KIETI VIDURIAI

KIETI VIDURIAI
Taip jau yra, kad tuštintis turėtume kiekvieną dieną, bet atsitinka, kad ir kartą per kelias dienas vos vos įstengiame. Gal net ir patogu būtų, bet žarnyne pernelyg ilgai užsibuvę maisto likučiai pradeda pūti, nuodyti mūsų organizmą, įskausta galva, trinka miegas ir širdies darbas, be to, ir mechaniškai spaudžia vidurius, sunkina nereikalingas svoris. Seniau fizinio darbo buvo daugiau, be to, ir vaikščioti tekdavo ilgiau, tad ir kiti raumenys padėdavo žarnų judėjimui. Dabar lyg ir patogiau, vis daugiau sėdime net rugius kirsdami, šieną pjaudami, susirietę, pilvą paspaudę… Netenka stebėtis, kad tuštintis ne visada ir ne visiems lengva. Ieškosime pagalbos.

Ne visai vis vien, ar užkietėję viduriai jaunam ar jau geroką amžiaus galą nukakusiam.

Jauniems, galima sakyti, lengva: tereikia pasirinkti bet kokią laisvinančią priemonę ir kitokią dozę, kad viduriai būtų patogūs, ir taip vartoti porą savaičių. Paskui sumažinti vartojamą priemonę kokiu aštuntadaliu ir vėl vartoti porą savaičių. Taip po truputį mažinti, kol liks tik grynas vanduo, tada nebėra ko mažinti.

Vyresniems kebliau, jų žarnynas rambesnis, tenka ne mažinti, o kaitalioti vartojamas priemones, ir vargu ar galima tikėtis, kad pavyks visai atsisakyti vaistų ar vaistažolių. Geresnių rezultatų sulaukiame, jei deriname ir maistą, ir vaistus, ir vaistažoles.

Seniau stengdavomės išsituštinti rytą, tačiau miegoti daug lengviau, kai žarnynas laisvesnis. Todėl geriau, ypač vyresniems, tuštintis vakare, kokią valandą ar pusantros prieš miegą. Vaikai įpranta tą daryti bet kada, jauniems irgi nėra labai sunku įprasti, vyresniems (o žarnyno pasilpimas vyrėsniems kaip tyčia labiau jaučiamas) kitaip įprasti žymiai sunkiau, tad reikėtų bent jau vaikus ir anūkus pratinti, kad vėliau vargo neturėtų.

1994 m.

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *