Girtavimas

„BANGUOJANTYS“ GIRTUOKLĖLIAI

Kokie jiems ir nuo jų vaistai? Girtavimas — tai didelė nelaimė, nuostoliai ir skriauda šeimoms, atviri keliai įvairiausioms ligoms plisti, tad visai nenuostabu, kad įvairios organizacijos bando kovoti su girtavimu. Kovojama įvairiomis priemonėmis, pagraudenimais, šėrimais ir girdymais įvairiomis daugiau ar mažiau nuodingomis žolėmis ar vaistais, kartais net po oda kažkas įsiuvama, girtuoklių išjuokimui ir pan., o rezultatai kaip menki, taip menki.

Viena svarbiausių nesėkmės priežasčių – labai jau aršus alkoholio koliojimas, lyginimas vos ne su pragaro lašeliais ir kt. Labai praverstų tokiems aršuoliams prisiminti chemiją:

iš anglies dvideginio ir vandens, prijungiant saulės energiją, sintetinamas alkoholis, o kondensuojant alkoholius gaunami cukrus, krakmolas. Ir priešingai — skaidant krakmolą ir cukrus, pirmiau negu pasigamins anglies dvideginis ir vanduo bei bus išskirta tam tikras energijos kiekis, būtinai bus ir alkoholio stadija. Taigi kiekvieno net ir aršiausio blaivininko kraujuje aptiksime alkoholio, nors ir labai nedaug.Vadinasi, nereikia kalbėti apie alkoholio svetimumą, t.y. tam tikra liga. Jei tai suprasime, tvarkytis su girtavimu galima bus ir lengviau, ir protingiau.

Girtuokliai yra ne vienodi. Vieni – „profesionalai“, geria nuo pirmadienio ligi pirmadienio ir vėl nuo pirmadienio ligi pirmadienio; yra girtuokliai girtuoklių vaikai, paveldėję alkoholio apykaitos sutrikimą, yra tokių, kurie bet kada negeria, tik svarbiomis progomis, bet tų progų paieško, nepa-slaptis – ir padaugina; yra tokių, kurie geria lyg ir „bangomis“, pusmetį, metus ar kelis mėnesius. Žmogus kaip žmogus, netgi greičiau teigiamas, mielas – ir dirba sparčiai, protingas, ir bendrauti malonus, sąmojingas ir kt., bet nei iš šio, nei iš to pradeda gerti ir tarsi kas jį pamainė: nieko doro padaryti nebesugeba, tampa grubus, irzlus. Pasiskeryčios girtas savaitę ar keliolika dienų, ir vėl ilgam laikui, lyg nieko nebūtų įvykę, teka ramus gyvenimas.

Kai statistika pasidarė kiek tikslesnė, pastebėta, kad jei ne visi, tai bent didžioji „banguojančių girtuoklėlių“ dalis yra iš epileptikų šeimų. Atseit jų smegenyse galėtų būti židinių, panašių į nuomario. Jie dirglūs ir sukelia traukulių priepuolius, arba kaip priemonę nuo jų apsiginti – atsipalaidavimą vartojant svaigalus. Nors tokia priemonė tik laikina, deja, ne pati geriausia; ilgainiui reikia vis didesnio to slopintojo — alkoholio bei vis dažniau jį vartoti, t.y., kaip ir bet koks kitas girtavimas, stumia į asmenybės degradaciją.

Jeigu epileptikų ir „banguojančių“ girtuoklių psichinėje struktūroje esama panašumų, tai ir panašios priemonės turėtų veikti gydančiai.

Epileptikų priepuoliams stabilizuoti dažnai vartojami barbitūratai, geriantiems, kad ir „banguotai“, barbitūratai tikrai netiks. Geriant kartu su svaigalais barbitūratai gali sudaryti labai lėtai skylančius junginius ir pridaryti daugybę nemalonumų.

Slopinančių priemonių tikrai reikia, bet jos turi būti gan švelnios, ilgokai veikiančios, geriau augalinės negu sintetinės kilmės.

Ir epileptikus, ir „banguojančiuosius“ galima suskirstyti į dvi grupes: vienus priepuoliai ar noras girtauti ištinka netikėtai, be jokių įspėjančių ženklų, kitiems atsiranda savotiški įspėjamieji simptomai: sutrinka miegas, genda nuotaika, kažkas lyg timpčioja kurią nors ranką ar dilgčioja koją ir kt. Jeigu atsiranda tokių įspėjamųjų ženklų ir ligonis nori priepuolių arba girtavimo bangos išvengti, reikia ne taip jau daug – saugotis galimų dirgiklių, pailsėti ramesnėje vietoje ir gerti raminamųjų vaistų. Gali pakakti gan paprastų vaistažolių: sukatžolės, kiečio, perluočio, bijūno, sunkesniais atvejais tiktų saldžialapė kulkšnė, šunvyšnė, skopolija. Žinoma, ką pasirinkti, kokiomis dozėmis vartoti, turi nuspręsti gydytojas, atsižvelgdamas į bendrą ligonio būklę.

Jei įspėjamųjų reiškinių nėra arba ligonis – girtuoklėlis jų nepastebi, slopinamuosius vaistus tenka vanoti reguliariai. Tai gana keblu, nemalonu, bet nieko pakeisti negalima.

Kaip ir visiems linkusiems į „laipsnelius“, taip ir „banguojantiems“ visada praverčia didoka vitamino B – maždaug triguba keturguba paros dozė savaitę laiko. Jei atsirado įspėjamųjų požymių, reikėtų ir pusantros vitaminų dozės per parą ilgesniam laikui. Gryną vitaminą B gali pakeisti daiginti grūgai (ypač rugių), alaus mielės: tiek skystos iš gamybos atliekų, tiek džiovintos, medicininės. Medicinines mieles galima vartoti taip, kaip jos paruoštos, o skystąsias reikėtų iškepti su blynu arba sušutinti su koše. Vitaminas B gan atsparus aukštai temperatūrai, tad verdant ar kepant didelių jo nuostolių nebus, o „gyvos“ mielės, vartojamos ilgesnį laiką, gali įsikurti skrandyje (jeigu sumažėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas).

Sutrikus alkoholio apykaitai dažnai sutrinka ir magnio apykaita, taigi papildomai vartojant magnį gaunamas geras efektas, tai mažina protrūkių galimybes. Injekcinių magnio preparatų būna retokai, juos ne itin patogu vartoti, bet magnio oksidas – nedidelis deficitas ir reikia jo ne tiek jau daug, maždaug po arbatinį šaukštelį per savaitę, pastebėjus įspėjamuosius požymius, arba vartoti 3-4 dienas kas savaitę, jei įspėjimo ženklų nepastebima.

„Banguotiesiems“ galima dažniau padėti negu kitiems, bet yra vienas nesklandumas. Jie nenori prisipažinti, kad „išklydo iš tako“, ir atsisako vartoti vaistus, tad namiškiams tenka gerokai pagudrauti, kad galėtų nepastebimai sugirdyti medikamentus.

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus. 1995