Veiverių mokytojų seminarija:iš archyvo

Veiverių mokytojų seminarija

Devynioliktas amžius lietuvių tautai ir kalbai buvo lemiamas, nes iškilo klausimas – išlikti ar neišlikti. Iki dvarų prisisteigimo ir bau­džiavos įvedimo tiems, kurie dirbo žemę, augino vaikus, gyvulius, kirto miškus, taisė kelius, niekas netrukdė kalbėti, dainuoti, giedoti ar melstis sava kalba. Svetimos kalbos buvo ponų, pirklių, nelietuvių kunigų ir visokių prašalaičių reikalas. Tačiau sustiprėjus baudžiavai, o su ja kartu padaugėjus lenkiškai kalbančių ponų, ir kai kurie labiau prakutę ūkininkai, ypač Suvalkijoje, kur baudžiava buvo lengvesnė, irgi ėmė save laikyti ponais ir kalbėti lenkiškai. Tai patvirtina ir Vei­verių mokytojų seminarijos patriarcho Tomo Ferdinando Žilinsko šei­mos pavyzdys.
Šeimoje tėvas kalbėjo tik lenkiškai, motina – lietuviškai. Bet ji, no­rėdama vaikams padėti išeiti į žmones, įgyti išsilavinimą, sakydavo: „Jūs kalbėkit su manim lenkiškai — aš viską suprantu…“
Šį lenkų kalbos iškilimą ypač suaktyvino to amžiaus du didžiausi sukrėtimai 1831 ir 1863 metų sukilimai (krokusmetis ir lenkmetis), kuriems vadovavo lenkiškai kalbantys ponai. Jeigu numalšinus pir­mąjį sukilimą labiau nukentėjo tik „inteligentiškoji – lenkiškoji visuo­menės dalis (uždarytas Vilniaus universitetas, kai kurie vienuolynai ir bažnyčios, paverčiant stačiatikių vienuolynais ar maldos namais), tai po lenkmečio (1863 m.) caro valdžios biurokratai užsimojo vienu kirčiu pasiekti du tikslus: lietuvius atitolinti nuo lenkų ir jų kultūri­nės įtakos, ir tokio lyg ir gero tikslo priedangoje tautą surusinti ir net supravoslavinti. Buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškomis rai­dėmis, ir iš viešojo gyvenimo pradėta stumti net ir šnekamoji kalba. Po spaudos uždraudimo, likus vien rusiškoms mokykloms, dauguma tėvų nebeleido į j as savo vaikų, todėl paplito „daraktorių“ mokyklėlės, kur už menką atlygį mažai mokyti žmonės slapta ruošė po keletą vaikų kas savaitę vis kitoje vietoje. Kas sugebėjo patys savo vaikus mokė skaityti ir rašyti namuose.
Tie, kurie įstengė leisti vaikus į aukštesnius mokslus, leido į Lukšių ar Vilkaviškio valdiškas pradines mokyklas, nes jose geriausiai pa­rengdavo mokinius pirmai klasei. Paskui jau galėjo mokytis ir Mari­jampolės apskrities mokykloje. Kas įstengdavo vaikus leisti siekti aukštojo išsilavinimo, išlydėdavo juos į Varšuvos, Maskvos ar Peter­burgo universitetus, kur jaunimas pakliūdavo į lenkišką ar rusišką įtaką nes baigęs negaudavo darbo Lietuvoje, taigi ir nuotakų bent kiek išsilavinusių turėjo ieškotis svetur.
XIX amžius buvo lemtingas lietuvybei ir Mažojoje Lietuvoje. Jei­gu XVI a. žlugus kryžiuočių valstybei kunigaikščio Albrechto laikais Mažojoje Lietuvoje apie 50 procentų gyventojų sudarė lietuviai (pa­čiame Karaliaučiuje – 20 proc.), tai vėliau, valdant naujiems Prūsijos valdovams ir valdininkams, lietuvybė buvo kryptingai naikinama įvai­riais įstatymais ir kitokiais būdais. Šitas procesas Prūsijoje apogėjų pasiekė ir XIX a. antrojoje pusėje, o XIX – XX amžių sandūroje daugelyje vietovių lietuvių nedaug buvo belikę. Kai kurių parapijų duomenimis, lietuvių tautos padėtis Prūsijoje buvo tokia: Beržkalnio (Gremiačė) parapijoje 1870 m. lietuvių buvo 52 proc., 1909 m. – 18 proc.; Mielkiemio (Kalininas) parapijoje 1848 m. -19,4 proc., 1870 m. – 7,8 proc.; Įsės (Pričialai) parapijoje 1848 m|§ 79,7 proc., 1897 m. – 55,5 proc., 1912 m. – 5,8 proc.; Geryčių (Puškinas) parapijoje 1736 m. -54,7 proc., 1848 m.^j27,8 proc., 1.897 m. -jL,8 proc.
Karaliaučiaus universiteto mokslininkai, regėdami, kaip greitai nyksta lietuviai Prūsijoje, ir kokioje padėtyje atsidūrė lietuvių tauta Didžiojoje Lietuvoje po 1863 metų, suskubo užrašinėti lietuviškas dai­nas, pasakas, patarles, padavimus ir kitokią tautosaką. Karaliaučiaus profesorius Fridrichas Kuršaitis pradėjo rašyti lietuvių kalbos žodyną ir gramatiką. Jau buvo manoma, kad lietuvių kalbą ir tautą neišvengia­mai ištiks prūsų likimas, todėl į viską kas joms būdinga, buvo žiūrima kaip į eksponatus, kurių vieta netrukus bus tik muziejuose ir bibliotekose.
Rusifikatorių sumanymu, įsitvirtinti Šiaurės Vakarų krašte lengviau­sia buvo per liaudies švietimą. Tam reikėjo parengti liaudies mokyk­loms mokytojus ne iš atvykėlių, o iš vietinių jaunuolių, tinkamų daryti įtaką savo krašto žmonėms. Tik iš jų reikėjo išmušti tautinę sąmonę, o tai pasiekiama tik atėmus kalbą. Todėl buvo įteiginėjama, kad tik rusų kalba turi perspektyvą, nes lietuvių kalba neverta dėmesio ir apskritai ji – ne kalba, o kažkoks vietinis dialektas, ir visi laimės, jei to nereikalingo „žargono“ neliks. Žmonės kalbės tik rusų kalba.
Kadangi Lietuvos dalis – Sūduva įėjo į Lenkijos karalystės Augus­tavo (nuo 1867 m. Suvalkų) guberniją ir čia buvo didelė lenkiškos kultūros įtaka, todėl teko daryti išimtį ir į numatytą steigti mokytojų rengimo įstaigą priimti lietuvius katalikus, o siekiant aukštųjų mokyk­lų studentus atitraukti nuo lenkiškos įtakos, paskatinti juos stoti ne į Varšuvos, o į Maskvos ir Peterburgo universitetus, tam reikalui paski­riant kasmet po dešimt stipendijų. Šios aplinkybės ir nulėmė, kad XIX a. antrojoje pusėje iš Suvalkų gubernijos buvo kilę daug daugiau inte­ligentų negu iš kitų Lietuvos kraštų.
Tokiai mokytojų rengimo įstaigai vieta buvo parinkta nuošaliame Veiverių kaime, prie Peterburgo – Varšuvos kelio, buvusiose arklių pašto stoties patalpose, nes, 1861 m. nutiesus geležinkelį, jos liko tuščios. Remontui ir baldams Švietimo ministerija skyrė 5181,58 rublio. 1866 m. sausio 5 (17) d. buvo patvirtinti mokytojų kursų nuostatai ir spalio 2 (14) d. įvyko iškilmingas kursų atidarymas. Po poros dienų prasidėjo mokslo metai. Kadangi kursai turėjo vidurinių mokyklų teises ir pagal mokymo planus prilygo mokytojų seminarijoms, 1872 m. gruodžio 11 d. jie buvo pavadinti Mokytojų seminarija.
Pagal šios mokslo įstaigos specifiką į ją turėjo priimti tik katalikų tikybos lietuvius. Nors už dovanėles gavę pažymas įstodavo ir atvyku­sieji iš Baltarusijos bei kitų vietovių, vis tiek tai buvo negirdėtas reiš­kinys – fenomenalus Veiverių eksperimentas. Rusifikatoriai suprato, koks tai rizikingas eksperimentas, todėl kaip niekur kitur čia buvo gausybė griežtų draudimų. Buvo uždrausta lietuviškai kalbėti net ben­drabučiuose, dažnai daromos kratos, sekama, kas su kuo bendrauja, kur vaikšto. Dėl to, išeinantys į miestelį, privalėjo registruotis specialiame žurnale: kada išėjo, grįžo, kur eina, kokiu tikslu. Buvo ir sekama. Toks juodas laikotarpis tęsėsi nuo 1872 iki 1905 metų.

Veiverių mokytojų seminarija.

Bet nepadėjo jokie persekiojimai, draudimai ir bausmės. Ilgainiui pasimatė, kad rusifikatoriai patyrė visišką nesėkmę. Vietoj planuoto rusifikacijos centro Veiveriuose slapta įsikūrė labai svarbus lietuviškas tautinis židinys. Buvo skaitoma ir platinama draudžiama literatūra, renkama tautosaka, užrašinėjamos jaunimo dainuojamos dainos – jų žodžiai ir melodijos. 1883 m. antro ir trečio kurso seminaristai pra­dėjo leisti mėnraštį „Laimės valandos“, vyko slapti susirinkimai. Net kapinėse. Kapinių koplyčioje, po altoriumi, buvo literatūros slėptuvė. Kai ką slėpdavo ir kapinių kryžių kiaurymėse. Iki 1883 m. šis rankraš­tinis laikraštis vadinosi „Naudingos Veiverių seminarijos mokinių valandos“.
Šito unikalaus Veiverių reiškinio priežastis buvo ta, kad rusifikato­riai nesugebėjo įžvelgti kai kurių pedagogų slapčia atliekamo tautos sąmonės žadinimo, seminaristų sąmoningumo ir atkaklumo, kunigų drąsos neleisti bažnyčios ir tikybos paversti rusifikacijos ir pravoslavy- bės skleidimo vieta. Reikšminga ir tai, kad šioje seminarijoje mokėsi daug lietuvių, nors po 1872 m. jau buvo priimami ir nelietuviai, ne katalikai, nebesilaikoma seminarijos įstatų. Čia, Veiveriuose, lietuviš­kai veiklai ypač palanki buvo aplinka, mat artimiausi kaimai buvo lietuviški, pro čia Kauno ir Vilniaus link ėjo iš Prūsijos draudžiamos spaudos keliai, netoliese veikė geras ir seminaristams patogus spaudos platintojų sambūris. Carinė valdininkija visgi susivokė, kad tokiai se­minarijai ne vieta Veiveriuose, ir keliskart buvo keliamas klausimas dėl jos iškeldinimo kitur, bet, neatsiradus lėšų, vis atidedamas.
Tuometinės Lietuvos teritorijoje Veiverių seminarija nebuvo se­niausia tokios rūšies mokykla. Dvejais metais anksčiau (1864 m.) tokia seminarija buvo atidaryta Molodečne (Baltarusijoje). Joje ren­gė mokytojus Vilniaus gubernijai, priimdavo pravoslavų tikybos lie­tuvius. 1872 m. buvo atidaryta Panevėžio mokytojų seminarija, į kurią priimdavo tik rusų tautybės jaunuolius ir pravoslavų tikybos lietu­vius. Nors 1878 m. Panevėžio seminarijoje buvo pradėta dėstyti ir lietuvių kalba, kad mokytojai galėtų susikalbėti su naujai atvykusiais mokiniais, tačiau abi šios seminarijos lietuvių kalbai liko vis dėlto sve­timos, ir tautos ateičiai nieko gero nenuveikė.
Todėl Veiverių seminarija laikoma pirmoji, seniausia ir vienintelė lietuviška mokytojų seminarija, veikusi nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo.
Veiverių seminarija buvo trimetė. Į pirmą kursą priimdavo jaunuo­lius nuo 15 metų, turinčius dviklasės mokyklos baigimo pažymėjimus. Dauguma mokinių buvo lietuviai, bet mokėsi ir žydų, vokiečių, lenkų. Praktiką seminaristai atlikdavo prie seminarijos veikusioje bazinėje dviklasėje mokykloje, įkurtoje buvusiose pašto stoties arklidės patal­pose. Į vieną kursą priimdavo 30 mokinių, taigi seminarijoje iš viso galėjo mokytis apie 90 žmonių. Kasmet baigdavo mažiau negu įstoda­vo. Vieni atkrisdavo dėl nepažangumo, kiti — dėl drausmės. Ypač 1904 – 1906 m. buvo daug pašalinta arba patys paliko seminariją dėl poli­tinių įvykių.
Seminarijoje buvo dėstoma tikyba, pedagogika, lietuvių, rusų kal­bos, istorija, matematika, gamta ir geografija, dailyraštis, braižyba, muzika, dainavimas ir gimnastika. Darbo įgūdžiams įgyti reikėjo išdirbti nustatytą valandų skaičių mokyklos sode ir darže. Specialiai seminarijoms skirtų vadovėlių nebuvo, daugelį dalykų seminaristams teko mokytis iš vidurinių mokyklų vadovėlių. Papildomos literatūros, be lietuviškos grožinės ir istorinės, užsienio ir rusų klasikos buvo kurso ir pagrindinėje mokyklos bibliotekose.
Seminarija turėjo daržą ir sodą (daržininkyste rūpinosi sodininkas, bitininkystės kurį laiką mokė T. Žilinskas). Sodas buvo užveistas tuoj po seminarijos atidarymo, o 1878 m. jau užėmė 6 hektarų plotą. Ja­me augo per 700 vaismedžių. Be to, buvo užveista 2000 sodinukų mokykloms, neturinčioms savo sodų. Sodas buvo suskirstytas į 170 sklypelių, už kuriuos buvo atsakingi paskirti seminaristai. Visus sodo darbus atlikdavo seminaristai.
Seminarijoje buvo rengiamos medžių sodinimo šventės. 1903 me­tais seminarijos, bazinės ir valsčiaus mokyklų mokiniai pasodino 300 lapuočių. Tik dalis jų išliko iki šių dienų ir sudaro didžiumą senojo sodo, dabar vadinamo parku, kuris yra įtrauktas į Lietuvos parkų są­rašą. Abu vaismedžių sodai ir riešutynas palei paplentę nuo buvusių arklidžių iki tvenkinio – iškirsti. Mat toje vietoje pastatyti gyvenamieji namai ir mokytojams; Kiti vaismedžiai, augę pietinėje sodo pusėje, buvo iškirsti statant didelį Veiverių prekybos pastatą.
Parkas užima du hektarus. Jame auga ir retų medžių: Sukačiovo maumedis, juodosios pušys, kaštonai. Parke yra trys tvenkiniai. Juos kasė seminaristai ir pasitobulinimo kursų dalyviai bei mokytojai. Pirmąjį tvenkinį – ilgąjį, pietinį, iškasė 1872 metais tam, kad turėtų vandens medeliams ir daržams laistyti. 1882 – 1883 m. iškastas antra­sis: šiauriniame pirmojo tvenkinio gale, gilus, pusapvalis. Abu jo galai perkasomis sujungti su pirmuoju, o viduryj – supilta sala. Dar vienas, mažesnis ir seklesnis, iškastas 1887 m. parko gilumoje. Visi tvenkiniai iškasti rankiniu būdu, žemė išvežiota karučiais. Kalbėjo, kad sunkiai dirbdami kai kurie seminaristai ir sveikatą prarado.
Atidarius mokytojų kursus, inspektoriumi (taip vadinosi vyriausias šios mokyklos viršininkas) buvo pakviestas Karaliaučiaus universiteto profesorius Fridrichas Kuršaitis. Kadangi jis nemokėjo rusų kalbos, šių pareigų atsisakė. Jas eiti buvo pakviestas Varnių kunigų seminarijos lietuvių ir rusų kalbų mokytojas Tolzistovas. Bet jis tas pareigas ėjo labai trumpai. Spėjo tik kartą nuvažiuoti į Prūsiją susipažinti su pa­našių įstaigų darbu, grįždamas parvežė kursų bibliotekai vertingų lituanistikos knygų, ir po tos kelionės greitai mirė. Inspektoriumi buvo paskirtas kitas patyręs pedagogas T. Tamovskis iš Černigovo gubernijos. Po metų Veiveriuose inspektoriumi jau dirbo lietuvis J. Šarlovskis, taip pat patyręs pedagogas, bet jis lietuviškai nekalbėjo. Išdirbo dvejus metus. Nuo 1869 metų atsirado naujas inspektorius |-A. Jurkevičius, baigęs pravoslavų dvasinę seminariją. Atvykęs jis iš karto pasigyrė, kad po dešimties metų šiose apylinkėse niekas lie­tuviškai nebekalbės. Taip garsindamasis vyresnybei ir į šias pareigas Veiveriuose įsiprašė. Taigi ir dirbo uoliai – ne tik draudė lietuviškai ir lenkiškai kalbėti, bet ir pavardes rusino. Aršaus rusofilo darbas Veive­riuose užsitęsė bene tris dešimtmečius. 1874 metais seminarijoje apsi­lankiusiam F. Kuršaičiui jis jau sakė, kad lietuvių kalbos čia neliks po dvidešimties metų. O dar vėliau su liūdesiu kalbėjo, kad taip atsitiks po penkiasdešimties metų, kai jo nebus. A. Jurkevičiaus dėka iš dešim­ties savaitinių lietuvių kalbos pamokų nuo 1870 metų beliko tik trys. Seminaristus ragino nusipirkti ne tik rusiškas maldaknyges, bet 1881 ir 1893 -1894 metais klasėse pakabino pravoslaviškas ikonas ir ragino kalbėti pravoslavų maldas. Bažnyčioje per valstybines šventes, kunigui po Mišių dar nenuėjus nuo altoriaus, seminarijos orkestras turėjo groti „Bože, caria chrani.į||‘ (Dieve, carą saugok…). Bet naujasis Veiverių klebonas A. Skaržinskas himno nesiklausė ir inspektoriui pareiškė, kad jo bažnyčioje groti neleis. Taip ir buvo.
A. Jurkevičius turėjo panašių į save mokytojų talkininkų. Toks bu­vo lietuvių kilmės mokytojas J. Lapinskis, K. Ališauskas, mielai šnipi­nėj ęs ir krėtęs seminaristus, už tai vadintas išdaviku, tą patį darydavęs ir surusėjęs vokietis G. Kesleris.
Kai tikybos mokytojas kunigas V. Aleksandravičius 1892 m. gavo leidimą tikybą dėstyti lietuvių kalba (nuo 1876 m. dėstyta rusiškai) J. Lapinskis ir K. Ališauskas prieštaravo. Jiems pritarė ir naujai atkeltas kunigas J. Valaitis. Ir vėl tikyba seminarijoje buvo dėstoma rusų kalba. V. Aleksandravičiui iš Veiverių išvykus, tikybą rusiškai dėstyti sutiko kunigas J. Dubauskas. Seminaristai juo labai pasipiktino, ir kartąjį, laikantį Mišias, viena moteris apvanojo lazda. Manoma, jog tai buvo moterim persirengęs seminaristas. J. Dubauską iš Veiverių iškėlė kitur, o rusiškai dėstyti tikybą norinčių neatsirado. Vėl tikyba pradėta dėstyti lietuviškai 1905 metais, jau atgavus lietuvišką spaudą.
Po A. Jurkevičiaus inspektoriumi buvo paskirtas Grinkevičius. Specialistas jis buvo geras (dėstė pedagogiką), bet buvo tikras juo­dašimtis, niekinęs lietuvius ir lietuvybę. Savo tikslams pasiekti prie­monių nesirinkdavo. Iš kitų išsiskyrė dar ir tuo, jog buvo mokinių demoralizuotojas. Seminarijoje vykdavo šokiai. Šokėjų priveždavo traukiniu net iš Kauno. Pirmenybę, žinoma, turėjo rusaitės. Jų dorovė niekam nerūpėjo. Grinkevičius toleravo laisvą elgesį. Rusinimą varė ir per turinčias dukterų bendrabučių laikytojas, mokytojų našles, ku­rias pats priimdavo ir atleisdavo. Taip Grinkevičius parinkdavo se­minaristams jam patinkančių nuotakų, kurias jie, vos baigę mokslą,
nusivesdavo prie altoriaus. Šito inspektoriaus bijojo net policija, pašto darbuotojai ir valsčiaus raštinė.
Rusifikacijos ir kovos už lietuvybę sankirtoje labai svarbią vietą užėmė lietuvių kalbos dėstymas. Nors jis ir buvo sukarikatūrintas, vis dėlto tai buvo unikalus, vertas dėmesio reiškinys, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko patriotiškai nusiteikę dėstytojai ir seminaristai.
Pirmieji lietuvių kalbos mokytojai buvo J. Gilius ir T. F. Žilinskas. Kadangi nebuvo nei lietuvių kalbos vadovėlių, nei programų, moky­tojai pamokas vedė savo nuožiūra. Jie lietuvių kalbos pamokose abu vartojo rusiškas raides. J. Giliui buvo pavesta išleisti lietuvių – rusų ir rusų – lietuvių kalbų žodynus bei Kristijono Donelaičio „Keturis metų laikus“|- kirilica. Toks žodynas buvo išleistas tik 1876 metais, o iki to laiko ir J. Gilius, ir T. R Žilinskas naudojosi K. Donelaičio „Keturiais metų laikais“, išleistais 1865 m. Peterburge, pamokose versdami tekstus iš rusų kalbos į lietuvių ir priešingai. Nuo 1880 metų T. F. Žilinskas lietuvių kalbą jau dėstė kūrybiškiau, nes po 1883 m. „Aušros“ ir kitos lietuviškos spaudos pasirodymo jis jau naudojosi Juškų „Svodbine rėdą“ ir „Dainomis“. Iš jo lietuvių kalbos dėstymą perėmus J. Lapinskiui, mokymo lygis, žinoma, tapo žemesnis. Bet jo didžiausias spragas jau galėjo užpildyti susikūrusios mokinių savišvie­tos kuopelės. 1892 – 1902 metais lietuvių kalbos seminaristus vėl mo­kė T. F. Žilinskas.
Ryškų pėdsaką Veiverių mokytojų seminarijoje paliko didelis huma­nistas ir pedagogas, šios seminarijos auklėtinis, Juozas Kairiūkštis. Seminariją jis baigė 1871 metais, bet, kaip gabus mokinys, buvo paliktas prie seminarijos buvusios pavyzdinės mokyklos mokytoju, o vėliau paskirtas ir jos vedėju. Valdžia, pastebėjusi jo didelę veiklą ir rūpinimąsi lietuvių kalba, 1880 m. iškėlė į naujai atidarytą Seinų mokyklą. Jam išsikėlus, Veiveriuose niekas nei lietuviškai rašyti, nei dainuoti nemokė. Seinuose, kunigų seminarijoje J. Kairiūkštis dėstė ir rusų kalbą. Pats pasirengęs 1889 m. Vilniaus mokytojų institute išlaikė egzaminus ir įgijo vidurinės mokyklos mokytojo teises. 1903 m. grįžo į Veiverius. Buvo paskirtas mokytojų seminarijos mokytoju, ir čia, be
kitų dalykų, dėstė ir lietuvių kalbą, panaudodavo A. Baranausko ir K. Donelaičio eiles, pasakodavo iš S. Daukanto istorijos, per gamtos pa­mokas užduodavo mokiniams lietuviškai surašyti augalų pavadinimus, „kad geriau įsimintų“. Tai buvo drąsūs būdai lietuvybei puoselėti.
1905 m. įvykių užuomazga tapo seminaristų bruzdėjimas, kai po 1904 m. Veiverių mokyklos kasos apiplėšimo buvo pašalinti du seminaristai. Nekaltai. Seminarijos vado­vybė taip nusprendė sąmoningai, jausda­ma artėjant neramumus, siekdama semi­naristus įbauginti.
Efektas buvo priešingas. Po Kijevo studentų sumušimo seminarijoje atmos­fera dar labiau įkaito. Seminaristai pa­reikalavo visus dalykus dėstyti gimtąja kalba, nenaudoti tendencingų istorijos vadovėlių, pašalinti netinkamą bazinės mokyklos mokytoją G. Keslerį. Nepa­tenkinus šių reikalavimų, įvykiai gilėjo ir plėtojosi. 1905 m. gruodžio 17 dieną iš Kalvarijos į Veiverius atvyko 112-ojo pėstininkų pulko kareiviai ir 37 semina­ristai atsidūrė Marijampolės kalėjime. J.Kairiūkštį dėl sūnaus dalyvavimo streike iš Veiverių iškėlė. Streikininkai turėjo raštu prašytis vėl priimami į seminariją.Vieni prašėsi, kiti – ne. Iš tokių buvo ir būsimasis mokslininkas, filosofas ir vi­suomenės veikėjas Pranas Dovydaitis bei J. Kairiūkščio sūnus Stasys, vėliau tapęs žymiu pedagogu, ėjusiu svarbias pareigas Švietimo ministerijoje ir kitur.1941 m. S. Kairiūkštis tremiamas į Sibirą pakeliui mirė.
Šis 1905 m. gruodį įvykęs Veiverių seminaristų streikas buvo pirmas po Maskvos universiteto studentų politinio streiko. Tuo Veiveriai ir vėl išsiskyrė iš visos Lietuvoslff tokių revoliucinių pakilimų daugiau nė vienoje Lietuvos mokslo įstaigoje neįvyko.
Po 1905 m., atgavus spaudos laisvę, seminarijoje išryškėjo daug darbščių ir gabių žmonių. Vieni nuveikė didelius darbus pedagogikos srityje- išleido pirmuosius lietuviškus mokyklinius vadovėlius, ki­tiems Veiveriai buvo geras tramplinas siekti mokslo toliau. Daugelis seminaristų tapo žymiais, visoje Lietuvoje žinomais, žmonėmis.
1915 metais pasienyje prie Vilkaviškio prasidėjus mūšiams, semina­rų a buvo evakuota. Iš pradžių į Vilnių, paskui – į Poltavos gubernijos miestelį Velikije Soročincy, o 1917 -aisiais – iš čia į miestelį Riasnoje Achtirskoje Charkovo gubernijoje.
1918 metų kovo l-ąją seminarija išleido paskutiniąją mokytojų laidą, nuo 1866 – ųjų parengusi 1024 mokytojus. Toliau ji liko papras­ta rusiška mokykla.
Po spaudos atgavimo, leidus pradžios mokyklose mokyti lietuvių kalba, Veiverių seminariją baigusieji mokytojai buvo itin vertinami vi­soje Lietuvoje, nes baigusieji kitas seminarijas lietuvių kalbos nebuvo mokęsi.
Pagal svarbą Lietuvos kultūros, švietimo ir tautinės sąmonės ža­dinimo srityje Veiverių mokytojų seminarija stovi greta Vilniaus universiteto, Kražių kolegijos, įsteigtos 1614 metais, kurią baigė S. Stanevičius, A. Fromas- Gužutis, D. Poška, A. ir J. Juškos, ir Ma­rijampolės gimnazijos, nuo kurios neatskiriami J. Jablonskio, J. Basa­navičiaus, V Kudirkos, P. Mašioto ir kiti šios plejados vardai.
Ieškant žinių apie šios mokyklos, kuriai 2006m sukako 140 metų, praeitį, galima rasti nemažai straipsnių įvairiuose žurnaluose ir kituose leidiniuose, pradedant 1891 m. „Varpo“ numeriu ir baigiant tarpukario Lietuvos leidiniais. Tarybinių metų spaudoje apie šią seminariją be­veik nieko nerasime, tik 1966 m. šimtmečio sukakties proga vieną kitą straipsnelį „praleido“ „Kauno tiesa“, „Tarybinis mokytojas“, „Mūsų sodai“, „Kultūros barai“. Bet ir tai – rašė pagal trafaretą, kuo daugiau apie proletariatą, streikus, o ne apie gimtosios kalbos žodį, rusifikaciją, šnipus ir žandarus. Mat 1966 -aisiais jau buvo Leonido Iljičiaus Brežnevo ideologijos skleidimas – liaupsinama ne tik didelė tarybinių tautų draugystė, bet ir į žmonių sąmonę diegiamas mitas apie tautų susiliejimą per dvikalbystę. Kaip ir tada, prieš 100 metų, kai bandyta išplatinti maldaknyges rusiškomis raidėmis (kirilica).
Kažin ar atsitiktinai Veiverių mokytojų seminarija arba visai nepa­minėta, arba tik epizodiškai net tokiuose pedagoginės literatūros šal­tiniuose kaip, pavyzdžiui, I. T. Ariskino studija „Lietuvos mokykla kapitalizmo epochoje“ (Maskva, 1964 m.), „Pedagoginis žodynas“ (Maskva, 1960 m.), K. Žukausko „Iš Lietuvos mokyklos istorijos 1905tį-1907 m.“ (Kaunas, 1960 m.).
Jei taip, tai neverta stebėtis, kad dabar ne daug kas ir iš Lietuvos mokytojų ypač jaunesniųjų galėtų pasakyti, kas buvo ta Veiverių mo­kytojų seminarija ir kokie jos nuopelnai kraštui ir tautai, kuo nusipelnė T. F. Žilinskas, kad prie mokyklos pastato stovi jo paminklinis biustas, kas buvo J. Kairiūkštis ir t.t.
Liūdnoka prisiminus ir kai kuriuos šios mokyklos aplinkos naiki­nimo faktus, tada buvusios vietinės valdžios abejingumą.
Dabar jau galima pasidžiaugti suremontuotu, nudažytu pastatu, rūpinimusi, kaip apsaugoti nuo sutrūkimo pastato rytinę dalį, o restau­ruotose buvusiose arklidėse – įrengti dirbtuves A. Kučingio vardo meno mokyklai.
Tik niekas nesugrąžins iš mokyklos kiemo išluptų grindinio akme­nų, neprikels šiaurinėj sporto aikštyno pusėj išpjautų skroblų. O kas pasakys, kur dingo šimtmetį išstovėjusi ir dar visai gerai išsilaikiusi seminarijos orkestro estrada, tarsi taifūno nunešta tarp 1955-| 1958 metų?
Vertinant Veiverių mokytojų seminarijąbaigusiųjų darbus, pirmiau­sia būtina prisiminti žymiausius buvusius seminaristus, padariusius ryškiausius ir svarbiausius darbus pedagogikos srityje ir vadovėlių leidyboje. Tačiau gana sunku tai padaryti, nes daug įvykių ir faktų jau nuėję užmarštin, daug kas savo laiku apskritai nebuvo paskelbta, taigi liko nežinioje. Neabejotina tik viena, kad seminaristų veiveriečių pa­rašyti mokykliniai vadovėliai ir mokymo priemonės, jų gausa, populiarumas ir pakartotiniai leidimai buvo reiškinys būdingas tik šiai se­minarijai. Veltui ieškotume kokioje nors kitoje vietoje kitos panašaus profilio mokyklos, kurios auklėtiniai, pasibaigus I pasauliniam karui, būtų parengę šitiek taip reikalingų vadovėlių atgimusios, pakilusios naujam gyvenimui Lietuvos mokykloms.
Žymiausius buvusius seminaristus pabandysiu surikiuoti pagal veiklos rūšis:
pasižymėję spaudos bendradarbiai – Pijus Bukšnaitis, Feliksas Da­mijonaitis, Juozas Andziulaitis – Kalnėnas, Vincas Karalius (JAV), Antanas Valaitis;
pedagogai, poetai ir rašytojai:
Petras Arminas – Trupinėlis, Ksaveras Sakalauskas – Vanagėlis;
pedagogai:
Kazimieras Gylys, Karolis Grinkevičius, Juozas Kairiūkštis, Kazys Kupčiūnas (JAV) ir Kazys Lekeckas;
visuomenės veikėjai ir diplomatai: prelatas Mykolas Krupavičius, Vaclovas Sidzikauskas, Mikas Bagdonas aktorius, vienas profesionalaus teatro įkūrėjų Petras Kubertavičius, dainininkas, vienas žymiausių operos solistų Antanas Kučingis, teisininkas, žurnalistas ir vertėjas Vincas Oškinis, pedagogas, žurnalistas, kanklių muzikos propaguotojas Justinas Strimaitis, kanklių muzikos atgaivintojas Lietuvoje Pranas Puskunigis, dailininkas, pedagogas, vienas Šaulių sąjungos kūrėjų Antanas Žmuidzinavičius.
Pagal Prano Juozapavičiaus sudarytą bibliografijos sąrašą vadovėliu ir pedagogines knygas yra parašę 19 m autorių. Kai kurios jų laidos kartoto keletą kartų. Iš jų mokėsi visos Lietuvos vaikai, pradedant spau­dos atgavimo metais, abiem Lie­tuvos nepriklausomybės dešimt­mečiais, per pirmąjį sovietmetį (1940 – 1941), vokiečių okupaci­jos metu ir dar kažkiek po karo (1945 — 1946), kol buvo išleistos naujos mokyklinės knygos. Su­prantama, veiveriečių parašytos knygos buvo ne vienintelės. Dau­giausia jų parašė:
Juozas Gvildys- vadovėlių if kitų pedagoginės literatūros leidinių;
Mečislovas Vasiliauskas – 15, Augustinas Jakučionis- 11, Juozas Damijonaitis- 6, Juozas La­zauskas – 7, Stasys Matjošaitis (Esmaitis) – 7 pavadinimų (tačiau vien jo elementorius „Sakalėlis“ susidedantis iš 8 dalių, buvo naudojamas nuo 1918 iki 1946 -1947 m. Pirmos dalies išėjo 32 leidimai.), Juozas Žiugžda – 7.
Likusieji vienuolika autorių — parašė 16 vadovėlių ir mokymo j priemonių. Dar iki I pasaulinio karo vadovėlius parašė Petras) Bendorius, Feliksas Damijonaitis, Juozas Damijonaitis, Pranas Daugirdas.
Nuo 1918 metų po 1 – 3 pedagoginio turinio knygas yra pa­rašę: Pranas Dovydaitis, Pranas Klimaitis, Antanas Matulevičius, Justinas Matulevičius, Juozas Pa­lukaitis, Vincas Palukaitis, Ksaveras Sakalauskas – Vanagėlis, Anta­nas Vokietaitis.
Nemažai seminaristų nuėjo į kitus mokslus, kitas gyvenimo sritis. Baigusieji Veiverių mokytojų seminariją buvo priimami ir į karo mo­kyklas, nes pagal joje išeitą programą ši seminarija buvo prilyginta gimnazijai, kai tuo tarpu iš kitų analogiškų seminarijų buvo priimama tik į praporščikų mokyklas. Todėl turime seminaristų, tapusių net ge­nerolais. Tai Kazimieras Skučas, Kazys Sprangauskas ir Mikas Rėk­laitis.