Parodontozė

PARODONTOZĖ

 

Labai naemaloni liga sergančiam, labai kebli stomatologui – sunkiai pasiduoda gydymui. Sutrikimas dėl padidėjusio kraujagyslių pralaidumo dantenose gana teisėtai siejamas su vitamino C stoka. Tik tai ne vien dantenų liga, kraujagyslių pralaidumas padidėja ir kitur: parodontozininkams greičiau susidaro mėlynės ir lėčiau rezorbuojasi, dažniau atsiveria varikozinės opos kojose ar pragulos, dažnesnės ir virškinimo trakto opaligės. Taigi parodontozė ne tik burnos ruimo, bet viso organizmo liga. Liga susieta su vitamino C stoka arba sutrikus apykaitai.
Būtų tarsi racionalu ir logiška padidinti vitamino C dozes. Tiesmukiškai protaujant taip. Bet gyvenime labai daug procesų vyksta pagal dėsnj „akivaizdu, bet neįtikėtina“, t.y. kai tariamas akivaizdumas ar aiškumas užgožia tikrąją priežastį.
Vitaminas C labai aktyviai dalyvauja kvėpavimo procesuose, bet ne įkvėpiant ir iškvepiant orą iš plaučių, o organizmo gelmėje, audiniuose vykstant medžiagų apykaitai. Panašiai kaip degtukas, vitaminas C ne tik uždega, bet ir pats dega. Sveiko suaugusio organizmo normalioms funkcijoms visiškai pakanka 100 mg (0,1 g) vitamino C, bet taip pakanka, kad pusė jo, apie 50 mg, pasišalina su šlapimu. Poreikis tikrai nelabai didelis ir lengvai kompensuojamas papras čiausiomis daržovėmis (na, kelias valandas pagulėjusiuose po skynimo agurkuose jo ieškoti neverta). Kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių – sergant džiova, sugripavus ar šiaip pakilus temperatūrai – suintensyvėja degimas, vitamino C reikia daugiau kaip dvigubai. Kai vartojama daug konservuoto, metalinėse skardinėse laikomo maisto, margarino (hid- rinto aliejų) tipo produktų, dėl juose esančių sunkiųjų metalų poreikis dar padidėja apytikriai viena doze, t. y. dar 100 mg. Taigi civilizuoto žmogaus poreikis galėtų būti apie 300 mg per parą. Tai teorinis poreikis, o, sakytume, gamybinis gerokai kitoks. Gyvam organizmui vitaminas C reikalingas nuolat, kol tik esame gyvi, o praryta tabletė ar išgertos vitaminizuotos sultys šio vitamino teikia žymiai daugiau, negu vienam kartui reikia. Maža to, vitaminas C nekaupiamas organizme kaip karotinai ar kitos vertingos medžiagos, pridėkime dar, kad vitaminas C — stipri ir gana agresyvi rūgštis, o mūsų organizmas silpnai šarminis, bus visiškai aišku, kodėl didelės šio vitamino vienkartinės dozės skatina jo visišką ar labai didelį atmetimą, išskyrimą su šlapimu. Paradoksas, bet faktas – kuo didesnes vitamino C ar jo koncentratų dozes skiria, tuo menkesnis rezultatas.
Ir tenka spręsti tikrai nelengvą uždavinį su dviem aklavietėmis: vitaminas būtinai reikalingas, organizmas vitaminą C atmeta. Kaip jį įduoti išvengiant atmetimo?
Baisi tik pradžia, o iš tiesų viskas gana paprasta. Reikia vartoti dainai mažomis dozėmis, kad nebūtų „smūgių“, taip, kad mūsų organizmas nepažintų.
Gryno ar koncentratų davimas mažomis dozėmis atmestinas – pažins, o įvairios daržovės, turinčios skirtingą kvapą bei skonį — įgabens puikiai. Tereikia prisiminti, kad organizmas, neigiamai įaudrintas vitamino C ir ilgai vartojant tas pačias daržoves ar vaisius, gali atpažinti ir pradėti atmetinėti. Tenka dažnai kaitalioti. Šermukšnių, bruknių, dilgelių skoniai labai skirtingi, pradėjus juos vartoti viskas gan greitai reguliuojasi, tik vieno žalėsio ar uogos nereikia laikytis ilgiau negu savaitę, reikia vengti ir panašių: pvz., po kopūstų geriau tiks kiaulpienės, gūžinės salotos, o ne „kiniškos“ salotos, ridikėliai ir atvirkščiai. Geriau erškėčius keisti dilgėlėmis ar juodaisiais serbentais, o ne šermukšniais. Ne pats geriausias sprendimas ir daryti mišinius iš kelių vitamino C turinčių vaistažolių tikintis, kad organizmas pats atsirinks, kas jam geriausiai tinka. Po trijų — keturių mėnesių pakaitinio pratinimo prie „paslėpto“ vitamino C apykaita visiškai atsistato, ir galima normaliai maitintis. Jei reikia, galima vitamino C kiekį didinti ir koncentratais ar grynu, tik vengti vienkartinių didelių smūginių dozių.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į šias pastabas. Visos žalios, termiškai nepaveiktos daržovės turi daugiau vitamino C negu keptos ar virtos (net jei suvartojamas skystis, kuriame virta), visi daržovių daigai turi žymiai daugiau vitamino C negu gumbai, pvz., keliuose sudygusios – sužaliavusios morkos ar burokėlio lapuose rasime tiek pat vitamino C kaip gerokoje gniaužtėje šaknies, ant kurios tie lapeliai išdygo. Tėra viena daržovė, kuri nevirta – ar būtų sudygusi, ar nesu- dygusi, ar būtų spalvą išlaikiusi, ar pažaliavusi (nors šiaip visos daržovės kuo žalesnės, tuo vertingesnės), tik viena nevirta netinka vartojimui — didžiai gerbiama bulvė. Jei nenorime prarasti vitamino C, nuostolius sumažinti, gerai nuplautas bulves reikia neskustas sumesti į verdantį vandenį ar įkišti į gerai įkaitintą orkaitę. Maksimali nuolaida bulvei – galima burną išsiskalauti trintų bulvių sunka (būtinai ją išspjauti), o po 15-20 min. gerai perskalauti tanidiniu nuoviru.
Vitamino C turi visi žali augalai (jie be vitamino C negali būti žali), vitamino C yra visuose vaisiuose, žinia, ne visur vienodai daug. Deja, dažnai paisome tik vitamino C kiekio, nekreipdami dėmesio į jo palydovus. Į daugelį galima dėmesio ir nekreipti, bet į oksalo rūgštį ir kalcio oksalatą atsižvelgti būtina. Inksto filtruojamasis aparatas – maži kraujagyslių mazge- lai, glomerulės. Jas neigiamai veikia smūginės vitamino C dozės, o dar labiau — kalcio oksalatas ir oksalo rūgštis. Nesiskųs- kime „druskomis“ ir akmenligėmis, jei griežtai neribojame ok- salatų turinčių žaliavų. Ne per seniausiai mums kimšte kimšo granatus, dabar užplūdo ananasai ir ananasų sultys bei polivi- taminų mišiniai su ananasų sultimis. Visiems šiems „sveikatos saugotojams“ — tvora kuo tankiausia. Jau geras trečdalis šimtmečio, kaip įsitikinta, kad špinatai neturi tiek geležies, kiek manyta (spaudos klaida). Labai abejotina ir kitokia jų vertė, netgi rekomenduojama nurodinėti – „sveikatai žalingi**, bet špinatų sėklos dar vis pardavinėjamos, dar vis spausdinami įvairūs kulinariniai receptai su špinatais. Daug oksalo rūgšties turi ir neprinokę agrastai, net ir vardą oksalo rūgštis gavo iŠ kiškio kopūsto (kiškiarūgščio), bet dar tebeminimi kaip ankstyvas ir geras vitamino C šaltinis. Ir svogūnai, ir česnakai tikrai turi daug vitamino C, turi stipriai dezinfekuojančių medžiagų, bet itin daug ir kalcio oksalato. Ne tik sergant parodontoze, bet ir gripu ar jo saugantis labai svarbu gera inkstų veikla. Tad jei nenorime gripo komplikacijų – atsisakykime česnako arba atskilkime jo vertingąją, kvapiąją dalį nuo oksalatingos. {dėjus į puodą sveiką galvutę ar skiltelę, maistas bus skanus, aromatingas. Pagaminus galvutė išmetama. Beje, mūsų senelės, jokių chemijų nesimokiusios, apie vitaminus nieko negirdėjusios, taip ir darė.
Sutvarkius vitamino C vartojimą, dantenos sustiprės, kraujavimas sumažės, bet ne tuoj ir ne rytoj, bet po keliolikos savaičių, o pagalba reikalinga tuoj pat. Tenka vartoti vietines, tik burną veikiančias priemones ir žinoti, kad jų veikimas laikinas, nepakankamas. Nutraukti jų vartojimą galima pajutus pagerėjimą, o visą organizmą veikiančias — tik keliolika savaičių vartojus.
Kraujavimą gerai stabdo tanidinės (kailiaraugės) žaliavos, pvz., alksnio žievė ir kankorėžiai, ąžuolo žievė, gluosnio žievė, miškinės sidabražolės šakniastiebiai, ramunėlių, rasakilos žolė, šalavijo ir eukalipto lapai. Tai ne kraujagyslių stiprinimas, bet kraujo krešinimas. Truputį pakrešinti leistina, bet nepersistenkime. Pusė bėdos, jeigu baltųjų kraujo kūnelių yra pakankamai, jeigu mažai – tanidinių skalavimų nereikėtų vartoti dažniau negu vieną – du kartus per parą. Gerai kraujavimą stabdo ir kraujažolė, tikriau jos silkiniai junginiai, kurie sudaro tarsi šarvą. Į vidų vartoti nepatartina. Kai yra druskų ar akmenukų, jie pasidarys nebeįveikiami, nebeištirpina- mi. Bet skalavimams kraujažolė tinka puikiai, pvz., prieš ir po valgio. Reikia ne tik vienaip ar kitaip susilpninti kraujavimą, reikia ir kraujagyslėms padėti greičiau atsigauti. Čia praverčia visos žaliavos, turinčios karotinų, pvz., medetkų žiedynai, o namų sąlygomis geriau tinka medetkų šakutės su graižais. Kai susilpnėja kraujagyslės, atsiveria keliai įvairioms infekcijoms, tad praverčia ir dezinfekuojančios vaistažolės, pvz., čiobreliai, raudonėlis, vingiorykštė, jonažolė. Ir skalavimas, kaip ir geriamus vitamininius užpilus, reikia kaitalioti.

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus. 1994

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *