Gydytojas Antanas Urbanavičius

                                                                 SUVALKIJOS LYGUMŲ SŪNUS

Šių metų pavasarį (2007 m.) gydytojas Antanas Urbanavičius būtų šventęs gimimo 80-metį. Bet jis mirė darbo vietoje prieš du dešimtmečius eidamas 61-uosius metus.

A. Urbanavičius gimė Sirvydų kaime, netoli Marijampolės, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje ir Kauno universiteto Medicinos fakultete.

Pirmoji jaunojo gydytojo darbo vieta – Prienų rajono Veiverių apylinkės ambulatorija. Kai jis atvyko į šį bažnytkaimį,

ambulatorija glaudėsi sename mediniame name. Nebuvo būtiniausių prietaisų, instrumentų, net elektros.

Antanas Urbanavičius

Pastatytame ligoninės pastate buvo įrengtos kelios palatos, laboratorija, rentgeno, kardiochirurguos ir kiti kabinetai.

Vyriausiajam gydytojui A. Urbanavičiui teko rūpintis ne tik ligonių gydymu, bet ir daugybe ūkinių reikalų.

Veiverių ligoninei tenka svarbi vieta Lietuvos medicinos istorijoje. Čia žengti pirmieji žingsniai, organizuojant kardiologinę reabilitaciją. Sveikatai atgauti ir sustiprinti ligonius į Veiverius veždavo net iš Kauno klinikų. Ligoninė turėjo kardiologinę aparatūrą, greitosios pagalbos mašinas; jei prireikdavo, kviesdavosi sanitarinius lėktuvus, kurie kildavo ir leisdavosi pievoje šalia bažnytkaimio.

Čia sukaupta patirtis A. Urbanavičiui pravertė, kai jis 1977 metais buvo paskirtas Lietuvos VRE sanatorijos-profilaktoriumo Abromiškėse vyriausiuoju gydytoju. Greitai jis tapo ir Kauno medicinos instituto Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo instituto Elektrėnų klinikos vadovu.

Darbo metai šiose medicinos įstaigose – vaisingiausi A. Urbanavičiaus gyvenime. Čia jis įgyvendino daugelį tų sumanymų, kuriems įgyvendinti Veiveriuose nebuvo sąlygų. Čia jam pavyko suburti aukštos kvalifikacijos specialistų kolektyvus, o mokslo pasiekimai buvo diegiami praktikon. Abromiškių sanatorija-profilaktoriumas tapo viena geriausių tokios paskirties įstaigų respublikoje, pagarsėjo ir už Lietuvos ribų.

Dirbti nebuvo lengva. Nurodymus ir instrukcijas siuntė Sveikatos apsaugos ministerija, Respublikinis profsąjungų komitetas, Energetikų profsąjungos respublikinis komitetas ir kitos įstaigos. Partijos komitetai taip pat kišosi į gydymo įstaigų darbą. Partiniai darbuotojai manė, kad jie turi teisę nurodinėti, ką ir kaip gydyti. Ataskaitas reikėjo reguliariai teikti VRE vadovybei, partijos ir profsąjungos komitetams.

Nepaklysti instrukcijų džiunglėse A. Urbanavičiui padėjo suvalkietiškas būdas, dar gimtajame kaime susiformavusi vertybių sistema. Reikėjo imituoti „spartuoliškus“ darbo tempus, organizuoti „socialistinį lenktyniavimą“, kartu išliekant oriais, Hipokrato priesaikai ištikimais medikais. A. Urbanavičius spręsdavo, kurias instrukcijas būtina vykdyti, o kurias geriau padėti į stalčių.

Sovietinė medicina tada buvo „geriausia pasaulyje“. Todėl partija kontroliavo ir ribojo medikų ryšius su kolegomis užsienyje. Ne visada ir A. Urbanavičiui pavykdavo išvykti į užsienyje rengiamas konferencijas ar kongresus. Tik artimiausiems žmonėms pasiskųsdavo, kad partijos komitetas sužlugdė svarbią ir naudingą kelionę. Nuoskaudas stengėsi paslėpti.

Jis vertino kolektyvo narių profesionalumą, mokėjimą bendrauti su ligoniais. Pats daug dirbo, to reikalavo ir iš kitų. Buvo griežtas ir reiklus, o kartu – jautrus ir rūpestingas. Puikiai pažinojo visus kolektyvo narius, žinojo, ką ir kam reikia patarti, kaip padėti įveikiant gyvenimo sunkumus, kaip paguosti… Pagiriamieji jo žodžiai buvo reti, todėl visi juos labai vertino.

Apie sunkumus, su kuriais susiduria laviruodamas tarp instrukcijų, patarimų „iš viršaus“ ir sveiko proto garsiai nekalbėdavo. Jei A. Urbanavičius kalbėdavo prikimusiu balsu, bendradarbiai žinojo, kad pakilęs jo kraujo spaudimas, jis pavargęs ar susijaudinęs.
Daug metų su juo dirbęs gydytojas Vidmantas Mickevičius prisimena tą lemtingą 1987 metų spalio 27 dienos rytą. Po trumpo rytinio pasitarimo A. Urbanavičius paprašė jį pasilikti kabinete. Bet pokalbis neprasidėjo. Vyriausiasis gydytojas susigriebė už krūtinės, sudejavo ir lyg nematomos jėgos nusviestas atsidūrė ant sofos kitame kabineto krašte. Jį tuojau pat nugabeno į intensyviosios terapijos – reanimacijos palatą.

Vaistai A. Urbanavičiui trumpam grąžino sąmonę. V. Mickevičius savo atsiminimuose rašo: „Prasimerkęs, jis moja tik pirštu ir sušnibžda „Vidmantai…“. „Pasilenk!“ – tarė, kai pribėgau. „Tik tau vienam sakau, – šnibždėjo vos girdimai, -žinok visada – mane visą laiką partija marino, trukdė dirbti, nes neįtikau… Ji pasiekė savo: aš jau mirštu… O tu, žinok – eik!..“

Tai, prisimena V. Mickevičius, buvo paskutiniai mirštančiojo žodžiai. Reanimobiliu jį išvežė į Vilnių, bet jo gyvybės išgelbėti nepavyko.

A. Urbanavičius nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, apie kurį tikriausiai svajojo nemigo naktimis. Bet šviesus jo atminimas saugomas jį pažinojusių žmonių širdyse. O Prienų krašto muziejaus Mokslininkų ir menininkų ekspozicijoje priderama vieta skirta jo gyvenimui ir darbui pavaizduoti.

Ričardas Venckus

Kauno kolegijos dėstytojas.  2007 m.