Ksaveras Sakalauskas- Vanagėlis

Ksaveras Sakalauskas – Vanagėlis

 Jo gimtinė – Dzūkija – Simno apylinkės. Tai kairiakrančio Nemuno Dzūkija, apglėbta to paties Nemuno vingio kaip ir Suvalkija, su tokia pat istorija, kuri buvo šiek tiek skirtinga negu visos Lietuvos.

K. Sakalauskas gimė 1863 metais balandžio 27 dienąKalesnykuose. Būdamas šešerių neteko motinos. Tėvas parvedė pamotę, su kuria, be jo ir broliuko Aleksandro, augino dar aštuonis vaikus. Suėjus septyneriems, Ksaveras pradėjo mokytis lenkiškai skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Mokė jį senukas mokytojas Jonas Skaratkevičius. Nuo 1872 metų mokėsi Simne, nuo 1876-ųjų – Krokialaukio pradžios mokykloje. Čia pramoko griežti smuiku. Po dvejų metų, nuvežtas į Veiverius, mokėsi Mokytojų seminarijos įžanginiuose kursuose, nemažai laiko skyrė muzikai. Kaip pats sakėsi, per tą smuikelį ir mokslą užmiršdavo.

Garsių pedagogų, J. Kairiūkščio ir T. Žilinsko, veikla jo sieloje ir mintyse pažadino tautinio ir socialinio susipratimo jausmą. 1883 metų pradžioje Veiverių seminariją pasiekė pirmieji „Aušros“ numeriai. Seminarijos dienas

K.Sakalauskas – Vanagėlis labai gražiai aprašo apysakaitėje „Aušros“ paminėjimai“. Tais pačiais metais jis parašo eilėraštį „Kur banguoja Nemunėlis“. Eilėraštis greitai virsta mėgstama daina. P. Armino pagirtas ir paskatintas, Vanagėlis pradeda daugiau rašyti,

DSCN7011

Ksaveras Sakalauskas – Vanagėlis

Savo kūrybą siųsti „Aušrai“. Ksaveras Sakalauskas – Vanagėlis

Baigęs seminariją, labai norėdamas likti dirbti Lietuvoje, Vanagėlis atsisakė jam siūlomų gerų vietų Liublino ir Radomo gubernijose. Laikinai paskirtas į Pajevonio liuteronų mokyklą, ragino žmones skaityti „Aušrą“, lietuviškas knygas. Žandarai ir caro valdininkai greitai į tai atkreipė dėmesį, ir 1885 metais Vanagėlis iš Pajevonio buvo iškeltas į Beržininkus (netoli Seinų). Po metų, rugsėjo 26 dieną, turėdamas dvidešimt trejus metus, Šventežerio bažnyčioje „susi-vinčiavojo“ su savo Mariute Mantvilaite – Pavilaikaite iš Giraitės, kurią buvo pamilęs dar Simne, kai grieždavo smuikeliu, o vaikai šokdavo. 1888 metais spalio 16-ąją buvo perkeltas į Lomžos guberniją. Išvykdamas iš Beržininkų palaidojo savo vienintelį sūnų. Apsigyveno Piontnicoj – Lomžos priemiestyje, ir čia, visų gerbiamas ir mylimas, išgyveno dvidešimt metų. Čia gimė duktė Aldona, gabi muzikai. Vėliau, kai Sakalauskai gyveno Varšuvoje, pas juos dažnai rinkdavosi lietuviai. Jiems Aldona dainuodavo lietuviškas tėvo dainas.

1965 metų vėlyvą rudenį pas ją, jau senutę, apsilankė grupė meno žmonių iš Lietuvos. Gal tada paskutinį kartą Varšuvoje ji padainavo „Kur banguoja Nemunėlis“. Atsisveikinant pasakė, kad jau teks skirtis su fortepijonu, nes išvažiuoja į Vengriją, į Pečą, pas vienintelę dukterį, ištekėjusią už žymaus profesoriaus biologo.

Vanagėlis, gyvendamas Lenkijoje, labai ilgėjosi Lietuvos, džiaugėsi sutikęs tautiečius, su jais dalijosi savo turtu – lietuviškomis knygomis ir dainomis. Piontnicoj jo draugu buvo bendramintis teologijos magistras klebonas Vincas Aleknavičius. 1905 metais abu dalyvavo pirmajame lietuvių suvažiavime (Seime) Vilniuje. Sugrįžę jie įkūrė Lomžos lietuvių draugiją „Pagalba“.

Lietuvai atgavus spaudą, Vanagėlis vylėsi gauti darbą savo krašte. 1906 metų pradžioje atvyko į Kauną pas mokyklų direktorių Le-bedincevą ir įteikėjam pluoštą lietuvių mokytojų prašymų leisti dirbti Lietuvoje. Kai kam buvo leista. Vanagėlis po pusmečio gavo neigiamą atsakymą (1906.VII.29, raštas Nr. 5147). Šitas raštas ir nulėmė, kad Lietuva jam liko tik mintyse, sapnuose ir literatūros kūriniuose.

1908 metais Vanagėlis buvo paskirtas mokytoju į Varšuvą. Dalyvavo Lietuvių Šelpimosi Draugijos veikloje, buvo ilgamečiu jos iždininku. Gyvendamas Varšuvoje, niekada neužmiršo savo krašto, jo kalbos ir žmonių. Dažnai aplankydavo artimuosius. 1925 metais, jam lankantis Alytuje pas brolį, notarą Bronių Sakalauską, buvo pakviestas į Alytaus gimnaziją. Tuomet ten mokęsis penktoje klasėje busimasis rašytojas, literatūros istorikas Julius Būtėnas viename savo rašinyje prisimena: „Laimingi esate, kad tokia gražia kalba mokotės, – pradėjo poetas Vanagėlis. – Jūs tik paklausykite: krūtinė – kruta, ranka – renka, dangus – dengia, lietus – lyja, krantas – krenta, vėjas – veja, našta -neša…

Žilaplaukis, pliktelėjęs, su ūsais (tik ne tokiais dideliais kaip rodo nuotrauka, įdėta į lietuviškas enciklopedijas), senelis kalbėdamas jaudinosi. Nusiėmęs akinius, nosine šluostėsi ašaras (…)“

Poetas mirė Varšuvoje 1938 metais birželio 15 – ąją. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse (kapas šiaurės vakariniame kampe, 70 metrų į šiaurę nuo pagrindinių vartų). Simne jo vardu pavadinta gatvė. Alytuje, Birutės gatvėje, tebestovi jo brolio namelis, kurį, kaip teigia brolio dukra, poetas pastatęs savo lėšomis.

Verta prisiminti jo liaudiškus dzūkų krašto personažus: kerdžių Motiejų, Stormarę, Melagių dėdę, Gyvačių karalių, Krasininką, mušeiką Kuliešių su guzu, Kazelį ir kitus. 1921 metų „Raštuose“ pastebėta, kad tai tamsių laikų dzūkų liekanos, ir jos išnyks. Taip, šitie personažai išnyko, bet atsirado kiti.

Prie jo kapo turėtų būti užrašas „Čia palaidotas lietuviškos vaikų literatūros pradininkas“, bet jo nėra ir nebus, nes ši garbė atiteko Matui Grigoniui (Svirno Žynei), 1913 metais išleidusiam vaikų poezijos knygelę „Kvietkelis“. Nors Vanagėlio eilėraščių ir apysakaičių jau buvo visoje lietuviškoje spaudoje nuo pat „Aušros“ pasirodymo, tačiau, tai kūrybai esant išsklaidytai po visą Lietuvą, Amerikos ir Lenkijos spaudą, kur tik gyveno lietuviai, jo raštų rinkinys pirmą kartą išleistas tik 1921 metais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *