Kryžiuočių pėdsakai pro Skriaudžius ir Veiverius

Kryžiuočių pėdsakai pro Skriaudžius ir Veiverius

 

Seniausia parašytas žinias apie konkrečių vietovių miškus, pievas, pelkes, kelius, upes, raistus, ežerus randame kryžiuočių žvalgų pranešimuose savo vyresnybei. O rasti jie XIX a. viduryje Slaptajame kryžiuočių archyve Karaliaučiuje. Šitais pranešimais kaip žemėlapiais naudodavosi karo žygių vadovai. Iš senosios vokiečių kalbos juos išvertė Teodoras Hiršas. Atrinkęs šimtą sunumeravo ir paskelbė Prūsijos istorijos šaltinių rinkinyje “Scriptores Rerum Prussicorum, II” (Leipzig, 1863, p. 664 – 708 ). Tai buvo daugiausia 1384 – 1402 m. surinktų žinių pranešimai. Šis laikotarpis (nuo 1382 m.) buvo kryžiuočių ordino ypatingo suaktyvėjimo periodas, nes po LDK Kęstučio nužudymo (1382 m.) užvirė nuožmi kova tarp pusbrolių Vytauto ir Jogailos. Vytautas, pabėgęs pas kryžiuočius, tikėdamasis sulaukti pagalbos, davė pretekstą ordinui išnaudoti šią situaciją savo tikslams. Šie ir ėmėsi veiklos, kol padėtis buvo palanki jiems. Šitie išžvalgytų kelių per Sūduvą aprašymai (sutrumpintai vadinami Wegebestechtais) tapo seniausiu Sūduvos krašto geografijos šaltiniu. Vietovardžių, tiesa, minima nedaug. Gal tik du kaimai. Vienas Waiswidendorf šaly Slovisso. Tai Vaišvydų kaimas (dabar Vaišvydava) netoli Šlienavos ir Vyčiaus upelio, pakeliui į Darsūniškį. Kito maršruto aprašyme į pietus nuo Gardino minimas Sūduvių sodžius (das grosse Dorf, wo die Sudovin sitzen – didelis kaimas, kuriame sūduviai gyvena). (Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija, p.25. 1938 m.) Kituose aprašymuose kelių per Žemaitiją ir Lietuvą minima daugybė kaimų pavadinimų. O čia tik tiek, nes jų tada kryžiuočių iššnipinėtose vietovėse tiek ir tebuvo. Visur tik wildnis (dykra) – miškai, raistai, pievos, krūmynai.

 


Tokiu šis kraštas tapo maždaug nuo 1280 metų. Tokį jį kryžiuočių žvalgai pamatė po 100 metų.
Ieškant Veiverių – Skriaudžių krašto senosios praeities pėdsakų, bene aiškiausi ir įdomiausi 39 ir 54 maršrutai („Kraštas ir žmonės“, Vilnius „Mokslas“ 1983 m., p. 20, 25). Pirmasis (39) vadinasi Kelias nuo Insterburgo į Marienverderį (prie Kauno) su grįžimu atgal, kitas (54) – Kelias iš Insterburgo į Darsūniškį. Abu šie keliai nuo Insterburgo (Įsručio-Černiachovsko) ėjo mažai nukrypdami vienas nuo kito ir nuo dabartinės geležinkelio linijos. Sprendžiant iš aprašymų, keliai nuo Mažųjų Zariškių ar dabartinio Kampinių kaimo (prie Skriaudžių) ėmė tolti vienas nuo kito ir nuo geležinkelio. Vienas pakrypo tiesiai Kauno link pro Pažėrus ir Pabartupį, kitas – per Veiverius link Išlaužo ar Piliuonos. Abiejuose maršrutuose minima Kempe. Tik kelyje Kauno link (į Marienverderį) Kempe vardu vadinamas miškas, o kitame (į Darsūniškį) Kempe vardu – upė. Profesorius Jonas Totoraitis miškelio Kempe vardą abejoja su kuo sieti – su Kampinių kaimu ar su Kampiškių vietove, kuri yra tarp Garliavos ir Noreikiškių. Upę Kempe (Kempesappe) vadina nežinomu upeliu. 39 maršrutas. Kelias nuo Insterburgo į Marienverderį (prie Kauno) su grįžimu atgal. Kelias aprašytas 1381 metais Petro ir Povilo dieną (birželio 29). Teksto pradžioje išvardyta septynių vadovų, žinančių šį kelią, vardai. Praleiskime kelio aprašymų vietą per Prūsiją ir Sūduvos dalį nuo Liepuonos iki Šešupės. Toliau skaitome: „Nuo Šešupės tyrlaukiu, kur pasitaiko lydimų, šešios mylios kelio (…). Tarp tyrlaukio ir Šešupės yra miškas, vadinamas Kempe (…), tyrlaukiuose yra trys vietos, kuriose reikės kelią taisyti, vienoje vietoje per geras dvi virves pločio, kitose abiejose – per vieną virvę pločio kiekvienoje…“.
Nors šiame maršrute nuo Šešupės (ties Antanavu, nes tik nuo čia iki Nemuno ties Kaunu 6 mylios) iki Marienverderio minimas tik miškas Kempe, neminima upė Kempe, tačiau minimos vietos, kuriose reikės kelią taisyti… Nepasakyta dėl kokių kliūčių, tai ar tik nebus upeliai, jei duotas aiškiai apibrėžtas plotis. Gal čia ir bus ta nežinomoji Kempesappe? Bet kur jos ieškoti, jei jos vieta 6 mylių maršrute nenurodyta? Kitame maršrute (54) nurodyta, kad iki Kempe upės nuo Šešupės – 3 mylios. Bet žemėlapyje už trijų mylių Kauno link nuo Antanavo nėra aprašymą atitinkančių upelių. Tačiau šiame maršrute į Marienverderį tiesiai Kauno link vedančioje linijoje, apibrėžtoje tiksliu nuotoliu ir einančioje pro Pažėrus, ties Pabartupiu dar ir dabar yra miškelis vadinamas Kempės mišku. Čia vingiuoja ir Pilvės ištakų upeliai. Tad ar ne per juos ir reikėjo tą kelią taisyti? Ar bereikia Kempės miško ieškoti kitur, jei ir dabar jis yra čia, tarp I Girininkų ir Pabartupio, o jo vieta neprieštarauja aprašytajai maršrute? 54 maršrutas. Kelias iš Insterburgo į Darsūniškį. Viešpaties metais 1384, švento Petro suėmimo dieną, rugpjūčio 1-ąją (aprašė Pabil iš Insterburgo). Patyrinėkime tik kelio dalį nuo Šešupės: „(…) nuo Šešupės 3 mylios iki upės, kuri vadinama Kempe, čia reikės per upę keltis ir daryti 2 lieptus, abu vienos virvės ilgumo; nuo čia iki Darsūniškio 6 mylios “. Maršruto tęsinio kryptimi nuo Šešupės ties Pilviškiais už trijų mylių (20 – 22 km) tarp Naujųjų Zariškių ir Čečetų teka Pilvė ir ją reikia kirsti. Pagal aprašymą čia ir galėtų būti ta upė Kempe arba Kempesappe. Judant ta pačia kryptimi link Kampinių kaimo (prie Skriaudžių) už 5 km vėl kelią pastoja Pilvės intakas, kurį reikia kirsti. Tai antras upelis, kuriam taip pat reikėjo virvės ilgumo liepto. Dar už 2 kilometrų ir Kampiniai. Pagal nuotolį nuo Šešupės iki Pilvės viskas atitinka, kad tą upelį prie Zariškių galėtume pavadinti Kempės upeliu.
Bet jis vadinamas Pilve. O taip vadinamas tikriausiai todėl, kad tada dar nebuvo Pilviškių, tai nebuvo ir Pilvės, o Kempe jį pavadino kryžiuočių žvalgai, matyt, dėl to, kad tokį pavadinimą žinojo kažkuris iš vedlių, žinojusių Kampinių miško vietovę, Pilvės ištakų miško vietovę, o gal net ir dar vieną Kempe – dabartinių Kampiškių vietovę. Visos jos veik vienoje 20 kilometrų (3 mylių) ilgio linijoje. Todėl čia ir painu susigaudyti. Tolimesnis 54 kelio maršrutas eina nuo kryžiuočių vardu Kempe pavadintas (tikriausia Pilvės) iki Darsūniškio. Jis 6 mylių ilgio. Jeigu jis ėjo tiesia linija, tai pagal žemėlapį turėjo būti 5, o ne 6 mylių ir eiti per Kampinius, Veiverius, šiauriau Mozūriškių girios, per Pajiesio mišką. Ties Pajiesio kaimu kirsti Jiesią, išsilenkti apsemtos žemumos (ežero), ties Linksmakalniu apeiti jį ir nuo čia vėl pasukti į rytus – į Darsūniškį. Vietovės šioje maršruto atkarpoje tikrai raistuotos, su vandens apsemtais plotais. Vien vandens kliūčiai ties Išlaužu apeiti prisideda daugiau negu du kilometrai, todėl matavimai žemėlapyje tiesia linija nesutampa su aprašymais jau tik beveik trim kilometrais. Taigi vedliai būtų verti pagyrimo už tikslumą, t.y. tokį mažą nukrypimą nuo tiesios linijos einant daugiau kaip 40 kilometrų raistuotais, pelkėtais miškais. Ir idealiai atitinka maršruto aprašyme nurodytą 6 mylių nuotolį nuo Kempesappe (Pilvės) iki Darsūniškio, jei pasirinksime ne tiesiausią maršrutą Išlaužo link, o tiesia linija pro Skriaudžius per Gyvių-Paviemuonio kaimų ribą, Gustaičius, Čiurlius, Ilgakiemį, Girininkus, Piliuoną. Iki čia lygiai 5 mylios, o panemune iki Darsūniškio dar lygiai viena, paskutinė mylia kelio. Tai idealiai sutampa su kryžiuočių aprašymu.

Pagal: K. Orino užrašus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *