Generolas Mikas Rėklaitis

 

Generolas Mikas Rėklaitis

 

Gimė 1895 rugsėjo 6 d. Daugirdėlių kaime, Alytaus valsčiuje. Mokytojų seminariją baigė 1915 m. tuoj buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir pasiųstas į Maskvos karo mokyklą. 1916 m. tapo karininku. Iki 1918 m. dalyvavo karo frontuose. Grįžęs į gimtinę, 1919 m. sausio 15 d. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. (Alytuje formuojamą 1-ąjį pėstininkų pulką). Vasario mėnesį, puolant bolševikams Alytų, buvo sužeistas. Vėliau paskirtas kuopos vadu. 1919 m. rudenį, įvedus Lietuvos kariuomenėje laipsnius, jam buvo pripažintas kapitono laipsnis. Nepriklausomybės kovas baigė 1-ojo pėstininkų pulko bataliono vadu. 1924 m., užbaigęs Aukštuosius karininkų kursus, buvo perkeltas į I Karo apygardos štabą. Čia tarnavo iki 1927 m. ir jau kaip pulkininkas leitenantas paskirtas Kėdainių Karo srities

viršininku. Nuo 1930-ųjųgrįžo vėl į 1-ąjį pėstininkų pulką jo vadu. Nuo 1935 m. rugsėjo – jau visos 3-iosios pėstininkų divizijos vadas, netaikus buvo paaukštintas generolu leitenantu.

Užklupus 1939-1940 m. tragiškiems įvykiams tarnaujant Šiauliuose 3-iosios divizijos vadu, buvo paskirtas Lietuvos valstybinės komisijos, sudarytos suderinti visus sovietinių įgulų įkurdinimo klausimus, viršininku. Šiose pareigose generolas parodė taktiškumą ir kilnumą. Sovietinė pusė turėjo dideles pretenzijas savo bazes išskleisti plačiai po visą Lietuvą taip pat ir Kaune bei Šiaulių rajone. Lietuvos komisija buvo principinga. Jos dėka buvo pasiekta, kad sovietinio korpuso štabas įsikurtų ne Vilniuje, o Naujojoje Vilnioje, kad Vilniaus krašte būtų laikoma ne mažiau kaip pusė visos sovietų kariuomenės.

1940-ųjų sausio 15-ąją generolas M.Rėklaitis paskirtas Krašto apsaugos ministerijos atstovu santykiams su Sovietų Sąjungos įgulomis palaikyti. Jam teko dažnai bendrauti su sovietiniais kariškiais, geriau juos pažinti, suprasti ir numatyti, kaip elgtis.

Istoriniame premjero Antano Merkio vizite į Maskvą 1940 m. birželio 6-12 dienomis, kur vyko svarbios derybos, premjerą lydėjo ir M. Rėklaitis. Deja, pačiose derybose Kremliuje jam dalyvauti neteko. Tik vėliau paaiškėjo, kad premjeras A. Merkys buvo morališkai sugniuždytas ir padarė neleistinų nuolaidų derybose, kurių galėjo nepadaryti. Nieko nežinodamas apie V Molotovo grasinimus premjerui A.Merkiui ir jam daug kąnuslėpus, M. Rėklaitis ne iš karto suprato Kremliaus ketinimus.

Manoma, jei po St. Raštikio būtų perėmęs kariuomenės vadovybę M.Rėklaitis, o ne Vitkauskas (kaip kai kuriuose sluoksniuose buvo svarstyta), daug kas būtų buvę kiek kitaip: nebūtų buvę tiek nemalonių per vėlai sužinotų staigmenų ir gal būtųbuvę kai ką įmanoma išlaviruoti šaliai palankesne kryptimi. Bet tai gal jį asmeniškai ir išgelbėjo – jis nesulaukė A. Merkio, J. Urbšio, K. Skučo ir kitų likimo.

Nors iš kariuomenės jau buvo pasitraukęs, bet 1941 m. birželio 11-osios naktį vis dėlto buvo areštuotas. Šeima areštuota vėliau ir išvežta, o jis pirmąją karo dieną sutiko Kauno saugumo rūsiuose, iš kur vėliau buvo išlaisvintas. Okupacijos metu gyveno žmonos tėviškėje Balsupiuose ir, grįžtant frontui, pasitraukė į Vakarus.

Mirė 1976 m. kovo 31 d. Čikagoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *