Blogas miegas

BLOGAS MIEGAS ( Nemiga )

Viena pirmųjų vadinamosios nemigos priežasčių yra mūsų netikęs įsitikinimas, kad miegoti būtinai reikia aštuonias valandas. Tam pačiam žmogui gali neužtekti ir dešimties, jeigu bus, ypač protiškai, pervargęs, ir keturių daugiau negu pakaks kuo puikiausiai pailsėti, jei miegos rimtai nedirbęs. Kai nėra reikalo daug miegoti, prisivertimas žūtbūt išmiegoti aš-tuonias valandas, aišku, bus sunkesnis už bet kokią nemigą. Beje, žadintuvo pažadintas neišmiegojęs arba trūks plyš pasiryžęs miegot aštuonias ir besivartąs ketvertą valandų tikrai jausis labai blogai. Žinoma, daugumos mūsų darbo diena tokia, kad esame minutėmis saistomi: laiku turime būti darbe, įsitekti į pietų pertrauką, pamokos trukmę ir t.t. Tai verčiau reguliuoti ir kėlimosi bei gulimo laiką, tačiau ir konvejerinės buities sąlygomis, jei tik norime normaliai miegoti ir gerai išsimiegoti, turime rasti galimybių reguliuoti gulimosi ir kėlimosi laiką, būtinai reikėtų išmokti atsibusti be žadintuvo, bent jau per atostogas.

Gan didelė kliūtis normaliai užmigti — nemigos baimė. Dar geroką laiko galą ligi gulant žmogus jau dreba, kaip nemiegos naktį. Ką gi, tokia baimė tikrai gali įvaryti nemigą, ir atsikratyti ja ne taip jau lengva, bet įmanoma be jokių vaistų (tiek augalinių, tiek cheminių). Tereikia vakare, kokią valandą ligi gulant susirikiuoti keliolikos darbų eilutę, perskaičiuoti juos ir skaičiuotę užbaigti: „atsigulsiu ir miegu“. Padaromas vienas darbas ir vėl skaičiuojama, beje, geriau skaičiuoti nuo didesniojo, o ne nuo mažesniojo skaitmens, pvz., suadysiu kojines — dvidešimt, susidėsiu rankdarbio krepšelį — devyniolika ir t.t. Besimokant įveikti nemigos baimę iš pradžių geriau pasirinkti ilgesnius, trunkančius po kelias minutes darbus, o jau įpratus užmigti be didelės baimės, galima rinktis ir gerokai trumpesnius darbus, o vėliau, kad tik būtų ką skaičiuoti, ir tokius; nusirengiu dieninius, apsirengiu naktinius… išjungiu šviesą ir miegu…

Yra ir ne taip paprastai įveikiamų priežasčių.

Kai labai sušąlame ar dėl kokio sutrikimo būna šaltos kojos, vargu ar galima tikėtis greit užmigti. Kojų atšalimas -rimto pavojaus sveikatai signalas, tad organizmas stengiasi likti budrus. Jei kojos šaltos, reikia jas sušildyti. Galima prieš gulant pakaitinti karštame vandenyje, galima įsidėti lovon karštą butelį ar elektrinį šildytuvą, bet tai išorinės priemonės. Kur kas geriau veiks, jei susirasime šildytuvą savąjame organizme. Jei kojos nuolat šaltos labai pravartu pasitikrinti sveikatą, pasitarti su kraujagyslių specialistu. Gydant ligą savaime atšils ir kojos. Gydymui besitęsiant ir netgi išsigydžius dar praverstų prieš gulant kojas stipriai pasitrinti rankomis, kol įšils, galima pavartoti ir riebius tepalus, jei oda ir labai sausa, spiritinę ištrauką, jei oda riebi, stipriai prakaituoja ar normali. Tepalą ar ištrauką galima ruošti iš ajero lapų, gailio lapų ar šakučių, čiobrelių ar mėtų, jei oda ne tik šalta, bet niežti (bet nesergama kokia grybeline liga), į mišinį galima įdėti ir kiečio žolės ar šaknų. Galima kojas sušildyti ir be trynimų, ypač jei sušalome ilgai buvę lauke, jei teko prisemti batus ir pan. Atsigulus švarios sausos kojos pririečia-mos prie sėdmenų, kai kiek apšyla — truputį pastumiama tolyn. Taip pamažu įšildant lovos galą kojos įšyla, nebevėsta lovoje, savaime ateina ir miegas. Dar greičiau galima kojas sušildyti masažuojant jas jau atsigulus: vienos kojos padu trinama kitos kojos blauzda ir pėdos viršus, po kelių pabraukimų kojos sukeičiamos ir taip kelis kartus.

Mes galime būti visiškai sveiki, bet labai blogai miegosime ir jokie masažai nedaug tepadės, jei miegamasis nebus gerai išvėdintas, jei visą dieną praleidome kambaryje, dar degė dujine viryklė ar kūrenosi krosnis, žodžiu, išeikvota geroka deguonies dalis. Bus sunku užmigti, ir miegas nebus skalsus, nebus ir poilsio. Gali pakakti deguonies, net ir išvėdinta, bet jei kambarys bus per šiltas ar per šaltas, jei netinkami naktiniai drabužiai arba antklodė, nei gero miego, nei gero poilsio nėra ko tikėtis. Reikia, kad ir naktinė apranga, ir antklodė atitiktų kambario temperatūrą.

Gerokai vargsta ir tie, kurie atsigulę gana greit ir kietai užmiega, bet po poros ar kelių valandų atsibunda ir dažniausiai ligi paryčių nebeužmiega, o jei ir snūduriuoja – nepailsi. Didžiausia jų klaida, kad nori užmigti tuoj pat. Atsibundama dėl dviejų priežasčių: senstelėjusi ar druskų erzinama šlapimo pūslė prašyte prašosi ištuštinama. Skubiai tai atlikus, miegas tuoj pat ateis, nereikės šimtų ir tūkstančių skaičiuoti. Kai raumenys jau kiek padėvėti, sąnariuose yra druskelių ar didokų ataugų, begulint pradeda kiek mausti koją ar ranką, nepatogu ir širdžiai, jei atvirsta ant kairiojo šono, ir pan. Šiuo atveju verta pasimokyti iš šuns ir katės. Kiek miegojęs gyvūnėlis atsikelia, patrypinėja, vėl atsigula, bet būtinai ant kito šono. Nebūtinai lipti iš lovos, dažnai pakanka tik pajudėti, pasivartyti lovoje. Jei vienur ar kitur jaučiame maudimą, pravartu atsisėsti lovoje, padaryti lengvą mankštą ir vėl atsigulti. Miegas tikrai ateis – ramus, geras, nešantis poilsį.

Be tokių kiekvienam įveikiamų nemigos priežasčių, gali būti ir žymiai rimtesnių. Mačius kokią šiurpią avariją, dalyvavus laidotuvėse ar pan. Gali sutrikti miegas. Tada pravers valerijono šaknelė, sukatžolė ar kitos lengvos raminančios vaistažolės, pvz., kiečiai, bijūnai, peletrūnas. Nemigos priežastimi gali būti ir įvairūs rimtesni nerviniai sutrikimai (pvz., galvos augliai). Gali būti ir kokios kitos chroniškos ligos, nepastebimos per dienos rūpesčius, bet signalizuojančios apie save, kai šiek tiek dėmesys atlėgsta. Tokiems negalavimams šalinti savų žinių tikrai nepakaks, o šalinti juos reikia kuo greičiau (kaip, beje, ir kiekvieną negalavimą), kol organizmas kuo mažiau išsekęs.Jei netinka nei viena minėtų priežasčių, jei nepavyksta miego sureguliuoti, kreipkimės į gydytojus. Ir ne tik nervų ligų, bet pirmiausia į tuos, kur žinome galint būti silpnesnę mūsų organizmo vietą, pvz., į onkologus, jei giminėje buvo vėžininkų, į širdies ligų specialistus, jei giminėje buvo širdininkų, reumatikų.

Blogai galime miegoti ir visiškai sveiki būdami dėl gana gajaus prietaro, kad po devynioliktos ar dar kažin kurios valandos nebegalima valgyti. Pusė bėdos, jei blogai miegančiojo skrandžio sulčių rūgštingumas mažas – pabadaus pusę paros, bet didelės bėdos nebus. O jeigu skrandžio sulčių rūgštingumas didelis, dar pajautrėjusi skrandžio gleivinė ar opelė? Tuščia tikėtis, kad, greit užmigdys ir arklinė migdomųjų dozė, gal ir bus snūduriuojama, bet doro, gaivinančio miego nebus. Kiek kartų per parą valgyti, alkanam ar sočiam gultis – vienodų taisyklių visam pasauliui nėra. Vasaros metu uzbekai ar kazachai labai menkai tepusryčiauja, bet stipriai vakarieniauja, ir labai protingai daro: kur jau čia stiprūs pusryčiai, jei ir taip nuo kaitros tenka leipti, o gerokai atvėsus orui vakare – galima ir pavalgyti. Ne vien klimato sąlygos formuoja maitinimosi režimą: medžiotojui nėra kada pusryčiauti, jis ir nežino, ar ką sumedžios tą dieną, o ūkininkas turi garantuotą maistą, garantuotą ir darbą, jam dera stipriau pavalgyti. Mūsų ir anglų klimato sąlygos nedaug tesiskiria, bet mes čia gyvename bent jau dešimtį tūkstančių metų ir seniai žemdirbiai, o anglai – dar dešimties šimtmečių nepragyveno Britų salose, ir dar atvykę ilgokai buvo tik kariai, savaime suprantama, kad jie stipriau valgys antroje dienos pusėje, vėlyvus pietus, o mums pagrindinis valgymas — pusryčiai. Pagal nuo seno nusistovėjusią tvarką valgome lengvą vakarienę, po vakarienės nevakarojame, o tuoj pat gulame. Lengva kruopienė, daržovių sriuba ar panašus maistas dažnai labiau pravers negu įmantriausi migdomieji.

1994

Pagal: Eugenijos Šimkūnaitės užrašus