Mokslas ir gyvenimas 1960 balandis

Ten kur gamtinių zonos išnyksta …

Turtiga ir įvairi musų planetos augalija ir gyvūnija. Organinio pasaulio  formos ir savybės daugiausia priklauso nuo klimato, kurį apsprendžia šiluma. Kadangi šilumos kiekis žemės rutulyje keičiasi šiaurės—pietų kryptimi, tai ir organinio pasaulio grupiruotės, vadinamosios gamtinės ar landšaftinės zonos, supa žemę juostomis, besikeičiančiomis ta pačia kryptimi. Kiekvienai šių juostų būdingos tam tikros medžių, žolių, žvėrių, paukščių, roplių rūšys. Pavyzdžiui, prie pusiaujo, karštame ir drėgname klimate, vešliai sužėlę atogrąžų miškai. Juose, lijanų perpinti, auga fikusai, palmės, duonmedžiai, milžiniški paparčiai. Po juos braido raganosiai, drambliai, tigrai, medžiais karstosi beždžionės, skraido fazanai, povai, rojaus paukščiai, upėse plauko krokodilai, visur pilna gyvačių, skorpijonų. Tuo tarpu šiaurėje, vadinamojoje tundroje, jokie medžiai neauga. Čia plyti neužmatomos pelkės, apaugusios samanomis ir kerpėmis ar skurdžiais poliarinio gluosnio ir beržo krūmeliais. Šiose skurdžiose vietovėse ganosi šiaurės elnių kaimenės, bėgioja poliarinės lapės, baltieji kiškiai. Iš paukščių čia nuolatos gyvena baltoji kurapka, baltoji pelėda. Tarp šių kraštinių gamtinių juostų plyti keletas kitų juostų — taigos, plačialapių miškų, stepių, subtropinių miškų, dykumų. Juostos viena į kitą pereina nuosekliai. Taip susidaro tarpinės juostos. Pavyzdžiui, tarp taigos ir plačialapių miškų nusidriekia mišriųjų miškų juosta, tarp plačialapių miškų ir stepių — miškastepių ir t. t. Juostų ribos gana ryškios. Retai kada vienos juostos atstovai prasiskverbia kiek giliau į kitas, ypač toliau esančias juostas (neskaitant kalnų). Tačiau žemėje yra keletas kampelių, kur minėtųjų gamtinių zonų ribos išnyksta. Vienas iš jų tai tolimajame mūsų šalies pakraštyje, Tolimuosiuose Rytuose, esantis Usurijos kraštas. Jis plyti tarp Usurio ir Amūro upių ir vakarinių Sichote-Alinio kalnagūbrio atšlaičių, o pietuose atsiremia į Ramųjį vandenyną. Šio krašto miškuose šiltųjų kraštų atstovė vynuogė sukasi apie šiaurės gražuolę eglę, o greta jos žemiečių beržo ir kedro stiebiasi puikusis mandžiūrinis riešutas ir amūrinis kamštenis. Labai reta, reliktinė tropinių kraštų dioskorėja auga ten, kur žaliuoja tipiški taigos atstovai kiškio kopūstai. Kartu su šiauriniu sabalu ir pilkuoju lokiu ištisus metus Usurijos miškuose gyvena šiltųjų kraštų tigras, leopardas, dėmėtasis elnias, miškinis katinas. To paties medžio šakose tupi ir šiaurės kurapka, ir išdidusis pietų fazanas. Upėse kartu su Sibiro žuvimis plauko daugybė įvairių Kinijos vandenyse gyvenančių žuvų ir net pasitaiko tipiška atogrąžų atstovė žalčiagalvis (Ophiocephalus). Šiauriniams kraštams būdingų kuklių Jakutijos drugių Leucobrephos middendorffii tarpe skraido ir puošnieji atogrąžų drugiai Danais tytia ir Papilio roddei. Tiesa, dabartiniu metu pastebimas šiltųjų kraštų faunos ir floros traukimasis į pietus.

Ne mažiau į Usuriją patekusį gamtininką stebina ir nepaprastas įvairių medžių ir krūmų rūšių gausumas — jų daugiau kaip 250. Šis skaičius daugelį kartų didesnis už kur nors kitur Tarybų Sąjungoje tokiame pat plote esantį. Be to, didelė šių visų augalų dalis Tarybų Sąjungoje aptinkama tik čia. O kai kurių, kaip Komarovo beržas, iš viso niekur daugiau pasaulyje nepasitaiko. Nuostabus Usurijos krašto augalų ir gyvūnų panašumas su analogiškais Viduržemio jūros srities atstovais. Abiejose srityse randama daug bendrų formų, kurių nėra Sibire. Tai dažniausiai artimos gentys, kartais vienos genties įvairios rūšys ar net tos pačios rūšys. Pavyzdžiui, europinis ąžuolas (Quercus robur) nepereina į rytus už Uralo kalnagūbrio ir vėl pasirodo prie Amūro tik jau kitos rūšies — mongolinio ąžuolo (Quercus mongolica) pavidalu. Daugelis Usurijoje gyvenančių gyvūnų, ypač

paukščiai, stebina ir savo neįprastomis formomis: jų plunksnos labai ryškių margų spalvų, o jie patys, paprastai, yra nedideli. Šiais bruožais pasižymi vandeninė višta, kininis ibis, antis-mandarinka, plačiažandis ir kt. (jie irgi niekur kitur Tarybų Sąjungoje neaptinkami). Kita įdomi Usurijos augalų ir kai kurių gyvūnų savybė yra jų morfologinės organizacijos primityvumas, nepaprastas jų kilmės senumas. Daugelis iš jų, pavyzdžiui, minėtoji dioskorėja (Dioscorea polystachya), kai kurios jazminų rūšys, kūjagalvis (Percottus glehni), vabalas ūsuotis (Callipogum relictus), yra mažai pakitę prieš milijoną metų terciaro laikotarpyje gyvenusių gyvūnų palikuonys. Kai kurie iš jų, kaip didingasis kukmedis, paparčiai, nedaug tepakitę egzistuoja 60 mln. metų, nuo kreidos periodo. Visa tai Usurijos florai suteikia archajinį koloritą. Tačiau minėtieji augalai, nors yra nepaprastai senos kilmės ir morfologiškai primityvūs, dažnai puikiai auga, iš jų vystosi naujos rūšys, plečiasi jų užimamas plotas. Pavyzdžiui, Usurijoje paplitęs terciaro laikų medžio pavidalo augalas gluosnis čozenija evoliucijos eigoje davė pradžią dviem skirtingoms gluosnių šeimoms — tuopoms ir gluosniams. Visus šiuos neįprastus Usurijos faunos ir floros bruožus galima suprasti ir paaiškinti susipažinus su šio krašto geografine praeitimi. Iškasamos liekanos ir žiedadulkių analizės rodo, kad šiltiems kraštams būdinga Usurijos fauna ir flora tėra likučiai vešlių subtropinių miškų, terciaro laikais dengusių žymią Tarybų Sąjungos teritorijos dalį, ir joje gyvenusios faunos. Tačiau ir šie likučiai Usurijoje išliko tik todėl, kad čia nuo terciaro laikų organinis pasaulis nepergyveno tokių žiaurių katastrofų, kaip gretimose srityse, kuriose nuolat pasikartojantys ledynų užslinkimai iš pagrindų pakeitė fauną ir florą. Usurijoje ledynų užslinkimas tepasireiškė atšalimu ir kai kurių labiausiai šilumą mėgstančių augalų išnykimu ar jų atsitraukimu į pietus, iš kur jie, ledynui išnykus, vėl grįžo į Usuriją. Ledynmečiais Usurijos krašto organinis pasaulis žymiai praturtėjo šiaurės atstovais. Žymi dalis augalų, kadangi klimatas kito palaipsniui, spėjo

aklimatizuotis, išlaikydami savo ankstesnes savybes iki mūsų dienų. Nevienodu ledyno poveikiu galima paaiškinti ir minėtąjį anksčiau vieningo Europos—Tolimųjų Rytų faunos ir floros arealo nutrūkimą Sibire. Usurijos organinio pasaulio formavimuisi poledynmetyje turėjo reikšmės ir gretimų rajonų flora ir fauna — iš Daurijos stepių į ją prasiskverbė edelveisas ir kai kurios drugių rūšys, iš šiaurės rytų — eglių-kėnių miško atstovai, iš šiaurės vakarų Usurija praturtėjo pačiais šiauriausiais elementais, prisitaikiusiais prie šalto klimato, amžinojo pašalo sąlygų. Tačiau vyraujančiu elementu Usurijoje, ypač jos pietinėje dalyje, išliko vadinamoji mandžiūrinė, šiltųjų kraštų fauna ir flora, nuostabiausiu būdu persipinanti su visų kitų tipų atstovais. Įvairi ir vešli Usurijos miškų fauna ir flora — didelis mūsų šalies turtas. Ypač vertingi pietinio, mandžiūrinio tipo augalai. Pavyzdžiui, amūrinio kamštenio kamienus dengia stora žievė, iš kurios gaminami kamščiai buteliams, linoleumas, izoliacinės juostos ir t. t. Labai gražia ir tvirta mediena, be galo vertinama pramonėje, pasižymi mandžiūrinis riešutas, geležinis beržas, mongolinis ir mandžiūrinis ąžuolas ir kt. Kai kurių lianų uogos turi ypatingos vaistinės tonizuojančiopobūdžio medžiagos ir vertingų eterinių aliejų. Iš žolinių reikia paminėti garsiąją „gyvybės šaknį“ — žen-šenį, kurio šaknys labai vertinamos rytų medicinoje, o dabar taikomos gydymo reikalams ir mūsų šalyje. Iš viso Usurijos krašte yra daugiau kaip 1000 vertingų rūšių augalų. Usurijos miškuose daug ir vertingų žvėrių, kurių intensyvi medžioklė prasidėjo jau praeito šimtmečio viduryje. Tuomet Kinijos rinka labai reikalavo brangių sabalo kailių, pantų (nesuragėjusių dėmėtųjų elnių ragų), už kurių porą buvo mokama net iki 800 rublių. Pirkdavo kinai tigrus, kuriuos naudojo įvairiausių vaistų gamybai. Ypač buvo vertinami tigrų ūsai, širdis ir inkstai. Didelę reikšmę kailinių žvėrių medžioklė turi ir dabar. Gaudomi gyvi tigrai, kurie yra labai stambūs ir visų pasaulio zoologijos sodų labai vertinami. Nepaprastai gražūs dėmėtieji elniai, kurių pantai dabar plačiai naudojami ir mūsų medicinoje — tyrimai parodė, kad juose yra daug įvairių hormoninių medžiagų. Usurijos pietinė fauna, o ypač flora labai vertinga kaip selekcinė medžiaga, nes ji per tūkstančius metų prisitaikė prie, palyginti, nepalankių klimato sąlygų ir auga bei gali augti ten, kur panašaus tipo atstovai visai nepajėgūs įsikurti. Verta pažymėti, kad kituose kraštuose, kuriuose auga šie pietiniai augalai, nepernešę minėtosios aklimatizacijos, vidutinė metų temperatūra siekia 10— 12°C, o vidutinė šalčiausio žiemos mėnesio temperatūra ne žemesnė kaip —2——5°C ir pastovios sniego dangos, paprastai, nebūna. Tuo tarpu Usurijos krašte vidutinė metų temperatūra ne aukštesnė kaip 2—6°, o vidutinė šalčiausio mėnesio temperatūra siekia —22——35°C, atskirais atvejais nusileisdama iki —40°C; sniegas, kurio storis čia siekia keliasdešimt centimetrų, dengia kraštą keletą mėnesių. Todėl daugelį vertingų augalų, augančių Usurijoje, galima sėkmingai išplatinti kituose Tarybų Sąjungos rajonuose arba panaudoti išvedant naujas rūšis ar jas perstumiant toliau į šiaurę. Šias Usurijos augalų savybes pirmasis pastebėjo ir panaudojo I. Mičiurinas, išvesdamas naujas šalčiui atsparias vaismedžių ir vaiskrūmių rūšis. Dabar Usurijos selekcinė medžiaga Tarybų Sąjungos sodininkystėje labai plačiai panaudojama. Prie Maskvos ir kitur steigiamos ištisos žen-šenio plantacijos ir t. t. Kitose Tarybų Sąjungos dalyse aklimatizuojami dėmėtieji elniai, jenotinis (usūrinis) šuo. Pastarasis buvo įveistas ir Latvijoje bei Baltarusijoje, iš kur atklydo į Lietuvą ir plačiai paplito mūsų respublikos šiauriniuose rajonuose. Usurijos flora ir fauna dabar saugoma ir tvarkoma, nes gaisrų ir neplaningos eksploatacijos ji buvo gerokai apniokota. Kovojama su gaisrais, steigiami draustiniai ir rezervatai (Sichote-Alinio kalnagūbrio ribose organizuotas 1 mln. ha ploto draustinis), kuriami specialūs dėmėtųjų elnių ūkiai bei draustiniai, tvarkoma medžioklė, kovojama su mašalais — tikra gyvulių ir žmonių Usurijos miškuose rykšte. Įsisavinant šio krašto gelmių, floros ir faunos turtus, vystomas žemės ūkis — svarbiausios jo kultūros yra ryžiai, soja, sorgo. Tiriama vietos flora ir fauna, aiškinamos tolesnės jų išsaugojimo ir išplėtimo galimybės. Minėtosios priemonės padės išsaugoti šio nuostabaus mūsų Tėvynės kampelio grožį, jo mokslinę ir praktinę vertę.

R. ALMINAS

Kinija -Usurijos kraštas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *