Kelias

Kelias

Kiekvienas turime savo kelią – kelių kelią. Pirmiausia tai

kelias, tolstantis nuo gimtųjų namų, bet sapnuose (ir ti-
krovėje) vėl vedantis namo. Kiekvienam jis yra vieninte-
lis, nes kito tokio nėra niekur, kaip nėra ir kitų tėvų, kitų

gimtinės namų, ir kitos savesnės kapelių kalvos, ant kurios

ilsisi amžinu miegu užmigę mūsų tėvai ir tėvų tėvai. Per

Veiverius ir Skriaudžius einantis kelias ne vien mūsų ke-
lias namo. Tai ypatingas vietovių ruožo kelias, todėl seniai

pasmerktas tapti ne mūsų nuosavybe, nes jau nuo kry-

žiuočių laikų buvęs per miškus išklampotas, išminkytas

tiesiausiais takais tarp Insterburgo pilies ir perkėlos per

Nemuną ties Pažaisliu, nuo kur pro Rumšiškes Trakų link

ėjo kryžiuočiai, o iš ten retkarčiais Prūsijos link ėjo lie-
tuviai. Tikriausiai tai nebuvo gerai išvažinėtas kelias, o tik

gerai išžvalgytas ruožas keliauti per mažiausias klampy-
nes kryptingai vingiuojant aukštumomis. Tik po dauge-
lio metų šiame ruože atsirado vingiuotas vieškelis, kuris

ilgainiui buvo ištiesintas, iškeltas, apkastas grioviais, aprū-

pintas tiltais, išpiltas smulkia akmenų skalda ir tapo pir-
muoju Lietuvos plentu. Veiverių – Skriaudžių ruože baig-
tas tiesti 1835 metais. Nuo tada jau visai ne mes (tiksliau

ne prieš mus čia gyvenusieji) buvome šio kelio ir pakelių

šeimininkai. Šeimininkauti ėmė čia visai nepasirodantys

galingieji, gyvenantys Europos valstybių sostinėse. Mes

tapome tik jų grobuoniškų žaidimų įkaitais, Europos dra-
mų ir tragedijų stebėtojais ir dalyviais, ilgainiui neblogai

išmokę gelbėti save, gyvulius ir turtą, išslapstydami šitos

pakelės miškuose ir raistuose.

Apie šį pirmąjį Lietuvos plentą, ne tik visų Lietuvos

plentų tėvą, bet ir labai svarbią visos Rusijos kelių arteri-
ją, dar kalbėsime. Pirmiausia sugrįžkime į jo senovę ir su-
sipažinkime su jo pirmtaku, bent su ta jo dalimi ir ta ap-
imtimi kiek leido jo praeities paveldo kuklios galimybės

(kai kurie aprašymai ir kukli kartografinė medžiaga).

Buvo tai vieškelis nuo seno vadintas tiesiuoju keliu į

Prūsiją. Tokį jo pavadinimą randame ir 1812 metų Napo-
leono armijos seržanto Burgonės užrašuose, nors 1756-

1763 m. Septynmečio karo metais dėl tam tikrų priežas-

čių Rusijos kariuomenė juo nesinaudojo, nors jis ir tada

galėjo vadintis tiesiuoju keliu.

Buvo tai tiesiausias vieškelis nuo Kauno į Insterburgą.

Ėjo jis nuo Aleksoto pro Jonučius, kur kažkada pakaunės

dvarelių ir daugelio žemių savininkas J.Godlevskis įkū-

rė Naugardiškių palivarką. Nuo Naugardiškių šis vieškelis

švelniu puslankiu sukdamas Mauručių link ėjo pro seną

šalikelės karčemą. Nuo kada buvo čia ta karčema nežinia,

bet šitas kelias jau XVII a. viduryje čia buvo, nes pami-
nėtas, kad, kai 1632 metais Aleksandras Masalskis pada-
rė žemės mainus su Zapyškio klebonu, nuo tada Zapyškio

bažnyčia gavo smuklę prie vieškelio į Karaliaučių ir dar

penkis Jočionių kaimo ūkininkus. Už tos smuklės nelabai

toli jau buvo ir Mauručiai (tiksliau dar tik vietovė, kurioje

Mauručių kaimas atsirado vėliau).

Nuo Mauručių vietovės važiuojant šituo keliu (J. Toto-
raičio pavadinto vieškeliu), visai netoli yra Veiverių kai-
mas. Ar 1632 metais buvo čia gyventojų, nežinoma. Pir-
mą kartą Veiveriai paminėti 1744 metais Vilniaus sinodo

parapijų kaimų sąrašuose. Žinoma tik, kad dar prieš 1782

metus čia buvo medinė koplyčia, o aplink ją kaimo kapi-
naitės (toji vieta dabar kur atsimuša tiesus Pažėrų kelias į

ligoninę). 1818 m. koplyčios vietoje jau buvo mažytė baž-

nytėlė ir kapinaitės. 1829-1832 m. išvedus per Veiverius

tiesų plentą ir 1852 m. prie jo pastačius mūrinę Veiverių

bažnyčią, kapinaitės buvo panaikintos, nuo 1846 m. laido-
jama įsteigtose Veiverių parapijos kapinėse Gyvių kaime.

Važiuojant nuo Veiverių į vakarus, už poros kilometrų

abipus kelio yra Gyvių kaimas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą

Gyvių paplentėje gyveno kelios šeimos žydų ir evangeli-

kų, kalbančių lietuviškai, save laikančių vokiečiais ir 1941

metais repatrijavusių į Vokietiją. Varšuvos kunigaikštys-
tės laikais Gyvių kaimas jau buvo. Dar už poros kilome-
trų – Skriaudžiai. Tai pats seniausias kaimas iš visų aplin-
kinių kaimų. Jis paminėtas dar 1664 metais, kaip Kauno

parapijos kaimas, esantis vienintelis nuo Jiesios į šiaurę iki

pat Kazlų Rūdos miškų ir Pilviškių. Skriaudžių parapija

įsteigta 1778 metais, bet metrikų knygos čia užvestos nuo

1766 metų, kai čia dar buvo tik medinė koplyčia. Skriau-
džių, kaip religinio centro, trauka jaučiama ir dabar. Čia

visada į atlaidus susirenka daugiau žmonių nei į Veiverius,

nors Skriaudžiai tik bažnytkaimis. Skriaudžių kapinėse

dar ir vėlyvo praėjusio amžiaus pokariu buvo laidojami

ir kai kurie Veiverių parapijos žmonės. Apie penkiasde-

šimtuosius XX amžiaus metus Skriaudžių parapijoje yra

susituokusi ne viena pora iš Paviemuonio ir kitų Veive-
rių parapijos kaimų. Ir laidojo iš Veiverių parapijos žmo-
nes Skriaudžių kapinėse ne retai. Galbūt tokia Skriaudžių

trauka yra tradicinė ir labai sena, nes čia jau nuo seniai

buvo vedamos metrikacijos knygos.

Senasis vieškelis iš Kauno į Karaliaučių ėjo per Būdelę,

Gudelius, Ąžuolų Būdą, sukdamasis dešiniau ir tęsėsi se-
nuoju keliu per Vinčus, Antanavą, Pilviškius ir Vilkaviškį.

Šitas tiesusis naujas plentas, vienas pirmųjų ir moderniš-

kiausių plentų visoje Rusijos imperijoje sujungė dvi sos-
tines – Peterburgą ir Varšuvą. (Antrasis plentas per Lietu-
vos teritoriją nutiestas 1858 m. ėjo iš Rygos į Karaliaučių

per Joniškį ir Tauragę.). Plentas tarp Peterburgo ir Varšu-
vos per Daugpilį ir Kauną tapo svarbiu susisiekimo trak-
tu, kuriuo važinėjo pašto karietos. Pakelėse kas keliolika

ar keliasdešimt kilometrų buvo pastatytos pašto stotys su

nakvynės namais ir arklių keitimo punktais. Visa šia svar-
bia pakele stovėjo nameliai kelio prižiūrėtojams. Jais daž-

niausiai būdavo kareiviai.

Vienoje tokių pašto stočių dabar Veiveriuose yra įsikū-

rusi Meno mokykla, o kelio prižiūrėtojų baltas mūrinis

namelis (10×10,5 m) taip pat tebestovi paplentėje, ry-
tinėje miestelio dalyje. Dar vienas toks namelis baltuo-
ja paplentėje pagiry, už Skriaudžių, Gudeliuose. Kelio

prižiūrėtojams priklausė prieš žiemą žemumose pastaty-
ti sniegtvores, o pavasariais jas nuimti, kuo skubiau atkas-
ti užpustytus kelio ruožus, išėjus pašalui, laužomas kelio

vietas apdengti eglišakiais, o atsiradusias duobes išlyginti

skalda, kurios netrūkdavo šalikelėse gražiai supiltose pail-

Panašios stotys buvo Daugpilyje, Zarasuose, Utenoje,

Ukmergėje. Prieš nutiesiant geležinkelį (iki 1862 05 01),

šiame trakte buvo 476 arkliai (po šios datos tik 54).

1854 m. išilgai Peterburgo – Varšuvos plento nutiesia-
ma pirmoji telegrafo linija, Lietuvoje turėjusi stotį Kaune,

vėliau ir Marijampolėje.

Kauno pašto stotis stovėjo Rotušės aikštėje (tarp rotu-

šės ir namo, kuriame dabar yra Literatūros muziejus). Ši

pašto stotis nebuvo tokia puošni kaip Ukmergės ir Utenos

stotys, bet atitinkanti vėlyvojo klacisizmo tradicijų reika-
lavimus ir rotušės aikštės vaizdo negadino. Tiesa, keliau-
jančiam carui ar jo šeimos nariams stotyje apartamentų

nebuvo. Jie buvo įrengti rotušės patalpose.

Pašto karietos, vežusios ir keleivius, buvo greitos ir pa-
togios. Važiuojant iš Vilniaus į Varšuvą, patekti į jas Ute-
noje ar Ukmergėje būdavę sunku, todėl daugelis, Vilniuje

nusisamdę vežiką žydą, atvažiuodavo į Veiverius, buvusius

„lenkiškoje“ kairiojoje Nemuno pusėje, kur jau galėdavo

nesunkiai įsėsti į karietą ir ramiai pasiekti Varšuvą. Taip

atvykęs iš Vilniaus į Veiverius 1860-ųjų gegužę, į Varšuvą

išvažiavo ir poetas Vladislovas Kondratovičius-Sirokomlė.

1860 m. balandžio 28 d. iš Peterburgo į Prūsiją yra va-

žiavusi Rusijos didžioji kunigaikštienė Elena Pavlovna (į

karietą įsėdo Daugpilyje, iki kurio atvažiavo traukiniu).

Tų pačių metų rugsėjo 12 d. ir caraitis, sosto įpėdinis,

vykdamas į Varšuvą, iki Daugpilio keliavo traukiniu, o to-
liau – arkliais per Ukmergę, Kauną, Veiverius.

Šiuo keliu važinėjo ne vien žymūs asmenys ar šiaip ke-
leiviai į sostinę. Juo išvaryta už Uralo daug grandinėmis

surakintų kalinių už lietuviško žodžio platinimą ar nepa-
garbų atsiliepimą apie carą ir jo valdžią. O kiek šituo keliu

išvaryta pėsčiomis ir išvežta medinašiais vežimais kratant

duobėtu žvyrkeliu Sūduvoje sugaudytų rekrūtų į sveti-
mųjų sumanytus karus. Mėgėjų uždegti karus, nors juose

ir patys apsvildavo, niekada netrūko. Net ir šito svarbaus

plento idėja visų pirma kilo ne vien dėl pašto ar keleivių

pervežimo. Kelias čia buvo nutiestas pamažu vėl rengian-

Po Napoleono pralaimėjimo, kai 1815 m. Vienos kon-
grese iš didžiosios dalies Varšuvos kunigaikštystės, į kurią

įėjo ir Užnemunė, žemių buvo sudaryta Lenkijos karalys-
tė, personalinės unijos ryšiais sujungta su Rusijos imperija

arba, kitaip sakant, pajungta šiai imperijai, caras Aleksan-
dras I ir jo aplinka, įsidrąsinusi po tokio laimėjimo prieš

Napoleoną, pradėjo galvoti apie brovimąsi į pietus ir karą

su Turkija. Tą Rusija ir padarė 1853 m. birželio – rugpjū-

čio mėnesiais, įvedusi savo kariuomenę į Turkijai priklau-
sančias Moldaviją ir Valachiją. Tų pačių metų spalį turkų

sultonas paskelbė karą Rusijai, bet po poros savaičių Sino-
po mūšyje Nachimovo eskadra Juodojoje jūroje sunaikino

Toliau vyko tai, kas ir turėjo vykti. Nenorėdamos Rusi-
jos iškilimo ir Turkijos pralaimėjimo, į karą įsitraukė Di-
džioji Britanija, Prancūzija ir Sardinija. Karas apėmė ne

tik Juodosios jūros baseiną, bet ir Baltijos jūrą. Peterburgo

– Varšuvos plentu dienom ir naktim važiavo vežimai ke-
turiom eilėm – po dvi abiem krytim.

Vincas Pietaris atsiminimuose rašė, kad jo dėdė (tėvo

brolis), grįžęs iš karo su japonais ir jausdamas vėl būsiąs

paimtas į naują karą, liūdnai kalbėjo, jog iš šito karo jau

negrįšiąs. Taip ir įvyko. Matyt, suprato, jog tai bus karas

tarp nuskurdusių baudžiauninkų ir gerai ginkluotos Eu-
ropos. Karas truko ilgiau kaip dvejus metus. Rusija nie-
ko nelaimėjo, o pralaimėjo daug. Žmonių abi pusės ne-
teko maždaug po lygiai, bet Rusijai buvo uždrausta turėti

savo laivyną Juodojoje jūroje, Europai išryškėjo Rusijos

atsilikimas, nes Europos kariuomenė jau kariavo graižtvi-
niais ginklais, gi baudžiavinės Rusijos kareiviai šaudė ly-
giavamzdžiais, titnaginiais šautuvais. Europos laivus varė

garo mašinos, o Rusijos – burės.

Visa tai akivaizdžiai pamatęs caras, jo generolai ir politi-
kai ne tik daug ką suprato, bet buvo priversti imtis refor-
mų. Buvo panaikinta baudžiava, suaktyvintas geležinkelių

tiesimas, netrukus atsirado ir lygiagretus Veiverių plentui

geležinkelis į Karaliaučių. Tačiau sustiprėjo ir 1859-1861

metų revoliuciniai bruzdėjimai, o Lenkijoje ir Lietuvoje

pribrendo 1863 metų sukilimas.

Prieš mus čia gyvenę žmonės turėjo ir savo menkesnius

vietinius kelius, kurių purvynus rudeniais ir pavasariais iš-

klampodavo ir žmonės, ir gyvuliai, gilias provėžas išmal-
davo vežimų ratai. Kelių priežiūra didelėms valdžioms ne-
rūpėjo. Kelius tvarkė patys gyventojai. Einantį per kaimą

vieškelį, išdalytą gabalais kaimo gyventojams, šie taisė jį

ir prižiūrėjo. Kam papuldavo bloga kelio atkarpa, kokioj

žemumoj, ji būdavo trumpa, netgi ir kelių metrų ilgio, o

kam geresnio kelio ruožas – gerokai ilgesnis.

Nepriklausomoje Lietuvoje keliams buvo skiriama daug

dėmesio. Kiekvienoje sankryžoje stovėdavo rodyklės –

„trirankiai“ ar „keturrankiai“, priklausomai nuo to, į kiek

šakų toje sankryžoje šakojosi kelias. Užrašai buvo aiškūs,

ant tvirtų metalinių stiebų, stipriai įbetonuotų į žemę.

Kiekvienoje sankryžoje galėjai perskaityti iš kokio kaimo

atvažiuoji ir į kur veda kiti tos sankryžos keliai. Kelių ro-
dyklės buvo išvartytos, kai vietoje kaimų atsirado Žemai-

tės, Petro Cvirkos, Ždanovo, Čapajevo, Stalino, Lenino,

Draugystės, Vienybės ir t.t. kolūkiai ir brigados: be pava-
dinimų, sunumeruotos kaip konclagerių kaliniai ar ko-
lūkio arkliai, kuriems, atimtiems iš žmonių, gyviems ant

klubo išdegindavo apie 20 centimetrų dydžio numerius.

Nuo tada rodyklės iš kryžkelių kaip dingo, taip iki šiol jų

ir nėra. Gali pamatyti tik stambesnių gyvenviečių pavadi-
nimų užrašus; per kokius kaimus važiuoji gali sužinoti tik

klausinėdamas žmones. Praėjo daugiau nei dvi dešimtys

metų kaip kaimų pavadinimus viešinti niekas nedraudžia,

bet rezultatas liko tas pats.

Laikas eina, keičiasi mados, tvarka ir įpročiai. Keičiasi ir

kraštovaizdis, net reljefas. Daugelio kelių neliko nė žen-
klo, dingo užmarštyje, kaip ir žmonės, kažkada jais važi-
nėję. Juos rasti galime jau tik senuose žemėlapiuose, kaip

ir mums nematytus ir nepažintus žmones – nuotraukose.

Pagal padavimą (ne pagal tikrus šventųjų gyvenimų ap-
rašymus) šventasis Kristoforas buvo žmogus, ant savo pe-

čių per upę pernešdavęs keliautojus. Kartą jam teko per-
nešti vaiką, kuris buvęs labai sunkus, o upės viduryje taip

pasunkėjęs, jog „keltininkas“, ir pasiremdamas lazda, vos

pasiekė krantą. Pernešęs sužinojo, kad tas vaikas buvo

Kristus (lot. Christos-Kristus, offore-nešti), ir jam pasakė:

„Aš toks sunkus todėl, kad ant manęs sukrautos viso pa-

Jau prieš keletą metų šventasis Kristoforas išbrauktas iš

šventųjų sąrašų ir viešai pripažinta, jog tai buvo tik legen-

O kuo dėtas šventasis Kristoforas šiame kelyje? Be jo-
kios abejonės jis turėjo darbo kelyje ties Išlaužu, kai pa-
tvindavo Jiesia. Dabar, važiuojant asfaltu, sunku įsivaiz-
duoti, koks buvo šitas kelio ruožas, ypač pavasariais ir

rudeniais, kai čia buvo tik pelkėtas miškas. Perkopęs šitų

žemumų gamtines kliūtis, kelias dalijosi į dvi atšakas: vie-

na vedė Prienų link, kita suko į vakarus pro Čiudiškius

per Klebiškį, Ingavangį, Sarginę, Marijampolės link. Maž-

daug nuo Išlaužo jau nė viena atšaka nesivadino Kristofo-
ro keliu. Kelias per Ingavangį dabar dar kartais vadinamas

senkele arba prūskeliu. Tada, seniai, jis buvo labai svarbus,

svarbesnis nei kelias per Skriaudžius ir Veiverius, nors iki

Marijampolės ir gerokai trumpesnis. Senkele per Kauną į

Paryžių grįžo ir 1812 m. žiemą, bėgdamas iš Rusijos, Na-
poleonas. Per čia, kaip ir tiesiuoju keliu, traukėsi ir dalis

jo išlikusios alkanos, sušalusios, išvargusios kariuomenės.

Šituo keliu buvo tinkamiausias maršrutas ir Septynerių

metų (1756-1763) kare, einant rusų kariuomenei į Euro-
pą per Insterburgą. Praėjo tos kariuomenės trys daugia-
tūkstantinės armijos (1757 06 15-28), vadovaujamos trijų

žymių Rusijos karvedžių: Apraksino armija, atėjusi nuo

Mintaujos per Kauną, Rumiancevo – nuo Ukmergės ir

Liveno – per Kauną nuo Vilniaus. Kad šita kariuomenės

lavina pasirinko kelią nuo Kauno į Įsrutį ne tiesiausia lini-
ja per Veiverius – Skriaudžius, o galimai šituo keliu, bylo-
ja, kad senkelė (prūskelis) buvo geresnė negu tiesusis ke-
lias. Mat nuo Skriaudžių iki Marijampolės kelio beveik ir

nebuvo, o nuo Marijampolės iki Gižų buvo labai klampūs

neišbrendami per Rudžių giraitę raistai. Prieš keletą metų

kelininkai, toj vietoj patikrinę kelio gruntą, rado maž-

daug metro gylyje 1833-1835 m. pilto pylimo akmenų ir

1865 m. Marijampolės apskrityje svarbiausias kelias

buvo plentas Kaunas – Marijampolė, kaip dalis trakto Pe-
terburgas – Varšuva, svarbaus visai imperijai. Iš žemesnės

kategorijos kelių (vieškelių) nuo seniausių laikų svarbi

vieta priklausė senkelei (per Ingavangį, Jiestrakį), o vienas

ilgiausių per rytinę Sūduvą buvo kelias nuo Kardokų iki

Nemuno ties Žiegždriais, ėjęs per Agurkiškę, Padrečius,

Pažėrus, Mastaičius, Garliavą, Raiželius, Vaišvydavą.

Dar vienas svarbus netoli Nemuno ėjęs nuo prūsų pasie-
nio vieškelis buvo nuo Zapyškio per Dievogalą, Marvelę

iki Aleksoto. Šituo keliu 1812 m. žiemą traukėsi prancūzų

maršalo Nėjaus armijos likučiai.

Nelabai ilgas, bet svarbus buvo vieškelis tarp Dievoga-
los ir Kardokų – Žiegždrių vieškelio. Jis, eidamas iš šiau-
rės į pietus, jungė šiuos abu kelius ir ėjo per Dobrovolę

ir Bajorus, susikirsdamas su Kardokų – Žiegždrių vieš-

keliu tarp Mastaičių ir Garliavos. Nuo Dievogalos, esan-

čios netoli Zapyškio ir Nemuno, per miškus pro Pabartupį

ėjo paprastas kelias iki Pažėrų, nuo čia jis virto į vieške-
lį, einantį per Veiverius, Gustaičius (nuo Gustaičių turė-

jo atšaką į vakarus per Paviemuonį į Ragavą), Mozūriškes,

Degimus, Pakiauliškį, Klebiškį ir Pienlaukį į Prienus. Tai

buvo kelias, jungiantis Nemuną ties Zapyškiu su Nemunu

Prienuose. Šio vieškelio svarba itin ryški per abu pasauli-
nius karus. Kelio atšaka nuo Gustaičių į Ragavą žemėla-
pio schemoje labai trumpa. Iš tikrųjų ji buvo apie 1,5 km

ilgio. Ties ta vieta, kur nuo Mozūriškių dabar ateina bu-
vusio kelio likučiai ir jo pagrioviu elektros linija į degali-
nę, prasidėjo senojo Gustaičių gatvinio kaimo gyvenvie-
tė, kuri ėjo į vakarus, dar šiek tiek už benzino kolonėlės.

Iki pat 1970 m.melioracijos šitoj pakelėj senojo Gustai-

čių kaimo pėdsakus priminė keli medžiai, kažkieno buvu-
sio sodo, regis, dekoratyviniai krūmai su rudenį baltuo-
jančiomis nevalgomomis uogomis. Už 200 – 300 metrų

nuo čia į vakarus dar yra išlikę Veiverio sodybos medžiai.

Jų link vedė kelias nuo Gustaičių kaimo sodybų į Pavie-
muonio senąjį gatvinį kaimą. Kelias ėjo pro pat Veiverio

sodybos medžius ir sukosi į pietus. Gal už 50 metrų nuo

sodybos (panašu, jog po dabartine autostrada) buvo Pavie-
muonio kaimo karčemos žemė. Nežinia, ar karčema buvo,

bet žemė buvo tikrai, nes pagal valakų sistemos tvarką, va-
rant laisvai gyvenančius gyventojus į gatvinius kaimus, o

jų žemę atskyrus nuo sodybų ištiesiant ilgais siaurais rė-

žiais, galiojo įsakymas kiekviename kaime palikti po skly-
pelį karčemai ir kalvei.

Už karčemos žemės į pietus buvo ir Paviemuonio se-
noji kaimavietė. Jos vietą iki 1970 m. priminė skurdžios

vyšnaitės ir kažkokie krūmokšniai. Nuo čia vienas ke-
liukas ėjo tiesiai Pagraižio giraitės ir kunigo J.Bielskaus

buvusios bažnytėlės – koplytėlės, Blindžiakupsčio, link,

kitas, vedantis į Ragavą,– sukosi į dešinę. Ragava – tai ma-

žas kaimas, bet prisimintinas todėl, kad jame ant smė-

lio kalnelio (P. Vosyliaus ir V. Mikalausko laukų riboje)

buvo kapinaitės. Kas žino, gal dėl tų kapinaičių ir kelias

iki Ragavos buvo vieškelis (platesnis ir prižiūrimas), o ne

paprastas laukų kelias. Kada tose kapinaitėse buvo laido-
jama, jau neprisiminė net gyvenusieji XIX a. antroje pu-
sėje. Todėl vieni vadino savižudžių ar nekrikštytų vaikų

kapais, kiti manė esant prancūzkapiais. Įtarinėta, kad čia

būta maru mirusiųjų laidojimo vieta. Iš tikrųjų čia turėjo

būti normalūs kaimo ar kelių kaimų kapeliai dar tais lai-
kais, kai aplink nebuvo parapinių kapinių. Apie tai bylo-
jo ant kalnelio besimėtantys suaugusiųjų ir vaikų kaulai,

kurie rasdavosi arimuose dar iki 1990 metų. O buvo jie

žemės paviršiuje todėl, kad dalį kapų nuniokojo vietiniai

gyventojai ant smėlio kalnelio kasdami bulvėms rūsius –

duobes. Tuose iškastų duobių krantuose, išturkusios lan-
das, per vasaras perėjo rudosios kregždės (pečelindos) ir

ardė duobių kraštus.

Nors žemėlapyje pažymėtas prie Ragavos besibaigiantis

vieškelis, bet iš tikrųjų jis čia nepasibaigė aklaviete, o vir-
to paprastu keliu, einančiu tarp Bubautiškių ir Leskavos per

Keturakiškes tiesiai į Jiestrakį, neužsukdamas per Plutiškes. Į

Jiestrakį vedė kitas kelias – nuo plento Gudeliuose. Nuo Jies-
trakio jau ėjo gerai žinomas kelias per Živovodę į Marijam-
polę. Ir važiavo iš čia žmonės, ir pėsti ėjo Kauno link, nes nuo

Jiestrakio per Ragavą buvo artimiausias kelias į Kauną, ypač

po 1835 m., kai atsirado plentas į Garliavą. Tolimas vietas

žmonės pasiekdavo savais keliais ne tik važiuoti, bet ir pėsti. Į

garsiuosius šv. Baltramiejaus atlaidus Višakio Rūdoje žmonės

nuo Živovodės, Mikališkio išsiruošdavo keliom dienom, bet

po atlaidų stengdavosi sugrįžti sekmadienį, įveikę iki vėlaus

vakaro 50 – 60 kilometrų.

Nuo Gustaičių kaime dabar esančios degalinės iki plen-
to Veiveriuose buvusio Gustaičių vieškelio dabar nėra nė

žymės. Jis seniai užmirštas, nes tokių kelių kolūkinių dva-
rų laikais netaisė, tik malė traktoriais, kol šie tapdavo ne-
išvažiuojami. Yra išlikusios tik žymės to išgadinto ir už-

žėlusio kelio tarp degalinės ir buvusio Mozūriškių dvaro

centro, vėliau tapusio Lizdeikių mokykla.

Į rytus nuo degalinės anapus šio buvusio Gustaičių vieš-

kelio dešinėje pusėje, einant Veiverių link, buvo Juozo

Gluosnio sodyba. Į pietus nuo jos, toje pačioje kelio pusė-

je savo aukštais medžiais ir gražiais stogais puikavosi Juo-
zo Gustaičio namai. Po skardiniu tos gražios suvalkietiškos

trobos stogu prieš 1935 metų ūkininkų streiką čia rinkda-
vosi stambieji ūkininkai ir jiems prijaučiantys smulkesnieji,

o kartais ir ypatingi svečiai, atvykę iš toliau. Buvo kalbama,

kad net iš anapus Vokietijos sienos. Lietuvos policijai atro-
do, apie tai buvo daugiau žinoma, negu randame tokiuose

dokumentuose parašyta. Juk kas nors galėjo prisiminti.

Už J.Gluosnio namų, Veiverių link kitapus kelio (vaka-
rų pusėje) pakelėje stovėjo Gustaičių kaimo kryžius. Nuo

kryžiaus driekėsi lanka – vešlios pievos – atsiradusios ge-
rai įtręštoje trobaviečių žemėje. Ji priklausė Kaziui Gustai-

čiui, Juozo broliui, bet tose pievose stovėjo tik kluonas

šienui laikyti, o jo šeimininkas retai čia lankėsi. Kažkodėl

visi jį pažinojusieji ir tik žinojusieji tokį esant vadino jį ne

Gustaičiu, o Gustaičiuku.

 

 

Pagal: K. Orino užrašus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *