Generolas Kazys Skučas

Generolas Kazys Skučas

Gimė 1894 m. kovo 14 d. Mauručių kaime, netoli Garliavos. 1911 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, 1914 m. įstojo į Peterburgo mokytojų institutą. K. Skučas, mobilizuotas į kariuomenę, pateko į Čiugujevo karo mokyklą. Ją baigęs gavo karininko laipsnį ir buvo pasiųstas į 249 pėstininkų pulką rumunų fronte. 1918 metais, sugrįžęs į Lietuvą, išvyko į Daugus, kur organizavo miliciją. Po metų vasario 6-ąją įstojo į Lietuvos kariuomenės 1-ąjį pėstininkų pulką Alytuje, buvo paskirtas Alytaus komendantu. Vasario 13-ąją, bolševikams užpuolus Alytų, dalyvavo tos nakties įvykiuose, kai ant Nemuno tilto buvo nušautas karininkas Antanas Juozapavičius. 1920-aisiais sausio 1-ąją gavo kapitono laipsnį. Rugpjūčio 14-ąją paskirtas Suvalkų komendantu, o nuo spalio 12-osios ėjo dar ir Marijampolės komendanto pareigas.

1921 m. gegužę paskirtas 10-ojo pėstininkų pulko vado padėjėju, nuo rugsėjo – bataliono vadu. Baigęs Aukštuosius karininkų kursus, 1925-ųjų rugsėjį majoras K. Skučas skiriamas Generalinio štabo valdybos skyriaus viršininku, po poros mėnesių – Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektoriumi. Redagavo pirmuosius „Kardo“ numerius. 1926-ųjų rugsėjį jau pulkininkas leitenantas K. Skučas skiriamas Kauno įgulos viršininku, o nuo 1928-ųjų sausio dar ir 2-osios divizijos (svarbiausios sostinėje) vadu. Tais pačiais metais lapkričio 23-ąją pakeltas pulkininku.

skucas0001

Generolas Kazys Skučas

Nuo 1934 metų K. Skučas skiriamas į naujas pareigas – ypatingų reikalų karininko prie krašto apsaugos ministro (divizijos vado teisėmis), o iš jų – atašė prie TSRS vyriausybės Maskvoje. Iš Maskvos grįžo 1938-ųjų gruodį, buvo paskirtas karo mokyklos viršininku. 1939 m. vasario 16-ąjąjam suteiktas brigados generolo laipsnis.

Artėjo II pasaulinis karas. Vokiečiai atplėšė Klaipėdą, padėtis darėsi nestabili. Buvo sudalyta nauja koalicinė generolo Jono Černiaus vadovaujama vyriausybė. į ją generolas K. Skučas buvo pakviestas vidaus reikalų ministru. Juo išbuvo iki okupacijos (1940 m.). Į Lietuvą įvedus TSRS įgulas, prasidėjo provokacijos, Maskvos kaltinimai įgulų kareivių grobimu. Imta ieškoti pretekstų Vyriausybei apkaltinti. Pirmiausia – vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Spaudžiant Maskvai, 1940 m. birželio 13-ąją jie buvo priversti atsistatydinti. Vidaus reikalų ministro pareigas perėmė Ministras Pirmininkas Antanas Merkys.

Kadangi po Maskvos ultimatumo ir antro papildomo Raudonosios armijos pajėgų įvedimo naujoji Vyriausybė jau paklusniai vykdė iš Maskvos atvykstančių emisarų reikalavimus, K. Skučas ir A. Povilaitis buvo suimti. Tam pasitarnavo savi, tikėdamiesi atsipirkti, bandydami išlikti, paaukodami vieną kitą svarbų valstybei asmenį. Tik prezidentas A.Smetona buvo nepalenkiamas. Prieš išvykdamas įspėjo: „Vyrai, žiūrėkit, kad šitų žmonių nekaltas kraujas nekristų ant mūsų ir mūsų vaikų galvų“.

Smetona išvyko, Vyriausybė netaikus buvo pakeista. K.Skučas ir A. Povilaitis 1940-ųjų birželio 16-ąją buvo atvežti į Kauno kalėjimą VI forte, birželio 24-ąją perkelti tardyti į sunkiųjų darbų kalėjimą. Apklausė tik K. Skučą. Saugumo departamento direktoriui Antanui Sniečkui pareikalavus, Vyriausiasis tribunolas jų bylas vėl perdavė VSD. Kaliniai atsidūrė NKVD (vidaus reikalų liaudies komisariatas K.O.) rankose. Liepos 25 dieną K. Skučą išvežė įLubianką. 1941 m. liepos S d. buvo paskelbtas nuosprendis – sušaudyti, kuris įvykdytas liepos 30 d Butyrkų kalėjime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *