Degučių dėdukė

Degučių dėdukė

Švento Lauryno atlaidai Skriaudžiuose. Karšta. Virš bažnyčios bokštų dangus mėlynas mėlynas. Jokio debesėlio, jokio vėjelio. Šventoriuje žmonės glaudžiasi po augalotais medžiais. Virš jų galvų pakibusios skarotos klevų šakos, lapai nuo karščio suglebę ir skleidžia vystančios žplės kvapą. Vysta ir per procesiją šimtų žmonių kojomis sutrypta šventoriaus žolė. Toje žolėje vysta ir rūtų šakelės, darželių gėlių žiedlapiai, kuriais baltai apsirengusios mergaitės neseniai barstė taką kunigui, nešančiam po baldakimu auksu žėrinčią monstranciją. Jau nutilo tilindžiavę varpeliai, nuščiuvo galingai gaudę vargonai, pro plačiai atvertas paradines bažnyčios duris išsisklaidė smilkalų kvapas. Mišios jau prie pabaigos ir turi prasidėti mišparai. Šventė tuoj baigsis, ir toliau tęsis kasdienybė. O šią minutę žmogus, suklupęs prieš altorių, gražiausias vasaros gėles, paslaptingai spindinčią monstranciją, jaučia, jog klūpo prieš kažką didingą ir nepaprastą, pakilęs aukštai aukštai, atitrūkęs nuo savo vargų, rūpesčių ir kasdienybės. Jam norisi žiūrėti žiūrėti į palmes, į mėlyną Jeruzalės dangų po palubėje niekad negęstančia Dievo akimi, po šitom niekada gyvenime nematytom palmėm. Nebegieda choras, nutyla vargonai, ir pilkas dūmelis virš užgesintos žvakės sako: šventė baigėsi, eik namo. Tik „amerikonas“ siuvėjas Degutis atsistoja ir eina, kol dar visi klūpo ir gieda. Trumpais varnos žingsneliais tipena durų link. Pirmas gal dėl liūdnos nuojautos, jog, užgesus sietynams, vėl kasdieniškai aptems altoriai, gal kad, visiems žmonėms pakilus, jis savo pusės pėdos ilgio žingsneliais nespės su visais ir painiosis jauniems, sveikiems po kojomis. O šito jis labai nemėgo, niekam niekada neįgriso. Todėl ir nusenęs vis dar buvo reikalingas: ir aplinkinių kaimų žmonėms ir savo sūnėno šeimai, kurioje gyveno savaitėmis, kai niekur nesiūdavo. Tokio buvo charakterio, kad su visais sutarė. Visi jį vadino ne dėde, bet dėduke. Visoje apylinkėje, nuo Blindžiakelio iki Mozūriškių, dėdžių buvo daug, o dėdukė – jis vienas. Jei dar pridėdavo žodį „Degučių“, visiems buvo aišku, apie ką kalbama. Vaikams jis įtikdavo nepatingėdamas prisiuvinėti kiše- nių, kur tik jie panorėdavo, šeimininkėms, – kad jų paga- mintą maistą girdavo pabrėždamas žodžiu „neapsakomai“. Jei tekdavo valgyti prisvilusią bulvienę, tai jis pasigardžiuodamas ją girdavo, sakydamas, jog prisvilusi bulvienė n e a p s a k o m a i gardi. Kai su mergaitėm kalbėdavo apie darželio gėles, tai tos gėlės, jam, žinoma, buvo n e a p s a k o m a i gražios. Tik gėles vadino ne gėlėmis, o geilėmis. Sekmadienio rytą, rengdamasis į bažnyčią, apsivilkdavo liemenę, kurios kišenėlėj laikydavo laikrodį, pririštą sidabrine grandinėle, o į švarko atvartą prašydavo įsegti gėlę. Namo grįždavo jau su nuleipusia geile, bet, rodydamas dėmesį mergaitei, ryte prisegusiai ją, nenumesdavo iki kito sekmadienio. Vakarais, kai jau būdavo tamsu siūti, bet dar anksti gulti, mėgdavo pasakoti apie Ameriką, apie savo Kalifor-r-r-ni- ją, kur labai karšta ir naktim tokios didelės kirmėlės tik dže -r- r- r, dže-r-r-r… Ir aukštaauliai jo suvarstomi batai, ir vilnonis kostiumas su liemenės kišenėle laikrodžiui, ir gėlėtomis kriaunomis skustuvas, ir toji rusva skrybėlė  viskas buvo iš Kalifornijos.Visada rūpestingai nuskustas veidas su padribusiais paakiais, rodė jį esant ne nuo Skriaudžių, o tikrai iš Kalifornijos, kur naktim didelės kirmėlės neatsargiam praeiviui siunčia savo pavojingą perspėjimą – džer-r-r, džer-r-r… Sunku pasakyti, kokia buvo jo jaunystė, kada išėjo į Ameriką ir kada grįžo, kodėl neturėjo šeimos, o klajojo iš sodybos į sodybą siūdamas. Visas jo turtas buvo „Zin- ger“ firmos kojinė siuvimo mašina bei storas, standžios odos amerikietiškas sakvojažas su žirklėmis, metru ir naktiniu puodu. Kol dėdukė nutipeno, nusileido šventoriaus laiptais, kol praėjo pro ilgas „karabelninkų“ skudurines būdas ir ei- les staliukų, pasibaigė ir pamaldos. Kaip potvynio vanduo plūstelėjo žmonės į šventorių, o iš jo laiptais žemyn, kur visa pieva užstatyta vežimais. Iš to, koks arklys ir kokie jo pakinktai, buvo galima spėti, koks jo šeimininkas. Vienų arkliai, stipriai pririšti prie gražių bričkelių, žėrėjo žalva- rinėmis sagtimis, rinkelėmis ir tokiais pat apvadais, kapstė kojomis žemę ir žvengė. Kitų  stovėjo ramūs ir abejingi, pakinkyti paprastom plėškėm į kasdienius vežimus, papuoštus vien margais

Veiveriai

Veiveriai

užtiesalais. Galingiausias iš visų buvo Liaukaus eržilo balsas. Šeimininkas jam net pašaro nepadėjo, nes žinojo, kad ne šienas eržilui rūpės. Per visas pamaldas Liaukus, įsitaisęs po šventoriaus klevu, sekė savo gražuolį nenuoramą Mucą. Jei atitrūktų, tai pridirbtų bėdos! (Dar ir dabar jo palikuonys risnoja aplinkiniuose kaimuose, savo prosenelio – Liaukaus eržilo – žemėje, kurioje jau seniai ilsisi ir pats Antanas Liaukus). Dėdukė, nusileidęs laiptais žemyn, sutinka savo ben- draamžius pažįstamus, pasisveikina ir pradeda šnekėtis. Jis nerūko, bet už jį šiek tiek vyresnis Tomas Žilinskas išPaviemuonio kaimo traukia įmantrią pypkutę tokią su dangteliu, apkaustytą žalvarine rinkute, po kuria tabaluoja grandinėle pririštas krapštukas. Čia pat, užsimaukšlinęs susmukusią kaip grybas senovišką skrybėlę, stovi Stasys Juozaitis. Su jaunesne kompanija šnekučiuojasi Antanas Orinas, apsivilkęs juodą, naminio milo, aukšta apykakle frenčių: dar jaunai atrodantis, stambus ir tiesus kaip kariškis rikiuotėje. Toliau, tarp šventoriaus kalvos ir klonyje pristatytų vežimų, knibžda, šnekučiuojasi žmonės. Viršuje, ant laiptų, ties akmeniniu šventoriaus vartų stulpu, jau groja aklas muzikantas Sutkus. Nors pats vasaros karštis, bet jis apsivilkęs miline sermėga, per petį tabaluoja storo naminio audeklo duonmaišis, po kojų guli atverstas smuiko futliaras. Sutkaus smuikas ne groja, o verkte verkia visiems žinomas melodijas apie apleistus namelius, žuvusius brolelius…Žmonės stoviniuoja aplink, klausosi ir verkia. Į seną apiplyšusį futliarą krinta rubliai ir červoncai. Kaip sunkūs… trupiniai, kaip karčios išvežtųjų ašaros. Aplink merginas rėžia sparną Grikių vyrai. Apsukriausias – Vincas. Iš rieškučių vaišina merginas saldainiais, blizgančiais popierėliais, kalbina, kibina. Juozas Karčiauskas, pakreipęs ant šono kepurę, virš smilkinio išsipešęs kuokštą plaukų, dar vis nedrąsus, tik dairosi… Netrukus visuose pašaliuose, aplink šventorių, mokyklos sode, artimiausiuose žmonių sodeliuose, vos ne po kiekvienu krūmu ant žolės ištiesiamos staltiesės, lovatiesės, ant jų išdėstomi užkandžiai ir gėrimai. Rateliai valgo ir geria, aplink rėplinėja išpuošti vaikai, o jaunimas būriuojasi prie senos Šaulių namų salės, kur prasideda šokiai. Griežia akordeonas, o sodeliuose po medžiais vienur ir kitur jau rypuoja armonikos, kai kur sklinda dainos. Už kokios valandos dainuoja visas miestelis, niekur dar nesimato girtų. Niekas nesislapsto, nors už kai kurias dainas nesunku gauti kelialapį į Šiaurę… Degučių dėdukė pamažu kiūtina namo. Čia pat, ties ajerais apžėlusia sodželka, vyrų būrelis garsiai traukia: O kad sustotų traukinys dar mylimoj šalelėj, aš parašyčiau laiškelį savo mielai mergelei… Iš kitapus plento, nuo prūskapių, sklinda kita daina. Daina – skundas, pratrūkusi viešai iš nevilties, nesibaiminant, kad išgirs ir praneš: Enkavediste, ko taip dažnai tėviškę mano tu aplankai? Ar ašarota aš tau graži, kur mano kraitį tu veži? Dėdukė klausosi. Gražios jam šitos dainos. Gražios, bet jų nemoka. Tai ne jo dainos. Todėl, kai nueina toliau, kur niekas negirdi, vienas sau pusbalsiu uždainuoja vienintelę mylimą, parsivežtą iš Kalifornijos: Oi tu žikel, žikeli, visų žikų mokytojau, Švento Rašto pildytojau, pasakyk, žikeli, kas danguje trys… Jo daina visai netinka prie dabartinių. Ji iš gilios senovės. Jis tai supranta, bet ką darysi – ne laikas mokytis naujų…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *