Pasukos

                                      PASUKOS

 

Kai sviestą mušdavo, į muštukę smailiai žvilgčiodavo ne vien vaikai— visiems ne tik sviestas (neretai žiemai ar parduoti mušamas), bet ir pasukos rūpėjo. Nors ir dažnokai padaromų, — pasukų visada laukdavo, kaip laukiama krekenų, pirmojo šviežiapienio sūrio ir pan.

Sakytume, kaimiškas proginis gardėsis, ir tiek. Ir proginis, ir gardėsis, bet ne tik „ir tiek“. Pasukose lieka daug baltymų, labai lengvai pasisavinamų, lieka ir nemažai riebalų, ne tik kruopelėmis plaukiojančių, bet ir akim beveik nematomų. Jie labai vertingi, nes turi daug riebalų, sudarytų ne iš stambiųjų, sunkiau organizme perdirbamų, o iš riebiųjų rūgščių. Tokie riebalai aktyviai dalyvauja medžiagų apykaitoje, mažina cholesterino perteklių, gina nuo sklerozės.

Sviestą namuose dabar mušame retai, bet pieno kombinatuose ir pieninėse pasukų netrūksta. Tik gardėsiu jų nelaikome. Nuo seno esame įpratę prie kiek rūgštele dvelkiančių gaivinančių pasukų, nes sviestą mušda-vome iš rūgščios grietinės, o pieninių sviestas — iš saldžios. Dėl to pasukų vertė nė kiek ne mažesnė, tik skonis prastesnis. Menka bėda, galima kiek pasirūgštinti. Geros pasukos kai pradedame žilti, taip pat tinka ir jauniems, stipriems — kad kuo mažiau „pelenų“ senatvei sukaupta būtų, labai tinka jos ir mažiems, augantiems — pasukos padeda maisto medžiagoms tvarkingiau raumenimis virsti.

Taigi pasukos geros ir seniems, ir mažiems, belieka prisiminti, kaip jas mūsų senelės vartodavo.

Pats paprasčiausias būdas — būdavo, valgo bulves ar košę, netgi blynus — pasukomis užsigeria. Į pasūdytas pasukas pritrupins agurkų, ridikų ar kitų žalėsių — štai ir šaltibarščiai nevirti, turėję atskirų žalibarščių vardą. Kmynais pagardintos, atšaldytos pasukos gerai tinka ir karštą dieną atsigerti.

Nepamirškime jų.

Pagal: E. Šimkūnaitę. 1987

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *