Naujieji Sūduvos gyventojai ir gyvenvietės

Naujieji Sūduvos gyventojai ir
gyvenvietės

Į Sūduvos šiaurinę ir vakarinę dalis (panemunėm ir palei
Prūsijos sieną) per Jurbarko miškus atkeliavo ateiviai iš
Žemaitijos. Toliau į rytus panemune nuo Vilkijos, Veliuonos
ir Zapyškio atėjo rytų aukštaičiai nuo Kauno. Iš pietų
– vakarų aukštaičiai (dzūkai), gudai ir mozūrai. Tarp visų
šitų grupių užimtų teritorijų aiškios ribos nėra. Žmonių
iš skirtingų kraštų toje pačioje gyvenamoje vietoje tarmių
skirtumai tapo neryškūs. Stipresnė įtaka buvo tų tarmių,
kurios tarmių mišinyje nenuskendo kaip salelės, o išliko
nepraradusios ryšio su savo senosios protėvių tarmės
arealu. Todėl Alytaus medės pietinė dalis ir išliko dzū-
kiškiausia. O iš gudų, mozūrų ir totorių beliko tik juos
primenančios pavardės ir vietovardžiai.(Gudai, Gudeliai,
Gudeliškė, Gudaitis, Gudelevičius, Mozūriškės, Mozū-
ras, Mozūraitis, Mazurkevičius, Totorius, Totoraitis, Totorkiemis,
Prūsas, Prūsaitis, Prūselevičius).
O kokią religiją išpažino naujieji Sūduvos gyventojai?
Ar krikščionybei įsitvirtinti naujos gyvenimo sąlygos
buvo palankios?
Krašto apgyvendinimas (kolonizacija) tęsėsi apie 300
metų. Per tą laiką pasikeitė kelios kartos. Čia tik miškus
kirto, žemę dirbo, dervą virė. Rūko krosnys, o ne vaidilu-
čių kūrenami aukurai. Čia jų nebuvo, bet ir katalikų ku- 28
nigai kažin ar krikštijo naujuosius gyventojus. Nelaikė jie
čia pamaldų, nesakė lietuviškai pamokslų, nes tos kalbos
nemokėjo, o ir melstis nebuvo kur, nes koplyčios ir baž-
nyčios dar negreit buvo pastatytos.
Pirmosios bažnyčios (Simne, Balbieriškyje, Virbalyje)
atsirado tik XVI šimtmetyje, o miškų sargai, žvėrių sekė-
jai, pirmieji medkirčiai ir žemdirbiai gyveno jau nuo XIV
– XV a. sandūros. Kai kuriuos miškų glūdumos gyventojus
bažnyčios pasiekė tik po kelių šimtmečių. Natūralu,
kad čia galėjo atsirasti etnosas prarasto senojo tikėjimo ir
dar nepažinto naujojo…
Profesorė etnologė Pranė Dundulienė knygoje „Lietuvių
etnologija“ akcentuoja, kad Krokialaukio, Krosnos,
Gudelių, Daukšių apylinkėse tik nuo XVIII a. I pusės imta
statyti bažnyčias ir kad tuose girių, pelkių ir ežerų kraš-
tuose ilgai buvo senojo baltų tikėjimo liekanų.
Štai ką randame ir B.Kviklio leidinyje „Mūsų Lietuva“
(IIId.,p. 208,215) : „Padovinio laukuose (Geldoriškių linijoje)
yra kaimo kapinės. Seniau jose buvo gausu didelių
medinių kryžių…Nepriklausomybės metais tie kryžiai supuvo
ir išgriuvo, ir atsirado gausybė cementinių paminklų.
Kapinių kalnelis buvo taip išnaudotas, kad vargu rastum
vietą, kur, kasant duobę, nebūtų atkasti bent kelių
anksčiau palaidotų padoviniškių kaulai. Kartais su kaulais
randama ir senas pinigėlis, paprastai XVIII a., o kartą rastas
ir degtinės butelis. Degtinė buvusi žalsvo atspalvio ir
labai stipri.“
Panašių radinių rasta ir Gudeliuose. „1863 m. vyrai, kasdami
senose Gudelių kapinėse (šventoriuje) lavonams laidoti
duobes atkasdavę retkarčiais senuosius kapus ir juose
rasdavę butelių senos, bet labai stiprios degtinės. Iki 1840-
1850 metų lavonus laidodavo su kepurėmis. 1870 m. šermenyse
nustota sakyti oracijas ir pradėti sakyti bažnyčioje
pamokslai.“
Įsigilinus į mokslininkės teiginius, nesunku numanyti, 29
kad ir apie Skriaudžius, Veiverius buvę ne kitaip. Nors čia
ne užkampis, netoli Kaunas ir Nemunas, už kurio krikš-
čionybė jau buvo įsitvirtinusi, bet pirmosios koplyčios
(dar ne bažnyčios) čia atsirado tik XVIII a. II pusėje (1759
ir 1782 m.). O visai netoli esančiuose Pažėruose koplyčia
atsirado tik 1759 m. (nors Pažėrų kaimas buvo jau 1744
m.), Šilavote koplyčia pastatyta 1802 m., o bažnyčia tik
po 100 metų.
Veltui ieškotume sistemingai suregistruotų Sūduvos
kaimų atsiradimo datų. Bene didžiausi žinių šaltiniai tik
bažnytiniuose dokumentuose. Tai žinios apie bažnyčių,
koplyčių atsiradimą, jų būklę, remontą, paskirtas bažny-
čioms ar vienuolynams žemes bei dotacijas jų steigimui.
Šitie duomenys ne apie kaimų ar dvarų atsiradimą, bet
pagal juos galima apytikriai orientuotis apie gyventojų atsiradimo
laiką bei kaimų gausumą atskirose vietovėse. Jei
gyventojų dar nedaug, atsirasdavo koplyčia ir atvažiuojantis
kunigas, jei medinė arba mūrinė bažnytėlė – nuolat
gyvenantis kunigas. Bet ir iki maldos namų atsiradimo
toje vietovėje jau būdavo žmonių gyventa. Kai kur koply-
čios ir net bažnyčios buvo statomos tiesiog kapinėse. Gal
todėl net iki mūsų laikų yra išlikusių bažnyčių, kur šventoriuose
arba arti jų yra kapinės. Taip buvo ir Veiveriuose
iki naujos mūrinės bažnyčios pastatymo.
Pirmiausia Sūduvos girių vietovės buvo apgyvendintos
prie Nemuno, pradedant Alytum ir einant panemune per
Prienus, Birštoną, pro Darsūniškį, Rumšiškes, Kauną ir
Nemunu žemyn iki Sudargo. Paskui į pietus siauru iškirstų
miškų ruožu prie Prūsijos sienos per Kudirkos Naumiestį,
Virbalį ir Vištytį.
XVI a. teritorija nuo Zapyškio panemune iki tos Šešupės
vietos, kur į ją įteka Višakis, buvo Žemaičių seniūnijos.
Tas girias ir jose atsiradusius kaimus valdė didžiojo kunigaikščio
dvarai, kurie buvo dešiniajame Nemuno krante:
Vilkija, Veliuona, Skirsnemunė, Jurbarkas. 30
1540 metais karalienės Bonos Prūsijos pasienyje įkurta
Nova Volia, vėliau gavusi Virbalio vardą, pasidarė baž-
nytiniu centru. 1554 metais čia buvo pastatyta bažnyčia –
užgirio teritorijų dekano rezidencija. Šis dekanatas XVI
a. viduryje buvo vadinamas užgiriniu dekanatu arba kaip
jį 1650 metais istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius lotyniškai
vadino decanatus ultrasilvanus. Jį iš rytų užstojo
dar nelabai apnaikinti miškai. Kaip ir pasienio kaimai,
priklausę Žemaitijos seniūnijai, taip ir užgirinis dekanatas
priklausė Žemaičių vyskupijai.O perėjus girias į rytus, visos
esančios iki Nemuno parapijos priklausė Vilniaus sinodui.
Pagal XVI a. žemėlapį šių girių riba nuo Rumšiškių
(esant apgyventam siauram ruožui panemune) iki Darsūniškio,
nuo ten panemune iki Prienų (Prienai ir Birš-
tonas jau apgyventi). Apgyventas jau buvo ir Balbieriš-
kis, Amalvo ežero pakrantės, Žuvinto pelkių apylinkės,
Simnas, Rudamina. Teritorijoje nuo šios linijos į šiaurę
iki Nemuno ir į vakarus iki užgirinio dekanato dar tęsė-
si miškai, kuriuose tik kai kur gyveno medžiotojai, žvėrių
sekėjai, šauliai.
Iš artimesnių prie Veiverių bažnytkaimių vėliau bažny-
čiomis aprūpinti jau tik Sasnava (1817 m. koplyčia, 1938
m. bažnyčia), Šilavotas – 1802 m. koplyčia, 1902 bažny-
čia, Ąžuolų būda, kur tik 1936 m. pastatyta bažnyčia ir
1938 m. įkurta parapija. 1744 m. Kauno parapijai priklausė
ne tik Kauno bažnyčios ir miestas, bet abiejose Nemuno
pusėse dar ir 60 kaimų. Kairėje Nemuno pusėje 1744
m. jau minimi šie Kauno parapijos kaimai, vėliau priklausę
Zapyškio parapijai – Pypliai, Mitkūnai, Naudžiai, bū-
simos Pažerų parapijos – Pažėrai, būsimos Garliavos parapijos
– Freda, Karkazai, Marvelė, Rimkūnai, būsimos
Panemunės parapijos – Jermališkės, Launėnai, Pakalniš-
kiai, Panemunė, Vaišvydava, Rokai, būsimos Veiverių parapijos
– Veiveriai, Gyviai, būsimos Skriaudžių parapijos 31
– Grigaliūnai, Gudeliai (Gudaki), Keturaliai (dabar Keturakiškiai),
Kupriai, Meškiniai, Naujiena, Skriaudžiai, Sena
Rūda (Stara Ruda).
Toks nedidelis šiose teritorijose 1744 metais paminėtų
kaimų skaičius rodo, kad čia būta vien miškingų vietovių.
Dvarų ir prie paties Kauno buvo nedaug. Tada (1744 m.)
jau galėjo būti Marvelė ir Jarmališkės. Fredos dvaras tai tikrai
buvo, nes 1701 m. jis paminėtas Kauno teismo aktuose.
Žymiausias iš pakaunės dvarų kairėje Nemuno pusėje
buvo Panemunės dvaras.

38088208
1744 m. paminėti ir Šaltupio, Išlaužo ir Igliškio kaimai.
1772 m. šiais pavadinimais jau minimi ir dvarų palivarkai.
Tais metais jau buvo ir Klebiškio, Mikališkio, Liepaloto,
Skrynupių, Žytoviškio ir Tartupio dvarai. Iki 1744 m. nei
kaimų, nei dvarų tokiais pavadinimais nebuvo.
Tarp 1744 metais paminėtų 60 kaimų yra Veiveriai,
Skriaudžiai ir Gyviai, bet Petkeliškių, Juodbūdžio, Mozū-
riškių, Paviemuonio, Gustaičių kaimų dar nebuvo (buvo
kiti Gustaičiai Liudvinavo parapijoje).Taigi Paviemuonio
(Mozūriškių) ir Petkeliškių dvarai atsirado tik po 1772
metų. Atrodo, šie dvarai bus atsiradę bene vėliausiai visoje
Sūduvoje ir trumpiausiai egzistavę, nes teoretiškai čia
baudžiava buvo panaikinta 1808 m., įvedus Napoleono
kodeksą. Praktiškai Sūduvoje iš dvarų priklausomybės visiškai
išsivaduota nuo 1864 metų, kai žemė buvo pripa-
žinta valstiečių nuosavybe, panaikintos visos prievolės ir
nesumokėti mokesčiai. Nuo tada čia pradėta skirstytis į
vienkiemius.

 pagal Kęstučio Orino užrašus

Comments
  1. Rasa | Atsakyti

Komentuoti: Rasa Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *