127 valandos nežinomybės

127 valandos nežinomybės

 Nutrūktgalvis inžinierius Aronas Ralstonas – didelis nuotykių mėgėjas ir aistringas alpinistas. Gabus jaunuolis baigęs studijas iškart gavo darbą žinomoje įmonėje, tačiau, išdirbęs vos kelerius metus, jį metė ir pasiryžo visą laisvą laiką skirti alpinizmui.

Vieną dieną A. Ralstonas nutarė pasimėgauti Jutos valstijoje (JAV) esančiu Mėlynojo Džono kanjonu. Vieta pasižymi lankytojams nesvetingai stačiais šlaitais, j tačiau patyrusio kalnų mylėtojo tai neatgrasė. A. Ralstonas praeityje keliavo ir esant sudėtingesnėms sąlygoms.000k

Jaunas vyras atsakingai pasiruošė vienos dienos pasivaikščiojimui atokioje vietovėje: pasiėmė vandens, maisto, daugiafunkcį peiliuką, laipiojimo įrangą ir išvyki ko grožėtis apylinkėmis. Tačiau j tai, kas iš pradžių atrodė kaip visai nepavojinga iškyla, netikėtai virto dideliu ištvermės ir drąsos  išbandymu.

Eidamas nelygiu kalnų paviršiumi A. Ralstonas paslydo, įkrito  į plyšį ir išjudino uolos riedulį, o j šis bemat prispaudėjo ranką prie  sienos. Iš pradžių alpinistas bandė  pakelti ranką įkalinusį akmenį, tačiau šis buvo sunkus ir judinamas  ją tik dar labiau spaudė.

Vaikinas pamažu ėmė suprasti situacijos beviltiškumą: stipriai prispausta ranka prarado jautrumą, o lankytojų retai sulaukiančioje vietoje nebuvo nė gyvos dvasios.

Be to, A. Ralstonas neturėjo mobiliojo telefono, o niekas iš šeimos narių nežinojo jo kelionės planų.

Po pirmosios plyšyje praleistos nakties jaunas vyras jautėsi vienišas ir bejėgis. Visgi galvoje pradėjo suktis mintis apie rankos amputaciją – galbūt tai yra vienintelė išeitis, galinti išlaisvinti ir išgelbėti gyvybę?

Viename interviu A. Ralstonas pripažino, kad dar pirmę nelaimės dienę suprato būtinybę nūsipjauti ranką, tačiau iš pradžių tokia mintis rodėsi atgrasi. Antrą dieną jis susitaikė su šia neišvengiamybe ir pradėjo įgyvendinti kraupų išsilaisvinimo planą. Iš pradžių vaikinas badė prispaustos rankos jį pirštus ir bandė apsvarstyti visus  įmanomus artėjančios operacijos  aspektus – kaip sulaikyti kraujavimą, kaip perpjauti kaulus.

Buku peiliuku pasiekęs kaulą,

A. Ralstonas suprato, kad šiurpi procedūra baigta – jis neturi reikiamų įrankių išsilaisvinti. Supratęs, kad artėja galas, nuotykių ieškotojas nurimo ir susitaikė su mintimi, kad mirtis jau alsuoja | pašonėje. Kadangi baigėsi ir maistas, ir vanduo, vaikinas nesitikėjo Į išgyventi dar vieną naktį.

Penktos dienos rytą jis visgi nubudo. Dėl išsekimo kankino j haliucinacijos, tačiau galbūt Ši j kritinė būklė sukėlė mastymo I perversmą. Sąmonė pakuždėjo j panaudoti savo paties svorį -vaikinas užgriuvo ranką visu kūnu ir j lenkė ją tol, kol kaulas lūžo.

Apimtas euforijos, kad pavyks išgyventi, A. Ralstonas griebė kišeninį peiliuką ir ėmėsi baigiamųjų amputacijos darbų. Po daugiau j nei valandos ranka atitrūko, o  buvęs savo pomėgių kalinys ėmė ropštis iš kanjono. Tik per laimingą atsitiktinumą sverdėjantį jaunuolį pamatė tą dieną netoliese vaikščiojusi šeima. Iškviesti gelbėtojai nuskraidino kraujuojantį A. Ralstoną į ligoninę.

Gyvybę išsaugojęs vyras tapo tikra įžymybe. Apie 127 košmariškas valandas jis parašė knygą, buvo sukurtas ir kritikų labai palankiai įvertintas filmas. Patyręs tiek išgyvenimų, A, Ralstonas nutarė tapti motyvacijos mokytoju ir pripažino, kad šis dramatiškas nuotykis jį privertė iš naujo perdėlioti gyvenimo prioritetus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *