja, daržų sodintoja ir jos vaikų aukle…Einant metams, sendama ir ji pati gal vis rečiau prisimindavo kažkada buvusi Kuklieriene. Todėl 1851 metais, kai ji numirė, atėję į kleboniją kaimynai ją ir užrašė Oriniene, nes gyveno pas Orinus. Kaimynai galėjo ir nežinoti, ar ji buvo Vincento Orino žmona, ar našlė Kuklierienė, o jei dar pasakoma, kad velionis ar velionė nežinomų tėvų vaikas, taip ir užrašydavo. Juk ne į Ameriką žmogus išleidžiamas, o ten, kur nereikės jokių dokumentų, kur niekam nebus įdomu nei pavardės, nei vardai, nei amžius… Bet ateina toks laikas, kai imi ir pasigendi tų, seniai užmirštų, kurių jau tik vardai likę kažkur užrašyti. Ir iš tų šykščių duomenų, vien iš statiškų tarsi suakmenėjusių jų buvimo žemėje atspindžių bandome atkurti šiokį tokį jų paveikslą. Štai senolio pėdsakai iš jo vaikų, Vincento ir Mateušo, gimimo metrikų. Vincentas šeimoje buvo trečias vaikas. Jo gimimo metrikai rašyti 1847 m. Veiverių klebono Felikso Rimkevičiaus dar lenkų kalba. Gaila, kad palyginimui neišliko vyresnių Vincento brolių, Juozo ir Jono, metrikai, bet išlikusysis Vincento dokumentas gana iškalbingas. Pirmiausia peršasi mintis, jog šitam vaikui skirta daug dėmesio, mat į kleboniją sugužėjo nemaža palyda: kūdikio tėvas Vincentas, kuris pasirašė esąs 40 metų (pasitvirtino, jog tiek ir buvo), motiną Agniešką užrašė esant 28 -erių; krikštatėvis, vaiko dėdė iš motinos pusės Vincentas Kuklierius, sakė turįs 26 metus, krikštamotės Kotrynos Blažaitytės amžius nenurodytas, užtat krikštynose dalyvavusio, matyt, gero kaimyno Simono Pazuikio amžius užrašytas – 50 metų. Visa kompanija! Paprastai krikštynų 192 ceremonijoje dalyvauja tik krikštatėviai, kartais dar ir tėvas, o čia… O štai po vienuolikos metų (1858 m.) krikštyto paskutinio sūnaus, Mateušo, metrikai. Juose užrašyta, kad krikštynose vėlgi dalyvauja tėvas Vincentas Orinas, bet jis, pasirodo, nė kiek nepaseno, nes užsirašo esąs 40 metų, o žmoną pasendina 7 metais, ir pagal jį Agnieškai tik 35 – eri. Kadangi tam neprieštaravo nei krikštatėvis Antanas Lukoševičius iš Veiverių, nei krikštamotė, kūdikio teta, Rožė Kuklierienė, nei geriausias kaimynas Kazimieras Jočionis, Veiverių klebonui kunigui Jonui Prūsalaičiui beliko tik užpilti vaikui ant galvutės šventinto vandens, peržegnoti in Nomine Domini ir surašyti į knygą kas dalyvavo krikšto apeigose. Iš viso to, kas surašyta, galima samprotauti, kad senolis Vincentas Orinas buvo arba melagis, arba išsiblaškėlis. O gal save mylintis pokštininkas: žmoną pajaunino tik ketveriais metais, o save beveik triskart tiek. Senoliai kartu išgyveno lygiai 50 metų. Senolė Agnieška mirė 1885 m. rugpjūčio 29 dieną 4 val. ryto būdama 66 metų, o metrikuose užrašyta, jog 80 – ies. Matyt, iš išvaizdos prastai atrodė. O tam buvo priežasčių: pagimdė 7 vaikus, tris iš jų jau ne mažamečius palaidojo. Dideli namai buvo ne „palociai“. Po „pečium“ per žiemą tupėdavo vištos, per šalčius ir kiaules šerdavo virtuvėje, čia ir avys ėriuodavosi. Suprantama, virtuvėje jokių grindų nebuvo. Visada pilna vaikų ir ligonių. Gryčia didelė – dviejų galų, bet mažais langeliais, pro durų plyšius eina šaltis, akis nuolat graužia dūmai, nes ant vaškaros pakabintą katilą kaitina atvira ugnis. Ilgais vakarais tvyrojo prieblanda, nes šviesdavosi tik spragsinčiomis ir rūkstančiomis balanomis. Darbo turėjo per akis, nes visus reikėjo apausti, apsiūti, apmegzti. Šermenys vos ne kasmet. Palaidota trys savi vaikai, per dešimt anūkų, marti. Ne veltui tuos namus vadino išmaromis, tačiau nors juose daug išmirė, bet jie 193 visada buvo pilni savų šeimos narių, nevedusių ir vedusių su savo pačiom ir vaikais, sveikais ir sergančiais, gimstančiais ir mirštančiais. Nuo tokio gyvenimo senolė Agnieška tikriausiai labai pavargo ir paliko savo Vincentą, dvyliką metų už save vyresnį, kuris, panašlavęs penkerius metus, irgi atgulė amžinam poilsiui.  Orinų iš Kuklierių paveldėti senolių namai buvo nemaži (50 margų ir 98 prentai – 28,7 ha). Be tėvų, juose gyveno du vedę sūnūs (Juozas ir Jonas) su šeimomis, du nevedę – Vincas ir Mateušas ir jų sesuo Marijona, gimusi 1849 m.,ištekėjusi už Andriaus Raulinaičio 1873 m. Ji mirė bevaikė, palikdama našlauti savo vyrą, šiuose namuose neturintį teisių į jokį paveldą. Šeimoje būdavę ginčų. Ypač tarp vyresniųjų brolių, turinčių savo šeimas ir dar nevedusių – Vinco ir Mateušo, nes šitie nesiskubino prie darbų, manydami, kad daugiau dirbti turi vyresnieji, išlaikantys ne tik save, bet ir savo šeimas. Šiuose namuose daug vaikų gimė, daug mirė, todėl namai buvo dažnai vadinami išmaromis, nors juose niekada netrūko žmonių – nei suaugusių, nei vaikų. Šie namai neišsiskirstė į viensėdijas iki XIX a. paskutiniojo dešimtmečio, kol buvo gyvas senolis Vincentas. Mat pagal papročius ir pagal čia veikusį Napoleono kodeksą senolis Vincentas, turėjęs namų galvos teises, trobų ardyti neleido. Po jo mirties namus ir žemę pasidalino keturi sūnūs, nes sesuo Marijona jau buvo mirusi, o jos vyrui A. Raulinaiciui, našliui ir bevaikiui, čia niekas nepriklausė. Pasidaliję žemes, broliai išsiskirstė į viensėdijas. Tai buvo paskutiniai namai Paviemuonio kaime, išsikėlę į viensėdijas („kolionijas“). Visas kaimas, ypač jo pietinė dalis (Juozaičiai), buvo išsiskirstęs kur kas anksčiau. Žmonės, prisimindami tuos laikus, kalbėjo, kad labai nenoriai buvo keliamasi į vienkiemius, bet valdžia verste vertusi tai daryti, 194 panašiai kaip ir XVI a. viduryje, kai Žygimanto Augusto laikais pagal Valakų įstatymą žmonės prievarta buvo nuvaryti nuo savo žemių ir sukelti į gatvinius kaimus, o jų žemės suskirstytos į siaurus ištįsusius rėžius („šniūrus“). Šis sunkus atvirkštinis skirstymosi procesas vyko labai vangiai. Suvalkijoje pirmas iškeldintas į vienkiemius 1842 m. buvo Šilgalių kaimas Slavikų parapijoje. Taip buvo nubaustas už nepaklusnumą: mat šio kaimo vyrai nušienavo jiems valdžios neleistą šienauti pievą. Senoliai Vincentas ir Agota (Agnieška) su šiuo pasauliu atsisveikino savo senuose šiaudiniu stogu ir moliu plūkta asla namuose. Tie namai buvo erdvūs, bet ir darbo, ir vargo juose buvo užtektinai. Mirti senolis „pasirinko“ gražu laiką. Buvo 1890 metų rugsėjo šešioliktos dienos 9-ta valanda. Už lango žydėjo jurginai, jų žiedų saulutėse ropinėjo rudeniškai aptingusios bitelės. Bet jis jų negalėjo matyti – dar prieš dešimt metų buvo beveik apakęs. Jis nugyveno 83-ejus metus. Kitą dieną iš pat ryto apie jo mirtį Veiverių klebonui Natkevičiui pranešė kaimynai iš Paviemuonio kaimo: penkiasdešimtmetis Mykolas Jočionis ir trisdešimtmetis Motiejus Isoda. Padavę špitolninkui kas buvo duota „ant zvanų“ tuoj išgirdo varpo garsus, skelbiančius visiems apie mirtį. Klebonas paviemuoniškių žodinį pranešimą užrašė į parapijos knygas. Liudytojai žinojo tik tiek: velionis buvo našlys, ūkininkas. Apie jo kilmę ir tėvus nieko negalėjo pasakyti. Išmirus senoliams, pasikeitė ir aplinka, kurioje jie gyveno. Išnyko ilgais rėžiais tęsęsi laukai. Pamažu išdžiūvo tyvuliavusios balos, nes daugelis savo „kolionijose“ kasėsi griovius – sausino žemes. Iškirto daug krūmų, mažaverčių raistelių. Tie, kurių žemėje kloniuose buvo durpių, kasė jas, džiovino ir naudojo kurui. Kai kurie iškasti durpynėliai tapo sodželkomis. Atsirado nauji takai, laukų keliukai, ežios, skiriančios kaimynų laukus. Ne viena ežia 195 („rubežius“) virto takučiu į plentą ar į vieškelius. Ten, kur susikirsdavo trijų kaimų laukai, buvo supilami kauburiai („kapčiai“) ir ant jų statomi riboženkliai arba pasodinamas medelis. Toks „medelis ant kapčiaus“ (vėliau – didelis, storas, gumbuotas palinkęs gluosnis) išstovėjo iki 1970 metų melioracijos Storpirščio, Pilypavičiaus ir Mickaus laukų susikirtime, nes šioje vietoje kirtosi Gustaičių, Gyvių ir Paviemuonio kaimai. Senolių namai, skirstantis į vienkiemius, pateko į jauniausiojo sūnaus Mateušo „kolioniją“(vėliau atiteko jo sūnui Jonui, o po jo – anūkui, taip pat Jonui, dabar gyvenančiam Skriaudžiuose. Buvusios trobavietės ženklai laikėsi iki 1970 metų, iki melioracijos. Visą 90- metį. Tyvuliavo prie alksnyno išlikęs gilus ir švarus tvenkinys, ant kalnelio žemės įsikibusios laikėsi skurdžios vyšnaitės, o įklonyje, kaip niekur kitur, žėlė tamsiai žalia vešli žolė. Tos pievos vakarinėje pusėje iš šiaurės į pietus ėjo eilė didelių medžių. Nuo jų kiek nuošaliau į dangų stiebėsi aukšta, tiesi, tvirtomis šakomis liepa. Tai buvo liepų liepa… Jos iki pat viršūnės ilgų šakų vainikas kasmet apsipildavo žiedais. Tik tų žiedlapiųretai kam pavykdavo prisirinkti tokiame aukštyje. Bet bitėms aukštis netrukdė per liepų žydėjimą paversti ją dūzgiančiu, ūžiančiu bitynu. Jei ne melioracija, ta liepa ir dabar tikriausiai būtų gyva. Nuo tos vietos, kur stovėjo liepa, už puskilometrio į pietryčius tebėra išlikę kaimyninės Veiverynės sodo medžiai, už kurių ta pačia kryptimi iki melioracijos galėjai matyti ir tas nuskurdusias vyšnaites, primenančias, kad šitoje vietoje būta senojo gatvinio Paviemuonio kaimo pietinės dalies (nuo ten už puskilometrio į rytus nuo Gustaičių kaimo dabar stovi Via Baltica greitkelio degalinė). Tarp tos buvusios kaimavietės ir Veiverio sodo išlikusių medžių būta karčemos žemės sklypelio. Ar karčema čia buvo nežinia, bet Paviemuonio (Mozūriškių) palivarke 1863 metais buvo bavariško alaus darykla, tais metais pagaminusi alaus už 1040 rublių. 196 Nuo Veiverynės sodo mažiau nei pusė kilometro, žiūrint tiesiai per Gustaitynės dar išlikusius medžius pietvakarių link, stkso smėlio kalva (anksčiau ji buvo aukštesnė ir vadinama Kalneliu). Tai senkapiai. Tie, kurie čia gyveno, kai mirusiųjų dar nelaidojo Veiverių ir Skriaudžių parapijų kapinėse (o Veiverių parapija įsteigta tik 1842 m.) šio krašto gyventojai mirusiuosius laidojo Kalnelyje. Tie pirmieji gyventojai turėjo čia atsirasti tik po 1744 m., nes tais metais Vilniaus sinodo parapijų kaimų sąrašuose nei Ragavos, nei Paviemuonio dar nėra. Peršasi mintis, kad visų mūsų (Kuklierių, Orinų, Gustaičių) proproseneliai palaidoti ne kur kitur, o Kalnelyje. Galime tik pasidžiaugti, kaip senieji gyventojai gerbė mirusiuosius paskyrę jiems tokį gražų smėlio kalnelį, kokių čia itin reta. Ir gaila, kad vėliau vietiniai žmonės, jau nežinantys, jog čia kapinaičių būta, šitame gražiame kalnelio smėlyje ėmė kasti duobes bulvėms žiemoti. Vasaromis tų duobių sienose olas rausė rudosios kregždės-pečelindos… Ir pasipylė žmonių kaulai. Aprinkdavo juos, užkasdavo, bet kalnelio žemė buvo dirbama ir dar ne taip seniai (prieš du tris dešimtmečius šitoje žemėje besimėtantys kaulai nieko nestebino, nes jau niekas nežinojo, kieno jie. Vieni spėliojo – gal maro kapeliai, kiti (net spaudoje rašė) – prancūzų kareiviai palaidoti. Bet šiai versijai prieštaravo vienoje Suvalkų gubernijos (Marijampolės apskr.) kartografinėje schemoje (sudarytoje apie XIX a. vidurį) šis kalnelis pažymėtas nedideliu kryželiu, taip, kaip ir dabartinės Veiverių, Skriaudžių ir kt. kapinės. Tai patvirtinimas, jog čia buvo tipiškos kaimo kapinaitės, kol nebuvo kapinių Veiveriuose.

 

Pagal: K. Orino užrašus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *