Gripas vitaminai

KAD BUTŲ DRAUGAS

Jokia naujiena, kad susirgus gripu reikia žymiai daugiau vitamino C. Dar vitamino vardo nežinojo, o šią tiesą išmanė ligonį girdydavo spanguolių sultimis, bruknių vandeniu, duodavo kopūstų raugo ar raugintų kopūstų, žinoma, atnešdavo atšildytų šermukšnio vaisių, laukinių ar antaninių obuolių. Gerdavo gerokai praskiestą skystį, čiulpdavo obuolius ar šermukšnio vaisius — ir sveikdavo be jokių komplikacijų. Daugelis šių paprastų ir labai gerų priemonių nutolo nuo mūsų. Vienų nebeturime, kitų iš puikybės vengiame, negi ieškosi sušalusio laukinio obuoliūkščio, jei gali nusipirkti citrusinį? O pasirodo, ne tas pat – obuolys mūsų organizme beveik nepalieka jokių neigiamų pėdsakų, o citrusiniai, ypač citrina ar greipfrutas, labai padrasko inkstus, skatina alergiją. Išmokome vieną ar kitą veiklią medžiagą, pavadinti vitaminu, ir įsivaizduojame, kad pasiekėme žinių viršūnę. Tris pirmuosius dar šiaip taip galime išlementi, nors antrajam – B – seniai viena raidė nebetinka, vos ne iki poros dešimčių prisikapstė papildomi skaitmeniniai žymėjimai, o vieni kiti vitaminai jau nebetelpa į jokią abėcėlę, ir visų jų versti į vieną krūvą negalima, bet sirgte sergame vitominomanija, nors sprogte nusprok, bet vitaminų mums duok, duok vitamino C!

Ir pradedame ieškoti.

Kai dėstytojas nori „sumauti“ studentą, žada parašyti tokį pažymį, kiek išvardins žalių augalų, neturinčių vitamino C. Vargšelis prakaituoja ir šiaip, ir taip, o atsakymas labai paprastas: nėra ir būti negali žalių augalų, neturinčių vitamino C. Tiesa, ne visuose jis vienodai gerai išsilaiko, pvz., nuo lysvės nuskintas mažytis agurkas jo turi labai daug, ne veltui ir prancūzai, ruošdami agurkus konservuoti, vos nuskintus meta į verdantį vandenį, o tas pats vos ne rekordininkas, palaikytas pora valandų, mažai nuo kokios balandos besiskiria, o kol nukeliauja Į parduotuvę ten paguli sandelyje ar ant lentynos, kol mums Į pintinę patenka – nebent Don Kichotas vitamino C jame ieškotų. Žinoma, agurkas turi kitų ir laimei, taip greit nenykstančių medžiagų, niekas kitas jo pakeisti negali, bet vitamino C parduotuvėje ar turguje pirktame agurke tikrai nerasime.

O vitaminu C turtingų žaliavų norime rasti, ir prisimename rūgštynes, kiškio rūgščius, pastaraisiais laikais kažkodėl kiškio kopūstais pavadintus rabarbarus ir, žinoma, svogūnus bei česnakus. Kažkodėl pamirštame dilgėlę, patvorių karalienę, kuriai belgės nors ir labai nedaug teturėdamos žemės, suranda sklypelį darže. Pamirštame tą pačią daugiametę pikčiurną, nors jos vitaminas  C labai stabilus. Dilgėlė kaip dilgėlė, jai galima, ir labai reikėtų, poemą rašyti, vadinti ją gražiausiais vardais. Gal kada nors kas nors ir pašlovins dilgėlę panašiai, kaip Homeras pašlovino Trojos karo dalyvius, bet žvilgtelėkime į kitus vitamino C aruodus.

Niekas nedrįs ginčyti, kad įvairios rūgštynės, Špinatai, ne-prinokę agrastai, svogūnai ir česnakai turi mažiau vitamino C* bet nedaug atsiras ir Įrodinėjančių, kad tie dalykai tinka valgiui. Kaip ir rabarbarai, granatai (ar granatų sultys)* jie kimšte prikimšti kalcio oksalato, ir sudrasko mūsų inkstus ne menkiau už katės nagus. Jei jų kiek daugiau – skatina akmentliges, „druskų“ kaupimąsi sąnariuose, greitina senėjimą ir sklerozę. Brudų brudai! Ketinant atsikąsti verta kelis kartus pagalvoti. Ypač verta pagalvoti, kai pasigauname gripą, nes netrukdomi inkstai – persirgimo be komplikacijų garantija.

Rabarbarų, rūgštynių ir labai daug ko galime lengvai atsisakyti, bet česnaką ir svogūną lydi tokia šlovė, kad lyg ir nekyla ranka juos iš virtuvės išmesti. Ką gi, svogūnai ir česnakai turi ne tik vitamino C, bet ir stiprų kvapą. Kvapo pagrindas – sieros junginiai. Jei visi eteriniai, t.y. lakūs aliejiniai dezifekuoja, tai turintys sieros — net labai stipriai, be to, česnako kvapo bijo daugelis nariuotakojų, pvz., blusos, o šios vikruolės – tarpinės maro šeimininkės. Tikriausiai indė motina, pakabinusi savo naujagimiui pakaklėje česnako skiltelę, elgiasi protingai. Atbaidys ji ligų sukėlėjus ar ne, bet ligas nešiojančius kraujasiurbius — vabzdžius — tikrai. Česnako kvapo, eterinio aliejaus bijo ne tik nariuotakojai. Yra duomenų, kad jiems paklūsta mūsų kraujo baltieji kūneliai, daugelis liaukų, yra duomenų, kad jų bijo ir virusai. Taigi ne iš piršto laužta tiesa, kad česnako bijo gripas. Ką gi, pašnekėkime kiek apie tą baimę, bet kol kas prisiminkime labai keistą (ir dar ne visiškai atskleistą reiškinį), kad ten, kur gausiai vartojamas česnakas, ten netrūksta nei cukraligės, nei žvynelinės. Ir ne tik Kaukaze, Italijoje, Ispanijoje, Balkanuose, bet ir ten, kur kokios nors grupės, šiaip jau vartodamos tuos pačius produktus, kaip ir vietiniai gyventojai, intensyviai vartoja česnakus, pvz., mūsų žydai prieš karą.

Galingu, daug sieros turinčiu eteriniu aliejumi gali pasigirti ne tik svogūnai ir česnakai, bet ir visa garbingoji kryž-mažiedžių giminė — kopūstai (įvairiausi), ropės, greižčiai, krienas, piktžolėlė čiužutė ir kiti tos šeimos augalai. Skirtumas tik tas, kad kryžmažiedžiai ne menkesnį aliejų, o krienas, ridikas ir garstyčios net galingesnį turi, bet juose nėra kalcio oksalato, taigi inkstų nei gripo metu, nei jokiu kitu nežaloja. Nežinia, kas mūsų seneles ir proseneles mokė chemijos, bet svogūną į puodą dėjo sveiką, o išvirusios valgį -išmesdavo. Pasigardžiuodavo kartą kitą svogūno laiškais – ir nebereikia. Šiokia tokia išimtis svogūnui per skerstuves, bet skerstuvės ne kasdien būna, ir šviežios dešros – irgi trumpam. Į rūkomas dešras daug ko dėdavo, tik svogūnų – ne. Skilandžius ir kai kurias dešras gardindavo ne česnakais, o česnako kvapą turinčiomis čiužutėmis. Dabar jau pamiršome, kad svečias labai patenkintas būdavo, jei griežčio ar ropės rieke pavaišindavo — ir gerklė padezinfekuota, ir dantys sveikesni, ir nuotaika gera.

Ciužutę turėsime ar neturėsime darže, griežtį ar ropę vargu ar be pusės vasaros rasime, o galingo sieros aliejaus norime. Ką daryti, kad ir mūsų inkstai nenukentėtų, kad po gripo neapniktų sunkios komplikacijos, kai brangiai sumokėję galime gauti tik česnaką ir svogūną.

Galime pasitvarkyti taip, kad jie būtų mūsų draugai, galime paimti jų gerąsias dalis ir atskirti blogąsias, sakytume, velnio pakištąsias.

Supjaustykime svogūno galvutę ar kelias česnako skilteles, jei norime – ir svogūno, ir česnako, maždaug miežio grūdo dydžio gabalėliais, sudėkime juos į stiklainį ir užpilkime kokio valgomo aliejaus, geriau jei būtų ne linų, bet iš bėdos gali būti ir linų, jei vartosime tik į vidų. Vienai stiklinei aliejaus reikia kupino valgomojo šaukšto smulkintų svogūnų ar česnakų. Užpilame tokiame indelyje, kurį galime gerai uždaryti, pvz., stiklainyje nuo konservų. Jei turime laiko – galime savaitę palaikyti kur apyšiltėje vietoje, pvz., prie radiatoriaus, krosnies. Kokį kartą per parą suplakime. Po savaitės duokime dieną gerai nusistovėti ir atsargiai nupilkime skystį. Jei norime pasiruošti greičiau – stiklainį su aliejumi įstatome į vandenį ir pašildome, kol vanduo užvirs. Užpilame tokiu aliejumi, gerai užkemšame – laikyti bereiks tris keturias dienas, o jei reikia labai greit – ne tik užpilame pašildytu aliejumi, bet ir indelį, aišku, gerai uždarytą, {statome į karštą vandenį (kad ir tą patį, kur aliejų šildėme) ir paliekame kur ant viryklės krašto, kad nei virtų, nei vestų, keturias penkias valandas. Pradžiai atsargiai nuimsime paviršėlį, o gerai nusistos – atsargiai nupilsime visą skystį, tirščius išmesime.

Taip paruoštu aliejumi galime pasitepti (ar lašinti) nosį nuo slogos, patepti ar pamasažuoti skaudančius sąnarius, galime ir kokį arbatinį šaukštelį kartais išgerti arba įsipilti į mišrainę, galime ir lašinti į ausį, jei vartosime ne linų aliejų. Jei lašiname aliejų į ausį, tai tik kas antrą dieną, o tarpais įlašinkime spiritinio boro rūgšties tirpalo. Jei lašinsite tik spiritinį boro rūgšties tirpalą – pradės džiūti gleivinė, o jei tik aliejų — susidarys aliejiniai kamščiai, jei kaitaliosime — viskas bus gerai.

Ne visai svarbu, nuo ko mūsų peršalimo liga prasidėjo -ar pirmiausiai pradėjo varvėti, ar užgulė nosį, ar gerklė paraudo, ašaroti ėmė akys, ar ausyse diegia – nepamirškime, kad visos galvos ertmės jungiasi. Jei gydysime kurią vieną – liga užsiglaus kitoje ir greit grįš, tvarkyti reikia visas drauge, vos pajutome pirmą signalą.

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus. 1994