Kur sruveno Viemuonia

Kur sruveno Viemuonia

Viemuonios upelio dabar nėra. Apie 1970 metus jis tapo tiesiu bevardžiu melioracijos grioviu. Liko tik vardas hidronimų žodynuose ir kituose žinynuose. O atėjo tas vardas iš amžių glūdumos, kai čia dar gyveno labai artimos prūsams sūduvių gentys. Kartų kartos tą gyvą žodį nešė iki mūsų dienų, kol buvo sutraiškytas melioracijos grioviakasių. Šita technika, pasirodo, galingesnė ir už kryžiuočių jėgą, prieš 700 metų išnaikinusią senuosius sūduvius ir pavertusią kraštą beveik negyvenama dykviete. Teigti, jog upėvardis sūduviškas, leidžia faktas, kad šis žodis yra pateiktas vokiečių kalba išleistame Gerulio senovės prūsų vietovardžių žodyne. Hidronimų žodynuose jis kildinamas iš žodžių Eimuonia – Jiemuonia – Viemuonia, kas reiškia eiklus vanduo, eiklus upelis. Iš čia ir Paviemuonio kaimo, buvusio tarp Skriaudžių ir Gustaičių, vardas. Praėjusio šimtmečio viduryje Paviemuoniu vadinosi ir Mozūriškių dvaras, kur buvo Lizdeikių pradinė mokykla. Viemuonios upelis toliau tekėjo

veiveriai

                              veiveriai

Viemuonios slėniu per Lizdeikių, Kalveliškių kaimus, pro Pagraižio giraitę. Prieš Būdviečio giraitę jis susiliejo su Jiesia. Jo ištakos prasidėjo Paviemuonio kaime, Aukščiūno ir Ragucko laukų pievose. Tekėdamas per to paties kaimo Jono ir Antano Orinų laukus, upeliūkštis per sausras išdžiūdavo, o prie Mozūriškių dvaro centro, jau susiliejęs su kitu upeliuku (vietos gyventojų vadintu Čiunčium), buvo vandeningesnis. Kalveliškių kaimo laukuose tapdavo labai vandeningas. Jo duburiai buvo žuvingi, ir vietiniai gyventojai gaudydavo lydekas net per sausras. Toliau į pietryčius, Jiesios link, plyti Lizdeikių kaimo laukai. Tai vienas naujausių kaimų, atsiradęs Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, „išparceliavus“ Mozūriškių dvaro žemes dalijant jas savanoriams ir kumečiams. Dvaro sodo pakraštyje, prie pat kelio (dabar jau užžėlusio), prigludusios vokiečių, žuvusių Pirmajame pasauliniame kare, kapinaitės. Istorijos vadovėliuose randame, kad prie Mozūriškių įvyko 1863 metų sukilėlių susirėmimas su caro kariuomene. Ko nors daugiau iš vietinių gyventojų niekada nesužinota, nes šiam sukilimui, kaip ir daug kur Suvalkijoje, žmonės dėmesio neskyrė, laikydami jį tik lenkų šlėktų karu su rusais, todėl ir vadino lenkmečiu, o įvykius greitai užmiršo. Mozūriškių dvaras buvo bene piečiausia Garliavos įkūrėjo Jozefo Godlevskio (Garliausko) valda. Dvaro ūkį Garliauskas tvarkė sumaniai. Sklido kalbos, kad labai gerai užderėdavę javai, nes dirvas tręšdavo savaip – mėšluodavo kas septinti metai, bet mėšlo buvo verčiama tiek, kiek tik įmanoma užarti. Viemuonios žemupyje, netoli tos vietos, kur ji įteka į Jiesią – dabar kultūrinės pievos. Šio amžiaus pradžioje čia buvo užliejamos pievos, priklausiusios Klebiškio dvarui. Jas nuomodavo ir šienaudavo aplinkiniai gyventojai. Apie 1970-uosius klonyje buvo iškastas gilus melioracijos griovys ir ištiesinta Viemuonios vaga. Viemuonios žemupyje, ant kalnelio Kalveliškių kaime, yra Vyšniauskų sodyba. Jos šeimininkas pasakojo, kad po melioracijos nuseko vanduo ir teko gilinti šulinį. Įleidus kelis žiedus, šulinio dugne darė gręžinį. Pasiekus 12 – 15 metrų gylį, iš gręžinio pasipylė susimaišiusi su plaukiančiu smėliu vandens čiurkšlė, kuri išmetė į paviršių daugybę pušų kankorėžių. Iš kur tokiame gylyje pušų kankorėžiai? Juolab kad aplink pelkės, alksnynai ir drėgni eglynai. Tad ar nebus dar vienas patvirtinimas, kad į šias pelkes ledynai sunešė gal net iš labai tolimų kraštų augalus, augusius dar prieš ledynmečio pradžią. Čia jie ištūnojo šitiek amžių ir išsaugojo niekam neatmenamų laikų paslaptis. Gal net požeminių vandens kelių paslaptis…

 

 

Pagal: Kęstučio Orino užrašus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *