Kazlauskynė

Kazlauskynė

Pavažiavę apie 15 kilometrų į pietvakarius nuo Garliavos Via Baltica greitkeliu, rasime Gustaičių kaimo benzino kolonėlę. Modernišką, su bufetu. Aplink plyti laukai. Į pietus nuo degalinės tuose laukuose dar dunkso vieniša sodyba. Tai Gustaičių kaimo Kazlauskynė. Iš tolo ji atrodo gražiai: visa paskendusi medžių žalumoj, ir negali nevi- lioti prašalaičio žvilgsnio. Ne vienam gal kyla noras pava- žiuoti iki ten ir stabtelėjus po tokia lapija atsigauti. Deja, keliuką į sodybą pastoja barjeras ir užrašas „Privati valda“. Betgi kokia čia valda, kai ten niekas nieko nevaldo, nes niekas ten negyvena. Kolonėlės operatorė sakė, kad į ten tik retkarčiais ateina pasižiūrėti kažkoks, matyt, samdomas, senukas. Tokios sodybos lankytojų tikrai atsirastų. Žinoma, būtų ir tokių, kurie panorėtų sodybą nusiaubti. Todėl, žiūrint pro barjerą su urašu „Privati valda“, nekyla joks pasipiktinimas, nes supranti, kad užrašas ne pasipui- kavimui. Tuo galima greitai įsitikinti kitoj pusėj autostrados aplankius Veiverynę. Ten trobų jau nėra, siaubti nėra ką, todėl ir kelias laisvas. Įvažiuoji, sustoji po jovarais prie tvenkinio, nubrendi per niekad nešienaujamą žolę iki tebestovinčio vagonėlio. Ir randi krūvas naudotų švirkštų. Anksčiau čia vagonėlyje ir aplink jį būdavo primėtyta bu- telių, o dabar – narkomanų švirkštų. Europėjame. Bet grįžkime prie Kazlauskynės. Šita sodyba atsirado apie XIX a. vidurį, kaimams skirstantis į viensėdijas. Kaz- lauskų pavardė gal ir ne vietinė, nes aplink nėra paplitusi, ir senose Veiverių parapijos metrikų knygose taip pat nėra dažna. Labai tikėtina, kad pirmasis Kazlauskas, kurio vardo nežinome, galėjo būti atėjęs į žentus apie XIX a. vidurį į vienus iš gausybės Gustaičių namų. Jo sūnus Jurgis Kaz- lauskas vedė našlę Rozaliją Juozaitienę, buvusią Gustai- tytę, o toji R. Juozaitienė buvo sesuo Juozo Gustaičio, išgarsėjusio ūkininkų streiko dalyvio, nušauto 1935 m. vasarą Veiverių turgaus aikštėje. Tas streikininkas J. Gustaitis Juozui Kazlauskui (Jurgio Kazlausko ir Rozalijos vaikui) buvo pusbrolis iš motinos pusės. Gyvenime šitam Juozui Kazlauskui teko iš anksto visai neplanuotas vaidmuo: tapti šio kaimo XX a. Kazlauskų gausios šeimos tėvu ir seneliu. Našlė Rozalija, tekėdama už Jurgio, turėjo tris dukras Juozaičiukes: Juodžbalienę, Juozaitienę ir Zorskienę, kuri išvyko į Ameriką. Su Jurgiu Rozalija susilaukė dar keturių vaikų: dukterų Katrės ir (antros vardas nežinomas), dvie jų sūnų – Juozo ir Petro. Juozas buvo išvykęs į Ameriką, o savo mylimiausiam sūnui Petrui tėvas žadėjo pavesti ūkį. Bet Petras 1914 m. mirė šiltine ir tėvas šeimininkauti parsikvietė iš Amerikos sūnų Juozą. Jurgis Kazlauskas ir žmo- na Rozalija vieną savo dukrą išleido už Blažaičio, o kitą, Katrę, už Vaclovo Mačio, ir Mačiams iš pradžių pavedė sodybą Paviemuonyje, atitekusią Rozalijai po pirmo jos vyro, Juozaičio, mirties. (Šita sodyba viena iš penkių Pa- viemuonio sodybų, atsiradusi buvusioje Jokūbo Juozaičio žemėje). Vėliau Kazlauskai Mačienei nupirko Gustaičiuo- se sodybą iš Degučių, kurie išsikėlė kitur, o šitą, esančią Paviemuonyje tarp Gustaičio ir Bartininko sodybų, par- davė Juozui Vosyliui. Mačių sodybvietė ir dabar žaliuoja gražiu išlakiu gojumi netoli Via Baltica greitkelio priešais paskutinius Gustaičių kaimo namus, kuriuose dar tebegyvena Onos Šicaitės-Žilinskienės šeimyna. Juozas Kazlauskas, tapęs savo tėviškės šeimininku, 1921 m. vedė devyniolikmetę žvitrią, darbščią, dainininkę ir šokėją Adelę Ambrasaitę iš Senovės kaimo Kazlų Rūdos valsčiuje. Juozas buvo labai darbštus, tvarkingas ir suma- nus vyras. Užveisė nemažą sodą, bityną, netrūko šiuose namuose nei gyvulių, nei pašaro jiems, nes abiejų didelis noras gražiai gyventi, džiaugtis vienas kitu nemažėjo ir praėjus ilgiems metams su vis gausėjančia šeimyna. Visi vaikai buvo abiejų laukiami. Taip gimė Levukas, Vitalija, Antanas, Albinas, Juozas, Ona, Roma ir Salomėja.

Kazlauskynė

Kazlauskynė.

Penkiolika bendro gyvenimo metų praėjo, regis, nejučiom, kaip graži pasaka, ir staiga ta graži pasaka su trenksmu pasibaigė. 1936 metais vasaros dienos pavakary, pusė aštuntos, Juozui būnant gonkose be didelio trenksmo plykstelėjo žaibas, ir nukrito nuo kamino keli plytgaliai, o žmogus, buvęs gonkose, krito negyvas. Liko aštuoni naš laičiai, visko pilni namai, viskuo aprūpinta mylėjusi savo vyrą žmona, iktol nesupratusi apie ūkio vyriškus darbus, nes su tokiu pulku vaikų ir savo moteriškų darbų užteko. Pradžioje buvo labai baisu ir sunku. Ypač kai apsižiūrėjo po laidotuvių, kad šeima apvogta. Taigi namai jau nebebuvo visko pilni. Bet viskas praeina. Praeina metai ir dešimtmečiai, vai- kai auga, žaizdos pamažu užsitraukia, keičiasi žmonės ir jų interesai bei gebėjimai. Adelė Kazlauskienė pamažu atsigavo, išgyveno ir baisų pokarį. Gal būtų likusi nela- bai žinoma kaimo moterėlė, jei ne Skriaudžių krašto gabūs, muzikalūs ir draugiški žmonės. Su jais ji iš arti susipažino tik artėjant gyvenimo saulėlydžiui. Tai įvyko apie 1982 metus. Tada ją visi atrado kaip tikrą lobyną, išlaikiusį savo atminty apie pusantro šimto dainų, kurias dainavo pirmykšte originalia jos jaunystės laikų maniera. Daugelis tų dainų buvo girdėtos per radiją ir televiziją perdirbtos, aranžuotos ir tapusios sunkiai atpažįstamomis. Ir pasipylė į Gustaičių kaimo sodybą įvairios ekskursijos ir pavieniai asmenys iš Vilniaus aukštųjų muzikos mokyklų, žinomi muzikologai, liaudies muzikos žinovai. Atrado ją ir televizija, net spektaklis buvo sukurtas. A. Kazlauskienę dar gyvą ir judrią jau vaidino kitos tikros aktorės. Ne kartą ji buvo kviečiama į konservatoriją, kur studentai galėjo išgirsti neperdirbtų, nesuvaidintų dainų, kurias jos tėviškėje dainavo žmonės prieš šimtą metų, o gal ir dar anksčiau. A. Kazlauskienė tapo populiari, ir „Vagos“ leidykla išleido knygą „Aš išdainavau visas daineles“ (1985 m. I d. ir 1988 m. II d.).
Kai A. Kazlauskienė jau buvo perkopu- si 100 metų, Lietuvos muzikos akademija 2003 m. išleido jos tautosakos rinktinę „Vai tu rugeli“. Kazlauskų sodybos žiburys jau užgeso. Šiame kaime liko tik viena sody ba, bet ir ji ne amžina. Jei iki šiol čia žemės dirbti niekas nesugrįžo, tai tikriausiai ir nesugrįš. Liūdna, bet gal pabandykim paieškoti atsakymo, juk laukai šitie kiek padirvonavę dar krūmais neapėjo. Vien Veiverių ūkininkas Jonas Vilčinskas, kuriam kasmet užauga viskas, ką tik sėja, jau dabar dirba gal ne mažiau pusės Paviemuonio laukų ir Gustaičių kaimo že mės. Jis yra gavęs europinę paramą ir pasistatęs tinkamas patalpas ir gražias trobas, turi geros technikos, laiko kaimenę karvių, ir visur suspėja. Jis yra baigęs Žemės ūkio akademiją, todėl nieko nedaro neapgalvojęs, užtat ir sekasi. Turi du suaugusius sūnus, gerai išmanančius techniką. Ją puikiai valdo ir moka prižiūrėti. J. Vilčinskas yra sūnus Gustaitytės-Vilčinskienės, Veiverių streikininko J.Gustai  Adelės Kazlauskienės nuotrauka ant jos tautosakos rinktinės „Vai tu ru- geli“, išleistos Lietuvos muzikos aka- demijos 2003 m.
čio anūkas, dar kažkiek ir Kazlauskų giminė. Tai gal atei- tis ir nėra tokia juoda kaip kartais pasirodo matant kaip išklysta į pasaulį Lietuva. Laimei, ne visa. Ir nepuola į neviltį tie lietuviai, kurie ir savame krašte turi planų ir tikslą, o gal ir kokį nors savo gyvenimui pavyzdį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *