Mažakraujystė

MAŽAKRAUJYSTĖ

Mažakraujystė — viena iš tų ligų, kurias labai dažnai laikome ne ligomis, o šiaip sau negalavimėliu, kuris turi vos ne savaime praeiti, atseit, paūgės ir kraujas papilnės ir pan. Iš tiesų mažakraujystė — labai rimta liga, tikriau, net kelių priežasčių negalavimas, dažnai ir didelių negalavimų pranašas. Beveik visada, laiku susirūpinus, galime įveikti net ir labai sunkią mažakraujystę.

Gal ir ne visada, bet labai dažnai piktybinė mažakraujystė išsivysto vaikams, jei vartojamas nevirintas leukozinių karvių pienas. Patikrinimai patikrinimais, bet jei ne itin sena karvė bergždžiuoja arba iš kelinto „pasikėlimo“ tepasibėgioja, nesėkmingas būna pirmas ar antras apsėklinimas, galima įtarti tokią karvę serganę būtina patikrinti, vartoti tik pasterizuotą ar virintą pieną, net ir rūgštpieniui (tada reikia įdėti raugo).

Mažakraujystė gali atsirasti dėl skrandžio ar žarnyno opaligių, nuolat kraujuojant. Tai irgi labai rimta priežastis ir, esant skrandžio ar žarnyno skausmams ar šiaip sutrikus virškinimui, būtinai reikia nuodugniai ir kuo skubiau pasitikrinti.

Kelios dienos po mėnesinių gali būti nežymus hemoglobino sumažėjimas, bet labai greitai kraujas sunormalėja. Jei po ilgų ir gausių mėnesinių per pusantros — dvi dienas mažakraujystė nepraeina, būtinai reikia pasitikrinti pas moterų ligų gydytoją. Tokios mažakraujystės gali būti pavojingos.

Toli gražu ne paslaptis, kad, besivaikydami „šakalinės figūros“, badavimo bei kitokių nežmoniškų mitybos madų, įsivaro mažakraujystę, kartais laikiną, kol į protą sugrįžta, kartais jau be rimtesnių priemonių nebeįveikiamą. Tokiai mažakraujystei du geri vaistai: pirmas ir būtiniausias – liautis kvailioti, antras – normali mityba, kraujiniai patiekalai, kol liga neįsitvirtino.

Žymiai daugiau dėmesio mažakraujystei reikia skirti tada, kai jokios pastebimos priežasties nėra. Tai kraujodaros sutrikimo (leukemijos) signalas arba ženklas, kad kur nors organizme slypi piktybinis židinys. Laiku pasitikrinus, laiku gydantis (netgi padarius operaciją) mažakraujystę galima įveikti.

Pirmoji talkininkė įveikiant mažakraujystę – dilgėlė, ta pati patvorių karalienė. Mes įpratę ją tik keiksnoti, na, iš bėdos kokį kartą pavasarį dilgėlinę sriubą išsiverdame, o žymiai mažiau už mus laisvos žemės turinčios belgės, danės, olandės dilgėlėms kokią lysvelę suranda, anglai net Šiltnamėlius stato, kad žiemą lapienėms šviežių turėtų. Žinoma, gera ne dvimetrinė, sustabarėjusi, o dažnai nupjaunama, trijų – keturių lapelių porų. Dilgėlė gera tuo, kad jai beveik jokių priedų nereikia, pati viena turi viską, kas reikalinga raudonųjų kraujo kūnelių gamybai. Dilgėlė gera ir tuo, kad tinka daugybei patiekalų – galime su įvairiomis kruopomis troškinti, galima įvairias sriubas virti (daržovienes, kruopienes), galima padaryti priedus mėsos ir žuvies patiekalams, įdarus įvairiems pyragams, apkepams ar net saldiems pyragėliams. Žinoma, kaip ir bet kokios vaistažolės, negalima dilgėlės vartoti dienų dienomis, tenka kaitalioti, bet dilgėlė labai praverčia ir pašarui, ir lesalui. Kasdien po šaukštą žalių kapotų (nuplikintų) ar džiovintų dilgėlių gaunančios vištos išridens 80-85 kiaušiniais daugiau negu negaunančios. 1 kg dilgėlių (ar dilgėlių šieno) karvei ne tik pakeičia tokį pat dobilų kiekį, bet ir prideda 0,1-0,2 proc. riebalų pienan, o ir paties pieno nors po stiklinę, nors po puslitrį. Vienai dienai nedaug, o per melžimo laikotarpį? Paskaičiuokime ir nepamirškime, kad pieno kokybė bus pagerėjus ne tik riebalais.

Nėra hemoglobino be geležies, o geležis – ne itin judrus elementas, iš peilio duoną riekiant ar bulvę skutant neatkeliauja. Geležies judrumą labai padidina obuolių rūgštis, patys obuoliai (kuo rūgštesni, tuo geresni), svarainiai, šermukšniai. Tik obuolių rūgštis, sakytume, labai išranki: kai maiste geležies daug (mėsa, kraujiniai patiekalai), ji gabena geležį į organizmą, o kai maiste geležies mažai (bulvės, sijotiniai miltai), pati pasigriebia geležį iš eritrocitų, didina mažakraujystę. Jei vaistinėse negalima gauti „geležies lašų“ ar hemato-geno, verta pasigaminti namuose: trintų obuolių košę sumaišyti su žiupsneliu valgomosios druskos, geležies milteliais ar gerai nuvirintais vinimis. Palaikyti apie savaitę, skystį užvirinti su cukrumi (ne mažiau 1/3 tūrio), gerti lašais (suaugusiam 30-40, vaikams — po 2 lašus visiems metams) 1 kartą per parą. Po poros savaičių daryti pertrauką.
1994

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *