Auksinės vestuvės
Vestuvės- didelė ir brangi šventė kiekvieno žmogaus gyvenime. O kai kartu pragyventa 50 metų, kai į auksinių vestuvių iškilmes susirenka vaikai, anūkai ir proanūkiai, ši šventė tampa pačia brangiausia.
Vasario 11-aja Prienų civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai gražiai sutiko auksinę porą- Magdeleną ir Juozą Lenčiauskus is Veiverių kolūkio. Lygiai prieš 50 metų tą pačią dieną, abu jie sumainė aukso žiedus ir prisiekė būti ištikimais vienas kitam. Lyg sraunus upelis nuplaukė, nutekėjo didelis pulkas metų, bet priesaikos nenusinešė. Šventiškai puošnūs ir susijaudinę peržengė Tarybų rūmų slenkstį. Daug šiltų žodžių jiems pasakė skyriaus darbuotojai, rajono Tarybos deputatas S.Bankauskas, Veiverių kolūkio atstovai, vaikai, anūkai, giminės. Sužibo ant rankų nauji aukso žiedai, jaunosios glėbyje vos tilpo sveikintojų padovanoti raudoni gvazdikai. Kažkaip graudžiai jaudino šie du žilagalviai, gyvenimo naštos sulenktais pečiais žmonės ir
Juozas Lenčiauskas
kiekvienas, žiūrėdamas į juos, iš visos širdies linkėjo geros sveikatos ir deimantinių vestuvių sulaukti.
….Kai prieš iškilmes atvažiavome į Mauručius, ieškodami auksinių vestuvininkų namų, pirmas sutiktas žmogus parodė baltoje lauku platybėje juoduojančią sodybą. Į ją vedė siaurutis sniege išmintas takelis, pro susipynusias seno sodo šakas žvelgė gryčios langai. Neprašytus svečius Lenčiauskai sutiko maloniai, kalba męzgėsi nesunkiai.
Juozas Lenčiauskas gimė, užaugo ir visą gyvenimą pragyveno toje pačioje vietovėje- tėvų namuose. Ir žmonos toli neieškojo- patiko jauna kaimynė Magdutė, pasiūlė jai savo ranką ir širdį. Ėmė kartu vargą vargti.
Sunkūs buvo laikai. Pradėjo kurti savo gyvenimą, turėjo 5 ha žemės, arkliuką ir dvi karvutes,- pasakoja senukas.
– Laukai vienos balos ir krūmai, nei javai dera, nei bulvės užauga. Ką šiaip taip išspausdavome iš žemės, tuo tekodavo mokesčius atiduoti. Taip ir gyvenome “ant nulio”...
Kaip po poros metų į pasaulį atėjo dukra Janutė, rūpesčių buvo dar daugiau. Šiai kiek pasistiebus, praūžė karo
J. ir M. Lenčiauskai
audra, gimė antrasis vaikas- Pranukas. Pradėjo kurtis kolūkiai. Ir juose iš pradžių niekas pyragų nedalino …
– Netikėjau, kad šitaip pasitaisys gyvenimas, – tęsia kalbą Lenčiauskas. Tik susikūrus kolūkiui, teko dirbti fermos vedėju. Labai sunku buvo. Paskui, kai mažą mūsų kolūkį sujungė su Veiverių, dirbau laukuose. Buvau nepakeičiamas sėjikas, tad ir mosuodavau dešine pirmas eidamas vyrų gretose ištisomis savaitėmis, kol visus laukus apsėdavome… Žmona ravėdavo daržus, javapjūtėje rišo pėdus, rudenį rovė linus. Taip ir ėjo metai.
– Dabar tai jau labai gerai gyvename. – įsiterpia Magdelena Lenčiauskiene. – Gauname pensijas, vaikai padeda didesnius darbus nudirbti, parūpina malkų. Abu mūsiškiai irgi gerai gyvena. Janutė- Kaune, plastmasinių dirbinių gamykloje, dvi dukras užaugino. Jau ir trečių metukų proanūkę Solveigą turime. Labai miela mergaitė. O Pranukas Veiveriuose dirba, apylinkės Tarybos pirmininku. Du sūnus augina, savo namą turi. Nieko mums netrūksta. Kad tik karo nebūtų,- priduria atsidususi,- nes didesnės nelaimės už jį pasaulyje nėra.
– Jūs nugyvenot ilgą ir gražų gyvenimą,- sakau aš. – Ką galėtumėt patarti kitiems, kurie dabar maino aukso žiedus? – Pirmiausia reikia suprasti ir atjausti vienas kitą, – Ilgai negalvodama sako šeimininkė – Va, mes per šitiek metų rimtai susipykę nebuvome, visose bėdose vienas kitam padėdavom.
– Teisybė, – pritaria šeimininkas. – O dabartines šeimas, mano nuomone, išskiria degtinė. Jeigu jau vyrui ji pradeda rūpėti labiau negu žmona ir namai, gero nelauk. Suyra šeimos, kenčia vaikai, niekam naudos nėra. Taip kad vyrams patarčiau negerti, mylėti savo žmonas, rūpintis namais ir viskas bus gerai. O moterys- jos pastovesnės,labiau šeimą saugo.
Už lango į pilką vasario dangų tiesia juodas gumbuotas šakas senos obelys. Pastebėjęs mano žvilgsnį, senukas sako:
– Paseno sodas. Jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, kai jį pasodinau. Pavasarį sodinsiu naują. Gražu, kai auga jaunos obelys…
Atsisveikindama spaudžiu kietas, nuo darbų sugrubusias šeimininkų rankas. Gumbuotos lyg senų obelų šakos jos atidavė šiems laukams savo jėgas, daugybę metų šildė ir glostė pavasariais dygstančius daigus, o rudenį rinko išauginta derlių. Tokios , nebijančios jokių darbų rankos laiko pasaulį. Lenkiuosi joms, nes jos, nežinančios poilsio ir laukiančios pavasario, kad galėtų pasodinti naują sodą, vertos didžiausios pagarbos.
St. Markūniene
Iš laikraščio “ Naujas Gyvenimas“
1984. vasario. 21d
= = =
Senąjį sodą menu dar ir šiandien. Saldinė obelis kurios obuoliai buvo neapsakomai skanūs,
kriaušės kurias tėtukas vadino „grūšiomis“ ir žinoma mano mylimą tėtuką kuris vis vaikščiodavo
savo sode ir mėgavosi sodo vaisiais.Gal tai ir buvo viena iš ilgaamžiškumo paslapčių. Kita paslaptis
buvo jų abiejų gerumas tiek mums anūkams tiek ir aplinkiniams. Atsimenu kai užsukdavo kaimynai
Adelė Kleizaitė ir Antanas Ulevyčius , paklausyti radijo laidos “Akiratis” ar šiaip ko pasiskolinti. Teta
Adelė su dėde Kazimieru Marčiulioniu ,eidami į savo tėviškę Šilėnų kaime visuomet aplankydavo ir mano tėtukus. Dėdė Kazimieras buvo didžiausias Mauručių melagis. Matau kaip
šiandien, kaip jis“pasakas” riesdavo Mauručių parduotuvės tarpduryje. Pas jį tai ir pasikardavo, tai ir
paskęsdavo kas nors iš vietinių. Net ir po dėdės Kazimiero mirties mamutę lankydavo dėdės Kazimiero žmona teta Nina, kurią aplankau ir aš už pagarbą mano tėtukams. Už kelių sodybų gyveno Janina Ir Juozas Makūnai, kaip
sakydavo mamutė, ji „suteikdavo“ su Janina . Makūnas vis bulves “apvarydavo” nes pats turėjo gražų
arkliuką, taip ir talkindavo kaimynams. Viena sodyba arčiau gyveno dėdė Algis Lenčiauskas su teta Dalia, jis
turėjo grandininį pjūklą “drūžba” tad padėdavo supjauti malkas tėtukams. Žiemos metu kaip
pripustydavo mamutė susmaigstydavo aviečių šakas ant takelio kad svečiai neprisemtų kojų. Taip pažymėdavo kietą sniego takelį prieiti iki jų. Neapsakomo grožio
buvo žiemos, temperatūra nukrisdavo žemiau 20 laipsnių. Šiluma aprūpindavo senas molinis
pečiukas kurį
laikas nuo laiko taisydavo kažkoks dėdė kurį vadino nesuprantamu vardu “Čiūda”. Geresniu oru
mes su mamute
išeidavom į Mauručius apsipirkti tai duonos, druskos ir žinoma saldainių. Kuriuos tėtukas laikydavo
senoviškam ulono
„kerzo“ bate ten buvo saldainių sandėlis. Pareidami su pirkiniais kažką aplankydavome ir mes tai
tetą Nina, tai dėdę
Teta Ada
Kazimieras Marčiulionis
Romas Lenčiauskas
Romą-Joną Lenčiauską kuris turėjo orinį šautuvą ir leisdavo iš jo pašaudyti, ar tiesiog panešioti jo
tarnybos milicijos
kapitono kepurę. Tai buvo dėdė kuris paversdavo mane karininku , aišku tokio karininko
klausydavo tik vištos.
Menu ir tetą Alziutę dėdės Algelio mamą. Tokia senute su giliomis raukšlėmis veide, bet labai
miela ir gera. Tą meilę
aš jaučiu ir šiandien nors jų jau nėra mūsų šalia. Jie ją paliko kaip mums, kaip naują sodą su
žydinčiais žiedais ir saule danguje.
Anūkas Tomas Lenčiauskas
2016
