Gustaičių vieškelis

Gustaičių vieškelis

Toje pačioje (kairiojoje) kelio pusėje netoli vieškelio Veiverių link buvo Kazio Klimavičiaus namai, o kitapus kelio beveik priešpriešiais, visai pakelėj, stovėjo nelabai didelė Miulerio,vadinto Šinkiu, sodybėlė. Šinkiai buvo evangelikai, save laikė vokiečiais ir, atrodo, prieš pat karą repatrijavo į Vokietiją ir negrįžo. Liko tik jų sūnus Artūras, bet apie 1950-1960 metus kažkur dingo, o Šinkynėj apsigyveno Matas Karčiauskas. Čia jis išgyveno iki melioracijos ir dar šiek tiek ilgiau. Toliau nuo kelio, ties Šinkyne, kitapus griovio, kuriuo prasideda Olupis, ties Mozūriškių buvusio dvaro centru įtekantis į Viemuonią, ant kalvos buvo skardiniais stogais Vinco Barzdaičio trobos, statytos po Pirmojo pasaulinio karo. Statė jas Vinco tėvas, o pats Vincas dirbo Amerikoje, siuntė pinigus ir nurodinėjo kaip ką statyti. Erdvioje Barzdaičio dviejų galų stuboje iki pat kolektyvizacijos vykdavo Petkeliškių apylinkės (Petkeliškių, Gustaičių ir Paviemuonio kaimų) susirinkimai. Pokariu čia kartais jaunimas ir vaidinimus rengdavo. Po to, žinoma, ir pašokdavo. Į seniūnijos susirinkimus senu įpročiu žmones sušaukdavo krivūlėm (per visus tris kaimus vienu metu būdavo paleidžiami seniūno rašteliai su pranešimu apie šaukiamą seniūnijos susirinkimą). Gyventojai pagal nuo seno žinomą eilę tą raštelį, vadinamą krivūle, vienas kitam perduodavo. Bent jau tarpukariu jokia kita krivūlė (kreiva lazda) čia nebuvo nešiojama. Toje pačioje vieškelio pusėje (rytinėje) tarp Barzdaičio ir Gluosnio sodybų netoli kelio buvo įsikūrusi Kazio Jankausko, o kiek tolėliau nuo vieškelio dar trijų Gustaičių trobos (Antano, Jono ir Jurgio), o į šiaurę nuo Šinkynės ir Barzdaičio žaliavo graži, apaugusi vešliais medžiais Vaclovo Mačio ( taip pat streikininko) sodyba. Ir dabar ant tos kalvos iš toli akį traukia vešlių lapuočių medžių gojus. Kitapus kelio, netoli Kazio Klimavičiaus namų,

veiveriai

stovėjo Juozo Karčiausko sodyba – tai senoji Karčiauskynė, daugelio Gustaičių ir Paviemuonio kaimo Karčiauskų giminės (Juozo, Jono, Mato, Selemo, Elenos, Adelės, Motiejaus ir jo sūnaus Juozo) sodyba. Į Veiverių pusę, arčiau kelio, buvo nedideli Adomo Šico namai ir jo brolio Alberto tėviškė (tai vokiečiai evangelikai, nepalikę Lietuvos). Tuose namuose dabar gyvena Adomo duktė. Arčiau prie vieškelio, netoli Šico, bet jau Veiverių kaime buvo Kryžausko sodybėlė, o ties ja, kitapus kelio – Gudynų, kurią Gudynienė su sūnumis pardavė Jonui Vilčinskui. J.Vilčinskas, šiuolaikis stambus ūkininkas, Juozo Gustaičio (streikininko) žento Jono Vilčinsko, pokariu ilgai dirbusio melioracijos darbų vykdytoju, sūnus. Nuo J.Vilčinsko dabartinės sodybos gyvenamojo namo už 40 metrų ėjo buvęs vieškelis. Toliau pakele, kairėje pusėje vieškelio (Veiverių link) buvo Jankaičio sodyba, dar toliau Rusecko (vėliau jo žento A.Spūdžio), dar toliau, jau miestelyje, Šalnos sodyba, Kubilienės ir Jono Raslavičiaus namai. Šita sodyba, jei būtų nenugriautas kluonas, kai Raslavičiai buvo išvežti, galėtų būti kaip pavyzdys vienos iš nedaugelio išlikusių prieškarinių stambesnių sodybų. Už Raslavičiaus – jau plentas, o priešpriešiais, kitapus buvusio vieškelio, buvusi vokiečio, kalvio Reiso, sodybėlė. Čia tarp Reiso ir Raslavičiaus namų nuo plento prasidėjo Gustaičių vieškelis. Neliko ne tik vieškelio, bet ir jo išlikusios dalies pavadinimo. Atėjus laikui apdalinti miestelius gatvių vardais (visai kaip kolektyviniuose soduose), išlikusiai iki Šalnynės ir senojo jovaro su kryžium Gustaičių vieškelio daliai buvo parašytas Dainavos gatvės vardas. Gal todėl, kad kažkur esančios Dainavos vardas gražus, nors į ją ke- lio čia nėra, o gal todėl, kad sąmoningai ištrinti iš atminties ne tik buvusius kelius, net garsius vieškelius ir kaimų vardus, kad išnykus kaimams ir keliams, daugiau jų niekas net vardų neminėtų.
Nuo Gyvių iš plento, senosios Gustaičių kaimavietės link buvo išvestas dar vienas kelias. Jis tarp senųjų Gustaičių ir Paviemuonio kaimų sodybviečių baigėsi susijungdamas su Gustaičių keliu, ėjusiu per tas abi sodybvietes į Ragavą. Tai buvo geras ir svarbus kelias. Dabartinis kelias Skriaudžiai – Prienai per Šilavotą XIX a. viduryje buvo dar ne vieškelis, o tik paprastas vietinės reikšmės kelių tęsinys nuo vieno kaimo iki kito. Jeigu Šilavote medinė koplyčia buvo jau nuo 1806 m., be to, buvo ir kaimo kapinės, tai ir vietiniai keliai į čia turėjo būti, bet Šilavotas iki 1902 m. buvo tik kaimas, o nuo 1902 m. – bažnytkaimis, valsčium tapo tik 1931 m. Iki 1970 m. kelias Skriaudžiai – Prienai buvo paprastas dulkėtas kelias, per polydžius ir lietus purvinas kaip ir visi keliai. Tarp 1970 – 1980 m. jis virto žvyruotu plentu, jungiančiu Alytų (kuriame buvo dislokuotas desantininkų pulkas) su Kazlų Rūda ir prie jos buvusiu aerodromu iškart pakelti visai desantinei divizijai, sudarytai iš Marijampolės, Kauno ir Alytaus desantinių pulkų. Skriaudžių – Prienų plento šiaurinė dalis (tarp Skriaudžių ir pusiaukelės į Šilavotą) išasfaltuota jau po 1991 metų.