Darsūniškio medė

Darsūniškio medė

 G. Valavičiaus aprašytosios medės (miškų plotai) arba girios vadinosi tų miškų administravimo centrų pavadinimais ir anaiptol nereiškė, kad tos girios buvo tik miškas aplink kokį nors centrą. Visi medžių centrai buvo prie Nemuno, kaip pagrindinės miško ir medienos gabenimo arterijos. Vienų medžių miškų plotai ėjo nuo Nemuno iki upių (Šešupės, Višakio) ir ribojosi su kaimyninėmis medėmis. Ribos jomis eidavo pagal kokius nors kelius, upelius, aukštumomis, jei jos eidavo reikiama kryptimi nutįsusiomis grandinėmis, o kartais būdavo nuvestos ir tiesiai per miškus tarp dviejų taškų. Birštono ir Darsūniškio medės buvo ištįsusios ir rytuose rėmėsi į Nemuną, o vakaruose – į Prūsijos sieną. Ir Alytaus medė tęsėsi iki Prūsijos sienos vakaruose, bet miškai prasidėjo tik nuo Simno. Nuo Nemuno iki Simno jie jau iki XVI a. buvo iškirsti. Didelė, besitęsianti iki Prūsijos, buvo Punios giria. Jai priklausė net pasienio vietovė Matlaukis ir Virbalis, nors pastarasis jau buvo ant ribos su Birštono mede. Punios didžiosios girios administracinis centras kurį laiką buvo Seirijuose, bet miško plotai nuo Nemuno iki Žuvinto buvo jau iškirsti. Ilgiausios medės buvo Birštono ir Darsūniškio. Jos ėjo nuo Nemuno iki Prūsijos sienos. Skriaudžiai ir Veiveriai yra prie pat šiaurinės Darsūniškio medės ribos. Kadangi ši riba jungiasi su vėliau didelę reikšmę įgavusiais keliais ir norint pabrėžti šių kelių reikšmę kolonizuojant šitą girią, pravartu tiksliau žinoti visas šitos medės apibrėžtas ribas. Rytuose nuo Darsūniškio riba ėjo į šiaurę iki Tursono kalno. Nuo Tursono kalno ėjo Vyčiaus upeliu iki Jiesios, kurią perkirtusi tuoj susitiko su keliu, ateinančiu nuo Prūsijos sienos. Dabartinės Garliavos pietinėje pusėje tas kelias kirtosi su Kristoforo keliu, einančiu nuo Kauno Prienų link. Šitas susikirtimo taškas buvo šiek tiek į pietryčius nuo dabartinės Garliavos. Nuo šito taško medės riba ėjo pagal dabartinę geležinkelio liniją per Mauručius, pro Veiverius, Skriaudžius iki Pilvės upelio ties Ąžuolų Būda. Čia riba palinko pagal upelio vagą kiek į pietus jos nekirsdama ir ėjo šiuo upeliu iki Šešupės, į kur upelis ties Pilviškiais įteka į Šešupę. Toliau ėjo Šešupės upe Kudirkos Naumiesčio link iki tos vietos, kur į Šešupę įteka Širvinta. Tolyn – Širvintos upeliu iki ten, kur į Širvintą įteka Šeimena. Šeimenos upeliu per Vilkaviškį iki Vižaidų, buvusių 5 km į pietryčius nuo Vilkaviškio. Nuo Vižaidų riba darė staigų posūkį į rytus ir ėjo tiesiai tarp Šunskų ir Gižų Ingavangio link per Varnabūdės miško kraštą iki Jiesios Jiestrakyje, ten, įstrižai kirsdama Jiesią, paskui per Ingavangį iki Prienlaukio ežero. Ežerą ji apėjo iš šiaurės pusės ir ties susikirtimu su Šventupe sukosi Nemuno link pro Mačiūnus ir ties Bagrėnu susiliejo su Nemunu. Toliau vingiavo Nemuno krantais vėl iki Darsūniškio. Jeigu norime pasigrožėti nuo Darsūniškio medės pietinės ribos aukštumų, kuriomis ji eina, atvažiuokime nuo Igliaukos, pasukime per Kuišius, pakilkime į molėtą kalną iki Mikališkio koplytėlės, pastatytos, kaip pasakojama, už kažkam Mikališkio dvare įduotus Napoleono karininko pinigus, prancūzų kareivių atminimui. Dabar čia Stuomenų kaimas. Taip ši vietovė buvo pavadinta išdraskius Mikališkio dvarą ir jo žemes išdalinus bežemiams, kumečiams ir nepriklausomybės kovų savanoriams. Bet koplytėlę vis tiek visi vadina senu Mikališkio dvaro vardu. Nežinia, ar čia ant šito kalno yra užkastų prancūzų, bet pokario partizanų kapų tikrai rasime. Jei paklaustumėte arti gyvenančių žmonių, tai turbūt išgirstumėte, kaip čia naktim laidojamų partizanų kapus buvo įnikę draskyti stribai. Bet kartą pradėję ardyti neseniai supiltą kapą ir mėtyti nuo jo gėles, patys išlėkė į orą, o Šilavoto garnizono kareiviai juokėsi: „Nereikėjo kariauti su negyvais“. Pasižiūrėję nuo koplyčios kalno į pietvakariuose dunksančius miškus, nesunkiai suvoksime, kad šioje vietoje sueina trijų miškų masyvai: iš pietų miškai nuo palių iš Dzūkijos, iš šiaurės vakarų – giraitės, kuriomis dengiantis galima susisiekti su Kazlų Rūdos miškais, o iš ten patekti jau ir į anapus Nemuno, į Žemaitiją. Šiaurėje pamatysime žaliuojančią Mikalinės girią, kuri pro Elzbietiškį nuveda iki Pagraižio giraitės, o iš ten ir Prienų šilai nebetoli, kuriais galima nukakti į Aukštaitiją. Vieta čia ypatinga, todėl ir gyvenimas pokaryje čia buvo ypatingas. Stovint čia, ant šito kalno, ir žvelgiant į žemumoj plačiai išsidriekusius miškus, imi suprasti, kodėl šitame krašte knibždėte knibždėjo partizanų ir ko tokie aktyvūs čia buvo Šilavoto ir aplinkinių valsčių stribai, ne kartą į talką kvietęsi ir „veiverinius“. Štai kodėl čia tiek kapų. Tie, kurie prie koplyčios žinomi, bet kiek nežinomų aplink – miškuose ir pamiškėse? Dairantis nuo šito kalno darosi aiškiau, kaip Juozas Lukša, dabar jau legendinis Skrajūnas (Daumantas), grįždamas iš Vakarų, 1950 metais spalio 3 d. parašiutu nusileidęs Tauragės miškuose, netruko atsirasti Mikalinės girios pakrašty, Elžbiecinkoj (taip buvo vadinamas Elzbietiškis). Nuo čia nebetoli ir tėviškė – Juodbūdis. Miškais, miškais, pro Šilavotą, per Pagraižio giraitę į Mozūriškių girią – ir Juodbūdis. Bet ten laukė gerai paruošti spąstai, ir jis tai žinojo. Tačiau kartą surizikavo. Gal dėl to, kad pasakytų: “Grįžau žūti. Išduoti mes Vakarams nereikalingi…“. Žuvo pabuvęs čia, Lietuvoj, tik vienuolika mėnesių ir vieną dieną. Jau anapus šiaurinės Darsūniškio medės ribos, pagiry ties Pabartupio kaimu, už Pažėrų, pro kur beveik prieš 500 metų ėjo kelias iš Insterburgo į Kauną, numintas plėšikų iš Vakarų.
Važiuodami šitom aukštumom per Jiestrakį Ingavangio link, privažiavę Maldabūdį ties Žarstos kryžkele, dešinėje, apačioje, lygiame klonyje prie kelio į Igliauką, pažvelgę į dešinę pamatysime Pašlavančio piliakalnį. Datuojamas jis VI (?) mūsų eros amžiumi. Vadinasi, sūduvių. Pačiame piliakalnyje senienų nerasta, tačiau apie 50 metrų į pietus nuo jo esančioje sodybvietėje rasta brūkšniuotos, gruoblėtos ir gnaibytos keramikos. Šitos puodų šukių rūšys byloja apie jų amžių. Aplink piliakalnį tyvuliavo sunkiai perbrendamos pelkės. Dar neseniai, prieš melioraciją, dviejose pievose siūbuodavusi velėna, o prie Mielaiškampio kelio buvo ir tokių akivarų, kad neįmanoma buvo rasti tokią kartį, kuria galėtum pasiekti kokią kliūtį ar dugną. Nugrimzdavo ir dingdavo.

Apie 1970 metus nuo piliakalnio maždaug 50 metrų į vakarus melioratoriai iš trijų metrų gylio durpžemio ištraukė kelis ąžuolų kamienus. Mediena buvo tamsi, bet sveikutėlė, tarsi suakmenėjusi. Žmonės išsidalijo ir pasidarė iš jos kas branktų, kuolų tvorai ar dar kam nors pritaikė. Panašių stambių ąžuolo gabalų, taip pat trijų metrų gylyje, melioratoriai rado ir Viemuonios klonyje netoli Jiesios, Kalveliškių kaime, septyni kilometrai į šiaurę nuo Klebiškio. Teko juos matyti ir domėtis, kaip čia pelkėse atsirado, juk ąžuolai balose neauga. Istorikai neką galėjo pasakyti, archeologai – norint medienos amžių nustatyti, reikią daryti tyrimą pagal anglies radioaktyvųjį skilimą, bet toks tyrimas esąs labai brangus. Šviesaus atminimo biologė, vaistininkė ir žiniuonė, mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė įtarė, jog tie ąžuolai gali būti čia atridenti ledynams slenkant net nuo Grenlandijos. Mat kaip. Vadinasi, jie dar iš tų miškų, augusių prieš apledėjimą, kai dar mamutai vaikštinėjo… Ogi jau 8 – 9 tūkstantmečiai praėjo kaip tie ledynai ištirpo… Kažkas didingo ir nesuvokiamo liečiant daiktą iš tokio senumo laikų, jei tai yra tikra. Kokie mes trumpalaikiai ne tik su savo kasdiene ir įkyria buitim, bet ir su pačiais žiliausiais piliakalniais… Pirmojo pasaulinio karo metais šio piliakalnio papėdėje buvo kariška lauko ligoninė. Geriau tiktų sakyti – buvo tokia vieta, kur gulėjo į vieną vietą suvežti ir sužeisti rusų, ir vokiečių kareiviai. Nemažai jų čia numirė, tad ir užkasti tikriausiai čia pat, o ne kažkur kitur. Piliakalnio tyrinėtojų aprašytos rastų šlaituose apkasų žymės, reikia manyti, taip pat ne kažkokių kitų laikų karų. Nuo piliakalnio važiuokime per Žarstos kryžkelę tiesiai Ingavangio link. Tuojau už kryžkelės prie pat kelio pamatysime dar prieškarinius ūkininko trobesius. Tai Žarstos Mieldažio sodyba. Ir niekas nepasakys kitaip, tik – Žarstos Mieldažys, nors to Mieldažio seniai jau nebėra.
Ta proga susiraskime Romo Gudaičio romaną „Sėjėjai“. Jame rašoma apie šį kraštą, miškų kirtėjus, apie naujų kaimų statytojų ir laukų sėjėjų sunkų gyvenimą ir jų ryžtą, neromantizuotą jų buitį ir baisias ligas, apie kurias tik senuose raštuose gali pasiskaityti. Pagrindinis romano herojus Rudvalis – stiprus, energingas, jaunas. Rasime čia ir Mieldažio pavardę. Mieldažio sodyba garsi tuo, kad čia buvo aliejaus spaudykla, visų vadinama „aliejnyčia “. Nuo rudens iki pavasario visais keliais dešimtimis kilometrų į ją riedėdavo vežimai su maišais linų sėmenų, o grįždavo su pilnais bidonais aliejaus ir kvepiančių „kalocių “ (išspaudų) plytomis. Prie sodybos aukšto kalno šlaite šiaurės rytuose stovėjo vėjinis malūnas. Kai nespaudė aliejaus, malė grūdus. Eilės vežimų stovėdavo. Dabar nebestovi nei vežimai, nei malūnas. Malūną pasiskubino nugriauti, kai tik kolūkio pirmininkui buvo užsiminta kažkiek paremontuoti, atnaujinti, nes jau buvo pradėta domėtis senosios architektūros paveldu. Nors laikai jau keitėsi, bet galybė vis dar tebebuvo rankose tų, kurių mąstymas nesikeičia: yra malūnas – yra problema, nėra malūno – nėra problemos. Malūnas išliko tik nuotraukoje 1982 metais išleistoje A. Andriejevo ir E. Morkūno knygoje „Technikos paminklai Lietuvoje “. Už Žarstos netoli ir Ingavangis. Neblogas asfaltas veda per gyvenvietę, kurioje viena iš sodybėlių – Jono Mačio – Kėkšto tėviškė, rašytojo ir poeto, kuris kartu su Juozu Andziulaičiu – Kalnėnu, buvusiu Veiverių mokytojų seminarijos seminaristu, pradėjo savo darbą Panemunėje raštininkaudamas. Abu jau seniai seniai mirę, kaip ir jų bendraamžis ir bendramintis Ksaveras Sakalauskas – Vanagėlis. Kėkštas ir Kalnėnas mirė Amerikoje, ten ir liko visiems laikams. Vanagėlis, negavęs darbo Lietuvoje, savo gyvenimo pabaigos sulaukė Lenkijoje. Tik po mirties sugrįžo į Lietuvą, į Vilniaus Rasų kapines. Medės riba Ingavangyje eina lygiagrečiai su šia ištįsusia gyvenviete ir jos keliu, tik kokiu kilometru aukščiau, dešinėje, pačioje viršukalnėje nuo pat Mikališkio koplyčios į rytus, vos ne iki pat Pienlaukio ežero. Šita kalvų grandinė viršuje ir greta einantis Jiesios klonis – jau pirmieji Sūduvos lygumoms neįprasto vaizdo ženklai. Jie sukurti gamtos, bet nuo čia prasideda ir Pietų Lietuvos – Dzūkijos etnografinė įtaka. Nuo čia prasideda geografinė – geologinė Dzūkija su smėlynais, kalvom, rėvom, pušynais, ežerais ir su svajingesniais, mėgstančiais ilgesnes ir ringuojančias dainas, žmonėmis. Ir partizanų dainose tą buvo galima justi. Ateidavo jos melodingos, jausmingos pro Žuvinto pelkes į šitą kampą už Igliaukos. O perėjusios per Plutiškių girią (Mikalinės) link Skriaudžių, Veiverių, buvo taip pat mėgstamos ir nuoširdžiai dainuojamos, bet daugiausia jau sutrumpintos. Vaizdai čia nuo šitų Dzūkiją primenančių aukštumų į dar labai suvalkietišką Jiesios klonį – įspūdingi. Ir kaip nebus įspūdingi, jei Žarstos kaimas 148 metrais aukščiau jūros lygio, o Jiesia ten 63 metrais žemiau. Skirtumas atitinka 25 aukštų namo aukštį. Ingavangis 128 metrų aukštyje, o Jiesia ties Šilavotu 54 metrais arba 20 – ties aukštų namu žemiau. Dabar čia tik akis malonu paganyti, o kodėl būtent šitomis vietomis prieš puspenkto šimto metų buvo nužymėta dviejų medžių riba, galima tik spėlioti. Tikriausia ne dėl grožio. Ar tik ne čia, kur dabar viršukalnėm eina paprastas Ingavangio kaimo kelias, buvo traktas miško medžiagai gabenti Nemuno link. Kažkas turėjo būti, nes medžių ribos paprastai buvo žymimos sekant upėmis ar žymesniais keliais. O gal čia ėjo kitokios paskirties kelias net iš daug senesnių laikų, kai lietuviai tokiais miškų keliais jodinėjo į Prūsiją, o kryžiuočiai – į Lietuvą, ir vieni kitus niokojo. Toliau Klebiškis. Ir šioje gyvenvietėje yra piliakalnis. Tik nedidelis, apgriautas, ant aukšto Kiauliškės upelio kranto, tiesiog ant išsikišusios aukštumos galo: 8 m iškilimas, 7 m ilgio, 8 m pločio. Kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos keramikos su lygiu, rauplėtu ir brūkšniuotu paviršiumi. Šie puodai nulipdyti, nes dar nebuvo puodų žiedimo rato, kurio padaryti titnaginiais kirvukais nebuvo įmanoma. Nuo Pašlavančio piliakalnio iki čia – septyni kilometrai. Dar neprivažiavus Prienų šilo, penktame kilometre nuo Prienų, puskilometrio nuotolyje į pietus nuo Prienų – Skriaudžių kelio vėl Prienlaukio piliakalnis. Panašus į aukštaičių sodybinius piliakalnius. Buvęs ant kalvos, bet dabar nuniokotas, nes ilgai buvo ariamas. Iš dirvos pažirdavę žalvariniai daiktai, rastas ir vienas kitas titnaginis gremžtukas. Darsūniškių medėje Prienų rajono ribose yra dar keletas nedidelių piliakalnių. Kai kurie jų vadinami tariamais piliakalniais. Tai Paprūdžių, Balbieriškio, Dargupio (Balbieriškio apyl.), Kudirkos (Išlaužo apyl.) ir Mačiūnų (Ašmintos apyl.). Pro pastarąjį eina Darsūniškių medės riba (pietrytinis jos kampas).Visi šie piliakalniai nei svarbiais radiniais, nei savo dydžiu nepasižymi. Visi jie mena ne tik pirmuosius mūsų eros amžius, bet kai kurie savo krantuose ar netoli jų kartais parodo ženklus iš žmonijos laikų prieš krikščionybę (brūkšniuotoji keramika). Nuo Mačiūnų piliakalnio, už 22 kilometrų tiesiai į šiaurę, yra vieta, kur susieina trijų medžių ribos (Kauno, Rumšiškių ir Darsūniškio). Toje vietoje į Nemuną įteka Jiesia. Visai čia pat ant aukštų Fredos šlaitų stovi 42 metrų aukščio, stačiais krantais kalva. Jos aukščiausias taškas 63 m virš jūros lygio, aikštelės plotas apie 1000 kv. m, 40 m ilgis ir 30 m plotis. Tai Pajiesio piliakalnis. Datuojamas IX – XII a., nes jo apgriuvusio šlaito papėdėje rastas šiam laikotarpiui būdingas žiedas. Bet ne dėl žiedo jis garsus. Žinomas „Napoleono kalno“ pavadinimu. Čia, prieš 200 metų, 1812 m. rugpjūtį, ant kalvos greta šito piliakalnio stovėjo Napoleonas ir stebėjo, kaip apačioje trim pontoniniais tiltais per Nemuną keliasi jo pagrindinės kariuomenės dalys, tarsi trys grėsmingi smaugliai šliaužia per Nemuną jo artilerija, pėstininkai, kavalerija, nesuskaičiuojama gausybė vežimų su maistu, amunicija, šaudmenimis. Vaizdas įspūdingas, bet nuojautos gelmėse imperatoriui nerimo kirminėlis vis dėlto sukrebžda: kodėl niekas nesipriešina, jokio judėjimo – visur tylu. Įsakyta užimti stebėjimo pozicijas prie Neries. Ir ten tylu… Ta tyla jau čia, prie Nemuno, buvo nelaimę žadanti išdidžiai toli nuo šitos aukštumos žvelgiančiam Napoleonui.

Pagal K.Orino užrašus