Paminklas geležinkeliui II

Paminklas geležinkeliui II

Geležinkelis, einantis pro Veiverius, Skriaudžius, yra
Rusijos imperijos valstybinio geležinkelio Sankt Peterburgas
– Varšuva atšaka į Rytprūsius. Tai pirmasis geležinkelis
Lietuvoje ir antrasis valstybinis geležinkelis visoje
buvusioje Rusijos imperijoje po pirmojo, 1851 metais sujungusio
Maskvą su Sankt Peterburgu.
Teoriškai pirmuoju Rusijos geležinkeliu laikomas 1837
metais nutiestas 27 kilometrų ilgio geležinkelis iš Sankt
Peterburgo į Carskoje Selo. Bet jis buvo privatus. O šie
abu – valstybiniai, dviejų porų bėgių, o jų ilgis jau matuojamas
šimtais kilometrų. (Pirmasis 645 kilometrų ilgio,
antrasis projektavimo metu su atšakomis turėjo būti
1250 kilometrų). Bet Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkeliui
atsirasti buvo lemta tik po Rusijai nesėkmingo Krymo
karo, vykusio 1853 – 1856 metais, kurį pati pradėjo,
jame nieko nepasiekė, o prarado daug. Žmonių ir lėšų
abi pusės prarado veik vienodai, bet Rusija parodė klaikų
savo baudžiavinės valstybės atsilikimą. Europoje šautuvai
tada jau buvo graižtviniai, laivai varomi garo mašinomis,
turėjo pakankamai garvežių vagonams traukti. 1855
metais Europoje jau buvo 34 185 kilometrai bėgių kelių.
Gi Rusijoje krovinius gabeno dar tik arkliniu transportu,
keliai buvo prasti, laivai – buriniai, o šautuvai – titnaginiai,
lygiavamzdžiai. Be to, po šito karo Rusija ne tik
nepatenkino pretenzijų į įtaką Balkanuose, Užkaukazėje,
Moldavijoje, Valachijoje, bet ir neteko teisės turėti karinį
laivyną Juodojoje jūroje ir buvo priversta nestatyti karinių
įtvirtinimų Alandų salose. Toks akivaizdus prestižo
kritimas tarptautinėje plotmėje labai užgavo jos valdančiųjų
sluoksnių ambicijas. Prasidėjo modernizacija visose
srityse.
Pajudėjo ir Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio
tiesimo reikalai. Sumanymas, patvirtintas vyriausybės dar
1851 metais pagal čeko F. Garstnero pasiūlytą maršrutą
Sankt Peterburgas – Daugpilis – Vilnius – Gardinas – Varšuva
su atšaka nuo Lentvario per Kauną iki Prūsijos sienos,
pradėtas vykdyti. Kelio atkarpos Daugpilis – Vilnius
– Kaunas – Kybartai (Virbalis) tiesimo darbus atlikti apsiėmė
pirklys Gustavas Adelsonas, turėjęs 3000 samdytų
darbininkų. Kelio atkarpoje per Sūduvą (nuo Nemuno iki
Prūsijos sienos) dirbo 2000 samdytų žmonių. Visame kelyje
Daugpilis – Vilnius – Lentvaris – Kaunas – Kybartai
žemės darbai buvo pradėti 1859 m. gegužės 1 d.
Kelio atkarpa nuo Nemuno iki Prūsijos 82 varstai (81
varstas iki Virbalio ir 1 iki Eitkūnų Prūsijoj) buvo baigta
1861 metais. Viešas traukinių eismas Virbalio – Kauno
ruože prasidėjo 1861 m. balandžio 11 d. Tada tebuvo
tik vienos poros bėgių kelias, tačiau stotys jau buvo visos.
Mauručių stotyje veikė 2 – 3 atsarginiai keliai.
Ypač moderni ir prestižinė buvo Virbalio stotis, nors iš
tikrųjų ji veikė Kybartuose, nes dar projektuojant Virbalis
buvo nuo seno žinoma vietovė, taigi ir esanti arčiausiai
sienos stotis buvo pavadinta Virbalio stotimi. Už sienos
– Eitkūnų pasienio stotis. Keleiviai turėjo pereiti sieną ir
persėsti į kitus traukinius, nes rusiškų vagonų vėžės plotis
buvo 1524 mm, o europietiškų – 1435 mm.
Virbalio stoties keleivių rūmai buvo puošnūs, dviejų
aukštų, 2068 kv. m ploto, dengti skarda, apšildomi 30
krosnių. Juose buvo paruošti kambariai carui ir jo šeimos
nariams. Pagal stočių klasifikaciją Virbalio stotis buvo
aukščiausios klasės. (Tos pačios klasės buvo ir Lentvario
stotis).

Veiveriai

Veiveriai

Pirmos klasės stotys buvo Vilniuje ir Kaune. Ruože nuo
Virbalio iki Kauno Kazlų Rūdoje buvo trečios, Mauručiuose,
Pilviškiuose, Vilkaviškyje – ketvirtos klasės stotys.
Greičiausiai buvo įrengtas kelio ruožas nuo Virbalio iki
Nemuno todėl, kad kitose kelio atkarpose reikėjo dar pastatyti
du tiltus (per Dauguvą ir Nemuną) ir iškasti du tu55
nelius (Kaune ir Paneriuose prie Vilniaus). Tiltas per Nemuną
pradėtas statyti 1859 metų gegužę, o 1861 lapkričio
21 d. specialiais įrengimais užstumta ant taurų paskutinė
ferma su paklotais vieno kelio bėgiais. 1862 metais vasario
21 dieną tiltu pravažiavo pirmasis garvežys.
Kauno tunelis yra 600 sieksnių ilgio (1278 m). Jis buvo
pradėtas kasti 1859 m. gegužės 9 d., o 1861 m. lapkričio
20 d. jau pravažiavo pirmas garvežys. Kaip ir Panerių tunelis
jis buvo kasamas iš abiejų galų. Ties viduriu kasė
šulinius, į kuriuos rinkosi vanduo, iš kur jį buvo galima
pašalinti. Kelyje Sankt Peterburgas – Vilnius – Kaunas –
Virbalis eismas prasidėjo 1862 m. kovo 15 d., o visame
Sankt Peterburgo – Varšuvos kelyje – 1862 m. gruodžio
15 dieną. Visiškai baigti visi kelio darbai (nutiesta antra
bėgių pora) gal tik po dešimties metų.
Netrukus po eismo atidarymo pradėjo veikti telegrafo
linija. 1865 metais Kauno stotyje dirbo 7 telegrafininkai
(4 iš jų valstybės telegrafo darbuotojai), Virbalio stotyje
– 6 telegrafininkai (iš jų 4 valstyb.), o Mauručių, Kazlų
Rūdos, Pilviškių ir Vilkaviškio stotyse dirbo po 2 telegrafininkus.
Šio geležinkelio tiesimui Sankt Peterburgo valdžia rodė
didelį dėmesį. Nuolat buvo raginama spartinti darbus. Pavyzdžiui,
tunelį Kaune kasė ištisą parą, trimis pamainomis
po 8 valandas. Geležinkelio sankasų pylimo darbai vyko
be pertraukų – ir žiemą, kas iki tol buvo neįprasta. Žemėms
vežioti karučių ir vežimų iš anksto buvo prigaminta
užtektinai. Atsiradus kokiems nors darbų trukdžiams,
tuoj įsikišdavo valdžia ir policija, ir reikalai kartais būdavo
išsprendžiami net rimbo kirčiais, skaičiuojamais pagal
nuopelnus.
Ir pats caras domėjosi geležinkelio tiesimo darbais. 1861
metais sausio 2 d. 16 valandą į Kauną, tiksliau į Fredoje
buvusią laikiną stotį, vadinamą amarkadieriumi, kur buvo
gaminamos ir fermos tiltui, grįždamas iš Vokietijos, atvyko

didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius. Išskirtinis
caro dėmesys buvo parodytas išskirtiniam objektui
– Panerių tuneliui. Tai pirmoji kalno prakasa tuometinėje
Rusijos imperijoje. Svarbiausius darbus atliko vokiečių
ir prancūzų kalnakasiai (minininkai). Darbai buvo pradėti
1859 m. sausio 15 d., o tų pačių metų lapkričio 26 d.
galerijos kasėjai, susiėję iš priešingų galų, jau sveikinosi.
Tunelio šoninės sienos ir skliautai baigti mūryti 1861 m.
rugsėjo 15 d., o spalio 3 d. atvykęs caras Aleksandras II
oficialiai įmūrijo paskutinę plytą.

Pagal K.Orino užrašus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *